Šeštadienį prieš Lietuvos ir Ukrainos rinktinių akistatą futbolo treneriui iš Vilkijos teks savo širdį teks dalinti į dvi puses: vieną skirti savo gimtajai šaliai, o kitą valstybei – kurioje sukūrė šeimą ir įsipareigojo tapti jos piliečiu.
Rusijoje gimęs ir Ukrainoje užaugęs 52-ejų Olehas Fedorčakas dar kartais pristinga lietuviškų žodžių, bet gali save vadinti pusiau lietuviu, nes pasirinko mūsų šalies pasą. Jo dvi dukros ir sūnus gimė bei užaugo Lietuvoje.
Kai prieš pora dešimtmečių iš Ukrainos didmiesčio Olehas atvyko į nedidelį Vilkijos miestelį Kauno rajone, jis negalėjo įsivaizduoti, kad čia taip giliai įleis šaknis, ir taps aktyviu bendruomenės nariu, kuris savo aistra sportui užkrečia būrius vaikų.
Vilkija didžiuojasi, jog šiame krašte užaugo pasaulio disko metimo čempionas, geriausiu pastarųjų metų Lietuvos sportininku renkamas Andrius Gudžius. Mažiau pastebimi ir žinomi žmonės, kurie neužsiima profesionaliu sportu, tačiau diena iš dienos savo energiją skiria vaikams.
Nedaugelis Lietuvoje gali prilygti O. Fedorčako šeimos ir bendraminčių pasiekimams futbolo masiškumo ir aktyvumo požiūriu. Jau kurį laiką miestelyje ir visame rajone futbolas neatsiejamas nuo jo šeimos pavardės.
Viskas prasidėjo nuo medinių futbolo vartų, o pastaraisiais metais virto ir nelauktais laimėjimais bei medaliais didesnėse arenose ir aikštynuose. Vilkijos merginų futbolo komanda ne kartą tapo įvairių žaidynių nugalėtoja. Kaip tai pavyko didelių futbolo tradicijų neturinčiame miestelyje su 2 tūkst. gyventojų?
Sėkmės šaknys siekia šimtus kilometrų į Ukrainos vakarus. Su būsima žmona, vilkijiete Jolita, Olehas susipažino šiai atvykus į ekskursiją Lvive. Moteris ten ir apsigyveno. Visgi po kurio laiko besikurianti šeima nutarė pabandyti laimę Jolitos tėviškėje. „Pamenu: kartą vienas bendradarbis man sako: turi žmoną iš Lietuvos, tavo vietoje gyventi važiuočiau ten, - prisiminė Olehas - Paklausiau jo patarimo, išvykau ir dabar nesigailiu. Žmona kilusi iš Vilkijos, tad ir apsistojome čia. Suradau mėgstamą darbą ir čia jau įleidau šaknis.“
Pradėti naują gyvenimą svečioje šalyje ukrainiečiui buvo nelengva - ypač persikėlus iš tokio didelio, šimtatūkstantinio miesto kaip Lvivas į mažą miestelį Lietuvoje. „Pirmi 2-3 metai buvo sunkūs. Po truputį įsivažiavau. Reikėjo pritapti ir prie jūsų mentaliteto. Kol nesuradau draugų, buvo sunku. Dirbau lentpjūvėje, bet įvyko nelaimė“, - atskleidė vyras.
Po nelaimingo atsitikimo darbe jis neteko trijų pirštų, vienu metu netgi puolė į depresiją. Išsikapstyti iš sudėtingos situacijos ir akstinu naujai veiklai tapo iškilusi problema dėl sūnaus bei draugo idėja.
„Žmona užrašė sūnų lankyti futbolo treniruotes Kaune. Jis tą darė kelis metus, bet paskui nuolat važinėti į Kauną nebeužteko finansų. Bendradarbis futbolo mėgėjas Rimas pasiūlė – žaiskite čia. Sukalėme medinius vartus iš drebulių ir pastatėme apleistame mokyklos stadione. Pradžioje žaidė mano sūnus ir aštuoni kaimynų vaikai. Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjau užsiimti su vaikais, nes esu futbolą lankęs Ukrainoje. Esu dėkingas Rimui. Jei ne jis, galbūt iki šiol vargčiau“, - prisiminė ukrainietis.
