© Eurofootball.lt
Visų pirma turbūt svarbiausias ir sirgalius labiausiai dominantis klausimas – jau gan nedviprasmiškai užsiminėte, kad Klaipėdos “Atlantą” palikote dėl “neištesėtų pažadų”. Gal galite konkretizuoti, ką turėjote omenyje?
Ką čia slėpti? Per dešimt metų po truputį viskas susikaupė. Vasarą jau buvau sutaręs su „Šiauliais“, bet Vacys Lekevičius („Atlanto“ prezidentas ir vyriausiasis treneris – aut.past.) atėjo ir pasakė: „Pasilik Klaipėdoje, mokėsiu tau tiek ir tiek“. Pirmą mėnesį viskas gerai, o paskui ir vėl prasidėjo tas pats (pinigų nemokėjimas – aut.past.). Atrodo tuo metu gerai žaidėme – buvome trečioje vietoje, atsiplėšę šiek tiek nuo persekiotojų.
Tad pagrindinė Jūsų išvykimo iš Klaipėdos priežastis buvo tai, kad “Atlantas” nemokėjo atlyginimo?
Taip, Lekevičius nevykdė savo įsipareigojimų. Dėl to teko kreiptis į Lietuvos Futbolo Federaciją, kad ši nutrauktų kontraktą, kuris dar turėjo galioti vienerius metus.
Turbūt Jūs buvote ne vienintelis, kuris negaudavo žadėtų pinigų. Ar komandoje buvo kokie nors favoritai, kuriems būdavo mokama laiku?
“Atlante” negaudavo visi. Priežasčių nežinau, čia jau asmeniškai reikėtų klausti paties Lekevičiaus.
O kaip manote, ar klubas tiesiog neturėjo pinigų atlyginimams, ar buvo kitos priežastys?
Aš manau, kad Lekevičius tiesiog nenorėjo mokėti. Jo filosofija, kaip jis pats yra sakęs: „Jau geriau aš jums būsiu skolingas, nei jūs man“.
Ar gaudavote po rungtynių premijas?
Kol komandą treniravo rusas (Sergejus Savčenkovas – aut.past.) dar mokėdavo premijas. Kai jis išvažiavo (2006-ųjų rugpjūčio pradžioje), reikėdavo kokias trejas rungtynes laimėti, kad gautum už pirmas varžybas premiją. Bet jei laimi varžybas, sulauki pažado dėl premijos, tačiau kitas varžybas pralaimi ar sužaidi lygiosiomis – premijų negausi. Kai išėjo Savčenkovas, žaidėjai liūdnai juokavo: „Na ką, vėl grįšim prie seno... Baigėsi Pankratjevo laikai (tuomet E.Žukausko teigimu su atlyginimais ir premijomis viskas buvo „tvarkoje“ – aut.past.), dabar baigėsi Savčenkovo laikai“. Man atrodo, kad ir treneriai mato, jog prieš vėją nepapūsi.
Prakalbote apie trenerius – „Atlante“ žaidėte vadovaujamas ne vieno trenerio. Kaip galėtumėte juos palyginti?
Kai vadovavo I.Pankratjevas, vieną sezoną sužaidėme labai gerai, tuomet Intertoto varžybose namuose įveikėme Maskvos „Spartak“. Nežinau kaip būtų buvę su Savčenkovu, jis tik pusę metų vadovavo, tačiau žaidėme neprastai. Sakykime, kad juos laikau panašaus lygio treneriais... O V.Lekevičius?.. Būtų panašiai, jei aš eičiau dirbti į sritį, kurioje kažką nutuokiu, bet iki galo nieko nežinau. Kartais jis skųsdavosi, kad žaidėjai kažką blogai daro. Kur jau ten kažką gerai darysi, kai po du mėnesius negauni atlyginimo. Pankratjevas iš karto pasakė: „Aš jūsų dirbti nepriversiu. Pinigų negaunate, šeimos nemaitintos, kaip jūs dar kažkur norėsite kovoti“. O Lekevičius sakė kitaip: „Jūs turite Klaipėdai kažką duoti, kad aš paskui jums kažką duočiau“.
