Futbolas I.Pankratjevą „nušvilpė“ iš plaukimo (straipsnis)

Lietuvos futbolo rinktinės strategas Igoris Pankratjevas neslepia – baigęs žaidėjo karjerą jis mokėsi gyventi iš naujo.

„Viskas prasidėjo prie Kauno 12-osios vidurinės mokyklos, kurioje tada mokiausi. Lankyti futbolo treniruotes pradėjau, kai man buvo apie 10 metų, trečioje klasėje. Mūsų mokykloje rinko grupę. Į ją aš ir patekau“, – pasakojo Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Igoris Pankratjevas.

Futbolo specialistui, buvusiam legendinio Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjui, rugpjūčio 9 d. sukako 50 metų.

Svajojo žaisti „Inkare“

Pirmasis I. Pankratjevo treneris buvo dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Techninio skyriaus direktorius Stasys Stankus.

„Galbūt yra žmonių, kurie jo ir nemėgsta, bet aš manau, kad jis buvo puikus vaikų treneris. Vien jau mūsų grupę išleido tikrai stiprią: Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Alvydas Koncevičius, Ričardas Mažeika, Rolandas Siniakovas“, – apie žmogų, supažindinusį su futbolu, pasakojo I. Pankratjevas.

Futbolas Igorį „nušvilpė“ iš plaukimo. I. Pankratjevas pirmiausia lankė baseiną ir ten jam gana neblogai sekėsi. Tad net pasirinkus futbolininko kelią, plaukimo treneris berniuką bandė įkalbėti grįžti.

Tiesa, anot dabartinio Lietuvos rinktinės stratego, futbolas plaukimą nugalėjo nesunkiai.

„Tais laikais juk futbolą žaidė beveik kiekvienas mano bendraamžis“, – prisiminė I. Pankratjevas.

Atrodytų, tais laikais kiekvienas jaunas futbolininkas turėjo svajoti patekti į Vilniaus „Žalgirį“, o iš tikrųjų – į tuometę Lietuvos rinktinę. Igorio svajonė tiek toli nesiekė. Jis norėjo bent jau prasimušti į vieną gimtojo miesto lyderių komandų.

„Viskas ėjo palaipsniui. Iš pradžių galvojau, kaip pakliūti į vieną Kauno komandų, žaidusių tuometėje Lietuvos aukščiausioje lygoje: „Inkarą“, „Kelininką“, „Bangą“. Ir kiekvienas mūsų turėjome savo mėgstamą komandą. Mano buvo „Inkaras“, R. Tautkaus – „Banga“, kito – „Kelininkas“. O su metais augo ir apetitas“, – kalbėjo I. Pankratjevas.

Kolektyvas buvo darnus

„Inkare“ jam sužaisti taip ir neteko. Keletą rungtynių sužaidęs „Kelininke“, 18-metis pateko tiesiai į „Žalgirį“. Nors prieš tai teko pasitreniruoti ir su Minsko „Dinamo“. Žaisdamas SSRS jaunių ir jaunimo rinktinėse, kaunietis buvo sulaukęs ne tik tuomečio Baltarusijos futbolo flagmano, bet ir Odesos „Čornomorec“ kvietimo. Iš „Žalgirio“ – dar ne. Tačiau po kelių treniruočių jaunuolis buvo iš „Dinamo“ išsiųstas į Vilnių – „Žalgirį“.

Lietuvos teritorija neoficialiai priklausė „Žalgirio“ klubui ir, nuviliojęs jauną talentą iš Lietuvos, kitos „broliškos respublikos“ klubas lyg ir laužydavo nerašytą susitarimą. Dėl I. Pankratjevo derėjosi dviejų respublikų sporto vadovybės ir nusprendė, kad jis priklauso Lietuvai.

„Komanda priėmė puikiai. Kartu su manimi atėjo dar ir Arminas Narbekovas. Kolektyvas buvo ir stiprus, ir darnus. Tokie veteranai, kaip Stanislovas Danisevičius, Algis Mackevičius, Rimas Turskis, Sigitas Jakubauskas, visada jaunus labai palaikydavo. S. Jakubauskas tada buvo didelė žvaigždė – rezultatyviausias komandos žaidėjas. Bet komandoje jis buvo ne žvaigždė, o tiesiog šaunus vyras. Nebuvo jokio neigiamo vyresniųjų spaudimo“, – kalbėjo vėliau septynerius metus „Žalgiriui“ atidavęs futbolininkas.

Debiutavo jis reprezentacinėje Lietuvos komandoje 1983-iaisiais SSRS aukščiausiosios lygos rungtynėse su Baku „Neftči“. Tai buvo ketvirtosios tų pirmenybių „Žalgirio“ rungtynės, per jas Vilniaus komanda laimėjo 1:0, iškovodama pirmą savo pergalę po sugrįžimo į aukščiausiąjį divizioną.

194 cm ūgio futbolininkas, išsiskyręs stipriu smūgiu, liko „Žalgiryje“ iki 1990-ųjų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žalgiriui“ pasitraukus iš SSRS pirmenybių, o FIFA pritaikius sankcijas Lietuvos futbolui, šis buvo prie visiško žlugimo ribos. Visi geresni futbolininkai pasklido po įvairias šalis – kas kur galėjo prasimušti.