Į improvizuotą futbolo būrelį žaisti po metų susirinkdavo jau apie 30 vaikų. Tai atkreipė Vilkijos gimnazijos dėmesį. Olehas, kuris anksčiau darbavosi gimnazijoje pastatų priežiūros darbininku, gavo pasiūlymą dirbti neformaliojo švietimo mokytoju. Tam reikėjo atitinkamo išsilavinimo.
„Gimnazijos direktorius matė, kad ateina daug vaikų ir pasiūlė man daryti futbolo būrelį. Reikėjo eiti mokytis, Lietuvos sporto universitete gauti trenerio pažymą. Buvo sunku. Kalbėti kažkiek mokėjau, bet rašyti buvo sunkiau. Apie metus sėdėjome prie mokslų ir naktimis, su žmonos pagalba. Laimei, pasitaikė ir atlaidesnių dėstytojų. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos dėstytoja džiaugėsi, kad būdamas iš kitos šalies stengiuosi mokytis ir man daug padėjo. Kiti buvo principingesni – pvz. anatomiją išlaikiau tik iš šešto karto. Bet dėl to nesiskundžiu, nes suprantu, kaip tai svarbu. Juk sporte būna ir traumos, ir visa kita. Reikėjo baigti ir pedagogikos, psichologijos kursus“, - apie karčias mokslo šaknis pasakojo ukrainietis.
Pedagoginis darbas vyrui prigijo, matyt, neatsitiktinai – šiuos sugebėjimus jis galėjo paveldėti iš motinos. „Pamenu, kaip mama dirbo su vaikais. Savaitgaliais ji galėtų būti tik su manimi, bet kviesdavo visus pas save į namus. Šeštadienį ir sekmadienį mūsų namas Lvive būdavo pilnas mokinių. Galbūt ta meilė vaikams persidavė ir man. Mama labai rūpinosi, daugiau dėmesio skirdavo „sunkiems“ vaikams. Vilkijoje dabar taip pat turime daug vaikų iš socialinės rizikos šeimų, globotinių“, - kalbėjo sporto ugdytojas.
Per sportą O. Fedorčakas surado ryšį su Vilkijos vaikų globos įstaiga. Joje dešimtys jaunuolių nuo 4 iki 19 metų iš viso rajono leidžia laiką kaip dienos centre, dalis gyvena nuolat. Ne vieną dešimtmetį vaikus globojanti labdaros paramos fondo „Nemuno krašto vaikai“ vadovė Vida Rainienė negailėjo pagyrų ukrainiečiui ir jo veiklai.
„Olehas draugiškas, nuoširdus. Nuostabus žmogus viskuo - ir kaip treneris, ir kaip mokytojas, ir kaip patarėjas. Nuostabi visa jų šeima. Ji pasinėrusi į savo veiklą, daug ką daro iš idėjos. Kiek galime – padedame. Kartais Olehui sakau – sustok, o jis sako: „Negaliu“, - pasakojo V. Rainienė - Anksčiau pas mus nebuvo kam organizuoti futbolo, jie pradėjo visiškai nuo nulio. Dabar visi užimti: ir maži, ir dideli. Vien iš mūsų centro žaisti eina trečdalis vaikų. Su futbolu jis įtraukia tokius vaikus, kurie yra mokykloje, vadinami probleminiais. Pas Olehą visi geri. Nėra skirstymų: tu toks, tu - anoks, tu iš tokios šeimos, tu iš tokios. Tėvai irgi visi lygus, nėra jokių nusistatymų.“
Iš vieno paprasto futbolo būrelio Vilkijoje ilgainiui susidarė šešios grupės visame Kauno rajone. Futbolą žaidžia mišrios pradinukų grupės, merginų ir vaikinų komandos. Futbolo treniruotes lanko maždaug kas ketvirtas Vilkijos gimnazijos moksleivis, iš viso apie 100.
