Visos rungtynės
Ar "Arsenal" turėtų pradėti galvoti apie permainas trenerio kėdėje?
  • Taip, prie U. Emery komanda netobulėja
  • Ne, kalti žaidėjai, o ne treneris
  • Sunku pasakyti, savo darbą prastai atlieka tiek žaidėjai, tiek treneris

Visos apklausos

Nuo 1960 metų Lietuvos taurių finaluose besilankantis istorikas - apie netikėčiausias dvikovas ir bėgimus iš kolūkio


2018-09-24 12:41:52 LFF taurė

Jau sekmadienį Alytuje vyks 73-iasis „SHARP LFF taurės“ finalas. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie gali pasigirti tuo, kad apsilankė daugiau nei 50-yje finalų. Toks yra futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas, kuris lff.lt svetainei papasakojo apie įspūdžius iš aplankytų finalų ir pasidalijo įdomiais faktais.

1945 m. sausio 30 d. gimęs G. Kalinauskas sostinėje gyvena daugiau nei penkiasdešimt metų ir jau parašė aštuonias knygas apie futbolą: „Lietuvos futbolas“, Vilniaus „Žalgiris“, „Lietuvos futbolui-80“, „Ąžuolo šaknys“, „Žalgiris“ buvo, yra ir bus!”, „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“, „Lietuvos studentų futbolo raida“ ir „Futbolas Sūduvos krašte“.

Statistiką ne vieną dešimtmetį fiksuojantis G. Kalinauskas Lietuvos futbolo taurės finaluose lankosi nuo 1960 m. ir turi nemažai prisiminimų.


- Taurės finalai jums yra tapę tradicija. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Futbolą myliu jau nuo ankstyvų dienų, o pirmą kartą Lietuvos taurės finale apsilankiau 1960 metais. Tų metų rugsėjį finale Kaune susitiko vietos „Panemunės“ ir „Inkaro“ klubai.  Taip sutapo, kad mano draugui iš tuometinio politechnikumo prireikė sutvarkyti kelis reikalus Kaune ir mes abu „pasiplovėme“ nuo pamokų. Abu domėjomės futbolu ir žinojome, kad KKI stadione (dabartinio S. Dariaus S. Girėno) vyks svarbios rungtynės. Bilietai į rungtynes kainavo brangiai, todėl į stadioną patekome peršokę metaliniais dygliais apsaugotą tvorą. Į rungtynes susirinko apie 5500 žmonių ir niekas nesirgo už „Panemunės“ komandą, nes ji buvo sudaryta iš sovietų armijos kareivių. Be to, ji nebuvo niekur registruota kaip oficiali komanda ir tai mažai kam patiko. Man, kaip 15 metų vaikinui, buvo smagu stebėti kietą ir vyrišką kovą aikštėje. Deja, nepaisant skandavimų „Inkaras – pirmyn“, kareivių klubas laimėjo.

- Kokie finalai įsiminė labiausiai?

- Jau minėtas pirmas finalas turbūt įsimintiniausias dėl pirmos tokios kelionės ir dėl to, kad tai buvo pirmas finalas. Tačiau jau po metų vykusi dvikova Kėdainiuose iki šiol kelia šypseną. Tai buvo didelio ažiotažo rungtynės, nes Kėdainių klubas pirmą kartą pateko į finalą, o Naujosios Akmenės „Cementininkas“ surinko geriausius žaidėjus iš visos respublikos komandų. Vaizdas stadione buvo nerealus – aplink aikštę apspito ir medinėse tribūnose bandė susigrūsti tūkstančiai žmonių. Prie stadiono suvažiavo eilės traktorių, kombainų. Kai viršininkai nematė, kolūkiečiai spruko iš netoli stadiono dirbamų pievų, kad pamatytų rungtynes. Tai jau buvo ne Kauno publika, o paprasti žmonės iš kaimo.

1962 m. Marijampolėje vykusiame finale žmonės taip norėjo patekti į stadioną, kad vienoje jo pusėje pralaužė tvorą ir pridarė joje landų. Pamenu, mes buvome prie aikštės ir matėme, kaip už stadiono teritorijos ne vienas ir ne du žmonės kopė į medžių viršūnes, kad pamatytų dvikovą.

- Ar taurės varžybos visada sulaukdavo tokio susidomėjimo? Ar tai turėjo papildomą atspalvį?

