Marekas Zubas mėgsta iššūkius. 51-erių buvęs Vilniaus „Žalgirio“ treneris šį sezoną priėmė dar vieną – dirba Kinijos trečiojoje lygoje žaidžiančiame „Shenyang City“ klube. Šenjange lenkui prisitaikyti prie neįprastų gyvenimo sąlygų padeda lietuvis. Apie visa tai strategas papasakojo Lrytas.lt žurnalistei Linai Motužytei duotame interviu.
M.Zubas praėjusių metų rudenį rengė planus Lietuvos rinktinei ir nekantriai laukė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) sprendimo. Jis buvo vienas kandidatų treniruoti mūsų šalies nacionalinę ekipą.
Tačiau LFF sprendimas lenkui nebuvo palankus: į trenerio pareigas buvo paskirtas Edgaras Jankauskas.
„Nenoriu dabar prisiminti tos situacijos, ji nebuvo lengva nei man, nei LFF, nes vienu metu įvyko daug pokyčių. Pirmiausia pasikeitė federacijos vadovai, reikėjo keisti rinktinės trenerį. Ir nesistebiu, kad kiekviena federacija nori turėti vietinį trenerį. Tai nacionalinė ambicija.
Manau, Edgaras turi daug potencialo, tarptautinės patirties, žinių ir ryšių. Linkiu tik sėkmės ir tikiuosi, kad rinktinei seksis. Bet darbo reikės įdėti daug“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Zubas.
Ir nors nuoskaudos nelaikė, po galutinio LFF sprendimo buvęs žalgirietis atsidūrė sudėtingoje situacijoje – šiemet sausio mėnesį strategas dar neturėjo sutarties.
Atvyko su bendražygiu
„Lenkijoje tuomet visos komandos jau buvo sukomplektuotos ir pradėjusios rengtis sezonui.
Neturėjau variantų ir nebenorėjau laukti ko nors išskirtinio. Nusprendžiau, kad tai bus puiki galimybė pažinti naują šalį, kultūrą, kitokį futbolą. Mano, kaip trenerio, ateičiai tai neįkainojama patirtis“, – pasakojo M.Zubas.
Vis dėlto jei ne vienas veiksnys, galbūt lenkas ir nebūtų pasukęs į Kiniją. Gavęs pasiūlymą jis sulaukė klausimo, ką norėtų matyti savo asistentu ir vartininkų treneriu. M.Zubas iškart prisiminė, kad jo gero bičiulio ir kolegos Artūro Ramoškos sutartis su „Žalgiriu“ baigėsi. Jis pasiūlė lietuviui kartu vykti į Kiniją.
Po kelių dienų buvę žalgiriečiai susitiko lėktuve, skrendančiame į Honkongą. „Be Artūro tikriausiai nebūčiau apsisprendęs čia vykti. Kai esi vienas tarp svetimų žmonių, nėra lengva. Todėl kai jis sutiko, iškart priėmiau sprendimą ir aš“, – prisimena lenkas. Trenerio žmona ir dukra liko Varšuvoje.
Infrastruktūra – pavydėtina
„Shenyang City“ klubas skaičiuoja vos pirmąjį sezoną. Praėjusį rudenį veiklą pradėjusio Šenjango miesto komandos bazė įkurta vietos universiteto teritorijoje. Čia apsistojo ir M.Zubas su A.Ramoška.
„Beveik visą laiką esame bazėje. Mano butas – prieš pat aikštę, galima sakyti, kad visą laiką būnu stadione“, – juokėsi M.Zubas.
Ir nors klubo vadovams dar trūksta patirties, vis dėlto infrastruktūra čia aukšto lygio. Sporto bazėje yra devynios treniruočių aikštės: dvi su dirbtine danga ir septynios su natūralia. Komanda turi savo stadioną, kuriame telpa apie 15 tūkst. žmonių.
„Mūsų stadionas tikrai nėra didelis. Kiti klubai, žaidžiantys trečiojoje lygoje, turi 35–40 tūkst. vietų tribūnas“, – aiškino M.Zubas.
Klubo istoriją nuo trečiosios lygos pradėjusio „Shenyang City“ tikslas – kitais metais pakilti į antrąją. Iš 20 komandų į aukštesnę lygą po šio sezono iškops trys.
Vilioja dideli pinigai
Tuo metu, kai viso pasaulio futbolininkai svajoja apie stipriausias Anglijos, Ispanijos, Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos lygas, Kinijos žaidėjai į Europą nesidairo.
