OL istorija

Atsakyti Sekti temą
Olympique Lyonnais istorija (1950–1960)

Pradžių pradžia
Futbolo klubo Olympique Lyonnais gimimo diena yra laikoma 1950 metai rugpjūčio 3 diena, kai Lyon Olympique klubo futbolo sekcija dėl nesutarimu su regbio sekcija atsiskyrė ir tapo atskiru klubu . Klubo pavadinimas buvo sugalvotas ir iškeltas įžymaus chirurgo Albert Trillat. Jis taip pat pasiūlė, kad naujojo klubo spalvos būtu tokios pat kaip ir Liono miesto spalvos: raudona ir mėlyna. Taip pat daug prie klubo įkūrimo prisidėjo Liono miesto gyventojai Grosvelin, Vitalis, Marceau, Carrel, Daurensan ir Maillet. Prezidentu paskirtas Grosvelin.

1950-1951: pirmasis sezonas
Pirmuoju OL treneriu tapo Oscar Heisserer, atėjęs iš Lyon Olympique klubo. 1950 metais rugpjūčio 26 dieną OL sužaidė savo pirmąjį oficialų mačą ir priešais 3 tūkstančius žiūrovų rezultatu 3:0 nugalėjo C.A. Paris klubą. Sezono tikslas buvo įgyvendintas, kai OL buvo karūnuoti 1951 metų antrojo Prancūzijos futbolo diviziono (dabar Ligue 2) čempionais. Finale jie 3:2 įveikė Monaco ir pateko į stipriausiąjį šalies divizioną.
Sudėtis: Azzouz, Calligaris, Deligny, Chapuis, Ferrier, Gorenstein, Juillard, Jurilli, Grimonpont, Latron, Lergenmuller, Maschio, Marin, Rodriguez, Rolland, Scalon, Stekiw, Tichy, Woehl, Dupraz.

1951-1952: Gilbert Bonvin atsiskleidimas
Šis tvirtas gynėjas po kelių metų taps vienu geriausiu Prancūzijos žaidėju. Bet nepaisant jo talento, OL reikalai ėjosi prastai. Komandai ypač trūko patirties, todėl savo futbolininko karjerą nusprendė atnaujinti 38 metų treneris Heisserer, tačiau ir tai nepadėjo komandai išvengti iškritimo į žemesnį divizioną.
Sudėtis: Bonvin, Calligaris, Dutto, Friedrich, Juillard, Jurilli, Lergenmuller, Ninel, Marin, Flamion, Rodriguez, Grillon, Rolland, Tichy, Woehl, Dupraz, Genet, Heisserer.

1952-1953: pamatai ateičiai
Sezonas pirmajame divizione davė savo – dešimt OL žaidėjų nebenorėjo grįžti į antrąjį pagal pajėgumą šalies divizioną ir pasirašė sutartis su D1 (Pirmasis divizionas; dabar Ligue 1) komandomis. Klubas sutelkė savo dėmesį ties jaunimo ugdymu, todėl rezultatų pagerėjimas šiame sezone dar neatėjo.
Sudėtis: Bonvin, Banguillot frères, Chérif, Duval, Chimani, Jurilli,Lerond, Marchangelli, Mariotti, Marin, Ninel, Tichy, Devaquez, Martinez, Cappon, Christiansen, Genet, Schultz, Sarrin.

1953-1954: tikslas – D1
Keli patyrę žaidėjai, įskaitant Hjarlmarsson ir Jensen, buvo įsigyti norint sustiprinti komandą. Tai buvo sunkus sezonas, kurį dar labiau apsunkino rimtos Genet ir Sarrin traumos. Nepaisant to, OL finišavo pirmoje vietoje, aplenkdami Troyes. Liono komanda per keturis metus antrą kartą tapo antrojo diviziono čempionais.
Sudėtis: Bonvin, Belver, Dechoux, Duval, Dutto, Lerond, Habera, Hjalmarsson, Ninel, Novak, Pallutch, Martinez, Cappon, Christiansen, Genet, Schultz, Sarin, Konrady, Manaiarud, Jensen.

1954-1955: bandymas įsitvirtinti D1
Prieš sezoną pasikeitė OL treneris, juo tapo Julien Darui. Tačiau jis trenerio poste išbuvo neilgai ir jau po 6 mėnesių jį pakeitė Lucien Troupel. Antrasis OL sezonas Ligue 1 buvo daug sėkmingesnis nei pirmasis. Pasiektos kelios įspūdingos pergalės, o galutinė vieta ne tokia ir bloga – dvylikta, OL pirmą kartą išsilaikė aukščiausiame divizione. Taip pat buvo nukeliauta iki Coupe de France pusfinalio.
Sudėtis: Bonvin, Duval, Dutto, Farmanian, Fatton, Lerond, Hjalmarsson, Ninel, Jensen, Novak, Knayer, Nunge, Genet, Schultz, Sarin, Konrady, Sinibaldi, Mouynet, Kermali.

1955-1956: aukščiausias iki tol pasiekimas
OL tarp aštuoniolikos komandų užėmė aštuntą vietą. Antrą kartą iš eilės pasiektas Coupe de France pusfinalis, kuriame labai apmaudžiai buvo pralaimėta panašaus pajėgumo Sedan klubui.
Sudėtis: Alberto, Antonio, Beveragi, Beetschen, Dutto, Farmanian, Fatton, Lerond, Ninel, Missana, Knayer, Genet, Schultz, Mignot, Novak, Konrady, Sinibaldi, Mouynet, Kermali, Ramon, Rocci.

1956-1957: mažai kuo džiaugtis
Dvylikta vieta D1 čempionate ir ankstyvas iškritimas Coup de France turnyre. Šiokia tokia paguoda tapo naujoko „Loula“ Cossou puikus žaidimas. Vėliau jis kelis kartus taps rezultatyviausiu komandos žaidėju, taip įeidamas į klubo istoriją.
Sudėtis: Antonio, Beetschen, Cossou, Daniel, Dutto, Salen, Fatton, Lerond, Ninel, Knayer, Schultz, Mignot, Novak, Konrady, Constantino, Mouynet, Kermali, Moresco.

1957-1958: OL pėdsakas Pasaulio Čempionate
Prieš sezoną buvo atsisveikinta su Ernie Shultz, kuris žaisdamas už Lyon Olympique ir OL įmušo net 92 įvarčius, tačiau atvyko kitas svarbus naujokas – Le Borgne. OL D1 užėmė 8 vietą, o Coupe de France iškrito jau šešioliktfinalio etape.
Sudėtis: Abderrazak, Antonio, Beetschen, Cossou, Dutto, Salen, Hernandez, Hugues, Lerond, Ninel, Mignot, Constantino, Mouynet, Kermali, Moresco, Le Borgne, Lewandowicz, Monnet.
Pirmą kartą Pasaulio Čempionate dalyvavo OL žaidėjai. Andre Lerond ir Robert Mouynet buvo tarp 22 Prancūzijos rinktinės žaidėjų, kurie vyko į Švediją ir ten užėmė trečiąją vietą.

1958-1959: tarptautinis debiutas
Šį kartą OL D1 čempionate finišavo devintoje vietoje, taip dar kartą patvirtindami savo kaip vidutiniokų statusą. Didžiausia sezono pergalė buvo iškovota Coupe de France 16-finalyje, kuriame buvo įveiktas galingasis Reims klubas, vedamas Pasaulio Čempionato rekordininko Fontaine. Tačiau jau kitame etape laukė didelis nusivylimas – buvo pralaimėta tik antrajame divizione žaidžiančiam Stade Rennais klubui.
Pagaliau OL pirmą kartą sudalyvavo ir tarptautiniame turnyre: Fairs Cup. Lioniečiams jau pirmajame etape teko grėsmingas varžovas – Milano Inter. Rungtynės išvykoje buvo pralaimėtos net 0:7 ir bent jau namie nebuvo leista dar kartą iš savęs pasityčioti – 1:1. OL greit pabaigė savo pirmąjį tarptautinį pasirodymą, tačiau jis jiems suteikė daug patirties.
Sudėtis: Abderrazak, Antonio, Beetschen, Cossou, Dutto, Salen, Hernandez, Hugues, Lerond, Ninel, Mignot, Constantino, Mouynet, Kermali, Moresco, Le Borgne, Lewandowicz, Monnet.
1959 metai taip pat tapo prezidento Grosvelin‘o eros pabaiga. Jį pakeitė Frederic Maillet.