Dalis sportuojančių atkeliauja iš kitų miestelių. „Prieš pora metų mūsų paprašė atvykti Kulautuvą, apie 15 kilometrų nuo Vilkijos. Ten susirinko apie 25 vaikų grupė. Su sūnumi ten važiuojame. Tėvai džiaugiasi, kad nereikia vežioti vaikų į Vilkiją“, - svarbų būrelių privalumą įvardijo O. Fedorčakas.
Vilkijos futbolininkai pradėjo nuo tarpmokyklinių futbolo varžybų „Golas“, kuriose galimybę pasivaržyti gauna sporto mokyklų ar klubų negaunantys vaikai, tarp jų ir mergaitės. Penkerius metus jie varžosi Lietuvos mokyklų žaidynėse, kur praėjusiais mokslo metais pirmą kartą tapo nugalėtojais. Vis dėlto pasiekimai ir pripažinimas neatėjo greitai. Netgi to nesiekiant.
„Iš pradžių būdavo sunku, bet mums svarbiausia dalyvauti. Nežiūrėjome į rezultatus. Pralaimėjome vieną, antrą kartą. Po varžybų su vaikais vykdavome į gamtą, kad pasimirštų tie pralaimėjimai, - neslėpė O. Fedorčakas. - Prieš pustrečių metų mergaitės užsikrėtė futbolu, subūrėme komandą ir vis patekdavome į finalą. Užpernai jos užėmė antrą vietą „Ladygolo“ varžybose, o pernai – Lietuvos mokyklų žaidynėse. Tačiau vien užlipti ant scenos merginoms buvo nuostabu. Praėjusieji metai buvo dar geresni – pasisekė laimėti ir „Ladygolo“ varžybose, ir mokyklų žaidynėse. Varžybos buvo pilnos emocijų: ašarų, džiaugsmo, įvarčių paskutinę žaidimo minutę. Visi manęs klausia – kaip pasiekei rezultatų? Apie juos negalvojau. Galvojau kaip užimti vaikus, visur nuvažiuoti. Kai dirbi su meile, viską atiduodi – rezultatas vis tiek ateis. Svarbiausia, kad vaikai džiaugtųsi. Būna sunkus momentai, bet pamatai vaikų šypsenas - ir praeina nuovargis“
Treneris pažymėjo, kad skirtingos varžybos turi savų pliusų ir ypatumų: „Tokios žaidynės kaip „Golas“ ar „Ladygolas“ duoda didelį pliusą tiems vaikams, kurie nelanko sporto mokyklų, klubų. Tai suteikia galimybę sportuoti. Lietuvos mokyklų žaidynėse dalyvauja visi ir visos, ten laimėti sunkiau.“
Aktyvumas futbolo veikloje vilkijiečiams atnešė ne tik rezultatų aikštėse, bet ir pagerėjusias sąlygas sportuoti. Praėjusių metų rudenį atidarytas atnaujintas Vilkijos gimnazijos stadionas su nauja futbolo aikšte. „Tai mums didelė motyvacija, džiaugsmas „iki galvos“. Kaip viskas atsirado? Prasidėjo nuo to, kad pradėjome žaisti futbolą, mus pastebėjo Masinio futbolo asociacija, įsitraukėme į varžybas, - kalbėjo O. Fedorčakas - Bendraujame su savivaldybe. Dėmesį į mus atkreipė vicemeras Jonas Gurskus. Kartą buvo koncertas Vilkijoje, ir vaikų centro vadovė V. Rainienė pasisakė, kad džiaugiasi, jog vaikai lanko futbolą, bet aikštelių neturime. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pažadėjo tą stadioną padaryti. Dauguma netikėjo, bet jis pažadėjo ir padarė. Tai svarbiausia. Turime daug planų čia daryti varžybas, turnyrus.“
Motyvuoti ir organizuoti sportininkai stengiasi patys palaikyti tvarką naujame stadione. „Buvo vienoje vietoje sugadinta danga – greitai išsiaiškino patys kas ir kaip, - pavyzdį pateikė Vilkijos gimnazijos direktorius Antanas Švedas. - Jiems patiems svarbu, aktualu, kad būtų viskas tvarkinga. Jie žino, kad jei būtų netvarka – galbūt mums tektų apriboti veiklą. Visas stadionas ne tik gražiai atrodo, bet ir užimtas, gerai išnaudotas.“