- Pirmiausia jos sulaukdavo didelio komandų susidomėjimo. Tais laikais kartais jų užsiregistruodavo 300-400, vieną kartą buvo galbūt ir 600. Tačiau ne visos užsiregistravusios atvykdavo į rungtynes. Kad ir kaip ten būtų, prestižas buvo ne tik laimėti taurę. Pavyzdžiui, vienas kolūkio pirmininkas, nenorėdamas nusileisti savo konkurentui, surinkdavo stiprią komandą ir per futbolą bandė įrodyti, kas yra stipresnis. Pirmuosiuose etapuose klubai susitikdavo su varžovais iš to paties rajono, vėliau oponentų zonos plėsdavosi ir galų gale prisijungdavo geriausi Lietuvos klubai. Tačiau dėl savo garbės ten kovojo visi, ir nenuostabu, kad taurės varžybose tarp mažesnių komandų buvo nemažai incidentų. Futbolas buvo kaip miestelių ir kolūkių vienijimo priemonė.  

Ypač šventinė taurės atmosfera jausdavosi rajonuose. Finalų ir net paprastų rungtynių metu vykdavo koncertai, publiką tai tikrai traukdavo. Žinoma, kai finale žaisdavo vietos komanda, tai kartais sutraukdavo daugiau žmonių nei stadionas galėdavo sutalpinti.

- Kokie finalai buvo sensacingiausi?

- 1947 m. finalą laimėjo „Lokomotyvo“ komanda, sudaryta iš lietuvių žaidėjų. Jie nugalėjo Šiaulių „Vėliavą“, kuri buvo sovietų lakūnų komanda. Tai buvo principinga pergalė prieš okupantus.

1955 metais visus nustebino finalą laimėjusi Kauno politechnikos instituto (KPI) komanda, kurią sudarė vien studentai.

1968 m. Kėdainių „Nevėžis“ finale 6:0 sutriuškino Vilniaus „Pažangą“. Tokio rezultato niekas nesitikėjo.  Tai iki šiol yra didžiausiu skirtumu LFF taurės turnyrų finalų istorijoje iškovota pergalė.

- Per visus šiuos metus galbūt teko išvysti incidentų ar neprognozuotų atsitikimų?

- Taip, teko su tuo susidurti. Pavyzdžiui, 1966 m. finalas tarp Naujosios Vilnios „Žalgirio“ ir Vilniaus „Saliuto“ užtruko dvi dienas iš eilės. Pagal tuo metu galiojusias taisykles, jei rungtynės ir po pratęsimo baigdavosi lygiosiomis, jos buvo nukeliamos žaisti į kitą dieną.

1976 m. tuometinio Kapsuko miesto komanda finale savo sudėtyje turėjo kelis sovietų kareivius, kurie sufalsifikavo savo pavardes. Tokių atvejų kartais pasitaikydavo ir Lietuvos čempionate.

- Taurės varžybose nedalyvavo stipriausia šalies komanda Vilniaus „Spartakas“ („Žalgiris“). Kokia buvo to priežastis?

- Tuometinis Vilniaus „Spartakas“ buvo laikoma meistrų komanda ir žaidė Tarybų sąjungos čempionatuose. Tai buvo profesionalų ekipa, kuri neturėtų lygių Lietuvos čempionate ir taurės varžybose, todėl nuostatos užkirto dalyvavimą šiuose turnyruose. Tiesa, 1958 m. „Spartako“ rezervinei komandai buvo suteikta galimybė žaisti Lietuvos čempionate ir taurėje. Pastarąją jie ir iškovojo.

- Finaluose lankydavotės dažnai. Ar esate suskaičiavęs, kiek jų stebėjote?

Esu stebėjęs daugiau nei 50 finalų. O praleisti finaluose nedalyvavau dėl svarbių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl tarnybos kariuomenėje praleidau 1965, 1966, 1967 metų finalines akistatas. Po nepriklausomybės atgavimo nepavyko stebėti vos trijų finalų. Paskutinį kartą, 2001 metais, praleidau finalinę dvikovą Panevėžyje, kai pergalę iškovojo „Atlantas“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Straipsnio įvertinimas: 7 0
Vienintelė knyga apie futbolą ir nesąžiningas rungtynes