N.Mačiulis: "Aikštėje kalbame futbolo kalba" (interviu)

Neseniai Kazlų Rūdos „Šilo” ekipos gretas papildęs Nerijus Mačiulis dar turi ką padaryti ir ko pasiekti žaliojoje vejoje. Jis Lietuvos futbolo mėgėjams yra gerai žinomas. Eilę metų atstovaudamas įvairioms mūsų šalies ekipoms, saugas užsitarnavo kūrybingo, energingo ir aštraus žaidėjo reputaciją. Apie jo aistrą šiam žaidimui byloja ir faktas, jog net tarpsezonyje dažnai jį būdavo galima išvysti žaidžiant salės futbolą.

Nekyla abejonių, jog Nerijaus energija, žaidybinės ir žmogiškosios savybės leis jam puikiai įsilieti į „Šilo“ kolektyvą. O viskas prasidėjo nuo .. .

 Nerijau, papasakok apie savo futbolo kelio pradžią. Kada supratai, kad tai – tavo kelias ?

Kiek save atsimenu, labai norėjau lankyti futbolo treniruotes ir tėčio vis prašydavau „kada nuvesi", o jis vis ramindavo – tai „dar ne laikas”, tai „po metų“. O futbolo kelio pradžia pavadinčiau tarpmokyklines Kauno varžybas, po kurių treneris Antanas Ulevičius pasiūlė treniruotis pas jį. Po kiek laiko patekau į Kauno rinktinę, pas trenerį Nikoną Sujetovą. O supratimas, kad tai man patinka ir tinka, atėjo palaipsniui. Tas didelis noras žaisti šį žaidimą, galima sakyti, virto kasdienybe ir gyvenimo būdu.

Aikštėje pasižymi savybe, kurią pavadinčiau „futbolo intelektu”. Kaip manai, nuo ko tai priklauso, galbūt yra kažkas genetiškai užkoduota ?

Įdomus pavadinimas – „futbolo intelektas" (šypsosi, – aut. past.). Nuo ko tai priklauso nepasakyčiau tiksliai, bet tai yra viduje. Turbūt su metais, kai dar daugiau įgyjama patirties, patiriami nauji įspūdžiai, atsiduriama vis kitose situacijose, ši savybė tik stiprėja.

 Mačiulis – gan paplitusi pavardė Lietuvoje. Niekas nevadino vaikystėje Maironiu ?

Taip, Mačiulis – tikrai dažnai girdima ir žinoma pavardė. Dėl Maironio kažkaip nesiteiraudavo, bet klausimą, ar nesame giminės su „Krepšinio pasaulio" laidos vedėju Vidu Mačiuliu, esu girdėjęs ne vieną kartą. O žmona kartais ir dabar dar sulygina (juokiasi).

Esi žaidęs įvairiuose Lietuvos klubuose, tad mūsų šalies futbolo stadionus ir aikštes pažįsti labai gerai. Kuriuose iš jų žaisti maloniausia ?

Smagu visuomet sugrįžti Marijampolės stadionan, labai gera futbolo aura sklando Alytaus stadione! O maloniausia žaisti ten, kur tave palaiko savi sirgaliai – šį sezoną tai bus Kazlų Rūda!

 Galbūt futbolas padėjo surasti ir antrąją pusę savo gyvenime, gal susipažinote stadione? Ar šeimyna neprieštarauja, kad dalį laiko iš jų „nuvagi" ir skiri futbolui?

Ne visai stadione, pirmąkart pamačiau ir užkalbinau ją skrendant lėktuvu iš Paryžiaus – ne veltui gi sakoma, jog Paryžius yra meilės miestas. Bet Eglės šeimai futbolas nesvetimas – tiek jos tėtis, tiek brolis juo labai domisi. Tad bendrą kalbą radome labai greitai. O dėl skiriamo laiko, tai turbūt normalus dalykas, kad futbolininkų draugės ar žmonos kartais skundžiasi laiko „vogimu" – juk jos moterys, o joms dėmesys reikalingas tarsi gėlėms vanduo (šypsosi).

