N. Petkevičius: "Man pačiam sunku patikėti, kad esu "Lille" žaidėjas

Iš Kauno „Stumbro“ į garsų Prancūzijos „Lille“ klubą persikėlęs Nauris Petkevičius su fcstumbras.lt pasidalino savo mintimis apie staigų karjeros šuolį, treniruotes su visame pasaulyje žinomais futbolininkais ir Kauno klubo įtaką siekiant savo svajonių.

Šiuo metu talentingas 17-metis treniruojasi ir žaidžia už „Lille B“ ekipą, nors tokios privilegijos suteikiamos toli gražu ne kiekvienam jo bendraamžiui Prancūzijos klube. Tai tik dar kartą įrodo, jog „Lille“ klubo lūkesčiai Naurio atžvilgiu – itin rimti.

Nauri, Prancūzijoje jau esu daugiau nei mėnesį, tačiau oficialiu komandos nariu tapai tik prieš kelias dienas. Koks jausmas?, – fcstumbras.lt pasiteiravo N. Petkevičiaus.

Įspūdžiai tik patys geriausi. Manau, kad kiekvieno lietuvio svajonė yra rungtyniauti pajėgiame užsienio klube, o „Lille“ yra būtent toks. Tai vienas geriausių Prancūzijos klubų. Tiek akademija, tiek antra ir pirma komandos. Esu viskuo labai patenkintas ir išties jaučiuosi laimingas.

Atrodo dar prieš metus žaidei vaikų futbolą ir net nerungtyniavai Elitinėje lygoje. Po metų jau esi sužaidęs 13 rungtynių A lygoje bei pasirašęs sutartį su tokio lygio klubu. Nėra keista?

Nors susitarimas buvo pasiektas dar sausio mėnesį, tačiau dar birželį sunkiai suvokiau, jog tai taps realybe. Aš net ir dabar sunkiai galiu patikėti, jog viskas yra tiesa. Jaučiuosi euforijoje, viskuo labai patenkintas. Nėra prie ko prisikabinti. Labai malonu čia būti, treniruotis, žaisti. Kiekviena diena tarsi šventė. Stengiuosi atiduoti maksimumą.

Kokią įtaką tavo tobulėjimui padarė Kauno „Stumbras“?

Vienareikšmiškai galiu pasakyti, jog jeigu ne „Stumbras“ tai veikiausiai dar dabar žaisčiau vaikų lygoje. Galbūt jau Elitinėje, bet esmės tai nekeičia. „Stumbras“ man tapo tikrais namais ir sužaidė lemiamą vaidmenį.

Esu labai dėkingas treneriui Mariano Barreto už pasitikėjimą, kad suteikė daug žaidybinio laiko A lygoje. Per treniruotes jis visada pasakydavo, ką ne taip darau, ką reikia keisti mano žaidime. Visada jaučiau jo palaikymą ir tai buvo begalo svarbu. Taip pat teko dirbti su puikiais treneriais Joao Martinsu ir Luisu Rodriguesu. Jiems esu labai dėkingas už visus patarimus.

Didelį ačiū sakau ir savo treneriui Vytautui Masaičiui. Nuo pat pirmų dienų, kai atėjau į „Fenikso“ komandą jis manimi pasitikėjo, visada reikalavo maksimalaus atsidavimo. Mokė būti profesionalu jau nuo mažų dienų. Aišku, negaliu pamiršti ir savo pirmojo trenerio Ryčio Griciaus, pas kurį pradėjau lankyti futbolą Babtuose.

Ar pats prisimeni savo pirmuosius žingsnius A lygoje? Tada tau buvo vos 16 metų.

To neįmanoma pamiršti. Pirmosios rungtynės A lygoje man buvo prastokos. Iš vaikų futbolo pereiti į visiškai kitą lygį nebuvo paprasta. Treneris pasitikėjo, išleido į startinę sudėtį, bet dariau vaikiškas klaidas, man labai trūko patirties. Aišku, su laiku komandos draugai ir treneriai padėjo apsiprasti. Vyrų futbole viskas vyksta greičiau. Jis fiziškai stipresnis, techniškesnis. A lyga mane pakeitė ir kaip žaidėją, ir kaip asmenybę. Ta patirtis man itin praverčia dabar.

Kada pirmą kartą sužinojai apie galimybę išvykti į „Lille“ peržiūrą?

Sausio mėnesį buvau su jaunimo rinktine išvykęs į turnyrą Baltarusijoje, jo metu ir sulaukiau „Stumbro“ sporto direktoriaus skambučio. Galų gale viskas susiklostė taip, kad po turnyro su rinktine apie dvyliktą nakties grįžome į Lietuvą, o jau kitos dienos trečią valandą buvau Prancūzijoje ir treniravausi. Ta treniruotė, kaip dabar prisimenu, buvo prasta. Jaučiausi pavargęs ir mažai kas gavosi.

