© Eurofootball.lt
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11711"]I straipsnių ciklo dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11885"]II straipsnių ciklo dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=12849"]III straipsnių ciklo dalis[/link]
Grįžus į Southamptoną po Šv. Vėlykų atostogų, prasideda paskutinis šiais metais mokymosi etapas, kuris tęsis iki gegužės vidurio. Iki tol turėsime kelis didelius atsiskatymus raštu, porą prezentacijų bei vieną praktinį egzaminą.
Lietuva
Šį kartą būnant Lietuvoje teko stebėti BFL rungtynes tarp FBK Kauno bei Metalurgs komandų bei Nacionalinės rinktinės rungtynes su Azerbaidžano reprezentacine komanda. Malonu matyti, jog prasidedant naujam A Lygos sezonui, visiškai atsinaujino tinklalapis Futbolas.lt, į kurį dabar norisi užsukti kasdien, sužinoti kas vyksta lietuviško futbolo padangėje, o dar gražiau, jog nors ir internete, tačiau pasirodė savaitinė laida „futbolas.lt“. Tikėkimes, jog su laiku ši laidelė taps dar profesionalesnė ir džiugins ne tik internautus, bet ir žmones prie televizijos ekranų. Atrodytų viskas po truputėlį taisosi, tačiau užtenka ateiti į varžybas, kad pamatytum ir tamsiąją, o gal tiksiau „įprastąją“ mūsų futbolo pusę. Baltijos Futbolo Lyga, kuri atrodytų turėjo tapti prestižiniu Baltijos (o gal ne tik...) šalių turnyru, vis labiau panašėja į čempionatą, skirtą dubleriams. FBK Kaunas nesugebėjęs susitarti dėl S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, rungtynes, likus vienai dienai perkelė į Vilnių, o į darbo dieną 16 val. „Žalgirio“ stadione vykusias varžybas susirinko vos 100 žmonių, kurių bene 80 buvo vienaip ar kitaip susiję su futbolu – t.y. treneriai, žaidėjai, žurnalistai. Antromis, jei ne trečiomis sudėtimis žaidusios vienuolikės atrodė blankokai, Kaunas laimėjo 1-0, tačiau įdomiausiu rungtyniu momentu tapo epizdodas 93 minutę kuomet Metalurgs vartininkas atbėgo mušti įvarčio į Kauno baudos aikštelę. Kampinis nepavyko ir Kauno puolėjas greitos kontratakos metu išbėgo vienas prieš tuščius vartus , tačiau iš maždaug 30 metrų nesugebėjo į juos pataikyti, kas sukėlė jau link išėjimo judančių žiūrovų juoką.
Tačiau, kad „mūsų kieme nieko naujo“ įsitikinau atėjęs pasižiūrėti tarptautinių varžybų Lietuva –Azerbaidžanas. Na be abejo, oro kontroliuoti mes negalime, rinktinės sužaidė taip, kaip galėjo, tačiau bent jau šalių himnų įrašus tvarkingai paleisti tikrai įmanoma. Gerb. A. Liubinskas po varžybų atsiprašė varžovų delegacijos ir buvo visiškai teisus. Jeigu Lietuvos himną dar „ištraukė“ pakankamai gausiai susirinkę sirgaliai, tai lyg iš tualeto skambanti Azerbaidžano tautinė giesmė privertė pasijusti labai nejaukiai ir paraudonuoti. Smulkmenos reiškia daug ir bent jau jas galima būtų organizuoti daug geriau, kaip pavyzdį galime imti ir iš automobilio pardavinėjamus bilietus, prie kurių, galbūt kai kam netikėtai, nusidriekė nemaža eilė. Automobilis vienas, žmonių daug. Rezultatas – ne visi į varžybas pateko laiku. Rungtynių metu pradėjo gerokai šalti, todėl sniegas, buvęs tribūnose, pavirto į ledą, tad išeidinėjant iš stadiono dar reikėjo gerokai pasistengti nesusilaužyti rankos ar kojos. Belieka tikėtis, kad išdygus naujam stadionui, pasikeis bent šios smulkmenos.