„Prieš atvykdamas maniau, kad kinai yra labai užsidegę ir sunkiai dirbantys, bet atsidūręs čia nustebau. Jie neturi didelių tikslų išvykti į Europą ar Rusiją – patenkinti žaisdami savo šalyje.
Pagrindinė priežastis yra pinigai. Kai palyginu Lietuvos ir Lenkijos žemesnėse lygose žaidžiančių futbolininkų atlyginimus su gaunamais čia, skirtumas didžiulis. Finansiškai Kinija yra vienas geriausių pasirinkimų futbolo pasaulyje“, – pripažino M.Zubas.
Trenerio žodžius tik patvirtina Kinijos aukščiausiojoje lygoje žibančios futbolo žvaigždės. Čia dirba buvęs Brazilijos rinktinės treneris Luizas Felipe Scolari, rungtyniauja Gervinho, Paulinho. Kinai siūlė pasakišką sutartį ir Švedijos superžvaigždei Zlatanui Ibrahimovičiui.
M.Zubas neslepia: solidus atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, atviliojusių jį čia.
„Prieš nuspręsdamas vykti į tokią tolimą šalį dirbti trečiojoje lygoje turi apskaičiuoti, ar verta. Tokio pat lygio Lenkijos komandoje neįmanoma gauti tokio atlyginimo, kokį aš gaunu dabar“, – pripažino jis.
Komandoje – tik kinai
Kinai dievina brazilų žaidėjus, o perėjimų lango metu daugiausia dėmesio skiria puolėjams. Tai turi neigiamos įtakos vietos žaidėjams.
Kiekvienas aukščiausiojoje lygoje rungtyniaujantis klubas stengiasi įsigyti puolėją iš užsienio, o kinai lieka ant suolo.
„Ir jie niekur nenori išvykti. Keista situacija. Jei esi puolėjas, kad ir labai geras, neturi galimybių žaisti, nes aukščiausiosios lygos klubai pirmenybę teikia užsieniečiams“, – pasakojo treneris.
M.Zubas į užsienio rinką nesidairo. Trečiojoje lygoje draudžiama samdyti užsienio futbolininkus, tad lenkui tenka kliautis vietiniais.
Bet svetimšaliai susiduria su dar viena problema – kalbos barjeru. Futbolininkai angliškai beveik nešneka, tad treneris su žaidėjais bendrauja per vertėją.
„Per pirmuosius keturis mėnesius pakeitėme tris vertėjus. Jų darbas labai svarbus. Aš galiu būti labai energingas, viską kuo tiksliausiai išaiškinti ir sugaišti daug laiko, bet jeigu vertėjas neteisingai išverčia, pastangos nueina veltui. Man čia svarbiausia, kaip savo žinias ir patirtį perduoti žaidėjams“, – sakė lenkas.
Treneris mokosi kinų kalbos pagrindų, pradėjęs nuo jam svarbiausių žodžių: aikštė, kamuolys, žaidimas. Tą patį jis darė ir dirbdamas Lietuvoje.
„Lietuvių kalba nėra lengva, bet kai palyginu ją su kinų, nebeatrodo tokia sunki“, – juokiasi.
Maloni staigmena
Didžiąją laiko dalį M.Zubas ir A.Ramoška leidžia treniruočių bazėje, esančioje miesto pakraštyje. Nuvykti iki centro užtrunka mažiausiai 40 minučių, o per spūstis – ir ilgiau. Tiesa, į miestą jie dažniausiai važiuoja su vertėju, kuris padeda susigaudyti ir susikalbėti. Dažnai kartu su klubo vadovais eina vakarieniauti – stengiasi išbandyti įvairių virtuvių patiekalus.
Skirtingai negu Kinijos vyrų krepšinio rinktinę treniravęs lietuvis Jonas Kazlauskas, M.Zubas Šenjange dėmesio sulaukia nedaug.
„Mūsų klubui, žaidžiančiame trečiojoje lygoje, žiniasklaida tiek dėmesio neskiria.
Tačiau gyvename palyginti nedidelėje universiteto teritorijoje, kur yra apie 10 tūkst. studentų, daugelis paprastai stebi rungtynes, nes stadionas yra ten pat.
Jie pastebi, kad tarp kinų žaidėjų ir personalo yra ir du europiečiai. Mus atpažįsta, bando kalbėtis“, – pasakojo treneris.