O kaip buvo vadovaujant I.Pankratjevui?
Pirmais metais, kai Pankratjevas atėjo iš „Inkaro“, „Atlantas“ užėmė tik šeštą vietą. O kitais metais mums buvo iškeltas tikslas: būtinai užimti trečią vietą ir patekti į taurės finalą. Viskas puikiai ėjosi, likus, atrodo, aštuoniems turams užsitikrinome trečią vietą ir buvome patekę į finalą, tada Lekevičius užsinorėjo antros vietos. Tuomet svečiuose pralaimėjome „Vėtrai“, vėliau nusileidome „Ekranui“ ir premijos – gal kokie 5000 litų – „nuplaukė“. Išgirdome tik: „Viską pralošėte, nieko nebegausite“. Nors priešsezoninius tikslus įgyvendinome visu 100 procentų. Bet čia tik viena istorija – kiek dar buvo anksčiau, kai užimdavome 2-3 vietas. Taip pat nieko žadėto negaudavome.
Spaudoje ir užkulisiuose buvo nuolat abejojama dėl „Atlanto“ rungtynių „švarumo“. Ar teko su tuo susidurti?
Nežinau, man niekas nieko nesakydavo. Mes išeidavome, žaisdavome ir viskas. Kas pernai Šilutėje dėjosi („Atlantas“ sezono pabaigoje netikėtai pralaimėjo „Šilutei“ – aut.past.) tai sunku apsakyti. Mums patiems labai reikėjo taškų, kad užimtume ketvirtą vietą. Buvo prastos oro sąlygos, žaidėme ant sniego, o tai labai suvienodina komandas. Viena klaida ir pralaiminėjome 1-0. O tokiu oru spardyti kamuolį yra lengviau, nei ką nors sukurti. Tiesiog nuo mūsų nusisuko fortūna. Dar gerai baigėsi – galėjome ir tris, ir keturis įvarčius prasileisti, kai puolėme kaip akis išdegę rezultato lyginti.
Dėl „sutartų“ rungtynių? Nežinau, gal ir būdavo kas nors. Pavyzdžiui, su „Ekranu“ žaidžiant, jei atimame iš jų taškų, „Kaunas“ mums išmoka kokias nors premijas. Tačiau tai yra įprasta, bet kas gali pažadėti premijas. O kad pinigus gautume už tai, jog pralaimėtume – to tikrai nėra buvę. Bent jau man su tuo neteko susidurti.
Esate sukaupęs labai daug pykčio ant „Atlanto“...
Ieškau dabar advokato, ketinu teistis. Negi paliksi dabar? Reikia kažkam pralaužti ledus, kiek tokių nukentėjusių jau yra. Kiek žinau jau Andrius Gedgaudas yra iškėlęs ieškinį, o dabar mes su Martynu Karaliumi ruošiamės.
Ar tiek žaidėjų „Atlantą“ paliko būtent dėl finansinių priežasčių?
O dėl ko daugiau? Už ką ten žaisti? Aš asmeniškai dėl visų nesėkmių būdavau laikomas kalčiausiu žmogumi, nes, jų teigimu, esu patyręs. Ir dar nemoka atlyginimo.
Ar atmosferos komandoje negadindavo tai, kad būdavo nuomojami žaidėjai iš „Kauno“?
Ne. Pavyzdžiui dar prie Pankratjevo, kai iš Kauno atvažiavo Karalius, Kunevičius ir Puotkalis, jie labai sustiprino komandą. Tiesa, jų būdavo kitokia situacija – jie atlyginimus gaudavo iš “Kauno”, o iš “Atlanto” dar kartais premijų “užsidirbdavo”. Kai žaisdavome su “Kaunu”, jie net nežaisdavo, tada eidavo “atlantiečiai” kovoti prieš “Kauną”. O rūbinėje atmosfera tikrai būdavo gera. Bet V.Lekevičiaus akyse nebebūdavo tos “ugnelės” kovojant prieš Kauną, kaip kad būdavo anksčiau.
Bet V.Lekevičius yra Klaipėdos futbolo “tėvas”. Sakoma, kad be jo nebūtų ir “Atlanto”, o galbūt ir viso Klaipėdos futbolo.