1959-1960: dideli pasikeitimai
Pasikeitė treneris - Julien Darui vietą užėmė Gaby Robert. Komandą paliko keturi pagrindinės sudėties žaidėjai: Mouynet, Lerond, Cossou ir Constantino. Vietoje jų atėjo Eugene Njo Lea, Jules Sbroglia, Jean Djorkaeff ir Nestor Combin. Pastarasis argentinietis į Lioną atvežė tik Pietų Amerikiečiams būdingos technikos ir greitai sužavėjo vietinę publiką. Kaip bebūtų, visi įvykę pasikeitimai pokolkas neišėjo į naudą. D1 tebuvo užimta 16 vieta tarp 20 komandų ir vos išvengta iškritimo į žemesnįjį divizioną. Coupe de France pasirodymas buvo nesėkmingas – pralaimėta jau 32-finalio etape.
Sudėtis: Antonio, Beetschen, Combin, Dalla Cieca, Daniel, Devlaminck, Dutto, Djorkaeff, Salen, Hugues, Ninel, Mignot, Marteleur, Le Borgne, Njo Léa, Sbroglia, Grobarcik, Gardon
Citavimas
0
Olympique Lyonnais istorija (1960-1970)

1960-1961: OL legendos debiutas
Treneris Gaby Robert nors ir trumpai išbuvo OL treneriu, bet bent jau dėl vieno sprendimo jis tikrai neklydo. Būtent jis pastebėjo ir leido atsiskleisti jaunam ir dar mažai kam žinomam Fleury Di Nallo, kuris iš viso Lione praleis 14 metų, taps viena iš klubo legendų ir pateks tarp geriausių visų laikų D1 puolėjų. Taip pat prie komandos prisijungė du Sedan žaidėjai - Polak ir Hatchi. Jaunieji Le Borgne ir Djorkaeff po truputį brendo, kaip ir visa komanda, tačiau lyginant su praėjusiu sezonu pakilimas buvo minimalus. Užimta 15 vieta D1, iš Coupe de France pasitraukta 16-finalyje.
Sudėtis:Antonio, Aubour, Camilla, Combin, Daniel, Desgeorges, Di Nallo, Dutto, Djorkaeff, Salen, Hugues, Ninel, Mignot, Le Borgne, Njo Léa, Papas, Grobarcik, Rambert, Roubaud, Rivoire.

1961-1962: dar vieni brendimo metai
Pasikeitė treneris - naujuoju OL strategu tapo Manu Fernandez. Jau antrajame savo sezone Di Nallo tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju, per sezoną jis įmušė 18 įvarčių. Nors OL vėl vos neiškrito iš D1 ir anksti pasitraukė iš Coupe de France, tačiau klubo ateitis atrodė šviesi. Tačiau ta ateitis jau bus be Manu Fernandez, kuris OL strategu neišbuvo nei sezono. Prie OL vairo per du metus stojo jau trečias treneris - Lucien Jasseron, puikus strategas, kuris anksčiau su antrojo diviziono Le Havre sugebėjo laimėti Coupe de France.
Sudėtis: Camilla, Combin, Hatchi, Desgeorges, Di Nallo, Djorkaeff, Salen, Hugues, Mignot, Le Borgne, Njo Léa, Duffez, Rivoire, Rambert

1962-1963: staigus pakilimas
Jauni talentingi žaidėjai, puikus treneris ir kelių pajėgių naujokų atvykimas. Visa tai lydėjo OL į iki tol nematytas aukštumas. Sezono viduryje jie netgi pirmavo D1 lentelėje, tačiau finišavo penktoje vietoje, kas lyginant su praėjusiu sezonu buvo puikus, tačiau lauktas pasiekimas. Coupe de France pirmą kartą buvo pasiektas finalas, kuriame nusileista dublį (D1 ir Coup de France) iškovojusiam Monaco. Šis pasiekimas OL garantavo vietą kito sezono Taurių Laimėtojų turnyre.
Sudėtis: Aubour, Beetschen, Camilla, Combin, Hatchi, Desgeorges, Di Nallo, Djorkaeff, Salen, Mignot, Le Borgne, Njo Léa, Rivoire, Rambert, Novak, Nuremberg, Polak, Dumas.

1963-1964: pirmasis trofėjus
Sezono pradžioje komandą užgriuvo finansiniai sunkumai, todėl komandos per vasarą nepapildė joks naujas žaidėjas, tačiau tai buvo laikina krizė. Komanda, lyginant su praėjusiu sezonu, žengė dar vieną žingsnį pirmyn. D1 buvo užimta 4 vieta ir tik pralaimėjimas paskutiniame ture neleido užimti vietos pirmajame trejete. Coupe de France turnyras pirmą kartą baigėsi OL triumfu. Jie finale įveikė Bordeaux ir iškovojo 14 metų lauktą pirmąjį trofėjų klubui. Debiutas Taurių Laimėtojų taurėje irgi buvo garbingas. Ten įveikti Odense, Hamburg ir Olympiakos, tačiau pusfinalyje pralaimėta Lisabonos Sporting.
Sudėtis: Aubour, Beetschen, Combin, Hatchi, Desgeorges, Di Nallo, Djorkaeff, Mignot, Le Borgne, Rivoire, Rambert, Polak, Dumas, Taberner, Duffez.
Puikų sezoną turėjo Nestor Combin, kuris į varžovų vartus įmušė 23 įvarčius. Toks jo pasirodymas sukėlė Turino Juventus susidomėjimą šiuo puolėju ir neužilgo argentinietis (dar priėmęs ir Prancūzijos pilietybę bei atstovavęs šiai šaliai) persikėlė žaisti į Italiją.

1964-1965: lyderio netektį išgyvenant...
Iš tikrųjų Combin'o netektis neigiamai atsiliepė komandai. Nors Di Nallo ir toliau sėkmingai mušo įvarčius, tačiau jam trūko didesnės paramos. OL sugebėjo užimti garbingą šeštą vietą D1, tačiau tiek iš Coupe de France, tiek iš Taurių Laimėtojų taurės buvo pasitraukta pirmuosiuose etapuose.
Sudėtis: Aubour, Beetschen, Bruey, Hatchi, Desgeorges, Di Nallo, Djorkaeff, Mignot, Le Borgne, Rivoire, Rambert, Polak, Dumas, Margottin, Chauveau, Moundi, Nouzaret.
Po sezono iš savo pareigų pasitraukė klubo prezidentas Ferdinand Maillet, o jo vietą užėmė Rochet.

1965-1966: paskutinis Lucien Jasseron sezonas
Jis atėjo kai OL išgyveno ne pačius geriausius laikus, padėjo "liūtams" iškovoti pirmąjį trofėjų ir kelis sezonus iš eilės užimti aukštas vietas D1, tačiau paskutinis Jasseron sezonas buvo panašus į tą, prieš kurį jis atėjo. Iš šeštos vietos į šešioliktą, bei ankstyvas pasitraukimas iš Coupe de France. Treneriui neliko nieko kito kaip užleisti savo vietą kitam.
Sudėtis: Aubour, Bruey, Camilla, Desgeorges, Di Nallo, Dumas, Djorkaeff, Mignot, Le Borgne, Margottin, Rambert, Teisseire, Traba, Beetschen, Glizinski, Nouzaret, Prost, Mondi, Reillard, Pistilly.

1966-1967: antroji taurė
Prieš sezoną buvo išgyventa daug pasikeitimų. Louis Hon užėmė vietą trenerių štabo viršuje, buvo atsisveikinta su šešiais žaidėjais. Chaotiškas D1 sezonas daug džiaugsmo neatnešė - 15 vieta. Tačiau vėl buvo sužibėta Coup de France. Šiam turnyrui minint 50-metį, OL tapo dukart taurės laimėtojais. Šį kartą jie finale 3:1 nugalėjo Sochaux, o taurė iš Prancūzijos prezidento rankų buvo įteikta vos 23-ejų metų kapitonui Fleury Di Nallo. Sugrįžusią į Lioną komandą pasitiko šėlstanti šimtatūkstantinė sirgalių armija.
Sudėtis: Chauveau, Desgeorges, L'homme, Di Nallo, Maison, Perrin, Kuffer, Pin, Polak, Le Borgne, Rocco, Rambert, Schwinn, Zewulko, Navacchi, Beetschen, Glizinski, Nouzaret, Prost, Mondi, Palka, Pinalty, Pistilly.

1967-1968: apginti trofėjų sutrukdė... mėgėjų komanda
D1 pavyko pakilti iki 12 vietos, taip išvengiant įtampos paskutiniuose turuose. Nemažos viltys vėl buvo siejamos su Coup de France, OL siekė pirmą kartą apginti savo iškovotą titulą. Tačiau jau šešioliktfinalyje "liūtams" ūsus apipešiojo mėgėjų komanda Quevilly. Vienintelis turnyras, kuriame komandos pasiekimai džiugino buvo Taurių Laimėtojų taurė. Iš jo pavyko eliminuoti stiprią Anglijos komandą Tottenham Hotspurs. Deja, ketvirtfinalyje kelią pastojo Hamburg.
Sudėtis: Chauveau, Desgeorges, L'homme, Di Nallo, Maison, Flohic, Guy, Kuffer, Lekkak, Pin, Polak, Le Borgne, Rocco, Rambert, Schwin, Zewulko, Glyzinski, Nouzaret.

1968-1969: dar viena trenerių kaita
Louis Hon Lione teišbuvo du sezonus, tačiau spėjo laimėti vieną taurę. Jam pasitraukus komandos strategu tapo buvęs OL kapitonas Aime Mignot. Jis padėjo ekipai po kelių metų pertraukos grįžti į pirmąjį D1 dešimtuką. Iš Coupe de France buvo pasitraukta šešioliktfinalyje. Taip pat komanda dalyvavo tarptautiniame Fairs Cup turnyre, bet ir ten nieko nepešė. Didžiąją sezono dalį komandai teko verstis be pagrindinio puolėjo Di Nallo, tačiau jo vietą puikiai užėmė Andre Guy, su 25-iais įvarčiais tapęs D1 sezono rezultatyviausiu žaidėju.
Sudėtis: Chauveau, Desgeorges, L'homme, Di Nallo, Flohic, Maison, Perrin, Le Borgne, Lekkak, Rambert, Popluhar, Glyzinski, Nouzaret, Prost, Felix, Kuffer, Guy.