Laimei, laiko turėjau daugiau ir ta savaitė prabėgo labai gerai. Tikrai nustebino tai, kaip priėmė komandos draugai. Iš karto susibendravau su vienu futbolininku iš Albanijos, jis padėjo apsiprasti. Peržiūroj buvau savaitę, bet jau po penkių dienų man paskambino „Stumbro“ treneris ir informavo, jog „Lille“ nori pasirašyti sutartį.

Kaip reagavai į tokią žinią?

Tada mintys tiesiog sprogo. Buvau neapsakomai laimingas. Taip nuo sausio mėnesio iki pat dabar labai laukiau, kada tapsiu pilnaverčiu „Lille“ nariu. Mano tikslas apsivilkti pirmos komandos marškinėlius. Padarysiu viską, kad tą svajonę įgyvendinčiau.

Kokios gyvenimo ir treniruočių sąlygos „Lille“ klube?

Gyvenu akademijoje, grynai prie pat aikštyno. Kiekvienas žaidėjas turi savo atskirą kambarį, kuris tikrai gerai įrengtas. Įdomu, jog kiekviename kambaryje yra atskiras WIFI routeris tam, kad interneto ryšys nestrigtų ir žaidėjai galėtų bendrauti su artimaisiais, šeimomis. Aikštynas puikus, yra septynios natūralios vejos aikštės ir dvi dirbtinės. Dažniausiai vasarą ir rudenį komandos treniruojasi ant žolės, o žiemą ant dirbtinės dangos tam, kad patausotų veją.

Kaip atrodo tavo įprasta dienotvarkė?

Visada keliuosi 7.20 val. ir einu pusryčiauti. Grįžęs į kambarį galiu dar šiek tiek pailsėti ir 9 val. laukia treniruotė. Po jos komanda eina pietauti į valgyklą ir apie 4 val. laukia dar viena treniruotė. Antroje treniruotėje lavinama technika, dirbama su smūgiavimu. Po jos 7 val. laukia vakarienė, po kurios – laisvas laikas. Yra stalo tenisas, biliardas, televizorius. Veiklos netrūksta. Kartais kartu žiūrime futbolą.

Savo ruožtu kai per dieną turime vieną treniruotę po jos dauguma žaidėjų važiuoja į miestą prasiblaškyti. Taip pat visi kartu visada važiuojame palaikyti pagrindinę komandą per namų rungtynes. Kadangi nuo bazės stadionas tolokai, važiuojame traukiniu.

Ar jau spėjai debiutuoti „Lille B“ gretose?

Taip, už antrą komandą jau esu sužaidęs trejas rungtynes. Vienas iš jų pradėjau startinėje sudėtyje ir sekėsi visai neblogai, deja, kol kas neįmušiau. Taip pat teko žaisti ir už U-19 komandą bei pelnyti įvartį į vieno stipriausių Belgijos klubų vartus.

Ar atvykęs į Prancūziją tikėjaisi, jog iš karto žaisi už antrą komandą?

Atskridęs tikrai nustebau, kai akademijoj nesutikau nei vieno U-19 žaidėjo. Klausiau, su kuo man teks treniruotis, o atsakymas buvo toks, jog turiu ruoštis treniruotėms su antra komanda. Aišku, apsidžiaugiau, nes tai didelis žingsnis į priekį. Juk man 17 metų. Kai atėjau į pirmąją treniruotę labai nustebau išvydęs šalia tokius žaidėjus kaip Rio Mavuba, Marko Baša, Naim Sliti, Éric Bauthéac, . Tai buvo pirmos komandos futbolininkai. Neįkainojama patirtis.

Ar su kažkuriuo iš jų teko ir kartu rungtyniauti?

Taip, kartais būna, jog pirmos komandos futbolininkai žaidžia už dublerius. Man teko žaisti kartu su Valere Pollet. Taip pat labai įsiminė viena treniruotė, kai visai neseniai į ją atėjo Gervinho. Buvo labai keista. Atėjo, pasisveikino su visais, prisijungė prie kvadrato ir vėliau kartu žaidėme futbolą. Galvojau: „Opa, geras“. Taip pat turėjau galimybę treniruotis kartu su Europos čempionato finale vienintelį įvartį pelniusiu Ederiu.

Ir pabaigai – ką norėtum palinkėti „Stumbrui“?

Kadangi man tai yra ir visada bus ypatinga komanda, norėčiau palinkėti kuo daugiau pergalių. „Stumbras“ yra teisingame kelyje. Tai puiki vieta tobulėti jauniems futbolininkams. Šiemet „Stumbras“ turi puikius šansus pakovoti dėl LFF taurės, tad linkiu šiuo šansu pasinaudoti. Seku ir visada palaikysiu komandą. Sėkmės!