Būtų, nebūtų. „Atlantas“ turbūt būtų. Yra nemažai firmų Klaipėdoje, tačiau visos žino, kur tie pinigai nueitų, matyt, nenori Lekevičiaus maitinti. Buvo ir „Švyturys“ įsitraukęs į futbolą, tačiau pastebėjo, kad jų pinigai kažkur dingsta. Mieste kalbos apie tai, kas futbolininkams yra mokama ir ko negauna, greitai sklinda.
Šiame sezone teks žaisti prieš savo buvusią ekipą...
Taip. Sau asmeniškai esu pasižadėjęs keturis kartus šiame sezone nubausti „Atlantą“. Norisi atimti kuo daugiau taškų. Tačiau tikrai nejaučiu jokio pykčio ant komandos žaidėjų, tik ant vieno žmogaus.
O kaip dabar jaučiatės perėjęs į „Šiaulius“, kuriuose vėl susitikote su senais draugais: Gintaru Juodeikiu, Dariumi Magdišausku.
Jaučiuosi puikiai – vėl eisime kovoti į aikštę petys į petį. Tie žmonės, kurie žaidė „Romare“, yra patikimi visu šimtu procentų. Kaip sakoma, su jais tikrai „eičiau į žvalgybą“.
Kažkada kartu aikštėje žaidėte su D.Magdišausku, kuris dabar tapo Jūsų treneriu. Ar Jums tai netrukdys?
Jis yra treneris ir aš jo klausau. Jis galėtų už mane ir penkiais metais jaunesnis būti, tačiau treneris yra treneris. Ar aikštėje, ar treniruotėje, tu privalai jo klausyti.
O kaip Jums „Šiaulių“ kolektyvas?
Man su jais bendrauti patinka, o ar jiems aš patinku, reikėtų jų pačių paklausti. Bet su jaunimu randu bendrą kalbą, komandoje „dedovščinos“ nėra. Jei jaunas žaidėjas protingas, jis pats supras, kada geriau vietoje vyresnio nubėgti atnešti kamuolį. Jei jis nesupranta, tai negi man sunku pačiam kažką padaryti?
Kalbate apie gerus santykius su jaunimu. Ar negalvojate apie trenerio karjerą?
Tikiuosi. Gal ne treneriu, tačiau ketinu likti futbole. Be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gal mėnesį pailsėti galėčiau, o paskui jau „stogą rauti“ pradėtų. Karjera jau eina į pabaigą. Nors noro žaisti netrūksta, bet amžius vis tiek daro savo. Kol kojos neš, tol ketinu žaisti, dabar jėgų mažiau reikia – per patirtį sužinai, kad nebereikia bėgti iki kiekvieno varžovo, jie patys atbėga. Tačiau jau išsilaikiau B kategorijos trenerio kursus, ketinu kelti kvalifikaciją.
O ar dabar neatsiliepia praeityje patirtos traumos?
Nelabai. Kažkaip per savo karjerą sugebėjau išvengti sunkių traumų. Tik du kartus teko ilgai gyventi be futbolo: kartą buvo trūkusi Achilo sausgyslė, tuomet nežaidžiau 5 mėnesius, o kitą kartą buvau patyręs nugaros traumą, gydžiausi tris mėnesius.
Papasakokite apie savo karjeros pradžią.
Profesionalaus žaidėjo karjerą, kai jau gaudavau atlyginimą, pradėjau 1991 metais Kauno „Bangoje“. Tais metais „bėgau“ nuo armijos, įstojau į institutą ir papuoliau pas Laurinavičių. Jis man pasiūlė žaisti Mažeikių „Romar“. Sutikau, mečiau mokslus. Lietuva atgavo nepriklausomybę, nebereikėjo ir armijoje tarnauti. Be to, mokslų taip ir nebaigiau, bet nesigailiu – baigsiu karjerą, turėsiu daug laiko, galėsiu mokytis ir mokytis.
„Romare“ buvo labai geras kolektyvas ir treneris. Dėl to ir „ėjome kaip per sviestą“. Ar pasikeitė futbolas nuo tada? Infrastruktūra tikrai pakilo – tada buvo gal tik trys komandos, kurios turėjo pinigų. O dabar yra gal tik dvi-trys, kurios sunkiai verčiasi.