1969-1970: sausūs metai, tačiau ne talento prasme
Di Nallo grįžimas po 11 mėnesių pertraukos buvo paženklintas dvejais jo įvarčiais į Bastia vartus. Mušti įvarčius OL mokėjo, tačiau skylėta gynyba buvo pagrindinė nelabai sėkmingo sezono problema. D1 finišuota 15-toje vietoje, o Coupe de France šešioliktinalyje nusileista Rennes vienuolikei. Visdėlto, šis sezonas komandai atnešė nemažai optimizmo. To kaltininkais tapo Serge Chiesa ir Bernard Lacombe, du ypač talentingi jauni žaidėjai su kuriais tapo siejama OL ateitis.
Sudėtis: Baeza, Chauveau, Chiesa, L'homme, Di Nallo, Flohic, Maison, Perrin, Angel Rambert, Nestor Rambert, Popluhar, Lacombe, Prost, Felix, Ravanello, Ravier, Valette, Guy.
Citavimas
0
Olympique Lyonnais istorija (1970-1980)

1970-1971: Ateina pergalių metas?
Tarpsezonių komandą papildė jugoslavas Ljubomir Mihajlovic, 1966-aisiais žaidęs Europos taurės (dabar UEFA Čempionų Lyga) finale. Patyręs gynėjas iš karto tapo svarbia OL žaidimo dalimi. Komanda, lyginant su praėjusiu sezonu, padarė nemažą šuolį D1 turnyrinėje lentelėje - iš 15-tos į 7-tą vietą. Daugumai įsiminė Coupe de France ketvirtfinalis prieš tuo metu stipriausią Prancūzijos komandą Saint Etienne. Tai buvo principinis derbis. Pirmąjį mačą 2:0 laimėjo ASSE, tačiau Stade Gerlande "lūtai" atsirevanšavo 3:0 (Di Nallo hatt-trick'as). OL nužygiavo iki pat finalo, kuriame 0:1 pralaimėjo Rennes. Beje, vienintelį rungtynių įvartį įmušo Andre Guy, vos prieš šešis mėnesius vilkėjęs Liono komandos marškinėlius.
Sudėtis: Baeza, Chauveau, Chiesa, Coluna, L'homme, Di Nallo, Mihajlovic, Maison, Perrin, Conrath, Popluhar, Lacombe, Prost, Felix, Ravanello, Ravier, Valette, Guy, Domenech.

1971-1972: Lacombe atsiskleidžia
Praėjusį sezoną jis bombardavo priešininkų vartus žaisdamas už dublerių komandą, o šį jau pirmavo rezultatyvumu (19 įvarčių) žaisdamas už pagrindinę komandą. Nuviliantis buvo pasirodymas Coupe de France, kur buvo suklupta ties pirmu barjeru. Tuo tarpu D1 reikalai ėjosi visai neblogai. Įsitvirtinti tarp pirmaujančių komandų padėjo sustiprėjusi gynyba, prie to nemažai prisidėjo ir Raymond Domenech, jaunas žaidėjas, gaudavęs vis daugiau ir daugiau trenerio pasitikėjimo.
Sudėtis: Baeza, Chauveau, Chiesa, L'homme, Di Nallo, Mihajlovic, Conrath, Lacombe, Prost, Felix, Ravanello, Ravier, Valette, Domenech, Trivic, Clopin, Maillard, Cacchioni.

1972-1973: trečiasis triumfas
Skandalų krečiamoje D1 lygoje (vienu metu dėl žaidėjų streiko įvyko vos dvi turo rungtynės) OL teužėmė 13-tą vietą. Streikų buvo ir komandos viduje. Serge Chiesa atsisakė vykti į treniruočių stovyklą ir buvo suspenduotas dviem mačams. Kaip bebūtų, OL sezoną baigė džiaugsminga gaida. Trečią kartą buvo laimėta Coupe de France. Finale 2:1 įveiktas Nantes.
Sudėtis: Baeza, Chauveau, Chiesa, Di Nallo, Mihajlovic, Lacombe, Prost, Felix, Ravier, R. Domenech, A. Domenech, Trivic, Maillard, Cacchioni, Berger, Chemier, Thiry, L'Homme, Valette.

1973-1974: pagaliau pirmajame trejete
Tarptautinis sezonas pasibaigė antrajame Tarių Laimėtojų taurės etape, nusileista stipriam Salonikų PAOK klubui. Coupe de France titulo apginti nepavyko, ketvirtfinalyje po baudinių serijos pralaimėta Sochaux. D1 finišuota trečioje vietoje. Toks rezultatas OL suteikė galimybę pirmą kartą žaisti antrajame pagal svarbą Europos turnyre - UEFA taurėje.
Sudėtyje: Baeza, Chauveau, Chiesa, Di Nallo, Mihajlovic, Lacombe, Ravier, R. Domenech, A. Domenech, Cacchioni, Berger, Chemier, Thiry, L'homme, Valette, Jacquet, Maneiro, Mariot.

1974-1975: debiutas UEFA taurėje
Prieš sezoną komandą paliko du svarbūs žaidėjai - Daniel Rivera ir Jean Baeza. Į jų vietas komandos štabas nusprendė pasikviesti žaidėjus iš jaunimo ekipos. Tai pasirodė esąs geras sprendimas. Komanda antrą sezoną iš eilės finišavo trečioje vietoje. Tiesa, sekmė taurių varžybose šį kartą nesišypsojo. Iš Coupe de France iškrista pirmajame etape. Kaip ir iš UEFA taurės, tiesa pralaimėta buvo būsimajam taurės laimėtojui Monchengladbach Borussia. Po sezono komandą paliko dešimt pastarųjų metų joje praleidęs Di Nallo.
Sudėtis: Baldassara, Chazal, Chauveau, Chiesa, Di Nallo, Mihajlovic, Lacombe, R. Domenech, A. Domenech, Cacchioni, Chemier, Thiry, L'homme, Valette, Jacquet, Maneiro, Mariot, Zuang, Bernad, Ferrigno.

1975-1976: šeštasis Coupe de France finalas
Startas D1 lygoje buvo puikus, tačiau komandos forma greit smigo žemyn ir sezono pabaigoje jau buvo kaunamasi dėl išlikimo lygoje. Laimei, iškritimo į antrąjį divizioną pavyko išvengti, užimta 16-ta vieta. UEFA taurėje ir vėl nepasisekė su burtais - pirmajame etape ištrauktas Brugge, prieš kurį OL priešinosi, bet galiausiai kapituliavo. Vėliau belgai nueis iki taurės finalo. Dar sezono viduryje iš trenerio posto pasitraukė Aime Mignot, o jo vietą užėmė tik praėjusias metais futbolininko karjerą baigęs Aime Jacquet. Jis sugebėjo komandą išvesti į Coupe de France finalą, kuriame pralaimėta Marseille Olympique.
Sudėtis: Baldassara, Chiesa, Delestre, De Rocco, Mihajlovic, Lacombe, R. Domenech, Cacchioni, Chemier, L'homme, Valette, Maillard, Maneiro, Marais, Mariot, Bernad, Ferrigno, Garrigues, Genet, Jodar, Lanthier, Paillot

1976-1977: pirmasis pilnas sezonas vadovaujant Aime Jacquet
Per paskutinius keturis mačus teiškovoti trys taškai (vienas už lygiasias ir du už pergalę) OL nustūmė į šeštą vietą D1 turnyrinėje lentelėje, kas reiškia, kad ir kitą sezoną Europos taurių varžybos Lioną pralenks. Bandymas šturmuoti Coupe de France aukštumas baigėsi karčiu pralaimėjimu 64-finalyje.
Sudėtis: Chiesa, Delestre, De Rocco, Cornet, Mihajlovic, Lacombe, R. Domenech, Cacchioni, Olio, Maillard, Marais, Mariot, Bernad, Garrigues, Genet, Jodar, Lanthier, Paillot, Broissard, Spiegel, Maroc, Pilloud.
Šis sezonas taip pat pažymėtas prezidento Rochet eros pabaiga. Atsilaisvinusią vietą užėmė Robert Michaux.

1977-1978: įspėjantys signalai
Naujajam klubo prezidentui sunkiai sekėsi tvarkytis su savo pareigomis. Komanda pateko į finansinę krizę, todėl jau prasidėjus privalėjo parduoti vieną svarbiausių savo žaidėjų R. Domeneche. Sportiniu požiūriu, šis sezonas taip pat buvo labai sunkus. Tik dėl geresnio įvarčių santykio išvengta iškritimo į žemesnę lygą, o Coupe de France antrus metus iš eilės virto katastrofa, ir vėl pralaimėta 64-finalyje.
Sudėtis: Chiesa, Baldassara, De Rocco, Broissard, Gallice, Lacombe, Ravier, R.Domenech, Marais, Bernad, Garrigues, Genet, Jodar, Lanthier, Paillot, Spiegel, Maroc, Xuereb, Delestre, Gabrièle, Olio, Russail, Gibert, Aleksic, Desbouillons, Martinez, Attar.

