Kelias į pasaulio čempionatą: nematoma I. Ramanauskienės pusė

2020 metų pabaiga FIFA kategorijos teisėjai Ievai Ramanauskienei buvo, kaip reta, karšta. Iš pradžių ji gavo laišką iš FIFA, kuriame buvo įvardinta kaip kandidatė teisėjauti 2023 m. Pasaulio moterų futbolo čempionate.

Netrukus jos ir kolegių Justinos Lavrenovaitės-Perez bei Gerdos Eidinzonaitės laukė išvyka į UEFA Čempionių lygos rungtynes Ukrainoje. Testas buvo išlaikytas puikiai – inspektorė lietuvių darbą įvertino aukštais balais. Sugrįžusios į Lietuvą, Ievos laukė dar vienas testas, kuris ir vėl buvo pozityvus. Deja, šįsyk jis džiaugsmo nesukėlė – Ievai diagnozuota COVID-19 liga.

Ir visa tai mažiau nei per vieną mėnesį. Tai yra gerokai trumpesnis laikas nei visas Ievos kilimas į futbolo teisėjos olimpą. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, viso to galėjo ir nebūti, jei ne... grupės ŽAS narys Linas Zareckas.

Gūdžiais 2007 metais Linas kartu su „Prelegentais“ žaidė Sekmadienio futbolo lygos rungtynėse. Jose lankėsi ir septyniolikmetė Ieva Ilgevičiūtė (dabar Ramanauskienė), kurios tėtis buvęs Lietuvos biatlono rinktinės narys, grindų riedulio žaidėjas bei fubolininkas.

Ieva nuo mažens su tėčiu vykdavo į jo varžybas. Kaip ir kaskart, jo laukdama Ieva žongliravo kamuoliu. Pamatęs merginos įgūdžius, Linas paklausė, kur ši treniruojasi? Ieva neturėjo ką atsakyti, tačiau jai tai buvo postūmis prisijungti prie tuometinės Vilniaus „Vėtros“ moterų futbolo komandos, kurią treniravo Sergėjus Abramenkovas.

„Į komandą įsiliejau labai greitai ir jau po mėnesio treniruočių išvykau į draugiškas rungtynes Latvijoje. Tai buvo didelė motyvacija sportuoti dar uoliau“, – savo pradžią futbole atsiminė I. Ramanauskienė.

- Ieva, būdama jauna, buvote pakankamai perspektyvi žaidėja. Kaip taip gavosi, kad perspektyvi žaidėja tapo teisėja?

- Prie „Vėtros“ (vėliau komandos pavadinimai keitėsi ir tapome MFA „Žalgiriu“) kaip futbolininkė prisijungiau pakankamai vėlai – man buvo 17 metų. Mano stipriosios pusės buvo greitis, ištvermė ir staigus sprendimų priėmimas, todėl geriausiai jausdavausi krašto saugės pozicijoje.

Laikui bėgant tai pastebėjo rinktinės treneris ir suteikė galimybę sportuoti su nacionaline moterų rinktine. Su rinktine treniravomės keliose stovyklose Lietuvoje ir užsienyje ir jaučiau, kad treneris labiau manimi pasitiki.

Tuo metu į pirmąjį teisėjų seminarą atėjau 2012 metais, paskatinta kito „Prelegentų“ klubo nario – Nerijaus Dunausko. 2014-aisiais pradėjau aktyviau teisėjauti ir kuo toliau, tuo sunkiau darėsi suderinti abi veiklas.

Tais pačiais metais gavau pakvietimą dalyvauti Moterų Baltijos taurės turnyre kaip rinktinės narė... ir kaip teisėja. Tuo metu ir priėmiau sprendimą, kuris lydi iki šiol (šypsosi). Po metų tapau FIFA kategorijos teisėja ir nuo to laiko aktyviai futbolo nebežaidžiu.

- Vienu metu MFA „Žalgiryje“ ne tik žaidėte, bet užsiėmėte ir administraciniais reikalais.

- MFA „Žalgiris“ buvo mano antroji šeima. Labai stengiausi, kad būtume matomos, kad pritrauktume rėmėjų, gerbėjų ir kad visoms būtų gera komandoje. Tačiau aš pasirinkau teisėjos kelią ir kad nebūtų interesų konflikto, palaipsniui pasitraukiau iš klubo veiklos.