Mažeikiuose žmonės futbolą mylėjo. Tuomet į „Romar“ rungtynes rinkdavosi daugiausiai žiūrovų visoje Lietuvoje. Būdavo ir po dešimt tūkstančių į rungtynes surinkdavo – dabar jau seniai tokių skaičių nebuvo. „Romaro“ laikais stadione net ir be skanduočių jausdavosi šurmulys, širdyje būdavo toks geras jaudulys. Net ir vėliau, jau „Karedos“ laikais, kai Šiauliuose tvarkė stadioną, namų rungtynes žaidėme Mažeikiuose, ir tada daug žmonių į stadioną susirinkdavo, net ne į savo miesto komandą pažiūrėti.
Dėl kokių priežasčių iš Mažeikių persikėlėte į Klaipėdą?
Sulaukiau skambučio ir išvažiavau. Pasiūlė geresnes sąlygas. Futbolininkai kaip karininkai – važiuojame ten, kur mūsų reikia. Jei pasiūlo geras sąlygas, gali ir į Visaginą važiuoti. Tai yra kaip hobis ir darbas kartu.
Vėliau, 1997 metais, išvykote į Rusiją…
Taip, į antroje pagal pajėgumą lygoje žaidusį Machačkalos “Andži”. Tuomet treneris Giršovičius pasiūlė išvykti. Pinigai Rusijoje nepalyginamai didesni – gal keturis kartus daugiau uždirbdavau. Ten per pusantro mėnesio uždirbau tiek, kiek per metus uždirbdavau Lietuvoje.
Kaip atrodė gyvenimas ten? Na, miestas buvo gal 150 kilometrų nuo Čečėnijos sostinės Grozno. Kartą draugas pasiūlė ten nuvykti pasižiūrėti: turguje vietoj apelsinų sukrautos granatos… tuo metu vyko karas. Bet Machačkaloje to nesijausdavo, tik per televiziją išpūsdavo burbulą. Atsimenu, kaip kartą visai netoli namų sprogo gal dešimt pastatų, vakarieniaujant stalai sudrebėjo. Tačiau tai turbūt vienintelis toks epizodas.
Machačkaloje futbolininkus atpažindavo, taksistai nemokamai namo parveždavo, o žmonės labai svetingi ir mylintys futbolą. Į stadioną rinkdavosi po 10-15 tūkstančių – ir tai antroje pagal pajėgumą Rusijos lygoje. Gyvenimo sąlygos buvo geros – gyvenau naujai suremontuotame bute, su naujais baldais ir buitine technika. Bet miesto gatvėse matydavosi šioks toks atsilikimas.
O kodėl grįžote į Lietuvą?
Pasikeitė „Andži“ vadovybė. Kadangi priklausiau „Karedai“, buvau grįžęs į Šiaulius. Dar buvau išvykęs į tris stovyklas, tada man liepė pasidaryti vizą. Aš per kelias dienas ją pasidariau, bet jau pakeliui į Vilniaus oro uostą paskambino iš Šiaulių ir pasakė, kad aš Machačkaloje nebereikalingas. Tuomet atsidūriau „Atlante“...
Kodėl ne „Karedoje“?
Tais laikais buvo kažkokie ryšiai tarp „Karedos“ ir „Atlanto“, klubai keisdavosi žaidėjais. Su „Atlantu“ laimėjome, atrodo, trečią vietą. Tada iš Vaineikio sulaukiau pasiūlymo vykti į Latviją. Ten žaidė ir jis, ir D.Magdišauskas. Taip išvykau į Liepojos „Metalurgs“, kurie pasiūlė geras sąlygas.
Ar Latvijoje buvo aukštesnis lygis?
Tada tikrai taip, dabar jau supanašėjo klubų lygis. Be to, tuomet Latvijoje viskas buvo labai „švaru“: klubai laikėsi savo žodžio, visą atlyginimą rašydavo sutartyse, oficialiai, nebūdavo, kad „ant popieriaus“ gauni minimumą, o visą kitą – į rankas. Beveik metus pažaidęs perėjau į „Riga“ ekipą, kurioje po dviejų mėnesių patyriau nugaros traumą ir teko nežaisti tris mėnesius. Buvo labai sunku – atsibodo nuolat vaikščioti į treniruoklių salę ir treniruoti vien nugaros raumenis.