1978-1979: komandą palieka ir Lacombe
Praėjusį sezoną 23 įvarčius įmušęs puolėjas buvo parduotas Saint Etienne. Komandą papildė 23-eju metų futbolininkas-paštininkas iš Toulouno - Jean Tigana. Lionas jam tapo pirmąja rimta stotele jo karjeroje. Būtent dėka jaunųjų talentų sėkmingo žaidimo OL pavyko pakilti iki 7-tos vietos D1 lentelėje, nors kita vertus ir vėl nepavyko sužibėti Coupe de France.
Sudėtis: Chauveau, Chiesa, De Rocco, Broissart, Gallice, Ravier, Olio, Marais, Garrigues, Genet, Jodar, Paillot, Maroc, Xuereb, Aleksic, Desbouillons, Martinez, Carrié, Tigana, Valadier, Ferrigno

1979-1980: dar vienas sunkus sezonas
Tik paskutiniame ture buvo išvengta tiesaus kritimo į antrąjį divizioną. Teko žaisti pereinamąsias rungtynes prieš Avignon ekipą. Aime Jacques dar prieš tai norėjo palikti komandą, tačiau buvo perkalbėtas. Jis sugebėjo sutelkti savo komandą ir šie nepaliko jokių šansų Avignon'ui pirmose rungtynėse juos sutriuškindami 6:0. Atsakomosios rungtynės tebuvo formalumas. Tikriausiai komanda galvojo, kad formalumas bus ir Coupe de France 64-finalio mačas prieš mažai kam girdėtą Angouleme komandą, tačiau mėgėjų komanda manė kitaip... Beje, tais pačiais metais OL jaunimo komanda tapo Prancūzijos čempionais, o kai kurie jos lyderiai artimiausiu metu taps ir pagrindinės komandos svarbia dalimi.
Sudėtis: Chauveau, Chiesa, De Rocco, Amouret, Olio, Marais, Genet, Muller, Paillot, Lubin, Xuereb, Aleksic, Desbouillons, Martinez, Carrié, Tigana, Valadier, Ferrigno, Banderan, Zivaljevic, Bruno, Monteilh.
Citavimas
0
Olympique Lyonnais istorija (1980-1990)

1980-1981: pasivažinėjimas "amerikietiškais" kalneliais tęsiasi
Per pastaruosius kelis metus OL padėtis nuolat keitėsi. Tai jie pirmoje lentelės pusėje kovoja dėl patekimo į Europos taures, o kitą sezoną jau galvoja kaip čia neiškritus į antrąjį divizioną. Štai ir dabar: komanda per plauką neiškrenta į D2, pasikeičia treneris (Jean-Pierre Destrumelle), ateina keli nauji žaidėjai (Furlan, Moizan, Nikolic) ir reikalai kardinaliai keičiasi. OL ilgą laiką laikėsi tarp lyderių, buvo antra komanda pagal įmuštų įvarčių skaičių. Galutinė šeštoji vieta galbūt buvo net šioks toks nusivylimas. Bent jau pasirodymas Coupe de France tai tikrai buvo nusivylimas (64-finalis). Beje, tą patį sezoną OL sirgaliai užfiksavo to meto Prancūzijos rekordą. Jų komandos mačą Stade Gerland'e prieš Saint Etienne stebėjo 48,852 žiūrovai. Šis rekordas išsilaikė dešimtmetį.
Sudėtis: Chauveau, Ferri, Chiesa, Olio, Marais, Muller, Lubin, Xuereb, Bruno, Desbouillons, Tigana, Monteilh, Furlan, Vargoz, Fournier, Moizan, Maroc, N'dioro, Nikolic, Solemenko, De Rocco.

1981-1982: prezidentas, kuris teišbuvo metus
Jean Perrot dar praėjusio sezono viduryje užėmė Robert Michaux vietą ir iš karto pradėjo įvedinėti savo tvarką. Už 4 milijonus doleių į Bordeaux buvo išsiūstas Jean Tigana, naujuoju treneriu buvo paskirtas Vladimir Kovacevic (vienintelis užsienietis treneris per visą OL istoriją). Nors komanda sezoną pradėjo pakiliai ir laimėjo visas keturias pirmas rungtynes, tačiau tai tebuvo laikina sėkmė. Prasidėjo ilgas nesėkmių ruožas, o po pralaimėjimo Coupe de France 16-finalyje iš komandos prezidento pareigų pasitraukė labai trumpai juose pabuvęs Jean Perrot. Tokia chaotiška padėtis komandos valdyme nežadėjo nieko gero. Komanda ir vėl tik dėka laimingų sutapimų išvengė iškritimo į D2.
Sudėtis: Chauveau, Topalovic, Boisier, Bruno, Desvignes, Emon, Gianetta, Fréchet, Ferri, Chiesa, Olio, Lubin, Monteilh, Furlan, Vargoz, Fournier, Moizan, N'dioro, Nikolic, Solemenko,Spadiny.

1982-1983: iškritimas į antrąjį divizioną
Sezono metu vėl keitėsi ir treneriai, ir prezidentai. Naujasis prezidentas Ravet savo poste išbuvo dar trumpiau nei Jean Perrot. Dar sezono pradžioje jį pakeitė Mihgirian, kuris ėmėsi reformų ir iš komandos trenerio pareigų atleido Vladimir Kovacevic, pakviesdamas į ekipą Robert Herbin. Tačiau naujasis treneris ne kažin kaip galėjo pagelbėti merdinčiai komandai. OL jau buvo tvirtai įsitaisęs tarp lygos autsaiderių. Galutinė 19-ta vieta reiškė, kad "liūtai" po 25-ių metų privalo sugrįžti ten, kur jie niekada nenorėjo vėl atsidurti - į D2.
Sudėtis: Chauveau, Topalovic, Boisier, Bruno, Desvignes, Emon, Gianetta, Fréchet, Ferri, Chiesa, Olio, Lubin, Monteilh, Furlan, Vargoz, Fournier, Moizan, N'dioro, Nikolic, Solemenko, Spadiny.

1983-1984: pirmasis bandymas sugrįžti į elitą
Finansiškai merdintį OL paliko du pagrindiniai puolėjai Emon ir Domergue, bei to meto komandos simbolis Chiesa, Lione išbuvęs 14 metų. Komanda sėkmingai kovojo dėl teisės grįžti į D1, tačiau lemiamose rungtynėse pralaimėjo Marseille Olympique ir savo grupėje užėmė trečiąją vietą. To meto sistema buvo dvi D2 grupės, jas laimėjusios komandos žengė tiesiai į D1, o antrąsias vietas užėmusios komandos žaidė kvalifikacines rungtynes su 17-tą ir 18-tą vietas D1 užėmusiais klubais. Coupe de France OL pasirodė garbingai. Nukeliavo iki 16-finalio ir ten tik dėl svečiuose įmuštų įvarčių taisyklės pralaimėjo to meto Pracūzijos čempionams Nantes.
Sudėtis: Topalovic, Boucher, Raymond, Desvignes, Nono, Philip, Fréchet, Ferri, Olio, Vargoz, Fournier, N'dioro, Nikolic, Pasqualetti, Spadiny, Zambelli, Bocchi, Gagneux, Bernard.

1984-1985: vidutiniokų dalia
OL prezidentas Charles Mighiriani, pasitaręs su treneriu Robert Herbin, nusprendė į komandą pasikviesti kelis patyrusius Strasbourg žaidėjus: Larios, Lacuesta ir Rouyer. Tačiau komanda sustiprėjo tik "ant popieriaus". Aikštėje vaizdas buvo blankus. Po vieno iš pralaimėjimų buvo atleistas Lacuesta. Vienu metu komanda buvo ant iškritimo į dar žemesnį divizioną ribos. Andre Ferri buvo paskirtas žaidžiančiuoju trenerio asistentu. Tai padėjo pakilti komandos moralei ir OL paskutines septynias sezono rungtynes baigė be pralaimėjimų. Galutinė jų vieta B grupėje buvo septinta. Coupe de France pirmasis etapas vyko kai OL dar nebuvo spėję atsigauti, todėl nenuostabu, kad buvo pralaimėta Stade Brestois klubui.
Sudėtis: Topalovic, Boucher, Canton, Lacuesta, Larios, Rouyer, Bex, Raymond, Nono, Philip, Fréchet, Ferri, Vargoz, Fournier, Nikolic, Spadiny, Zambelli, Bocchi, Bernard.

1985-1986: pirmasis Nouzareth sezonas
Būtent šis buvęs OL žaidėjas, 1967-ųjų metų Coupe de France laimėtojas, buvo paskirtas naujuoju treneriu. Jis, skirtingai nei buvęs treneris, daugiau šansų pasireikšti davė jaunimo komandos žaidėjams. OL A grupėje liko treti, į priekį praleidę taip pat prastus laikus išgyvenusį Saint Etienne ir Ales. Pastarajai komandai buvo nusileista ir pirmajame Coupe de France etape.
Sudėtis: Topalovic, Breton, Boucher, Rouyer, Benstiti, Squaglia, Genesio, Nono, Fugier, Durix, Sevenko, Goursat, S'adi Wa, Philip, Fréchet, Ferri, Olio, Fournier, N'dioro, Spadiny, Zambelli, Bocchi, Bernard.

