„Futbolas yra daugiau nei tik žaidimas“ – tokią frazę ne kartą naudoja šiuo žaidimu besižavintys žmonės. Visgi, ne visada toks pasakymas gali būti panaudotas tik pozityvioje prizmėje: kaip parodo Andreso Escobaro istorija, kartais nesėkmė futbolo aikštėje gali kainuoti visą gyvenimą.
Andresas Escobaras iki šiol yra prisimenamas Kolumbijos žmonių kaip vienas iš savo šalies futbolo legendų. Nors dažniausiai likusio pasaulio jis yra maišomas su tokią pačią pavardę turėjusiu narkotikų baronu Pablo Escobaru, savo laiku Andresas buvo vienas iš geriausių pasaulio centro gynėjų, kuriam gerokai per brangiai kainavo vienas nelaimingas epizodas futbolo aikštėje.
„Futbolo džentelmenu“ vadintas gynėjas savo karjerą pradėjo „Atletico Nacional“ klube, kurioje praleido beveik visą savo karjerą. Vos po poros metų profesionaliame futbole jis jau buvo kviečiamas ir į Kolumbijos nacionalinę ekipą, o 1989 metais kartu su savo klubu jis laimėjo „Copa Libertadores“ turnyrą.
1990 metais jis su savo šalies rinktine pasiekė pasaulio čempionato atkrintamąsias varžybas, tačiau nebuvo kviečiamas į Kolumbijos rinktinę atrankoje į 1994 metų pirmenybes, kurioje jo šalies atstovai rungtyniavo fantastiškai. Pietų Amerikos atrankos turnyre jie nepatyrė nė vienos nesėkmės, o pakeliui į pasaulio čempionatą jie iškovojo ir įspūdingiausią pergalę per visą šalies futbolo istoriją. Mače Buenos Airėse kolumbiečiai net 5:0 sutrypė šeimininkus argentiniečius ir ne tik užsitikrino vietą planetos pirmenybėse, tačiau ir gerokai padidino lūkesčius, kuriuos su jais siejo vietos gyventojai.
Visgi, šalyje tuo metu po jau minėto P. Escobaro mirties prasidėjo neramumai bei karaliavo nusikalstamos grupuotės ir tai gerokai atsiliepė Kolumbijos rinktinės pasiruošimui pirmenybėms. Iš pradžių vienas garsiausių šalies žaidėjų vartininkas Rene Higuita buvo uždarytas į kalėjimą, o jo vietą turėjo užimti kur kas mažiau patirties turėjęs Oscaras Cordoba. Tuo šios šalies nacionalinės ekipos problemos nesibaigė: nusikalstamo pasaulio atstovai nuolatos siekė priversti rinktinę elgtis taip, kaip norėjo jie, o šalies rinktinės treneris Francisco Maturana ir jo žaidėjai ne kartą susilaukė grasinimų nužudyti arba susidoroti su jų šeimos nariais.
Pats A. Escobaras 1994 metų vasarą gavo puikų pasiūlymą išvykti į Italiją, kur jam kontraktą siūlė „Milan“ komanda. Visgi, patriotiškumu garsėjęs žaidėjas sulaukė kvietimo padėti ne pačioje maloniausioje padėtyje atsidūrusiai savo šalies rinktinei ir palikęs tolimesnės karjeros planus ateičiai jis prisijungė prie savo šalies rinktinės, kuri nepaisant pašalinių trikdžių į turnyrą Jungtinėse Amerikos Valstijose išvyko su svajonėmis pasidabinti čempionato auksu.
Nepaisant grasinimų ir neramios situacijos gimtinėje, Kolumbijos rinktinė planetos pirmenybes pradėjo įrodydama, kodėl jie buvo taip vertinami futbolo gerbėjų: technišku ir gražiu žaidimu su kamuoliu nuo pat turnyro starto mačo su rumunais jie kūrė progas prie varžovų vartų, tačiau įvarčio pasiekti jiems nepavyko, o jau 16 minutę jiems teko praleisti įvartį į savo vartus. Puikiai žaidęs Rumunijos vartininkas Bogdanas Stelea ir toliau sėkmingai neutralizavo varžovų progas, o antrasis rumunų įvartis gerokai apsunkino Kolumbijos rinktinės viltis išsigelbėti šiame mače. Nors vėliau Adolfo Valencia rezultatą sušvelnino, pralaužti B. Stelea vadovaujamos gynybos daugiau jam su komandos draugais nepavyko, o susitikimo pabaigoje krito ir trečiasis įvartis į jų vartus, kuris lėmė nesėkmę, kuri gerokai apkartino ir taip nelengvą Kolumbijos rinktinės gyvenimą.
Po nesėkmės pirmajame mače spaudimas iš gimtinės jiems tik didėjo, o kartu su juo didėjo ir iš kriminalinio pasaulio skriejantys grasinimai susidoroti. Būtent dėl to prieš antrąsias rungtynes į aikštę žengti atsisakė Gabrielis Gomezas. Prieš mačą su JAV jis susilaukė grasinimų iš jam nežinomų žmonių ir po jų jis ne tik atsisakė pasirodyti kitame susitikime, tačiau ir pasitraukė iš savo šalies rinktinės.
Dar vieną netektį išgyvenę kolumbiečiai į šį mačą vyko žinodama, kad norint išsaugoti visas galimybes patekti į kitą etapą savo rankose jie pralaimėti nebegalėjo. Šį kartą prieš juos stojo turnyro autsaideriais vadinti šeimininkai, o iš Kolumbijos rinktinės visi laukė tik pergalės.