Pasak O. Fedorčako, vien sportine veikla neapsiribojama - vaikai skatinami komandiškumo, įtraukiami į kitas veiklas. „Futbolas nėra pagrindinis tikslas. Stengiamės ne tik kamuolį paspardyti. Ugdome komandinį darbą, pasitikėjimą savimi, charakterį, gyvą bendravimą. Važiuojame į stovyklas. Galbūt vaikai šiaip nevyktų į stovyklą, bet kai žino, kad yra ir futbolas, tuomet važiuoja. Kartais tiesiog važiuojame žvejoti - pasiimame palapines ir trims paroms keliaujame prie Nemuno, - pasakojo treneris - Tai galimybė pabendrauti gyvai. Vaikai pamato kad yra kitoks gyvenimas ir gali pailsėti nuo ekranų, nes šiais laikais praleidžia daugiau laiko prie jų. Stovyklose sugalvojame ir daryti spektaklius. Stovyklos pabaigoje vaikai vaidino ir pasirodė tėvams. Šie stebėjosi, sakė: „Nežinojome, kad mūsiškiai tokie talentai.“
Sportas suteikia galimybę rajono vaikams išvykti ir į tolimesnes keliones, pažinti naujus miestus ir šalis, jų žmones. „Būna vaikai iš tokių šeimų, kurie nėra niekur buvę. Kartais, kai gerai pasirodome varžybose, mūsų gimnazijos vadovai apdovanoja prizais – kelionėmis į Palangą ar Klaipėdą. Kartą nuvažiavome, vienas vaikas sako: „Treneri, aš pirmą kartą prie jūros.“ Tai išgirdus man šiurpuliukai nueina, malonu. Ką jau kalbėti apie keliones į užsienį, - džiaugėsi Olehas - Su vaikais važiavome į Ukrainą, Baltarusiją, Prancūziją, Švediją. Vaikams buvo įdomu pabendrauti su kitų šalių žmonėmis, įgyti naujų draugų. Iki šiol su kai kuriais susirašinėja per internetą. Neseniai mergaičių komandą pakvietė į tarptautinį Pitea turnyrą Švedijoje, kur dalyvauja šimtai komandų iš viso pasaulio. Išvykti mums padėjo Aurelijaus Makunienės fondas. Iš Talino kėlėmės keltu. Kai kurioms mergaitėms ypač didelį įspūdį paliko didelis keltas ir tokia kelionė. Turnyro metu jos susibendravo su vaikais netgi iš Pietų Amerikos. Tai mergaitėms motyvacija ir įkvėpimas.“
Dirbant su vaikais Olehui bei jo sūnui kyla įvairių iššūkių – nuo pastovaus vaikų įtraukimo iki motyvacijos sportą suderinti su mokslais. Vilkijos gimnazijos direktorius A. Švedas sako, kad atsiradus problemų su mokslų rezultatais, neretai mokytojai eina pakalbėti su treneriu.
„Sakome, kad vienam ar kitam moksleiviui reikia pasitempti. Treneris sugeba paveikti vaikus. Jei būtų vien mokslai – nebūtų taip įdomu. Kai mokslai ir sportas derinamas, rezultatai būna daug geresni. Svarbu, kad yra užimtumas po pamokų – vaikai turi savo grafiką, skubėti į treniruotes. Be futbolo būtų liūdnoka. Tokiame darbe daug kas priklauso nuo žmonių, kurie dirba. Jei žmogus užsikrečia – būna ir rezultatai. Priešingai, jei tik atidirba dėl valandų – rezultatų nebūna“, - kalbėjo A. Švedas.
Pasak vaikų globotojos V. Rainienės, tie kurie sportuoja – ne tik stipresni, bet ir sveikesni, daugiau ruošia pamokas, labiau disciplinuoti ir motyvuoti: „Labai pasikeitė vaikų motyvacija. Jie žino, kad jeigu neparuoši pamokų – negalėsi lankyti futbolo. Susikeikei - turėsi išeiti iš aikštelės. Neleisti į futbolą – jiems didžiausia bausmė. Geriau neduok valgyti ir gerti, bet leisk į futbolą...