1986-1987: labai netoli tikslo
Jei ne nesutarimai tarp trenerio ir kelių vyresnių žaidėjų, tai galėjo būti sezonas kai OL grįžtą į D1. Tačiau pralaimėjimas paskutiniame ture neleido OL žengti tiesiai į aukštesnį lygį. Kvalifikacinėse rungtynėse teko susidurti su Cannes, kuriems po garbingos kovos pralaimėta. Coupe de France buvo peržengti keturi etapai, tačiau 16-finalyje triuškinamai 3:0 pralaimėta OM.
Sudėtis: Topalovic, Bajeot, Nono, Robin, Fréchet, Ferri, Fugier, Havet, Durix, Fournier, N'domba, Goursat, Orts, Priou, S'adi Wa, Remark, Sevcenko, Benyahia, Genesio, Gauge, Bernard.
Tai buvo paskutinis sezonas kai prie OL vairo stovėjo prezidentas Charles Mighirian.

1987-1988: Jean-Michel Aulas eros pradžia
Naujas prezidentas atėjo su planu per ketverius sezonus OL sugrąžinti į Europos turnyrus. Daugumai tai atrodė neįgyvendinamas tikslas - juk Liono komanda jau penketą metų yra įstrigę D2. Pirmasis Aulas'o valdymo sezonas buvo chaotiškas, per jį pasikeitė net trys treneriai (Robert Nouzareth, Denis Papas ir Marcel le Borgne). A grupėje užimta antra vieta, tačiau ir vėl kvalifikacinėse rungtynėse buvo pralaimėta.
Sudėtis: Lemasson, Corian, Cabanel, Zago, Nono, Fréchet, Fournier, Valke, N'domba, Orts, Kabongo, Fugier, Priou.

1988-1989: trečiasis D2 čempionų titulas
Raymond Domenech, buvęs OL gynėjas, paskirtas naujuoju komandos treneriu. Pagaliau, Aulas dėka, susitvarkė komandos finansai, OL galėjo įpirkti aukštesnio kalibro žaidėjus, daug lėšų buvo mesta ir jaunimo akademijai. Investicijos pradėjo atsipirkti greitai. Jau nuo pirmųjų turų buvo įsitvirtinta pirmoji vieta B grupėje, kuri niekada taip ir nebuvo užleista viso sezono metu. D2 barjeras pagaliau buvo perkoptas, tam prireikė šešių sezonų. Visam Lionui sugrįžimas į D1 reiškė labai daug.
Sudėtis: Lemasson, Knapp, Fugier, N'Gotty, Zago, Genesio, Garde, Roche, Bouafia, Garcia, Benyahia, Fréchet, Cabanel , Kabongo, N'domba.

1989-1990: sugrįžimas į D1
OL prireikė šiek tiek laiko, kad priprastų prie pasikeitusios žaidimo lygio. Startas buvo sunkus, tačiau vėliau komanda įsivažiavo ir finišavo kaip naujokams garbingoje aštuntoje vietoje. Tiesa, kadangi kone visas dėmesys buvo skirtas D1, OL Coupe de France sėkmingai pasirodyti nepavyko, 64-finalyje pralaimėta Nimes vienuolikei. Tai buvo trečiasis Aulas sezonas, o juk jis buvo pažadėjęs per keturis atvesti komandą į Europos taurės turnyrus...
Citavimas
0
Olympique Lyonnais istorija (1990-1999)

1990-1991: pažadas įvykdytas
Aulas'ui prireikė būtent keturių metų, kad išvestų OL į Europos taures. "Liūtai" D1 užėmė 5-tą vietą, tačiau jiems tai dar negarantavo vietos UEFA taurėje. Jiems padėjo Monaco, laimėję Coupe de France. Monegaskai jau buvo kvalifikavėsi į UEFA taurę per D1 čempionatą, todėl dar vienas bilietas buvo suteiktas nacionalinio čempionato komandai (šiais laikais papildoma vieta būtų skirta kitam taurės finalininkui). Patys OL Coupe de France pasirodė blankiai, 32-finalyje pralaimėdami Angers klubui.
Sudėtis: Rousset, Billong, Fugier, N'Gotty, Lassagne, Corian, Colin, Genesio, Masson, Bouderbala, Debrosse, Cabanas, Bouafia, Bès, Knapp, Ferez, Roche, Bursac, Taborda, Garde, Chavrondier.

1991-1992: juodžiausias Aulas'o sezonas
Nuo džiaugsmo iki nerimo vos per vieną sezoną. OL nuo iškritimo į D2 skyrė vos du taškai, užimta 16-ta vieta. Iš Coupe de France ir vėl pasitraukta jau 32-finalyje, pralaimėta antrojo diviziono Istres. UEFA taurėje OL šiaip ne taip įveikė pirmąjį barjerą, parklupdydami Osters iš Švedijos. Antrajame etape laukė Trabzonspor komanda iš Turkijos. Jie lioniečiams nepaliko jokių šansų. Bendras dviejų rungtynių rezultatas 8:4 turkų naudai. Beje, ir kitiems pracūzų klubams šis etapas buvo tarsi užkeiktas.
Sudėtis: Fugier, N'gotty, Fernandez Leal, Bouderbala, Rousset, Genesio, Billong, Bouafia, Debrosse, Bursac, Garde, Masson, Lassagne, Roche, Bré, Knapp, Deplace, Ben Mabrouk, Pfannkuch, Breton, Bes, Rivenet, Chavrondier, Cabanas, Barret, Anselmini.

1992-1993: parako užteko tik pusei sezono
OL gerai pradėjo sezoną, per pirmąsias 14 rungtynių nepatirdami nei vieno pralaimėjimo. Tačiau antroji sezono pusė buvo tikras nusivylimas, pralaimėjimai sekė vienas po kito ir galutinė vieta tebuvo 14-toji. Coupe de France jau ketvirtą sezoną iš eilės nebuvo įstengta įveikti 32-finalio barjero. Šį kartą pralaimėta trečiojo diviziono Pont Saint Esprit.
Sudėtis: Fugier, N'gotty, Fernandez Leal, Rousset, Genesio, Billong, Debrosse, Garde, Masson, Deplace, Gava, Maurice, Debbah, Delamontagne, Rivenet, Abou, Ferri, Flachez, Péan, Moulin, Colacicco, Bardon, Breton, Bes, Chavrondier, Anselmini.

1993-1994: Jean Tigana sugrįžimas
Tačiau šį kartą jau nebe kaip žaidėjo, o kaip trenerio. Būtent jis buvo paskirtas naujuoju OL strategu, kai iš komandos nusprendė pasitraukti R.Domenech (OL iki šiol yra jo paskutinė treniruota klubinė komanda). Tai nebuvo vienintelis pasikeitimas OL gretose per vasarą. Iš skandalų krečiamo Marseille Olympique atėjo net trys žaidėjai - Abedi Pele, Pascal Olmeta ir Manuel Amoros. OL grįžo į pirmąjį D1 dešimtuką, finišuodami aštunti, tačiau patekti į Europos taures nepavyko. Coupe de France pagaliau pavyko peržengti užkerėtąjį 32-finalio barjerą, bet jau kitame etape pralaimėta antrojo diviziono Laval klubui.
Sudėtis: Olmeta, N'gotty, Amoros, Billong, Debrosse, Roy, Laville, Deplace, Gava, Maurice, Debbah, Delamontagne, Rivenet, Abou, Flachez, Pelé, Moulin, Colacicco, Breton, Bes, Chavrondier, Anselmini, Roche, Marcelo.

1994-1995: antroji vieta D1
Florian Maurice tapo sekančiu dideliu vardu išaugintu OL akademijoje. Tai buvo antrasis jo sezonas profesionaliajame futbole ir jis jau tapo rezultatyviausiu OL žaidėju, įmušęs 15 įvarčių. Apskritai tą sezoną OL turėjo puikią sudėtį, kuri rodė troškimą nugalėti. Jie išsilaikė taip nei karto nepralaimėję namų stadione Stade Gerland (išskyrus nesėkmę Coupe de France prieš Angers). Puikus sezonas buvo vainikuotas antrąja vieta D1, į priekį praleidus tik Nantes. Šis pasiekimas garantavo OL vietą kito sezono UEFA taurėje, tačiau tai savaime aišku turėjo ir neigiamų pasėkmių. Pagrindiniai žaidėjai bei treneris buvo pradėti medžioti turtingesnių klubų. Jean Tigana išvyko vadovauti Monaco. Komandą paliko perspektyvusis N'Gotty,o Amoro sugalvojo grįžti į OM, kurie kapstėsi antrajame divizione. Tiesa, pagrindinį jaunąjį talentą Maurice pavyko išlaikyti. Šis sezonas buvo išskirtinis ir tuo, kad pirmą kartą buvo surengtas Coupe de la Ligue. OL jo šešioliktfinalyje pralaimėjo PSG, kurie ir laimėjo inauguracinį Coupe de la Ligue turnyrą.
Sudėtis: Olmeta, N'Gotty, Amoros, Billong, Sassus, Roy, Laville, Deplace, Gava, Maurice, Debbah, Delamontagne, Rivenet, Flachez, Breton, Bardon, Anselmini, Roche, Marcelo, Paille, Giuly, Abou, Génésio.