M.Zubas prisiminė, kaip per vienas rungtynes savo aikštėje sulaukė malonios staigmenos iš sirgalių – tribūnoje buvo išskleistos Lenkijos ir Lietuvos vėliavos.
„Tai buvo labai gražus gestas – taip jie stengėsi parodyti, jog mus palaiko ir supranta, kad mums, esantiems toli nuo namų, nėra lengva. Smagu, kad kinai domėjosi, kur yra mūsų šalys.
Jaučiu, kad pradedame gauti grąžą ir kad tiems žmonėms svarbus mūsų darbas ir pastangos“, – pasidžiaugė M.Zubas.
Gyvenimo paradoksai
Dažnas svetur išvykęs sportininkas pasakoja, kad daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose bendraudamas su artimaisiais. Tačiau Kinijoje atvykėliai susiduria su problema.
Norėdamas prisijungti prie „Facebook“ ir skaityti žinutes M.Zubas naudojasi nelegalia programa, mat šis socialinis tinklas Kinijoje yra blokuojamas.
„Visa „Microsoft“ sistema čia blokuojama. Norint naršyti internete tenka naudotis vietine naršykle, ir jei bandai rašyti angliškai, gali tikėtis bet ko.
Gerai, kad pas mus neblogas belaidis internetas, todėl galiu naudotis programėlėmis „WhatsApp“, „Viber“ ir bendrauti su šeima Europoje. Bet ryšys kartais trūkinėja. Jums pasisekė, nes ryšys šiuo metu puikus. Atrodo, lyg gretimoje gatvėje stovėtumėte“, – nusijuokė M.Zubas.
Kalbantis su treneriu iš Lenkijos jis ne kartą pakartojo: „Čia viskas kitaip.“ Neveikiantis „Facebook“ – ne vienintelis dalykas, nustebinęs M.Zubą. Štai kartą klubo vadovas jį perspėjo, kad visą dieną nebus vandens ir elektros.
„Pamenu, kai buvau mažas, Lenkijoje valdžia dėl ekonominių priežasčių visai dienai išjungė elektrą. Kai čia paklausiau, kodėl, man buvo atsakyta, kad tiesiog toks valdžios sprendimas. Skirtingose zonose mieste kartais išjungiama elektra. Tądien buvo mūsų zonos eilė“, – prisimena M.Zubas.
Pasiilgo Vilniaus
Nors Kinijoje – naujas jo karjeros etapas, M.Zubas su ilgesiu prisimena Vilnių. Per dvejus su puse metų treniruodamas „Žalgirį“ Lietuvoje jis iškovojo visus įmanomus titulus.
Treneris ir dabar nuolat seka ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos čempionato rezultatus, internete stebėjo Lietuvos rinktinės rungtynes. Jis palaiko ryšį su „Žalgirio“ sporto direktoriumi Mindaugu Nikoličiumi, trenerio asistentu Andriumi Skerla, buvusiais ir esamais žalgiriečiais, A lygos prezidentu Deividu Šemberu.
„Pastarieji metai buvo sunkūs Lietuvos futbolui dėl rinktinės pasirodymo. Manau, kad dabar reikalai gerėja, nes įvyko daug pokyčių, jauni žmonės ėmė rūpintis futbolu.
D.Šemberas bando daryti gerą darbą A lygoje, jis pats buvo nuostabus žaidėjas, dabar yra A lygos veidas ir gali atverti nemažai durų Lietuvos futbolui.
Jei norite pažangos, turite būti atviri naujovėms, keliauti, žaisti daug tarptautinių rungtynių.
Kitas dalykas – nacionalinis stadionas. Kai Kinijoje pamatau tokius stadionus, suprantu, kaip Lietuvai dar toli iki to. Vilnius yra viena iš vos kelių Europos sostinių, neturinčių normalaus stadiono. Dėl to labai gaila ir gėda. Tai – ne tik ekonominis klausimas, tai – emocijos, dalis gyvenimo“, – kalbėjo M.Zubas.
Nors lenkas Vilnių vadina antraisiais savo namais, kalbėti apie galimą sugrįžimą į „Žalgirį“ nėra linkęs.
„Nežinau, ar darbo reikalais, bet į Lietuvą tikrai atvyksiu, kai tik galėsiu. Pasiilgau Lietuvos. Praleidau čia puikų laiką – kalbu ne tik apie futbolą.
Sutikau daug puikių žmonių – norėsiu juos aplankyti“, – pažadėjo M.Zubas.
Lina Motužytė, Lrytas.lt
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą