Rinktinės treneris ragina A lygos klubus kurti moterų komandas (interviu)

Ilgametis Lietuvos moterų rinktinės ir Šiaulių „Gintros-Universiteto“ treneris Rimantas Viktoravičius įsitikinęs, jog moterų futbolo viduje matosi vis daugiau progreso žymių, tačiau pripažįsta, jog norėtųsi pakeisti ir visuomenės požiūrį.

55 metų treneris kone geriausiai gali įvertinti pasikeitimus iš vidaus - su moterimis jis dirba jau keliolika metų. R. Viktoravičius pradėjo treniruoti nacionalinę rinktinę dar praeito dešimtmečio viduryje, kai komanda po ilgos pertraukos sugrįžo dalyvauti Europos ir pasaulio čempionato atrankoje. 

Šiaulietis taip pat vadovauja moterų futbolo flagmanui „Gintros-Universiteto“ klubui, su kuriuo jau ilgai yra neišstumiamas iš nugalėtojų sosto Lietuvos aukščiausiame divizione. Europoje Šiaulių futbolininkės 2014 metais įsirašė į istoriją ir pirmą kartą pateko į Čempionių lygos aštuntfinalį.

R. Viktoravičius tiki, kad pakartoti šį scenarijų pavyks bei viliasi konkurencingesnės kovos iš oponenčių Lietuvos čempionate. Apie rinktinės evoliuciją, klubinius tikslus ir moterų futbolo situaciją Lietuvoje treneris papasakojo LFF.lt svetainei.

- Treneri, kokios nuotaikos naujojo sezono pirmųjų rungtynių išvakarėse? Kaip vertinate „Gintros“ pasiruošimą naujajam sezonui?

- Nekantraujame sulaukti pradžios. Iš visų komandų, ko gero, mes labiausiai pakeitėme savo sudėtį. Iš Šiaulių sporto gimnazijos komandos pasikvietėme Aniką Kyžaitę, Jonavoje žaidusias Pauliną Potapovą ir Pauliną Sarkanaitę, ukmergiškę Lolitą Žižytę, o ilgametę vartininkę Indrę Venskevičiūtę pakeitė Aušra Klevečkaitė. Taip pat mus sužavėjo į peržiūrą atvykusios Liudmilos Gudčenko žaidimas, tad nusprendėme su ja dirbti toliau.

„Gintra“ naujajam sezonui ruošėsi nuo sausio mėnesio, du kartus per savaitę. Turėjome kontrolinių rungtynių, išvykome rungtyniauti į Baltarusiją, kovojome su Latvijos komandomis. Taip pat didžioji dalis merginų vyko į stovyklas Maltoje bei Kipre su Lietuvos rinktine ir dalyvavo pasaulio čempionato atrankoje. Džiaugiuosi turima komanda – ji yra puikios fizinės formos ir nori žaisti.

- Lietuvos A lygoje „Gintra“ dominuoja jau labai ilgai ir jau įprasta girdėti kalbas, kad čempionate trūksta konkurencijos. Ko tikitės iš šio sezono ir ar bus komandų, galinčių mesti iššūkį?

- Mes laukiame konkurencijos, mums kelia didesnę motyvaciją. Manau, kad "Kauno Žalgirio“ komanda bus didžiausias iššūkis. Akivaizdu, kad jų lygis kyla ir aš matau, iš kur „Gintrai“ ateina grėsmė. Manau, kad varžovės labiau susižaidė ir įgavo daugiau patirties. Tačiau mes esame tam pasiruošę ir gerai nusiteikę apginti titulą. Ambicijų nestokojame ir varžovių spaudimas mums leis nenuleisti savo kartelės žemiau.

- Prieš keletą metų „Gintra“ apie save Europai paskelbė garsiai ir pateikė vieną staigmeną po kitos patekdamos į Čempionių lygos aštuntfinalį kaip viena žemiausiai reitinguotų komandų. Kaip manote, ar dabartinė komanda pajėgi pakartoti šį scenarijų?

- Kiekvieną sezoną mūsų mintys sukasi ir apie tai, kaip patobulinti savo žaidimą Europoje. 2014 metų pasirodymu mes pasiuntėme žinutę, kad galime kautis su stipriausiomis žemyno komandomis. Nedaug trūko mums tą padaryti praeitą sezoną. Galbūt aš suklydau su taktiniais pasirinkimais ir žaidėjų nuteikimu, bet mes turėjome labai gerą sezoną. Jos nudirbo didelį darbą ir nemaža dalimi išpildė trenerių lūkesčius bei nusipelnė žengti toliau. Mums nepasisekė, bet mes trokštame žengti toliau. Mums labai svarbus žmonių palaikymas, svarbu turėti draugų. Merginos myli futbolą, jos juo gyvena ir yra užsispyrusios pasiekti savo tikslą nesustoti ties šiandien.

- Jau daugiau nei dešimtmetį Jūsų treniruojama Lietuvos moterų rinktinė reguliariai žaidžia tarptautinėse varžybose. Kaip įvertintumėte pokyčius rinktinėje?
- Manau, kad nėra net daug ką diskutuoti ta tema. 2006 metais mes buvome labai toli nuo to, kur esame dabar. Moterų rinktinė neturėjo daug galimybių tobulėti, vykti į stovyklas užsienyje, o ir trenerių štabas buvo mažas. Dabar viskas yra atvirkščiai – esame paėję didžiulį žingsnį į priekį. Svarbiausia, kad federacijos požiūris į mus labai geras. Prie to prisideda ir tai, kad besikeičiančioje žaidėjų kaitoje yra didesnės galimybės tobulėti.