1995-1996: sezonas keturiuose frontuose
Nukrauvaję "liūtai" sualukė naujojo trenerio - Guy Stephan. Jau pačioje sezono pradžioje sunkią traumą gavo vienas pagrindinių žaidėjų atakoje Gava. Jis praleido didžiąją sezono dalį, galbūt tai ir įtakojo nelabai sėkmingą OL pasirodymą D1 - 11-ta vieta. Tiesa, ir vėl sužibėjo Florian Maurice, įmušęs 18-ka įvarčių. Coupe de France burtai jau pirmajame etape OL suvedė su stipriuoju Auxerre. Gražioje ir įtemptoje kovoje OL visdėlto pralaimėjo 1:0. Tačiau jie sužibėjo kitose dviejuose taurėse. Iš pradžių UEFA taurėje buvo nugalėti Farense ir Romos Lazio, o 16-finalyje garbingoje kovoje bendru rezultatu 1:0 buvo pralaimėta tuo metu stipriam Nottingham Forrest. Į Coupe de la Ligue OL vadovai ir žaidėjai žiūrėjo labai rimtai, nes tai buvo greičiausias kelias į UEFA taurę. OL nužygiavo iki finalo, kur jų laukė Metz vienuolikė. Per pagrindinį laiką ir pratęsimą įvarčių įmušta nebuvo, todėl komandoms teko mušti 11-kos metrų baudinius, kur sėkmė lydėjo Metz futbolininkus. OL pralaimėjo finalą ir neteko šanso žaisti Europos taurėse.
Sudėtis: Olmeta, Sassus, Roy, Laville, Deplace, Gava, Maurice, Rivenet, Breton, Bardon, Anselmini, Roche, Marcelo, Giuly, Abou, Deguerville, Assadourian, Devaux, Casanova, Bak, Moulin, Patouillard, Fouret, Bellisi, Chavrondier.

1996-1997: trenerių kaita viduryje sezono
Per vasarą OL nepatyrė didelių nuostolių, priešingai - sustiprėjo. Komandą papildė Alain Caveglia, kuris šį sezoną taps pagrindiniu atakų užbaigėju komandoje. Sezonas prasidėjo neblogai, tačiau vėliau OL pateko į duobę ir nusirito į antrąją turnyrinės lentelės pusę. Prie problemų sąrašo prisidėjo sunki Florian Maurice trauma, dėl kurios jis praleido šešis mėnesius. Pagrindinė OL problema buvo silpna gynyba. Vienoje iš rungtynių prieš Auxerre buvo praleisti net septyni įvarčiai. Tai perpildė J.A. Aulas kantrybės taurę. Jis iš komandos trenerio pareigų atleido Guy Stephan ir vadovauti komandai pakvietė Bernard Lacombe, legendinį OL žaidėją, kuris pastaruosius metus buvo komandos techninis direktorius. OL nepavyko gerai pasirodyti Coupe de France ir Coupe de la Ligue (iš jų pasitraukta atitinkamai 16-finalyje ir 8-finalyje), tačiau komanda puikius rezultatus pradėjo rodyti D1. Per paskutinius dešimt varžybų OL iškovojo daugiau taškų negu bet kuri kita komanda, o paskutiniame ture net 8:0 sutraiškė OM. Dėka fantastiško finišo OL finišavo 8-toje vietoje ir pirmą kartą per komandos istoriją kvalifikavosi į Intertoto turnyrą.
Sudėtis: Olmeta, Coupet, Sassus, Laville, Deplace, Gava, Maurice, Breton, Bardon, Anselmini, Marcelo, Giuly, Cocard, Deguerville, Devaux, Casanova, Bak, Patouillard, Fouret, Bellisi, Caveglia.

1997-1998: pergalė San Siro stadione
OL D1 čempionate užėmė šeštą vietą ir antrus metus iš eilės kvalifikavosi į Europos taurių turnyrus. Coupe de France buvo pasiektas pusfinalis, geriausias pasiekimas nuo 1976-ųjų metų. Prasčiau buvo pasirodyta Coupe da la Ligue, kur 16-finalyje buvo pralaimėta PSG, kurie laimėjo abi Prancūzijos taures. Sezonas Europoje buvo kone ilgiausias iki to meto. OL lengvai laimėjo savo Intertoto grupėje, pusfinalyje palaužė Istanbulspor komandos pasipriešinimą, o finale du kartus minimalia persvara įveikė Montpellier. OL, kaip ir dar dvi Prancūzijos komandos, laimėjo Intertoto turnyrą ir pateko į UEFA taurę. Pirmajame etape bendru rezultatu 7:3 buvo parklupdytas Brondy. Antrajame etape burtai suvedė su Ronaldo vedama Milano Inter. OL iškovojo sensacingą pergalę San Siro stadione rezultatu 2:1, tačiau visdėlto italai išsigelbėjo Stade Gerland'e atsirevanšuodami 3:1.
Sudėtis: Coupet, Delmotte, Laville, Uras, Carteron, Fournier, Pedros, Violeau, Bassila, Bravo, Linarès, Caveglia, Bardon, Anselmini, Giuly, Cocard, Bak, Fouret, Kanoute, Job.

1998-1999: tragedija, suvienijusi komandą
Europos taurėse užsigrūdinusią komandą papildė Vikash Dhorasoo ir Marco Grassi, būsimas Pracūzijos ir esamas Šveicarijos rinktinių žaidėjai. Sezonas prasidėjo puikiai, OL įsitaisė prie pirmaujančiųjų komandų, tačiau vėliau sekė keli pralaimėjimai, nustūmę komandą žemyn. Tragedija antroje sezono dalyje sukretė visus - autokatastrofoje žuvo vienas iš komandos vartininkų Luc Borelli. Jis buvo viena iš svarbiausių figūrų palaikant gerą mikroklimatą komandoje, o jo 16-tas numeris daugiau niekam kitam nebeatiteks. Ši netektis dar labiau suvienijo komandą. OL finišavo trečioje vietoje ir išsikovojo teisę žaisti UEFA Čempionų Lygos atrankoje. Taurių turnyruose komandai sekėsi skirtingai. Tiek iš Coupe de France, tiek iš Coupe de la Ligue buvo pasitraukta 16-finaliuose. Tuo tarpu UEFA taurėje buvo įveikti Blackburn Rovers, Belgrado Red Star, ir Club Brugge. Ketvirtfinalyje teko susidurti su Bologna. Pirmosios rungtynės Italijoje susiklostė labai prastai - pralaimėjimas rezultatu 3:0. Nebedaug kas tikėjosi, kad OL pavyks patekti į pusfinalį. Tačiau atsakomosiose rungtynėse po pirmojo kėlinio turėta persvara (2:0) atgaivino viltis. Visdėlto, nors OL atakavo, drebino virpstą, tačiau rezultatas nepasikeitė.
Sudėtis: Coupet, Delmotte, Laville, Uras, Blanc, Carteron, Bak, Fournier, Violeau, Dhorasoo, Bassila, Linarès, Malbranque, Caveglia, Cocard, Grassi, Kanoute, Job.
Citavimas
0
Olympique Lyonnais istorija (2000-ieji)

1999-2000: debiutas Čempionų Lygoje
Per vasaros tranferų langą komandą papildė Pierre Laigle, Tony Vairelles ir brangiausias to meto pirkinys Prancūzijos futbole - Sonny Anderson. Patyręs brazilas tapo tikra įvarčių mušimo mašina (23 įvarčiai lygos rungtynėse). Tam tikrais tarpais OL pirmavo čempionate, tačiau vėliau nebeišlaikė Monaco tempo, pastarieji atsiplešė ir tapo Prancūzijos čempionais. OL paskutiniuose turuose kovojo dėl 2-4 vietų ir galiausiai užėmė trečiąją, antrus metus iš eilės.
Abiejuose Prancūzijos taurėse nukeliauta buvo iki ketvirtfinalio, ten abejas rungtynes pralaimint Stade Gerlande prieš Monaco (Coupe de France) ir Bastia (Coupe da la Ligue).
Čempionų Lygos debiutas buvo nuviliantis - du kartus pralaimėta slovėnų Maribor trečiajame atrankos etape.
Europinis sezonas OL tuo nesibaigė. UEFA taurėje teko pradėti žaisti nuo pirmojo pagrindinių varžybų etapo. Jame buvo įveiktas HJK Helsinki klubas (dėka įspūdingos pergalės svečiuose rezultatu 1:5). Antrasis barjeras - Glazgo Celtic. Škotai taip pat buvo nugalėti, šį kartą pasiekiant dvi pergales vienodu rezultatu 1:0. Trečiasis raundas prieš Brėmeno Werder buvo itin skaudus. Po pergalės namuose triuškinančiu rezultatu 3:0 kelialapis į sekantį etapą atrodė ranka pasiekiamas, tačiau vokiečiai namuose atsirevanšavo dar įspūdingiau - 4:0.
Sudėtis: Coupet, Hugues, Socié Delmotte, Laville, Uras, Blanc, Carteron, Bak, Devaux, Bréchet, Violeau, Fournier, Dhorasoo, Laigle, Linarès, Malbranque, Caveglia, Vairelles, Govou, Kanoute, Anderson.