- Iškart save matėte teisėjos vaidmenyje?

- Turiu pripažinti, kad pirmaisiais aktyvaus teisėjavimo metais jaučiau didelį palaikymą ir iš LFTA, ir iš kolegų. Tai mane vedė į priekį, norėjau viską išmokti, viską suprasti, gilinausi į kiekvieną smulkmeną ir niekuomet neabejojau, kad einu teisingu keliu.

- O kada supratote, kad galite kabintis kaip gera teisėja?

- Natūralu, kad mėgaudamasi tuo, ką darai, nori darbą atlikti kuo geriau. Mane sužavėjo suteikiamos galimybės tobulėti – daug kas priklauso tik nuo tavęs pačios. Pradėjusi analizuoti įvairias situacijas ir savo rungtynes, pastebėjau, kad sekasi vis geriau, o į mane dėl priimtų sprendimų atkreipia dėmesį tiek Lietuvos, tiek užsienio inspektoriai. Tas labai motyvuoja.

- Į Pasaulio čempionatą vyktumėte kaip asistentė. Kodėl pasirinkote būti asistente, o ne aikštės teisėja?

- Na, į Pasaulio čempionatą vyksiu tik tuomet, jei sėkmingai pabaigsiu atranką (šypsosi). Dažnai yra keistai suprantama, jog pabuvęs asistentu, būtinai turi pasirinkti aikštės teisėjo kelią. Mano supratimu, teisėjo asistentas nėra „tarpinė stotelė“ pakeliui į aikštės teisėjo rolę. Teisėjo asistentas yra specialistas, kuris, kaip ir aikštės teisėjas, yra suinteresuotas, jog rungtynės vyktų kuo sklandžiau. Asistentų darbas turi savo specifiką ir netgi fiziniai normatyvai turi skirtumų. Juk kiekviename darbe norime dirbti su savo srities profesionalais ir aš pasirinkau teisėjo asistento rolę.

- Per pastaruosius keletą metų teisėjų asistentai atlieka daug žiūrovams nematomo darbo. Kas labiausiai pasikeitė?

- Manau, kad dabar asistentai daugiau padeda aikštės teisėjams. Ir tai, kad teisėjaujame su komunikacine sistema, suteikia galimybę rungtynių metu pasakyti savo nuomonę. Žinoma, kiekvienas aikštės teisėjas turi savo darbo stilių ir mes, asistentai, prie jo bandome prisitaikyti, kad rungtynių metu būtų priimta kuo daugiau teisingų sprendimų.

- Ilgiau atsimenate gerai suteisėjautas ar blogai suteisėjautas rungtynes?

- Juk dažniausiai žmogus, atlikęs darbą blogai yra ilgiau minimas nei tas, kuris padarė kažką gero (šypsosi). Tokia yra gyvenimo realybė. Taip yra ir man. Kuo komandoms svarbesnė mano ar komandos narių klaida, tuo ilgiau apie ją galvoju.

- Esate kandidatė ir į Europos, ir į Pasaulio čempionatą. Kuris kvietimas paliko didesnį įspūdį?

- Tapti kandidate į Europos čempionatą buvo kažkas neįtikėtino. 2019-ųjų pabaigoje visos kandidatės buvome pakviestos į trijų dienų seminarą, kur laikėme fizinius normatyvus, buvo vertinama kūno masė ir raumenyno išsivystymas, atlikome praktines užduotis, įvairius video testus. Seminare viskas vyko minučių tikslumu. Ši organizacija paliko neišdildomą įspūdį. Daugiau negu pusė seminaro dalyvių buvo teisėjavusios 2019 metų FIFA Pasaulio moterų futbolo čempionate. Pamatyti kaip jos sprendžia įvairias užduotis, kaip pasiruošusios fiziškai, kaip analizuoja – vien tai didžiulė patirtis.

O žinia, kad tapau kandidate į Pasaulio čempionatą buvo, tarsi, įvertinimas viso mano nematomo, bet sunkaus darbo. Juk per 4 metus pagimdžiau du vaikus, o šiandien esu elitinių pasaulio teisėjų gretose.