FA Level 1 Coaching
Na bet užteks apie Lietuvą, pakalbėkime apie mokslus. Taigi prieš Vėlykų atostogas kelias savaites truko kursai gauti oficialų English FA Level 1 diplomą. Prieš prasidedant praktiniams užsiėmimams, mūsų laukė dvi teorinės dalys. Pirmoje tris valandas turėjome išklausyti saugaus darbo su vaikais ir jaunuoliais instrukcijas, saugios treniruotės vedimo principus, ką galima, o ko negalima daryti treniruojant žmones iki 16 metų. Antroji dalis, kuri taip pat truko tris valandas, buvo skirta pirmajai pagalbai. Atrodytų nieko naujo, nes teko kažką panašaus išklausyti Lietuvoje, laikant automobilio teises, tačiau galiu pasakyti, jog šį kartą viskas buvo daug rimčiau, su įvairiomis praktinėmis užduotimis ir, pasibaigus užsiėmimui, supratau, kad išmokau nemažai naujo. Kalbu ne tik apie tai, kaip daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau ir ką daryti atsitikus įvairioms traumoms aikštėje, lūžiams, patempimams, sąmonės netekimams ir t.t. Žodžiu – tai, kas buvo daroma, tikrai nebuvo veltui. Na o pabaigus šiuos kursus mūsų laukė praktinė savaitė. Visi jos laukė su nekantrumu, tačiau ir su tam tikra baime. Taigi visą savaitę nuo 8 valandos ryto iki 5 val. vakaro mus veždavo į netoli Portsmouth miesto esančius futbolo aikštynus. Įdomu tai, jog vos už 200 metrų nuo mūsų du kartus per dieną treniravosi „Portsmouth“ futbolo klubas ir esant mažoms pertraukėlėms visi bėgdavome prie tvoros iš arti pamatyti ant žaliosios vejos bėgiojančias žvaigždes, tokias kaip J. Defoe, S. Campbell‘as, S. Ali Muntari, vartininką D. James‘ą ir kitus. O taip pat nurodymus nenuilstamai duodantį komandos vyr. trenerį H. Redknappą. Praktiniai užsiėmimai vykdavo dviem etapais. Nuo 8 ryto iki 12 val. dirbdavome grupėse, prie didelių mums išdalintų segtuvų, kuriuose buvo 2 DVD diskai, su treniruočių metodika, praktiniais patarimais, taip pat pratybų sąsiuvinys pilnas įvairių užduočių, kurias ir reikėjo atlikti. Kai ką dirbant grupėse, kai ką individualiai. Trumpai tariant nuo pirmadienio iki penktadienio turėjo būti užpildytas 62 puslapių pratybų sąsiuvinys. Na, o popietinėje dalyje vykdavo praktiniai užsiėmimai treniruočių aikštynuose. Nuo pirmadienio iki trečiadienio FA kursų vykdytojai mus mokė,dalino patarimus, patys kūrėme treniruočių programas, o ketvirtadienį bei penktadienį vedėme ne ilgas 20 minučių treniruotes, kurias jau vertino ir rašė pažymius. Beje, kursų vykdytojai buvo Jon‘as Gittens‘as – buvęs Premier Lygos žaidėjas, dabar turintis UEFA licenziją bei taip pat UEFA licenziją turintis treneris, dirbantis „Watford“ trenerių štabe. Iš Jon‘o Gittenso, kaip buvusio Premier Lygos gynėjo, paėmiau neilgą interviu ir jeigu tik pageidausite, galėsiu jį išversti ir patalpinti puslapyje. Taigi penktadienį, gerokai po pietų susumavus visus rezultatus, iš mūsų grupėje buvusių 32 žmonių, FA Level 1 Coaching licenzijas gavo 24 asmenys, tarp kurių buvau ir aš. Dabar galima sakyti, jog oficialiai bet kur pasaulyje galiu treniruoti jaunuolius iki 16 metų.
Football in the Community
Dar viena tema, kuria norėčiau parašyti, yra programa „Football in the Community“ – lietuviškai tai skambėtų „Futbolas mūsų bendruomenėje“. Be abejo, vėl atsiras komentuojančių, jog negalima taikyti angliškojo modelio Lietuvai, tačiau kalbant būtent apie šią programą drįsčiau su tuo nesutikti. Programa „Futbolas mūsų bendruomenėje“ Anglijoje yra privaloma bet kuriam profesionaliam klubui. Ją iš dalies finansuoja vyriausybė, iš dalies futbolo federacija, tačiau labai didelių investicijų tam išties nereikia. Tą tiesiog reikia daryti. Kadangi esu vilnietis, galiu šnekėti tik apie savo miestą, todėl pasakysiu jog jame yra tikrai pakankamai vietų ir aikštelių daryti bent mini turnyrus – sakykime 3vs3, 5vs5, 7vs7. Negalima sakyti, jog niekas nedaroma, LFF organizuoja „Ežio“ „Futboliuko“ turnyrus, tačiau to nepakanka, kodėl, pavyzdžiui, negali „Žalgirio“, „Vėtros“ ir „Vilniaus“ klubai, padedami savanorių tėvų, vasarą Sereikiškių parke, arba kokioje nors kitoje vietoje suorganizuoti šeimų mini turnyrų, pastarųjų klubų taurei laimėti. Vaikai vasarą žaidžia, tačiau jiems būtų tikrai malonu padaryti, sakykime, savo kiemo komandą FC „Lazdynai“ ir susigrumti su FC „Fabijoniškės United“ tam, kad laimėtų „Vėtros“ taurę. Klaipėdos apskritis galėtų rengti paplūdymio šeimų turnyrus „Atlanto“ taurei laimėti ir t.t. Pamatę, jog kažkas vyksta, vaikai patys norėtų dar daugiau žaisti ir galbūt dar daugiau jų patrauktų į futbolo mokyklas bei akademijas. Tai tik vienas iš mažų pavyzdžių, tačiau dabar net ir to nėra – futbolo klubas Lietuvoje tarsi uždara organizacija, kuri kviečia stebėti A Lygos varžybų, arba vaikus treniruotis, bet tai yra viskas. Miesto futbolo klubas turėtų atlikti ne tik tiesioginę savo funkciją – žaisti patiems, bet ir skatinti žaisti visus aplinkui. Ką jau kalbėti apie klubų atributiką, kurios įsigyti galbūt norėtų ne vienas, tačiau, bent jau Vilniuje, jos gauti tikrai sunku.
Čia norėčiau ir baigti, pasibaigus mokslo metams pasistengsiu parašyti dar vieną apžvelgiamąjį straipsnį, o iki tol linkiu visiems daugiau eiti į A Lygą, sirgti futbolu ir tikėti šviesesne ateitimi.
