E.Gelumbauskas: Liuksemburgas yra ne toks ir silpnas

Lietuvos rinktinė patyrė skaudžią nesėkmę, tačiau, anot žurnalisto Evaldo Gelumbausko, Liuksemburgo rinktinė artėja prie Europos vidutiniokų, todėl didelės tragedijos dėl vakarykščio pralaimėjimo Europos čempionato atrankos rungtynėse daryti nereikėtų.

"Liuksemburgo rinktinė oficialiai patvirtino, kad terminas "futbolo nykštukai" jų atžvilgiu yra nevartotinas ir turėtų būti įtrauktas į Didžiųjų Futbolo Kalbos klaidų sąrašą. Prisipažinsiu, prieš rungtynes skaitydamas kolegų straipsnius, komentarus ir analizes leidau sau abejoti. Lygiosios su Prancūzija, pergalė prieš Moldovą ar vieno Liuksemburgo futbolo klubo patekimas į Europos lygos grupę manęs neįtikino.

Taip pat neįtikino ir Liuksemburgo rinktinės žaidėjų atstovaujamų klubų sąrašas. JAV, Rusijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ar Belgijos šalių čempionatų žemesnių lygų futbolo ragavo ir Lietuvos rinktinės sudėtyje esantys futbolininkai, tad ryškesnio varžovų pranašumo klubinio futbolo srityje neįžvelgiau. Na, bent jau ne tiek, kad galėtume dar prieš rungtynes teisintis, esą Liuksemburgo rinktinės futbolininkai žaidžia aukštesnio lygio čempionatuose ir yra geriau pasiruošę, turi daugiau tarptautinio futbolo patirties ir pan.

Senolių išmintis skelbia, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei 10 kartų perskaityti. Akivaizdu, kad 2019 m. Liuksemburgas yra visai kito lygio komanda nei buvo 2013-ais (kai draugiškose įveikė Lietuvą 2:1), ar juo labiau - 2009-ais (kai draugiškose 0:1 nusileido Lietuvai). Laiko kamuolį ant vejos, kombinuoja, juda, žaidžia plačiai, išnaudoja kraštus, o svarbiausiai - individualiose dvikovose ne tik nenusileidžia, bet ir stebėtinai ryškiai pranoksta savo varžovus. Dešiniame krašte dominavo Laurent Jans, kairėje žibėjo Gerson Rodrigues, bet man labiausiai įsiminė 19-metis Vincent Thill. Lengvas, judrus, kūrybingas, drąsiai ėmėsi iniciatyvos ir kūrė žaidimą aikštės viduryje. Susidarė įspūdis, kad lietuviai neranda sprendimų, kaip stabdyti varžovų kūrėjus nepažeidžiant taisyklių, o imtis smulkių pražangų taktikos nesiryžo. Regis, vienintelis Nerijus Valskis rungtynių pabaigoje kiečiau sustabdė aikštės viduryje su kamuoliu buvusį varžovą. Sutinku, smulkios pražangos nėra gražiausia futbolo dalis, bet jos labai efektyvios stabdant techniškai pranašesnius varžovus. Bent jau kol teisėjas jas toleruoja.

Deja, Lietuvos rinktinės lyderiams analogiškai uždominuoti varžovų pusėje nepavyko. Gerų momentų turėjo Saulius Mikoliūnas ir Fedoras Černych, po standartų beveik visus kamuolius puolime rinkosi Linas Klimavičius. Bet trūko tęstinumo, tikėjimo, kad galime žaisti pirmu numeriu, diktuoti savo sąlygas, o ne tik laukti varžovų klaidų. O kad galime, manau visi pamatėm antrame kėlinyje. Gaila, kad vėl žaisti pradėjome tik prasileidę antrą įvartį. Apmaudu, kad nepavyko išnaudoti turėtų progų. Tačiau sakyti, kad nusipelnėme lygiųjų ar kažko daugiau - irgi nebūtų teisinga.

Anksčiau pralaimėję Farerams, Lichtenšteinui ar Liuksemburgui galėjome teisintis, kad nepasisekė, nenusiteikėme, neįvertinome. Šios rungtynės su Liuksemburgu parodė, kad tokie pasiteisinimai negalioja. Nusileidome pagal visus esminius statistikos komponentus, neturėjome pranašumo nei vienoje pozicijoje aikštėje, neišnaudojome varžovų silpnybių ir klaidų. Todėl ir rezultatas logiškas. Liuksemburgas dabar yra arčiau futbolo Vidutiniokų. o Lietuva - arčiau futbolo Nykštukų.

Ar labai arti - pamatysime atsakomosiose rungtynėse Vilniuje", - socialiniame tinkle rašė E.Gelumbauskas.