Pradėjome plačiau analizuoti rungtynes, rinktinėje yra paskirtas analitikas, su kuriuo labai malonu dirbti. Pastarojoje stovykloje išbandėme ir analizei skirtą „Catapult“ sistemą, kuri buvo naujovė. Todėl labai nemalonu išgirsti, kai mums sakoma, kad esame akmens amžiuje. Merginos kasdien atiduoda vis didesnes jėgas ir pokyčiai struktūroje, veikloje motyvuoja toliau nesustoti. Per naktį niekas neįvyksta, bet mes visi kartu – treneriai, žaidėjos, visuomenė – kuriame tai, ką norime matyti.

- Šį sezoną išsiplėtė moterų futbolo geografija - Pirmoje lygoje dalyvaus miestai, kurie ankščiau neturėjo savo ekipų. Kaip vertinate tokius pasikeitimus?
- Tai yra vienareikšmiškai gerai ir sveikintinas dalykas. Merginos turės galimybes žaisti ir svarbu, kad galėtų tobulėti. Pirmoje lygoje turėtume matyti didesnį konkurencingumą ir tai visada yra naudinga. Tikiuosi, kad miestuose visi prisidės prie iniciatyvų populiarinti moterų futbolą. O mums, stebintiems žaidimą, atsiras daugiau galimybių atrasti potencialias kandidates į rinktinę.

- Aukščiausios klasės pasaulio klubai, kaip prie pagrindinių vyrų komandų turi ir moterų ekipas. Tai iliustruoja Čempionių lygos pusfinaliai, kuriuose žais  PSG, „Manchester City“, „Barcelona“, „Lyon“. Lietuvoje galima matyti panašią tendenciją – šiais metais skirtingose lygose varžysis moterų komandos po „Atlanto“, „Kauno Žalgirio“, ir Kėdainių „Nevėžio“ klubų sparnu. Kaip įvertintumėte tai?
- Be abejonių -  tai yra žingsnis į priekį. Sunku įsivaizduoti, kad didžiausi klubai neturėtų savo moterų komandos. Iš visų pusių tai yra gerai. UEFA seniai kalbėjo, kad tai yra svarbu. Tiek rinkodaros tiek finansavimo, tiek pačio treniravimo atžvilgiu didžiausi šalies klubai yra svarbūs savo moterų komandų vystymuisi. Būtų smagu matyti, kad ir daugiau mūsų šalies klubų imtųsi tokio pavyzdžio.

- Šiais metais neregėto populiarumo sulaukė „Ladygolo“ tarpmokyklinės merginų salės futbolo žaidynės – 445 merginų komandų dalyvavo turnyre. Ką tai gali pasakyti apie moterų futbolo augimą?
- Tai neabejotinai gali būti platforma žengti toliau. Praeitais metais ten pamatėme Karoliną Zelbaitę, kuri dabar žaidžia Lietuvos merginų rinktinėje. Turime ją ir Šiaulių sporto gimnazijos komandoje. „Ladygole“ žaidžia talentingos merginos, su kuriomis vėliau reikia dirbti, kad paruoštume moterų futbolui. Simona Veličkaitė per panašius turnyrus (moksleivių žaidynes "Golas" - aut. past.) pateko į mūsų akiratį ir dabar yra viena geriausių Lietuvos futbolininkių. Bet koks toks renginys, tarpmokyklinės varžybos, išryškina talentes - mes viską stebime. Labai smagu matyti tokį norą bei energiją iš pedagogų ir jaunųjų entuziasčių. Mes tikime ir žinome, kad yra tokių, kurios nori žengti žingsnį į priekį.

- Ko tikitės iš ateinančių metų Lietuvos moterų futbole? Kokių pasikeitimų norėtųsi?
- Mes progresuojame sportiniu lygiu, tad sekti esamą procesą bus labai įdomu. Tačiau norėtųsi didesnio įsitraukimo ir palaikymo iš visuomenės. Taip pat labai svarbu ir žmonių supratingumas. Pateiksiu pavyzdį. Viena Lietuvos rinktinės žaidėja mokėsi kolegijoje ir grįžo iš sporto gimnazijos sulaukusi didelių priekaištų, kad praleido daug paskaitų. Ji paaiškino savo situaciją, tačiau kolegija net nenorėjo apie tai girdėti. Yra ir kita mergina, kuri mokosi  Anglijos universitete. Kai vadovybė išgirdo, kad mergina nori išvykti į rinktinės stovyklą Lietuvoje, jie drąsiai ją išleido ir pasisiūlė padėti. Taigi matome du požiūrius. Kai mes tokį požiūrį pakeisime, rezultatai bus geresni. Turime pakeisti ir tėvų požiūrį, kurie kuria mitus apie savo merginų nudaužytas kojas ir panašiai.

Pasižiūrėkite, kaip pasibaigus čempionatui merginos pasirodo ant kilimo ir atrodo ledinės. Todėl labai tikiuosi, kad šiuo atžvilgiu taip pat galėsime judėti į priekį. Palaikymas turi būti ne tik iš federacijos, bet ir iš visuomenės pusės.