Lietuviškas futbolas šiandien: ambicijos, realybė ir žiūrovo vaidmuo

© JumpStory nuotr.

Futbolas Lietuvoje niekada nebuvo religija. Čia jis vis dar kovoja dėl dėmesio, kurį jau seniai pasidalijo krepšinis, automobilių sportas ir net muilo operos. Visgi kiekvienas sezonas į aikštę grąžina ambicijas, kurios nesutampa su faktine padėtimi.

Tribūnos pamažu pildosi, tačiau žiūrovo dėmesys fragmentuotas. Vieni stebi A lygą, kiti palaiko mėgėjiškus klubus, o treti žiūri užsienio čempionatus. Būtent šie žiūrovai dažniau pasirenka aktyvų stebėjimą – casino online apžvalgos tampa naudinga priemone, kai norima ne tik palaikyti, bet ir lažintis atsakingai, remiantis patikima informacija.

Lietuvos futbolo federacija bando kurti ilgalaikius planus. Akademijų infrastruktūra auga, bet rezultatai lėtesni nei norėtųsi. Klubų valdymas vis dar priklauso nuo vieno žmogaus entuziazmo arba sezono rėmėjų nuotaikos.

Kur slypi pagrindinė įtampa?

Viskas sukasi apie tempą. Greitis, su kuriuo keičiasi aplinka – nuo sirgalių įpročių iki žaidimo dinamikos – lenkia vietinį futbolą. Klubai dažnai lieka tarpinėje zonoje: per silpni konkuruoti tarptautiniu lygiu, bet per stiprūs vietinei intrigai.

Tai matoma ne tik rezultatuose, bet ir reakcijose. Pergalės nesukelia euforijos, pralaimėjimai – tik pečiais gūžtelėjimą. Žiūrovas čia nebūna emocijų epicentre. Jis stebi iš šalies, įsitraukia tik trumpam.

Didžiausią įtaką turi tai, ką žmogus gauna už laiką. Ne rezultatas, o patirtis. O tai – stadionų atmosfera, klubo bendravimas, net sirgalių bendruomenės tonas socialiniuose tinkluose.

Ko reikia, kad norėtųsi sugrįžti?

Pagrindinis tikslas – įtraukti žmogų taip, kad jis pats norėtų grįžti. Ne dėl reklamos ar bilietų akcijos, o dėl jausmo, jog tai – jo erdvė. Net ir silpnesni klubai gali sukurti tai, kas atperka rezultatą. Štai keletas dalykų, kurie veikia:

• Artimas ryšys tarp žaidėjų ir žiūrovų. Po rungtynių bendravimas prie aikštės krašto daro daugiau nei laimėjimas.
• Aiškus klubo balsas. Kai žinutės tikslios, aktualios ir ne skambios, o žmogiškos.
• Paprastas bilietų modelis. Jokių painių nuolaidų ar kodų – tik aiškus pasirinkimas.
• Įtraukimas į vidų. Kartais pakanka parodyti treniruotės momentą ar užkulisius, kad atsirastų emocinis ryšys.
• Rungtynių dienos atmosfera. Muzika, maistas, veiklos vaikams – visa tai formuoja įprotį.

Svarbu, kad visi šie elementai neveiktų atskirai. Jie turi kurti vientisą įspūdį, kad žiūrovas jaustųsi laukiamas, o ne toleruojamas.

Kodėl dar verta domėtis lietuvišku futbolu?

Lietuvos futbolas nėra stiprus tarptautinėje arenoje, bet tai nereiškia, kad jis neturi vertės. Priešingai – čia dar viskas pakankamai šviežia, kad kiekvienas galėtų prisidėti. Iš dalies tai net ir patrauklu: matyti, kaip kažkas keičiasi tavo akyse.

Be to, mūsų lygoje dažnai nutinka tai, kas didžiuosiuose čempionatuose seniai prarasta – neprognozuojamumas. Lygos lentelėje skirtumas tarp pirmos ir šeštos vietos gali būti vos keli taškai. Niekas nežino, kas įmuš, kas iškris, kas išlips į viršų.

Tai yra puikus fonas tiems, kas mėgsta gilintis. Nes tikras futbolo sirgalius – ne tas, kuris žino didžiųjų klubų sudėtis, o tas, kuris supranta, kaip žaidžia Mažeikių ar Telšių gynėjai.

Kas kuria šio žaidimo ateitį?

Ne federacijos strategijos ar sporto direktorių planai. Futbolo ateitį kuria tie, kurie žiūri rungtynes ne tik kai lyja, bet ir kai šviečia saulė. Tie, kurie eina į stadioną ne dėl mados, bet dėl to, kad jaučiasi dalimi.

Kai miestelio komandos marškinėliai tampa labiau savi nei bet kuris „Real“ ar „Manchester United“, tai reiškia, kad vietinis futbolas gyvas. Tada žiūrovo vaidmuo tampa esminis – ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis.

Tai nėra greitas procesas. Bet jis tikrai vyksta. Ir jeigu šiandien dar kyla klausimas, ar verta domėtis, tai po metų galbūt svarstysime, kaip tilpti į perpildytą stadioną.

Ir kai tribūnose susiduria trys kartos, kai vaikas žino vietinio vartininko pavardę, o senelis atpažįsta teisėją – tada futbolas tampa tradicija, o ne tik žaidimu.