O. Fedorčakas atvirauja: kartais mokytojai pasiskundžia, jog vaikai pernelyg susitelkę į futbolą. Todėl treneris edukacija užsiima treniruotėse, palaiko ryšį su mokykla, tėvais.
„Su vaikais kalbamės, kad mokslai irgi svarbu, ugdome discipliną. Bendraujame su Vilkijos gimnazijos mokytojais. Sūnus sugalvojo, kad vaikai kiekvieną mėnesį atneša pažymių knygelę, pasižiūrime, kam reiktų pasitempti, - pasakojo treneris. - Treniruotės prasideda ne pramankšta, o aptarimu - kas mokykloje patiko, kas ne. Vaikai dažnai nesako kas nepatinka – bandome ištraukti, gal gavo blogą pažymį. Bendraujame su tėvais: pavyzdžiui, buvo, kad mama sako, jog vaikas po treniruotės grįžo vėlai. Kalbamės, kad kategoriškai uždrausti sportuoti irgi negalima, nes vaikams tai svarbu. Tas tarpusavio bendravimas tarp trenerių, tėvų ir mokyklos yra svarbus. Masinio futbolo seminaruose išmokome, kad turime daugiau bendrauti, kad karta būtų ir protinga, ir sveika. Būna, kai vaikus reikia ištraukti, vieniems reikia daugiau dėmesio. Yra kas pripranta važiuoti tik į varžybas, o neiti į treniruotes. Tada bandome juos kitaip įtraukti per žaidimus. “
Į sporto veiklą kartu su Olegu ilgainiui įsitraukė ir visa jo šeima – sūnus Ernestas, dukros Liucija ir Brigita. „Mūsų šeima gyvena, dirba ir serga futbolu. Kai šeima palaiko – tai pats svarbiausias dalykas, - tikino Olehas - Jaunesnė dukra pati žaidžia futbolo komandoje. Sūnus šiemet baigė mokyklą, lanko psichologijos kursus. Darbo su vaikais mokėsi Lietuvos futbolo federacijos C licencijos kursuose. Ernestas dabar kaip mano dešinioji ranka futbole. Būna, kad trūksta patirties, kad reikia pataisyti, bet svarbu kad jis pilnas energijos. Vyresnioji dukra futbolo nežaidžia, bet baigė filologiją universitete, todėl apie mus gražiai parašo. Žmona talkina įvairiai – nuo vairavimo iki maisto gaminimo stovyklose. Kartu su ja tvarkome įvairius dokumentus. Tų dokumentų būna daug, nes dirbame pagal krepšelį, finansavimą gauname iš savivaldybės.“
Šeima įsitraukusi ne tik į futbolą, bet ir dalyvauja bendruomenės sporto veikloje. „Olehas kartu su vyriausiuoju sūnumi, dvyliktoku užkrečia visus. Ne tik futbolu, bet ir kitose veiklose. Gimnazijoje per sporto varžybas ar šventes jie visuomet sugalvoja įvairių rungčių, suorganizuoja prizus“, - sakė Vilkijos gimnazijai vadovaujantis A. Švedas.
„Vaikų užimtumas Vilkijoje - tikrai Fedorčakų nuopelnas, - antrino gimnazijos neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Asta Mačiulienė. - Jie ne tik užsiima futbolu, bet ir prisideda prie mūsų gimnazijos renginių. Oleho sūnus Ernestas buvo mokinių taryboje, vesdavo renginius mokyklose, vaikams organizuodavo sportines estafetes. Jis visuomet buvo aktyvus mokykloje, tik paskutiniu metu labiau susitelkė į futbolą.“
Vilkijos gimnazistai iki šiol labiau pasižymėjo krepšinio varžybose – prieš dvejus metus buvo rajono čempionai, iškovojo prizinių vietų ir svarsčių kilnojime. Tačiau dabar populiariausias – futbolas. „Nuo keliolikos žaidžiančių futbolo vaikų išaugo iki maždaug šimto, kelių grupių. Prisidėjo ir tai, kad jie pasiekia ir sportinių laimėjimų. Vaikus iš tokio nedidelio miestelio tai motyvuoja. Turbūt didžiausia naujiena, fenomenas mūsų gimnazijoje, lyginant su anksčiau, tapo tai, kad mergaitės įsitraukė į futbolą. Anksčiau to nebuvo“, - teigė A. Mačiulienė.