Ir vėl rungtynes aktyviai pradėjusi Kolumbijos rinktinė progų įvarčiais nepavertė, o po retos amerikiečių kontratakos, Johnas Harkesas skersavo kamuolį į baudos aikštelę, kur ataką nutraukti bandęs A. Escobaras padarė nesėkmingą lietimą bei nukreipė kamuolį į savo vartus, o amerikiečiai įgijo šokiruojantį pranašumą.
A. Escobaro įvartis į savo vartus:
Visas savo pajėgas į priekį metę pietų amerikiečiai ir toliau nesėkmingai atakavo, o galiausiai buvo nubausti dar vienos kontratakos metu antrajame kėlinyje. Pačioje susitikimo pabaigoje pelnytas A. Valencia įvartis neišgelbėjo jų nuo antro pralaimėjimo, po kurio viltys patekti į kitą etapą tapo minimaliomis. Nors paskutiniame ture jie įveikė šveicarus, nepalankus rezultatas kitose rungtynėse lėmė tai, kad A. Escobaras ir jo komandos draugai pasitraukė iš planetos pirmenybių jau po grupių etapo.
Lengva nuspėti, kad tokiu rezultatu buvo nusivylę visi šios šalies gyventojai, o didžiausią neapykantą reiškė savikontrolės neturėję mafijos atstovai. Nors po tokių pirmenybių galima buvo kaltinti sėkmės trūkumą ir progų realizavimą, daugiausiai blogų žodžių susilaukė įvartį į savo vartus įsimušęs gynėjas.
Po planetos pirmenybių A. Escobaras turėjo vykti į Las Vegasą, kad aplankytų ten gyvenančius artimuosius, tačiau nusivylęs pasirodymu planetos pirmenybėse jis nusprendė skristi tiesiai į Kolumbiją. Nors sugrįžus namo jo draugai ir sužadėtinė dėl galimų konfliktų su jį dėl nesėkmės apkaltinti norėjusiais žmonėmis perspėjo jį vengti pasirodymų viešumoje, gynėjas jų neklausė ir norėdamas parodyti, kad gyvenimas nesibaigia tik futbolo rungtynėmis, kartu su keliais bičiuliais praėjus penkioms dienoms po pasitraukimo iš planetos čempionato nusprendė praleisti vakarą mieste ir nukeliavo į vietinį „El Indio“ naktinį klubą.
Kai trečią valandą nakties jo draugai išvyko, o A. Escobaras liko vienas naktinio klubo mašinų stovėjimo aikštelėje prie jo priėjo trys vyrai, kurie iš karto sukėlė konfliktą. Jo metu du iš jų išsitraukė savo ginklus, o vienas šešis kartus šovė į futbolininką, kiekvieną kartą po šūvio surikdamas „gooool“ (imituodamas įvartį švenčiančius Pietų Amerikos komentatorius). Įvykdę šį kraupų nusikaltimą vyrai pasišalino, o į ligoninę nugabentas A. Escobaras po 45 minučių mirė.
Jau kitą dieną buvo sulaikytas įtariamasis, kuris prisipažino nužudęs futbolininką. Humberto Castro Munozas buvo vienos galingos Kolumbijos narkotikų kartelio narys, dirbęs Santiago Gallono apsauginiu. Teigiama, jog S. Gallonas pastatė didžiulę sumą už Kolumbijos pergalę šiame susitikime, tad buvo manoma, jog po nesėkmės jis užsakė šį futbolininko nužudymo.
Visgi, po tokio kraupaus nusikaltimo šios šalies gyventojai dar kartą įsitikino, jog šalyje vyrauja korupcija ir teismo procesas tik dar kartą parodė, kokia bloga situacija tuo metu buvo Kolumbijoje. Trys nusikaltime dalyvavę kiti asmenys, tarp jų ir galimai nužudymą užsakęs S. Gallonas, buvo išteisinti, o iš pradžių 46 metams kalėjimo nuteistas H. Munozas iš pradžių susilaukė bausmės sumažinimo bei galiausiai buvo paleistas vos po 11 metų.
Ši netektis buvo itin skaudžiai priimta Kolumbijoje: į A. Escobaro laidotuves susirinko daugiau nei 120 tūkstančių žmonių, o kiekvienais metais prisimindami jo mirties metines gerbėjai į susitikimus ateina su savimi atsinešdami gynėjo nuotraukas.
A. Escobaro mirtis dar kartą kirto per Kolumbijos prestižą pasauliniu mastu, o skaudžiausia jo šeimai bei artimiesiems buvo tai, kad pats futbolininkas visą savo karjerą stengėsi kaip įmanoma pagerinti savo šalies įvaizdį ir stengtis ją pateikti ne kaip nusikaltėlių valdomą valstybę, o gražią ir malonią šalį. Kolumbijos futbolo gerbėjai iki šiol nepamiršo gynėjo bei jo į istoriją įėjusios frazės: „Gyvenimas tuo nesibaigia“.
Nusikaltėlių persekiojimas, A. Escobaro mirtis ir kiti trukdžiai galutinai sužlugdė Kolumbijos „svajonių“ komandą, kuri taip niekada ir nepasiekė tų aukštumų, kurias jie galėjo pasiekti. Galiausiai, šalyje prasidėjo ir futbolo krizė, kuri tęsėsi beveik 20 metų iki 2014 metų planetos pirmenybių. Jų metu atėjusi naujoji Kolumbijos futbolininkų karta A. Escobaro 20 metų mirties metines pažymėjo geriausiu pasirodymu per visą Kolumbijos futbolo istoriją bei pateko į pasaulio čempionato ketvirtfinalį.
