© Eurofootball.lt
Jaunystėje vienu geriausių Lietuvos futbolininku buvęs Arminas Narbekovas jau spėjo atsikąsti ir komandos vadovo duonos. Dabar, kai trenerio ir klubo prezidento postai jau lieka praeityje, sportininkas dalijasi vadovavimo patirtimi. Nesvarbu, kad ji taikoma sporte - juk vadovavimo dėsniai visur panašūs.
Kuo ypatingas vadovavimas futbolo komandai?
Futbolas ir apskritai sportas yra išskirtinė sritis. Čia visai kiti darbuotojai, kitoks darbo ir atostogų laikas. Kai vieni ilsisi, mums reikia dirbti. Ir kaip prasideda sausio mėnesį, tęsiasi visus metus. Praktiškai tik gruodžio mėnuo skirtas atostogoms ir dar kai kurios pertraukėlės, kai žmonės turi pailsėti. Šeštadieniai, sekmadieniai ar kokios poilsio dienos mums neturi reikšmės. Be to, sportininkai - sudėtingo charakterio žmonės. O rezultatų pasiekti reikia, norisi ir gerą kolektyvą išlaikyti. Priimant naują žaidėją, niekada nežinai, kas jis bus per žmogus. Bandome išsiklausinėti, pabendrauti su buvusiais jų darbdaviai. Bet būna visko. Pavyzdžiui, priimi žaidėją, o jis yra ne kolektyvo žmogus. Tai ir prasideda tos problemėlės. Reikia daug pastangų įdėti, kad jos nesuskaldytų viso kolektyvo.
Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti komandos vadovas?
Visų pirma komandos vadovas turi turėti autoritetą kolektyve. Jeigu to nėra, dirbti labai sunku. Taip pat jis turi būti geras psichologas. Komandoje yra labai daug žmonių: pagrindinė komanda, antra komanda, darbuotojai. Čia apie 50-60 žmonių lyg viena virve surišti. Su kiekvienu norisi sutarti, o charakteriai visų skirtingi. Čia ir yra tas laviravimas. Reikia numatyti ir kelis žingsnius į priekį, suprasti, ką galvoja žmogus, kaip jis gali pasielgti lemiamomis aplinkybėmis. Visas šias subtilybes treneris turi matyti. Manau, įmonės vadovas - irgi.
Ko treneris niekada neturėtų daryti?
Komandos vadovas niekada negali būti geras draugas komandai. Sportininkai yra jautrūs ir labai jaučia padėtį. Jeigu tik jiems esi geresnis, iš karto prasideda lipimas ant galvos. Tiksliau sakant, jie visada bando patraukti tave lengvesniu keliu, jei tik mato, kad tai įmanoma.
Manau, kad turi būti geležinė tvarka ir treneris turi žaidėjui būti toks "draugas", kad šis jo bijotų.
Žinoma, yra visokių charakterių. Vieni žaidėjai šiurkštesni, kiti ramesni. Vieną gali pavaryti, kitą paglostyti, ir bus tas pats efektas. Nesinori žmonių įžeidinėti, bet vis tiek yra klaidų, daromų per rungtynes ar treniruotes, o trenerio darbas yra jas taisyti. Jo žodis turi būti paskutinis.
Kas komandai daro didesnę įtaką - treneriai ar savininkai?
Komandai didžiausią įtaką daro treneriai. Jie beveik kiekvieną dieną rengia juos tam, kad būtų geriausias rezultatas. Tai žmonės, su kuriais žaidėjai bendrauja visą dieną, per stovyklas ir treniruotes. Savininkai nebūna prie komandos. Jie mato tik rungtynes. Aišku, susideda viskas. Treneriai gali daryti viena, bet valdžia ir lėšos vis tiek yra "iš viršaus". Taigi, jei ten viskas gerai sureguliuota, tai ir treneriui daug lengviau vadovauti, ir žaidėjai žino savo vietą. Juk įmonių akcininkai irgi ne visada yra prie bendrovės vairo, tačiau stebi jos rezultatus ir taria lemiamą žodį.
Kas sunkiausia vadovaujant?
Kartais atrodo, kad jau viską parengei, viską padarei, bet neišeina gerai, ir tiek. Tada pradedi mąstyti, kas kur buvo ne taip. Be to, yra traumos, raudonos kortelės, sudėties keitimai. Šis laviravimas yra sunkus, ir beveik viskas gula ant trenerio pečių. Žinoma, kainuoja ir nervų.
Žaidėjas juk irgi gyvas žmogus: vieną dieną jis puikiai žaidžia, kitą dieną - į duobę. Tada mąstai, kaip jį ištraukti, kaip jį pastatyti ant kojų, kaip atgaivinti žmogų.
Koks turi būti vadovas apskritai?
Turi būti griežtas ir teisingas. Kitaip sakant, duoti žmogui velnių ir drauge ramiai žiūrėti į akis. Jis turi nebijoti pasakyti, ką jis masto, tiesiog paaiškinti viską taip, kaip yra. Taip pat vadovas turi būti geras psichologas. Tai, man atrodo, yra trys savybės, kurios lemia vadovavimą bet kokioje srityje.