2000-2001: Coupe de la Ligue triumfas
Naujasis treneris Jacques Santini Lionui jau pirmajame savo sezone padovanojo trofėjų. Iki tol paskutinįsis OL laimėtas turnyras buvo 1973-iais metais laimėta Coupe de France. Sirgaliai buvo išsiilgę pergalių, todėl į Coupe de la Ligue finalo rungtynes Paryžiuje komandą lydėjo net 40 tūkstančių OL sirgalių. Jų parama padėjo "liūtams" po pratęsimo 2:1 įveikti Monaco. Pagaliau trofėjus keliauja į Lioną!
Tai nebuvo vienintelis sėkmingas turnyras tą sezoną. Nors Prancūzijos čempionatas OL prasidėjo nelabai sėkmingai, o sezono viduryje jie laikėsi tik devintoje vietoje, tačiau sezono pabaigoje dalyje lioniečiai surengė įspūdingą spurtą. Septynios pergalės per paskutinias septynias rungtynes OL garantavo antrąją vietą turnyrinėje lentelėje. Jei ne nesėkminga sezono pradžia OL neabejotinai būtų tapę čempionais. Antrą kartą iš eilės rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapo Sonny Anderson (22 įvarčiai).
Coupe de France atnešė mažiausiai džiaugsmo - Strasbourg būsimuosius Prancūzijos vicečempionus eliminavo ketvirtfinalyje.
Tuo tarpu antrasis Čempionų Lygos sezonas susiklostė daug sėkmingiau. Visų pirma buvo peržengtas kvalifikacinis barjeras. Bratislavos Inter buvo du kartus nugalėtas vienodu rezultatu 2:1. OL pirmą kartą paragavo ČL pagrindinio etapo skonio. Ten jie nepasimetė tarp stipriausių Europos komandų. Pirmajame grupių etape jų varžovais buvo Valencia, Olympiakos ir Heerenveen. Po pirmųjų keturių mačų OL turėjo tik tris taškus, tačiau per paskutinius du turus buvo iškovotos dvi pergalės ir tai leido užimti antrąją vietą. Tam taip pat prireikė ir kelių laimingų atsitiktinumų, nes Olympiakos surinko tiek pat taškų. Tarpusavio rungtynėse abi komandos pasidalino pergales vienodais rezultatais, todėl viską lėmė bendras įvarčių santykis, kuris buvo šiek tiek palankesnis Liono komandai. OL aštunfinalio grupių etape (dar buvo žaidžiama pagal senąją sistemą) laukė dar pavojingesni varžovai - Miuncheno Bayern, Londono Arsenal ir Maskvos Spartak. OL žaidė banguotai - pralaimėjimas savo aikštėje prieš Arsenal, tačiau lygiosios Anglijoje ir triuškinanti pergalė namuose prieš Bayern. Paskutiniame ture viskas buvo OL rankose. Reikėjo išvykoje nugalėti Maskvos Spartaką, kuris jau nebeturėjo šansų žengti į kitą etapą. Atšiaurus Rusijos klimatas ir greitas šeimininkų įvartis pakišo koją prancūzams. Nors Sonny Anderson dar išlygino rezultatą, tačiau lygiųjų neužteko. OL surinko 8 taškus, kaip ir Arsenal, tačiau į ketvirtfinalį dėka geresnio tarpusavio rungtynių rezultato žengė pastarieji.
Sudėtis: Coupet, Hugues, Delmotte, Laville, Blanc, Deflandre, Chanelet, Bak, Caçapa, Bréchet, Violeau, Edmilson, Müller, Dhorasoo, Foé, Laigle, Linarès, Ribeiro, Malbranque, Vairelles, Govou, Anderson, Marlet.

2001-2002: Pagaliau Prancūzijos čempionai!
Tarpsezonį komandoje įvyko keletas žymių permainų. Visų pirma iš čempionų Nantes atvyko Eric Carrier, o iš Brazilijos - standartinių situacijų meistras Juninho. OL kaip niekada realiai pretendavo pirmą kartą tapti Prancūzijos čempionais. Tačiau tam, kad tai įgyvendintų jie dar turėjo nueiti ilgą kelią. Sezono pradžia buvo sėkminga, o jo viduryje išryškėjo du pagrindiniai konkurentai kovoje dėl titulo - OL ir Lens. Abi komandos žengė koja kojon, tačiau vienu metu OL slystelėjo ir staiga atstumas tarp abiejų komandų išaugo iki 8 taškų. Suklysti "liūtai" nebegalėjo. Jie ir nebeklydo, tuo tarpu Lens per paskutinius turus išbarstė turėtą persvarą. Neįtikėtina, bet paskutiniame ture susitkti turėjo abu čempionato lyderiai. Tas, kas prieš sezoną sudarinėjo tvarkaraštį buvo tikras orakulas. Prieš mačą Stade Gerlande minimalų vieno taško pranašumą turėjo Lens, todėl jiems būtų užtekę ir lygiųjų. Atmosfera stadione buvo neįtikėtina, o ankstyvas Govou įvartis ją tik dar labiau įkaitino. Jau keturioliktą minutę OL po Violeau įvarčio pirmavo 2:0. Intrigą 26-ąją minutę atgaivino Bak, netyčia įsimušęs į savo vartus. Tačiau prasidėjus antrajam kėliniui Laigle įmušo trečiąjį OL įvartį. Kamuolys po Laigle smūgio atsitrenkė į Lens gynėją ir "balionu" virš vartininko įkrito į vartus. Po tokio įvarčio Lens gerbėjams beliko tik griebtis už galvos. Per likusį rungtynių laiką rezultatas nepasikeitė, o Lionas visą naktį šėlo švęsdamas pirmąjį savo numylėtos komandos čempionų titulą!
Ši pergalė privertė užmiršti nelabai sėkminga pasirodymą Prancūzijos taurėse ir Europoje. Čempionų Lygoje OL pateko į vieną grupę kartu su Barcelona, Leverkūzeno Bayer ir Fenerbahce. Ketvirtajame ture norint išsaugoti viltis patekti į kitą etapą buvo būtina pergalė namuose prieš Barcą. Svečiai pirmavo 0:2, tačiau "liūtai" išlygino rezultatą. Paskutinėmis rungtynių akimirkomis prie varžovų vartų nuskubėjo ir Coupet, palikdamas savo vartus tuščius. Tuo ispanai pasinaudojo - apsigynė, staigiai kontraatakavo ir nesunkiai įmušė pergalingą įvartį. OL paskutinis turas tapo formalumu, tačiau jie ČL sezoną užbaigė gražiu akordu, išvykoje 4:2 nugalėdami Bayer. Su 9 taškais OL grupėje užėmė trečiąją vietą ir toliau kovas tęsė jau UEFA taurėje.
OL į UEFA taurės kovas įsiliejo trečiajame etape. Pirmosiose rungtynėse prieš Club Brugge buvo pralaimėta net 1:4, tačiau atsakomosiose rungtynėse Sonny Anderson hatt-trick'as leido šiaip ne taip žengti į kitą etapą. Ten varžovas lyg ir nelabai galingas - Libereco Slovan. Tačiau čekai parodė, kad kiekvieną varžovą reikia vertinti. Jie su trenksmais (pergalė 4:1 namuose) išmetė OL iš Europos turnyrų.
Sudėtis: Coupet, Delmotte, Laville, Deflandre, Chanelet, Bak, Caçapa, Bréchet, Violeau, Edmilson, Müller, Juninho, Foé, Laigle, Linarès, Carrière, Luyindula, Govou, Anderson, Née.