Atrodo, galėtum tapti neblogu futbolo treneriu. Nekyla mintis apie tai?

Iš tikrųjų, neslėpsiu, galvoju apie tai. Tiesą sakant, jau buvo galimybė ir žengti pirmąjį žingsnį ta kryptimi. Esu labai dėkingas už pasiūlymą ir pasitikėjimą „Stumbro“ treneriui Mariano Barreto. Tačiau aplinkybės ir dar keletas neįgyvendintų svajonių bei tikslų šį žingsnį nukėlė kiek vėlesniam laikui.

Be įprasto lauko futbolo aktyviai pasireiškei ir salės futbole, dabar vis dažniau vadinamame futsalu. Kuo jis tave žavi ir patinka? Ko palinkėtum Lietuvos salės futbolininkams?

Taip, po sezono pasikeisdavau avalynę ir prisijungdavau prie salės futbolininkų. Šis žaidimas žavi savo dinamika, greičiu, jame sprendimus turi priimti žaibiškai, reikalinga ir gera technika. Lietuviams palinkėčiau atiduoti viską aikštėje, nežiūrint to, kad gal varžovų ir geresni žaidėjai, „žvaigždės”. Tuomet po rungtynių gali ramiai pažiūrėti vienas kitam į akis ir pasakyti, jog padarei viską, ką galėjai.

 Neatrodo, jog turėtum problemų dėl per didelio svorio. Laikaisi specialios dietos? Kokius patiekalus labiausiai mėgsti, kokiai virtuvei teiki pirmenybę?

Specialių dietų tikrai nesilaikau. Pirmiausiai, turbūt reiktų dėkoti greitai medžiagų apykaitai, kurią paveldėjau. Na, aišku, prisideda, kad esu gana judrus, nelabai mėgstu drybsoti ant sofos, gal tam dar laikas neatėjo. Kažkokių ypatingų patiekalų irgi neturime. Tiesa, gimus dukrytei Amėjai, stengiamės ieškoti sveikesnių maitinimosi alternatyvų.

Gynei įvairių klubų spalvas. Susidaro įspūdis, kad labai lengvai įsilieji į kolektyvus, pelnai komandos draugų pasitikėjimą ir autoritetą. Gal tau lengva bendrauti, nes moki daug kalbų?

Tikrai nesu koks poliglotas, gerai moku vieną kalbą, na ir truputį kitos (juokiasi), draugai tai galetų patvirtinti. Gal charakterio bruožai man padeda lengvai įsiliet į kolektyvą. O aikštėje universaliausiai ir geriausiai suprantama – futbolo kalba. Ji turbūt yra svarbiausia, kad komandą lydėtų sėkmė.

Gal prisimintum kokį kuriozišką ar įsimintiną įvykį, nutikusį futbolo aikštėje?

Išskirti kurį nors vieną būtų sunkoka. Įstrigo atmintyje taurės rungtynės prieš Vilniaus „Žalgirį“ Pakruojyje. Mums pirmaujant, Benas (past. – Ričardas Beniušis) permeta kamuolį per žalgiriečių vartininką, kamuolys rieda į tuščius vartus, keliame jau iš džiaugsmo rankas, atrodo – viskas, įvartis! Ne!!! Kamuolį sustabdo bala, praktiškai ant vartų linijos. Įvarčio nėra, po to praleidome patys du įvarčius ir atsiveikinome su taurės turnyru. Kas žino, jeigu ne ta bala – gal būtume laimėję...

Su Ričardu vėl esate vienoje komandoje, o ir prieš Vilniaus „Žalgirį“ sezone teks žaisti ne kartą, bus proga atsilyginti. Ko gali laukti Kazlų Rūdos „Šilo" sirgaliai iš tavęs ir ekipos šiame sezone?

Pirmiausiai tikiu, jog kiekvienose rungtynėse atiduosime visas jėgas, nepaisant to, koks tuo metu bus rezultatas. Ne veltui sirgaliai yra vadinami dvyliktu žaidėju, būtent jų parama padeda treniruotėse pralietą prakaitą ir paaukotą laiką paversti saldžiomis pergalėmis.