Kas sekė po to?
Po to pagal nuomos sutartį iš „Metalurgs“ pusmečiui perėjau į „Atlantą“. Bet tai buvo tik tarpinė stotelė. Vėliau į Lietuvą grįžinėjęs Marius Poškus pasiūlė vykti į Smolensko „Kristal“. Rusijoje ir jos pirmoje lygoje jau buvau žaidęs, todėl sutikau. Tiesa, paskui teko su jais pasibylinėti – kontraktui einant į pabaigą nustojo mokėti. Kadangi viskas buvo parašyta „juodu ant balto“, teismas greitai man priteisė atlyginimą – vos per kelias dienas.
O kaip buvo Smolenske?
Smolenskas – senas miestas, rusų vadinamas „rusų kaimu“. Žaisdamas „Kristal“ ir patyriau Achilo sausgyslės traumą. Teko vykti gydytis į Maskvą, ten mane operavo. Grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad tokias uždegiminio pobūdžio traumas modernios šalys gydo vaistais, o rusai pjaustė mane, kad tik greičiau pasveikčiau. Vėliau Lietuvos medikai stebėjosi.
Kaip vėl atsidūrėte Klaipėdoje?
Taip išėjo, kad grįžęs į Smolensko važiavau pro Klaipėdą ir užsukau pas Mindaugą Čepą (dabar dirba „Žalgiryje“ trenerio asistentu – aut. past.). Jis pakvietė mane žaisti pas Lekevičių. Bet po pusės metų Lekevičius be jokių sentimentų pareiškė, kad aš atleistas. Tuo metu kaip tik buvau nusipirkęs butą, krausčiausi į jį. Lekevičius tik pareiškė: „Labai gerai, bet aš tave atleidžiu“. Buvo algų diena, jis tiesiog davė 500 litų baldams persivežti. Tada nežinojau ką daryti – transferų langas jau buvo užsidaręs. Pasisekė, kad tuomet kaip tik baigėsi teismas Smolenske ir man pervedė neišmokėtą atlyginimą. Po to grįžau į Mažeikius, padėjau komandai iškopti į pirmą lygą.
Bet galiausiai vėl atsidūrėte „Atlante“.
Atėjo Lekevičius ir vėl pasiūlė žaisti. Jis, kai jam ko nors reikia, gali būti „nors prie širdies dėk“ – malonus, paslaugus. Nelabai galėjau rinktis, nes kaip tik šeima gyveno Klaipėdoje. Laikas parodė, kad be reikalo vėl sutikau. Be to, būčiau jau vasarą į „Šiaulius“ perėjęs, bet tada Lekevičius atėjęs pažadėjo, kad mokės daugiau ir nuolat. Mėnuo praėjo – ir vėl viskas po senovei.
Pakalbėkime apie Jus, kaip apie žaidėją. Ar visą savo karjerą žaidėte tik gynėju?
Ne, pavyzdžiui Smolenske žaidžiau kairiojo krašto saugu. Šiaip buvau kairiojo krašto gynėjas, bet pastaraisiais metais žaidžiu centro gynėju. Kuri pozicija labiausiai patinka? Viskas keičiasi su metais – “Romaro” laikais labai patiko būti kairiojo krašto gynėju, bet dabar džiaugiuosi žaisdamas centre. Nebereikia tiek daug lakstyti. Dabar man labiausiai patinka gerai apsiginti ir pradėti greitą kontrataką, atlikti gerą pirmą tolimą perdavimą.
Koks yra Jūsų žaidimo stilius?
Tikrai nesistengiu grubiai žaisti prieš varžovus, nes vis tiek galiausiai ratas apsisuka ir pats patiri traumą. Stengiuosi daugiau remtis protu, o ne jėga.
Kokios Jūsų stipriosios ir silpnosios žaidimo pusės?