2002-2003: čempionų titulas apgintas
Jacques Santini pasiekimai sužavėjo Prancūzijos futbolu vadus. Jie pakvietė OL trenerį dirbti Prancūzijos nacionalinės komandos strategu. Santini tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjo. Jo vietą prie OL vairo užėmė Paul Le Guen.
OL sezoną pradėjo triuškinančiomis pergalėmis namuose prieš Bastia ir Sedan, tačiau pirmoji pergalė svečiuose buvo iškovota tik 10-jame ture. OL šiek tiek atsiliko nuo lyderių, tačiau dar nieko prarasta nebuvo. Po septyniolikto turo OL pirmą kartą tapo čempionato lyderiais, tačiau per sekančias 9 rungtynes tebuvo iškovotos dvi pergalės. Čempionų titulas tolo... Reikalai į gerąją pusę pasisuko kai po traumos į rikiuotę sugrįžo Sonny Anderson, o Paul Le Guen pradėjo naudoti kitokią taktinę schemą. Per paskutiniąsias 11 rungtynių iškovotos devynios pergalės ir 2 kartus sužaista lygiosiomis. Finišo spurte OL vienu tašku aplenkė Monaco ir antrą kartą iš eilės tapo Prancūzijos čempionais.
Šis sezonas į buvusį prieš tai buvo labai panašus ne tik pašėlusiu nacionalinio čempionato finišu. OL ir vėl nerado laimės Coupe de France ir Coupe de la Ligue turnyruose, iš jų pasitraukdami labai anksti.
Čempionų Lygoje OL pateko į D grupę kartu su Milano Inter, Amsterdamo Ajax ir Trondheimo Rosenborg. Po keturių turų OL turėjo septynis taškus (keturi iš jų surinkti žaidžiant prieš Inter) ir visas galimybes žengti toliau. Jos išsilaikė net ir pralaimėjus namuose prieš Ajax, kai teisėjas, minimalia persvara pirmaujant Ajax, neįskaitė akivaizdaus Sonny Anderson įvarčio. Lemiamas rungtynes teko žaisti Norvegijoje prieš Rosenborg. Šis mačas priminė neseną akistatą su Spartak. Čia viskas buvo panašu - atšiaurus klimatas, Rosenborg nebeturi šansų pakilti iš lentelės dugno ir... vėl lygiosios. OL surinko aštuonis taškus, kaip ir Ajax, bet pastarieji sėkmingiau žaidė tarpusavio rungtynėse, todėl ir pateko į sekantį etapą, o "liūtams" teko tenkintis bilietu į UEFA taurę.
Trečiajame UEFA taurės etape laukė niekuo neišsiskiriantis turkų Denizlispor. Pirmosios rungtynės Turkijoje baigėsi be įvarčių, o atsakomajame mače pietų šalies atstovai sugebėjo išsivežti sensacingą pergalę rezultatu 1:0, nors OL atliko net 37 smūgius į vartų stačiakampį!
Sudėtis: Coupet, Edmilson, Cacapa, Muller, Deflandre, Delmotte, Brechet, Senoussi, Balmont, Diarra, Dhorasoo, Carriere, Violeau, Juninho, Anderson, Vairelles, Nee, Luyindula, Govou.
Jau po sezono komandą ištiko baisi nelaimė. Žaisdamas už Kamerūno rinktinę Stade Gerlande stadiono aikštėje žuvo Marc-Vivien Foe, kuris priklausė OL, bet praėjusį sezoną buvo išnuomotas Manchester City. Jo 17-asis numeris, su kuriuo jis žaidė už OL, buvo išimtas iš komandos iki šių metų vasaros kai jį perėmė Jean Makoun.

2003-2004: Sonny Anderson išvyksta
Keturis sezonus komandoje praleidęs ir sirgaliu numylėtiniu tapęs brazilas nusprendė grįžti žaisti į Ispaniją - Villarreal klubą. Tai buvo vienintelis rimtas OL praradimas per tarpsezonį. Tuo tarpu papildymo buvo kur kas daugiau: jauni ir perspektyvūs Malouda, Essien, Berthod, Clement, Reveillere bei buvusi Bayern žvaigždė Giovane Elber. Naujiems žaidėjams reikėjo laiko prisitaikyti, todėl OL sezoną pradėjo nelabai užtikrintai. Ligue 1 po 6 turų jie turėjo tik 8 taškus. Tačiau komanda atrado savajį žaidimą ir po truputį vis kilo aukštyn. 2004-ųjų metų pradžioje net 10 taškų nuo kitų atsiplėšę buvo Monaco, OL žengė antroje vietoje. Nuo tos akimirkos "liūtai" pradėjo žaisti stabiliau už visus kitus ir po truputį mažino atsilikimą, o 29-ame ture OL pirmą kartą tapo čempionato lyderiais. Priešpaskutinėse sezono rungtynėse jie išvykoje 0:1 pralaimėjo vienam pagrindiniam savo konkurentui PSG, tačiau dėka Monaco nesekmės prieš Rennes užsitikrino čempionų titulą dar nesibaigus pirmenybėms. OL trečią kartą tapo Prancūzijos čempionais ir prisijungė prie nedidelio būrio komandų, kurios iki tol parodė tokį pat pasiekimą.
Nors ir skynė vieną po kito čempionų titulus, tačiau OL nebuvo taurių turnyrų komanda. Ir šį sezoną jie iš Coupe de la Ligue iškrito jau pirmajame, o iš Coupe de France trečiajame etapuose.
Čempionų Lygoje OL pateko į A grupę kartu su Miuncheno Bayern, Glazgo Celtic ir Briuselio Anderlecht. Labai lygi grupė iš kurios išeiti niekam nebuvo lengva. OL užėmė pirmąją vietą surinkę 10 taškų. Jiems tai padaryti padėjo pergalė išvykoje prieš Bayern (lemiamą įvartį įmušo Elber, kuris dar praėjusį sezoną žaidė už Miuncheno komandą) ir dramatiška paskutinio turo pergalė prieš Celtic. OL pirmą kartą pateko į atkrintamąjį ČL etapą, kuris nuo šio sezono jau prasidėdavo aštunfinalyje. Varžovas teko gana parankus - Real Sociedad. OL abejas rungtynes laimėjo vienodu rezultatu 1:0. Ketvirtfinalyje burtai suvedė su Jose Mourinho treniruojama Porto ekipa. Pirmosios rungtynės Portugalijoje baigėsi labai neparankiai, 2:0 laimėjo Porto. Atsakomosiose rungtynėse Le Guen į aikštę metė tris puolėjus ir tiek pat gynėjų, iš kurių du daug laiko praleisdavo varžovų aikštės pusėje. Tokia taktika nepasiteisino prieš labai protingai žaidusius portugalus ir tik rungtynių pabaigoje OL išsigelbėjo nuo antrojo pralaimėjimo. Jose Mourinho ir co pateko į pusfinalį ir vėliau sugebėjo laimėti visą turnyrą.
Sudėtis: Coupet, Vercoutre, Edmilson, Cacapa, Muller, Deflandre, Reveillere, Berthod, Delmotte, Clement, M.Diarra, Dhorasoo, Carriere, Violeau, Juninho, Malouda, Essien, Govou, Elber, Luyindula, Bergougnoux.

2004-2005: karšta vasara transferų rinkoje
Po puikaus praėjusio sezono nemažai žaidėjų nusprendė ieškoti naujų iššūkių. Edmilson persikelė į Barcelona, Muller - į Mallorca, Deflandre grįžo į Belgiją, Dhorasoo susiviliojo Milan pasiūlymu, o Carriere ir Luyindula liko žaisti Prancūzijoje, tačiau jau kitose komandose. Vietoje šių žaidėjų buvo nusipirkti gynėjai Eric Abidal, Cris ir Lamine Diatta, puolėjai Pierre-Alain Frau, Nilmar ir Sylvain Wilthord. Iš jaunimo komandos į pagrindinę persikėlė dar paauglių amžiaus Hatem Ben Arfa ir Karim Benzema.
OL sezoną pradėjo užtikrintai. Ligue 1 pirmasis pralaimėjimas buvo patirtas tik 22-ajame ture, kai OL nuo artimiausių varžovų jau buvo atsiplėšę pakankamai toli. Visi sezono metu buvo išvengta didelių duobių ir OL užtikrintai laimėjo čempionatą, antroje vietoje likusį Lille klubą aplenkdami 12 taškų. Naudingiausiu čempionato žaidėju buvo pripažintas neįtikėtiną pažangą per sezoną padaręs Michael Essien.
Coupe de la Ligue baigėsi jau po pirmųjų rungtynių. Jos buvo kaip reta dramatiškos. Išvykoje žaidžiant prieš Lille, Abidal paskutinę pagrindinio laiko minutę išplęšė pratęsimą, kuriame gavo traumą, o keitimų jau nebebuvo galima atlikti... Dešimtyje likę OL praleido du įvarčius, o į tai atsakė tik vienu ir iškrito iš tolimesnės kovos.
Coupe de France aštunfinalyje koją pakišo mažai kam girdėta Clermont Foot ekipa, pergalę išplėšusi po 11 metrų baudinių serijos.
Čempionų Lygoje OL kaip Prancūzijos čempionai ir vėl iš karto pateko į pagrindinį turnyrą. Ištraukus burtus paaiškėjo, kad jiems teks žaisti D grupėje kartu su Manchester United, Stambulo Fenebahce ir Prahos Sparta. Pirmose rungtynėse OL teko priimti "raudonuosius velnius". Po pirmojo kėlinio rezultatas buvo daugumai netikėtas - 2:0 OL naudai, tačiau svečiai po pertraukos susiėmė ir atstatė pusiausvyrą. Rungtynės taip ir baigėsi - 2:2. Vėliau laukė sunkus mačas Prahoje, kur OL pirmieji praleido įvartį, tačiau visdėlto sugebėjo išplėšti pergalę rezultatu 2:1. Ne ką mažiau sunki turėjo atrodyti kelionė ir į Stambulą. Ten po pirmo kėlinio rezultatas buvo lygus 0:0, tačiau po pertraukos svečių puolimas įsivažiavo ir dėka to komanda šventė labai svarbią pergalę, galutinis rezultatas 3:1 OL naudai. Atsakomosios rungtynės Lione virto Nilmar
Citavimas
0