Stadiono likimą nulėmė ir premjerai

Vilnius, turėjęs turtingą ir ryškią devinto dešimtmečio futbolo kultūrą, jau ketvirtį amžiaus bando pastatyti šiuolaikinį stadioną, rašo novayagazeta.ee

Vilniaus „Žalgirio“ situacija, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, - tai šlovingo visuomenino futbolo klubo, kuris pateko į juodųjų investuotojų rankas ir buvo beveik sunaikintas, kol 2009 metais klubą atkūrė sirgaliai, istorija.

Taip pat klubas neteko ir savo stadiono. Šiandien komanda nuosekliai vystosi. Pamažu styguojama visa futbolo piramidė nuo vaikų futbolo iki pagrindinės komandos.

Bet sporto bazės ir stadiono, atimtų  machinacijomis ir dėl trumparegės valstybės bei savivaldybės politikos, klubui negražino.

Iš esmės, valstybė per „Šiaulių banką“ pati iš savęs 2013 metais galutinai atėmė stadioną, kadaise priklausiusį miestui ir sporto bendruomenei.

O bendruomenė buvo dezinformuota – neva jau nieko nebepakeisi. Stadionas ir aplinkinės teritorijos buvo už 40 mln. eurų parduotas privačiam NT plėtotojui „Hanner“, kuris Žalgirio stadiono vietoje planuoja viešbučio, biurų ir butų statybą, nepaisydamas svarbios aplinkybės, jog bendras miesto planas toje vietoje vis dar įpareigoja statyti stadioną.

Norint šią nuostatą pakeisti, reikalingas savivaldybės tarybos pritarimas.

15 tūkstančių vietų „Žalgirio“ stadioną praėjusio amžiaus viduryje pastatė vokiečiai, karo belaisviai. Iki Tarybų Sąjungos griūties jis priklausė profesinei sąjungai.

Bet futbolą šioje vietoje žaidė nuo 1922 metų: tuomet tai buvo miesto periferija dešiniajame miesto krante – Piromontas.1993 metais stadionas kartu su kita sporto infrastruktūra, premjero Adolfo Šleževičiaus įsakymu, buvo perduoti Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“.

Draugijai tuomet vadovavo kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Vytas Nėnius, kaip buvo kalbama, tuometinio prezidento, vėliau premjero Algirdo Brazausko aplinkos žmogus. Šleževičius iš esmės atšaukė prieš tai buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus įsakymą dėl turto perdavimo kūno kultūros ir sporto departamentui ir savivaldybėms, kuriame buvo teigiama: įrengtos sporto bazės ir įsigytas inventorius negali tapti žmonių grupės arba organizacijos nuosavybe, nes visa tai buvo sukurta visos Lietuvos žmonių darbu ir lėšomis.

Vagnorius, vėliau būdamas eiliniu Seimo nariu, apgailestavo, jog prokuratūra ir vyriausybė atmetė jo potvarkį.

Teisininkams naujasis Šleževičiaus įsakymas sukėlė įtarimų. Konstitucinis teismas ėmėsi jį tirti ir 2003 metų kovą paskelbė verdiktą: „nepriklausomai nuo to, kas taps naujuoju savininku, privaloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įgalintų iš tiesų panaudoti nuosavybę visuomeniniams tikslams.“

Tuomet „Žalgirio stadioną“ įvertino vienu milijonu litų. „Nereikalingą turtą“ Žalgirio sporto draugija ėmė pardavinėti, žadėdama rekonstruoti stadioną.

Palyginimui, panašioje situacijoje atsidūrė ir Klaipėdos futbolo stadionas, bet jį pavyko išgelbėti.

Miesto savivaldybė išpirko stadioną „Žalgirio“ sporto draugijai sumokėjusi 470 tūkst. litų (virš 136 tūkst. eurų) ir per keletą metų investavo apie milijoną litų.

Pati sporto draugija, būdama stadiono savininke, juo nesirūpino. Vieno iš Kauno stadionų vietoje, kurio nuosavybės teisę iš valstybės gavo minėtoji sporto draugija, buvo pastatytas prekybos centras.

Šis Kauno stadionas buvo parduotas už 1,2 milijono litų (0,348 mln. Eurų).

Tuomet buvęs Lietuvos futbolo federacijos direktoriumi Julius Kvedaras laikraščiui „Kauno Diena“ tvirtino,  jog LFF bandė tartis su „Žalgirio“ sporto draugija, bet nesėkmingai.

Visos kalbos, anot Kvedaro, baigdavosi pasiūlymu pirkti.

1999 metais verslininkas Vladimiras Romanovas nusprendė pastatyti naują stadioną senojo „Žalgirio“ stadiono vietoje ir įsteigė uždarąją akcinę bendrovę, į kurią buvo pakviestos „Žalgirio“ sporto draugija ir Lietuvos futbolo federacija (LFF).

Ilgamečio LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus nuomone, (Varanavičius LFF prezidento pareigas ėjo nuo 2000  iki 2012 metų, tuo pat metu buvo ir „Ūkio banko“ valdybos pirmininkas nuo 2000 iki 2009), federacija buvo pakviesta siekiant pagerinti projekto įvaizdį.

„Federacija buvo įtraukta tarp akcininkų tiesiog nominaliai“, – „Novaya gazeta - Baltija“ teigė Varanavičius. – Tam, kad galima būtų įtikinti savivaldybę ir valstybę, buvo reikalingas svoris.

Futbolo federacija reiškė svarų argumentą. Ir mes buvome suinteresuoti stadiono išlikimu“.

Stadionas tuomet įvertintas 4 milijonais litų (1,15 mln. eurų), kas ir tapo sporto draugijos dalimi įstatiniame uždarosios akcinės bendrovės kapitale, anot dabartinio draugijos vadovo Algio Vasiliausko, be lemiamo balso teisės.

2003 metais prieš planuojamas stadiono statybas Romanovas pasiūlo padidinti įstatinį kapitalą. „Žalgirio“ sporto draugija nusprendžia pasitraukti iš projekto, (anot Vasiliausko, draugijos nariai buvo nusivylę projekto įgyvendinimo delsimu, kartu ir nekilnojamojo turto kaina ėmė augti), ir parduoda Romanovui stadioną: „Novaya gazeta - Baltija“ duomenimis, už 10 milijonų litų (2,9 mln. Eurų).

Per 9 vėlesnius metus naujasis stadionas nebuvo statomas, senasis – remontuojamas, o tiesiog skirtingu intensyvumu eksploatuojamas iki visiško nusidėvėjimo.

2003–čiaisiais buvo rimtai kalbama apie kapitalinę stadiono rekonstrukciją, skambėjo 30-34 mln. litų sąmatos skaičiai (8,7 – 9,86 mln. eurų). Bendra vokiečių–prancūzų kompanija „Sportfive“, susidomėjo projektu ir rengėsi pritraukti tarptautinius investuotojus,  pasiūlė išbandytą  Hamburgo „Aol Arenos“ finansavimo modelį.

Bendrai paėmus, per visą laikotarpį buvo svarstyti ir atmesti keliolika skirtingo lygio ir parengtumo projektų.

Daugiau skaitykite novayagazeta.ee