Pagrindinis tikslas dabar – sunkiai treniruotis ir tobulėti, suderinti treniruotes, darbą ir laiką šeimai.

- 2020 metais dėl pandemijos suteisėjautų rungtynių skaičius buvo gerokai mažesnis. Ar tai „nekirto“ sportinei formai?

- Tai buvo sunkus sezonas. Metų pradžioje laikėme fizinius normatyvus, teisėjavome draugiškas rungtynes – pasirengimo ciklas buvo įprastas. Dauguma merginų jau turėjome paskyrimus tarptautinėms rungtynėms pavasarį, tačiau visi jie buvo atšaukti. Karantino metu treniravausi viena, su vyru arba su kolege.

Nors rungtynių ir sumažėjo, tačiau treniruočių priešingai – tik padaugėjo. Buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Kai treniruojiesi ir nežinai, kada prasidės čempionatai, kada paskirs teisėjauti rungtynes. Rudenį taip pat buvo atšauktos ar perkėlinėjamos vienos tarptautinės rungtynės po kitų. Gauni paskyrimą ir vis tiek iki paskutinės minutės nežinai ar vyksi į jas, ar ne. Tačiau praėjus šiek tiek laiko pripratau ir prie šios situacijos – reikia daryti viską, kad būtum pasiruošusi žengti į aikštę bet kuriuo metu.

- Paskutinė jūsų išvyka į Ukrainą būtų galima pavadinti galinga. Viena vertus, inspektorė jūsų visą brigadą įvertino aukštais balais, bet tuo pačiu į Lietuvą grįžote su COVID-19 liga. Ko tokiais atvejais būna daugiau: džiaugsmo dėl gerų rungtynių ar nevilties dėl pablogėjusios sveikatos ir kuriam laikui suvaržytos laisvės?

- Pastaraisiais metais vis dažniau su merginomis parsivežame puikius įvertinimus. Tai rodo, kad kritinius ar sudėtingus momentus išsprendžiame gerai. Be galo džiaugiuosi už kiekvieną atskirai ir už visas kartu.

Pandemija yra šių dienų realybė ir tokiose situacijose stengiuosi įžvelgti ir teigiamų dalykų. Izoliavomės visa šeima – aš, vyras ir du ikimokyklinio amžiaus vaikai. Praleidome daug smagaus laiko namuose. Kol jaučiausi prastai, išties buvo sudėtinga. Kita vertus, pirmą kartą šiemet turėjau tokias ilgas „atostogas“. Tikiuosi, organizmas greitai atsistatys ir galėsiu grįžti į visavertį treniruočių režimą.

- Apibendrinkite teisėjos pasiruošimą Pasaulio moterų futbolo čempionatui?

- Aš tai vadinu sporto rutina. Kai treniruotė tampa normalia dienos dalimi. Šeši kartai per savaitę pagal aiškų treniruočių grafiką ir pobūdį. Dabar dar tik stengiuosi „įsivažiuoti“ ir ruošiuosi maksimalaus krūvio treniruotėms. Taip pat vyksta nenutrūkstamas ruošimasis prisimenant ir analizuojant futbolo taisykles, stebint įvairių lygų futbolo čempionatus ar analizuojant FIFA ir UEFA pateikiamas video situacijas.

- Ką Jums reikštų būti iškviestai į Pasaulio moterų futbolo čempionatą?

- Tai didelė atsakomybė, pareiga ir didelis nematomas darbas. Man tai reiškia aiškų tikslą, kurio link dirbsiu ateinančius metus.

- Yra tikslų, kuriuos sau keliate Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje?

- Pirmiausia, mano tikslas – patekti į Pasaulio čempionatą. Būti kandidate dar nereiškia, kad jame teisėjausiu. Tai yra ženklas ir žinia, jog artimiausiu metu iš manęs bus reikalaujamas tam tikras fizinis pasiruošimas, žinių gilinimas ir kad būsiu kur kas labiau stebima tiek treniruotėse, tiek rungtynių metu.

Straipsnio įvertinimas: 1 0
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...

Kitos naujienos