Pasak mokyklos direktoriaus, Vilkijos gimnazijoje net ir nesportuojantys moksleiviai įsitraukia. Savo gausa ir organizuotumu Vilkijos futbolo klubo aistruoliai nenusileidžia ir profesionaliems klubams. „Labai džiaugiuosi kad turime ne tik žaidžiančiųjų, bet ir gražių aistruolių. Net jei tuo metu neužsiima sporto šaka, jie yra prijaučiantys, domisi. Tai tam tikras bendruomeniškumo jausmas, kad čia mano gimnazija, čia aš. Vyksta daugiau dalykų nei vien kamuolio spardymas“, - sakė gimnazijos direktorius.
Už savo aktyvumą Fedorčakų šeima 2018-ųjų pabaigoje apdovanota Lietuvos futbolo federacijos „Masinio futbolo lyderių“ prizu.
„Vilkijos miestelis mažas, bet futbolo širdis – tikrai didelė. Jie dalyvauja visuose masinio futbolo renginiuose ir šiuo atžvilgiu yra tarp aktyviausiųjų Lietuvoje. Ypač išsiskiria jų gausi ir spalvinga aistruolių grupė, ji neabejotinai geriausia tarp visų, kurios pasirodo mūsų renginiuose. Didesni miestai gali pavydėti jų bendruomeniškumo. Nors tai ne svarbiausia, jiems gerai sekasi ir varžytis, patekti tarp geriausiųjų. Fedorčakų pavyzdys rodo, kad viena šeima gali nuveikti daug“, - teigė Masinio futbolo asociacijos direktorius Ignas Marcinkevičius.
Pats Olehas džiaugėsi bendradarbiavimu su Masinio futbolo asociacija ir tuo, kad sulaukė įvertinimo: „Puikiai bendraujame, visur dalyvaujame, vykstame į seminarus. Labai nuostabūs LFF C licencijos seminarai. Sužinojome kaip įtraukti tėvus ir kitų dalykų. Jei tokių dalykų būtų daugiau, futbolas Lietuvoje sparčiau pasikeistų į gerą. Prizo gauti nesitikėjome, tiesiog dirbome ir negalvojome apie tai. Gavęs tokį apdovanojimą pradedi mąstyti, kad tikrai verta daryti tai, ką darai.“
Olehas jau kurį laiką laukia dienos, kai galės oficialiai save vadinti Lietuvos piliečiu – formalumai mūsų šalyje atlikti, tačiau procedūros Ukrainoje užtrunka ilgai, gali trukti net iki poros metų. Pernai rugpjūtį prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą dėl pilietybės suteikimo O. Fedorčakui. Galimybė susitikti su mūsų šalies vadove ukrainiečiui suteikė įkvėpimo.
„Jau 20 metų gyvenu čia. Vis reikia pratęsti leidimą gyventi, be to sudėtingiau išvykti kitur. Nusprendžiau siekti Lietuvos pilietybės, - aiškino ukrainietis - Išlaikiau egzaminus ir po to važiavome pas prezidentę. Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas buvo pasikalbėti su prezidente, kad ir penkias minutes. Buvo labai įdomu. Klausė kuo užsiimu, atsakiau, kad žaidžiu futbolą su vaikais. Ji atsakė – žaiskite futbolą ir toliau. Tai mane motyvavo.“
Šeštadienį LFF stadiono tribūnose Fedorčakų šeimai teks pasidalinti simpatijas. „Manęs brolis klausė - už ką sirgsite? Šeima už Lietuvą, aš gal - labiau už Ukrainą. Bet būsime Lietuvos aistruolių sektoriuje, su Lietuvos vėliava. Matyt reikės daugiau rėkti už jus“, - šypsojosi Olehas.
Kas benugalėtų aikštėje, Lietuva gali vienu laimėjimu gali džiaugtis – kad iš Ukrainos meilę futbolui čia atveža ir skiepija tokie žmonės kaip Olehas ir jo šeima.