Visą karjerą trūko greičio, tiesiog to man nedavė gamta. Bet žaidžiant gynybos centre to greičio labai daug ir nereikia. O stiprioji mano žaidimo pusė, manau, yra tai, kad gerai užsiimu reikiamą poziciją.
Koks treneris per karjerą paliko didžiausią įspūdį?
Daug davė Saulius Vertelis, išmokęs mane futbolo pagrindų. Labai įdomus ir geras buvo Eduardo Malofejevo fizinis rengimas žaidžiant Machačkaloje. Juokėsi iš jo Kaune, kad kažkokius keistus pratimus duoda. Paskui sezono metu žaidėjai jam dėkojo už tai, kaip gerai buvo paruošti.
Ką laikote savo geriausiu partneriu gynyboje?
Man geriausiai buvo žaisti su Vidu Alunderiu “Atlante”. Mes puikiai jausdavome vienas kitą, buvome geri draugai ir už aikštės ribų.
Ar domitės Pasaulio futbolu?
Taip, man patinka angliškas futbolas. Ir rinktinė, ir klubai. Jei reikėtų išskirti vieną klubą, tai būtų „Manchester United“. Man labai nepatinka itališkas futbolas, kuriame gausu vaidybos. Iš garsių žaidėjų patinka Frankas Lampardas, Stevenas Gerrardas, jei mano pozicijos žaidėjas, tai būtų Johnas Terry. Patiko ir Davidas Beckhamas, kol žaidė Mančesteryje, paskui nustojo žaisti futbolą, labiau susidomėjo kitais dalykais.
Paprognozuokite galutinę 2007-ųjų metų „A Lygos“ turnyrinę lentelę
1. „Vėtra“/“Kaunas“
2. „Vėtra“/“Kaunas“
3. „Ekranas“
4. „Šiauliai“/“Sūduva“/“Vilnius“
5. „Šiauliai“/“Sūduva“/“Vilnius“
6. „Šiauliai“/“Sūduva“/“Vilnius“
7. „Žalgiris“
8. „Šilutė“
9. „Atlantas“
10. „Interas“
Kas, Jūsų nuomone, yra geriausias “A Lygos” gynėjas?
Tomas Kančelskis.
Geriausias „A Lygos“ žaidėjas bei ką laikote perspektyviausiu?
Geriausias, mano nuomone, yra Aivaras Laurišas. O perspektyviausias – Andrius Bartkus. Jis turi didelį potencialą.
Pabaigai lengvesnis klausimas – kaip į Jūsų profesiją reaguoja šeima?
Toks yra darbas. Dabar yra sunku – šeima gyvena Klaipėdoje, kadangi žmona ten turi darbą, sūnus lanko mokyklą. Sūnus, kuriam šiemet sukaks trylika – irgi žaidžia futbolą. Jau nuo penkerių metų pradėjo lankyti treniruotes, tuomet dar Liepojoje. Taip pat turiu dukrą, kuri šiemet švęs šeštą gimtadienį.
Apie E.Žukauską kalba kiti.
Gintaras Juodeikis, „Šiaulių“ saugas, kartu žaidęs dar „Romar“ laikais: Labai gaila, kad Egidijus prie mūsų neprisijungė dar praėjusią vasarą. Jo mums labai trūko – būtume užėmę ketvirtą vietą. Geriausia Egidijaus savybė? Dabar – patirtis. Aš manau, kad jis be jokių kalbų yra vienas geriausių Lietuvoje žaidžiančių gynėjų.
Darius Magdišauskas, „Šiaulių“ vyriausiasis treneris, taip pat kartu žaidęs „Romar“ laikais: Su Egidijumi kartu žaidžiau „Romare“, vėliau „Metalurgs“ ekipoje, dėl to man buvo labai įdomu pamatyti, kaip jis atrodo dabar. Aš manau, kad komandai labai pravers teigiamas Egidijaus požiūris į jaunimą. Grūdinti „Šiaulių“ jaunimą aš nemačiau geresnio varianto nei Egidijus, kuris yra patyręs ir inteligentiškas žaidėjas. Nenoriu atskleisti savo taktinių planų, tačiau jo tikrai labai prireiks gynybos centre.
