© lff.lt
Tai, apie ką Juanas Pierre'as Guiselis Costa Pito ir Carlosas Vagneris Gularte Filho Ferrao svajojo Šapeko (Chapeco) miesto pietų Brazilijoje aikštynuose, pagaliau tapo realybe jiems sulaukus atitinkamai 29 ir 30 metų. Kai buvo jauni, jie taip pat matė Rivaldo, Ronaldinho, Ronaldo (Nazario) ir kompaniją dainuojant braziilišką „Zeca Pagodinho“ hitą „Deixa a Vida Me Levar“.
Dainos žodžiai buvo tiesiog pritaikyti šiam duetui. Jie apie šį momentą svajojo ilgą nenustodami. Jie jo laukė labai ilgai. Jų plačios šypsenos tai išdavė. Tačiau grojimas pagode stiliaus duete buvo tik papildomas muzikos takelis prie jų pagrindinio albumo hito: su Brazilija pasiekto FIFA pasaulio salės futbolo čempionato Lietuvoje pusfinalio.
Ir nors jame buvo pralaimėta didžiausiam varžovui iš Argentinos, draugų santykis išlieka nenusakomai artimas.
Pito FIFA.com papasakojo apie savo debiutą čempionate, draugystę su Ferrao ir kita.
– Pasaulio čempionate debiutavote tik 29-erių. Ar nebesitikėjote, kad kada nors tai atsitiks?
– Atvirai kalbant, visuomet tai buvo nereali svajonė. Kai buvau jaunas, nebuvau net arti kažko tokio. Tačiau greitai patobulėjau ir nusistačiau tikslą žaisti pasaulio čempionate. Mano šeima mane labai palaikė. Tik nedaugeliui žaidėjų tenka tokia neįtikėtina garbė, kaip žaidimas pasaulio čempionate. Tai dar sunkiau atstovaujant Brazilijos rinktinėi, nes šalyje yra daugybė puikių žaidėjų. Tačiau aš labai labai sunkiai dirbau ir dabar mėgaujuosi kiekvienu momentu. Tai unikalus, nepakartojamas potyris. Mano šeima išties manimi didžiuojasi, ypač mano mama ir senelė. Tai man suteikia geros energijos.
– Papasakokite apie savo nuostabų įvartį prieš Japoniją.
– Svarbu tai, kad tai buvo lemtingas įvartis. Rungtynės buvo labai atkaklios ir tai mums leido šiek tiek lengviau kvėpuoti. Japonija buvo tikrai sunkus varžovas. Jie tą įrodė ir rungtynėse su Ispanija. Tuo momentu tik galvojau apie tai, kad tai priartino mus prie tikrai sunkiai iškovotos pergalės. Tačiau vėliau pažiūrėjęs įrašą buvau ir labai patenkintas dėl įvarčio. Tai nuostabus futsalo įvartis. Marlonas mane pastebėjo ir atliko puikų perdavimą. Reikėjo pasirūpinti geru kamuolio stabdymu krūtine ir kitu lietimu.
– Koks buvo šventimas rūbinėje po pergalės prieš Maroką ketvirtfinalyje?
– Nuostabus. Patekus tarp keturių geriausių pasaulio komandų buvo tikra euforija, neįtikėtinas jausmas. Kai įėjome į rūbinę, mūsų šefas Matheuzinho jau laukė su instrumentais. Djony groja su bandža. Jis visuomet mus išjudina. Tai buvo nuostabios akimirkos, atmosfera žodžiais neapsakoma.
– Jūs ir Ferrao esate iš to pačio miesto, panašaus amžiaus, ir neseniai prisijungėte prie jo klubo „Barcelona“. Papasakokite apie judviejų ryšį.
– Žinau Ferrao nuo to laiko, kai man buvo šešeri ar septyneri. Kartu pradėjome žaisti, tačiau tuo metu Šapeke buvo dvi komandos, o jis nuėjo žaisti pas mano varžovus. Bet visuomet gerai sutarėme. Mūsų šeimos taip pat gerai sueina, visuomet palaikome ryšį. Jis Šapeką paliko daug jaunesnis nei aš siekti karjeros. Ačiū Dievui, jam viskas pavyko. Aš išvykau vėliau, o dabar esame čia kartu ir atstovaujame Seleção. Manau, kad turime viską, kad būtume puikus duetas. Noriu pradėti nuo pasaulio čempionų titulo, o vėliau titulus medžiosime kartu „Barcelona“ klube.
– Ką galvojate apie Ferrao kaip žaidėją?
– Fantastiškas. Sunku būtų žodžiais apsakyti tai, ką jis parodė per paskutinius pora metų. Geriausio žaidėjo prizas jam atiteko neabejotinai pelnytai. Jis daro tai, ką darydavo žaisdamas už „Barcelona“ ir čia atstovaudamas Seleção. Jam atvykus čia reikėjo pateisinti didelę reputaciją. Jis ją pateisina su kaupu. Jis – rezultatyviausias turnyro žaidėjas. Neabejoju, jog jis juo ir taps. Tikiuosi, kad taps ir čempionu.
– Douglas Junioras sakė, kad geriausiu žaidėju pasaulyje ir šiame čempionate esate jūs...
– Esu labai dėkingas. Sulaukti pripažinimo iš tokio puikaus žaidėjo kaip jis - didelė garbė. Įdėjau tiek daug darbo siekdamas čia patekti geriausios sportinės formos.