Vienas pirmųjų „Žalgirį“ paliko ir I. Pankratjevas. Iš pradžių jo keliai vedė į Vokietiją, čia jis žaidė žemesnių lygų Hernės „Westfalia“ bei Kaselio „Hessen“ komandose. Vėliau rungtyniavo Rusijos Maskvos „Dinamo“. 1992-asiais I. Pankratjevas grįžo į Lietuvą ir pusę metų praleido Vilniaus klube „Lietuvos Makabi“. Nuo 1992 m. iki karjeros pabaigos (su neilga pertraukėle Šiaulių „Sakale“), rungtyniavo Ukrainos komandose: Kijevo „Dynamo“, Myronivkos „Niva-Borysfen“, Luhansko „Zaria“, Chmelnyckio „Podilia“, Ternopilio „Nyva“ ir pagaliau – vėl „Zaria“, kur 1998-aisiais ir baigė profesionalaus futbolininko karjerą.

Buitis – visiška naujovė

„Treneriu tapau po poros metų pabaigęs futbolininko karjerą. Sunkus buvo man tas laikotarpis, baigus žaisti. Žinau, kiti tai išgyvena lengvai, bet tik ne aš.

Ir ne dėl to, kad nėra kas veikti, kad pasikeičia gyvenimo režimas. Visos buitinės smulkmenos man buvo siaubas ir visiška naujovė. Juk kai buvau žaidėjas, klubo administratoriai viską sutvarkydavo už mane. Aš net nežinojau, kaip sumokėti už butą, užsiregistruoti poliklinikoje… Kai tai atlikti teko pačiam, nežinojau ko griebtis, ką daryti...“ – pasakojo Lietuvos rinktinės treneris.

I. Pankratjevas tada jau buvo vedęs. „Pirmąją žmoną parsivežiau iš Luhansko. Lietuvoje ji buvo užsienietė. Nelabai daug ko čia galėjo imtis“, – prisiminė treneris.

Trenerio darbą I. Pankratjevas pradėjo nuo Kauno „Inkaro“. Po ketverių metų, praleistų šiame klube, treniravo Klaipėdos „Atlantą“, vėliau „Kauną“, Vilniaus „Žalgirį“, Lietuvos jaunimo rinktinę, Marijampolės „Sūduvą“, buvo Valdo Ivanausko asistentu Azerbaidžano Sumgaito „Standard“, po to vėl dirbo su „Žalgiriu“, Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio Csabos László asistentu, ir jau metus – vyriausiuoju treneriu.

Dabar I. Pankratjevas turi kitą šeimą. Žmonai futbolas – ne priešas. I. Pankratjevo išvykas, stovyklas priima normaliai.

„Jeigu moteris gali ištverti, kai žaidi futbolą, tai tikrai gali ištverti, kai esi tik treneris. O keisčiausia, kad šeima nebuvo nė vienose rungtynėse. Namuose jaudinasi. Bet rezultatą visada žino. O jei pralaimim, stengiasi labai nekristi į akis... Nemeluosiu – rezultatas mano nuotaikai daro didelę įtaką. Vis dėlto jis yra tai, dėl ko žaidžiam. Taip, būna, kad ir po pralaimėtų rungtynių nuotaika normali. Tada, kai komanda iš tiesų gerai sužaidžia, bet teigiamo rezultato nepasiekia“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės strategas.

Geriausi prisiminimai – iš „Žalgirio“

„Aišku, vienareikšmiškai – iš „Žalgirio“. Juk geriausi mano metai jame ir praėjo. Ir pastovumas buvo. Nuo 1983 iki 1989 m. tame pačiame klube“, – sako I. Pankratjevas, paklaustas iš kurio klubo prisiminimai likę geriausi.

Dabar jam nė motais, kad neįgyvendino tos vaikystės svajonės – žaisti Kauno „Inkare“.

„Trumpalaikė ji buvo. Kai jau žaidžiau „Kelininke“, ji jau buvo praėjusi. Žaisti „Inkare“ nepavyko, tačiau teko būti jo treneriu“, – sako I. Pankratjevas.

I.Butautas, sportas.info

Straipsnio įvertinimas: 1 0
  • n2

    Sitas rybeta rimtas , sutramdytu tikrai jei ne gennaro gatusso tai mario balotelli tai tikrai 😀 😀

    • +1
  • n1

    Cia kaip ir eureliju zukauska is stroikiu nusvilpe 😀d

    • +4
  • LT

    Galejo ir "nenusvilpt".... Snd norisi pagaliau uztikrinta futbola pamatyti, o ne kazkoki kamuolio stumdyma, kai stipresne komanda, siuo atveju Lietuva laimes tik del to kad geresnius zaidejus turi.

    • +1
  • n2

    Sitas rybeta rimtas , sutramdytu tikrai jei ne gennaro gatusso tai mario balotelli tai tikrai 😀 😀

    • +1
  • n1

    Cia kaip ir eureliju zukauska is stroikiu nusvilpe 😀d

    • +4
  • LT

    Galejo ir "nenusvilpt".... Snd norisi pagaliau uztikrinta futbola pamatyti, o ne kazkoki kamuolio stumdyma, kai stipresne komanda, siuo atveju Lietuva laimes tik del to kad geresnius zaidejus turi.

    • +1
  • LT

    Galejo ir "nenusvilpt".... Snd norisi pagaliau uztikrinta futbola pamatyti, o ne kazkoki kamuolio stumdyma, kai stipresne komanda, siuo atveju Lietuva laimes tik del to kad geresnius zaidejus turi.

    • +1
  • n1

    Cia kaip ir eureliju zukauska is stroikiu nusvilpe 😀d

    • +4
  • n2

    Sitas rybeta rimtas , sutramdytu tikrai jei ne gennaro gatusso tai mario balotelli tai tikrai 😀 😀

    • +1

Kitos naujienos