Į „Žalgirį“ grįžęs M.Vareika – apie lūkesčius, armenišką virtuvę, idealus ir svajonę

2026-04-09 07:00 © fkzalgiris.lt nuotr.

Matas Vareika labai konkrečiai, nedaugžodžiaudamas kalba apie savo galimybes ir siekius futbole. O štai pasakodamas apie naują laisvalaikio pomėgį – stalo tenisą, arba Armėnijos virtuvę, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas atskleidžia visą savo iškalbą, pagyvintą humoru.

„Įmuši ar neįmuši. Viskas labai paprasta. Jeigu įmušei – gerai, laimėjome – gerai. Neįmušei ir nelaimėjome – blogai. Aš manau, labai paprastas sportas – įmušk, laimėk, visi laimingi. O neįmuši – gausi žinučių Instagrame“, – taip apie kriterijus, kuriais vertina savo žaidimą, sako po daugiau nei dvejų metų pertraukos į FK „Žalgiris“ sugrįžęs 26-erių saugas.

Jis šį sezoną jau spėjo pasirodyti aikštėje per „Toplygos“ rungtynes Raudondvaryje su Kauno rajono „Hegelmann“ (žaidė nuo 61 min.), tačiau dėl traumos buvo priverstas praleisti dvikovą Vilniuje su šalies čempionu „Kauno Žalgiriu“.

Visą praėjusį sezoną ir šių metų pradžioje M. Vareika rungtyniavo viename stipriausių Armėnijos klubų Jerevano „Pyunik“. Kovo mėnesį, prieš užsidarant vadinamajam perėjimų langui, FK „Žalgiris“ išsinuomojo gerai pažįstamą žaidėją, kuris Vilniaus ekipoje rungtyniavo nuo 2019 iki 2023 m., su ja triskart tapo šalies čempionu. Per 36 rungtynes tuometėje A lygoje su žaliai-balta apranga jis pasižymėjo penkiais įvarčiais. Pirmuosius du pelnė viename mače – 2019 m. liepos 5 d. akistatoje su sostinės „Riteriais“. Būtent M. Vareikos tikslūs smūgiai tąsyk padėjo „Žalgiriui“ išplėšti pergalę 2:1.

„Po tų rungtynių „Pietų IV“ skandavo – Matas Vareika. Tai visam gyvenimui įstrigo“, – sugrįžęs į FK „Žalgiris“ prisiminė iš Jonavos kilęs futbolininkas.

Šįsyk į pokalbį prieš kameras M. Vareika atėjo po atkaklios dvikovos su komandos draugu. „Klube turime teniso stalą. Prie jo tarp mūsų vyksta labai aršios kovos. Atėjau ką tik po pralaimėjimo Pauliui (Golubickui), tai esu piktas. Todėl interviu gali būti agresyvus“, – pareiškė žalgirietis ir šyptelėjo.

– Matai, kas geriausias stalo tenisininkas „Žalgiryje“?

– Aš geriausias. Bet kartais ir lazda iššauna. Kaip Pauliukas iššovė. Bet šiaip aš save laikau geriausiu, vienareikšmiškai.

– Rezultatai tai rodo ar tik laikai save geriausiu?

– Nutylėsime šitą faktą.

– Ar žaidžiate iš kažko? Gal yra kokia nors susiformavusi tradicija?

– Yra. Iš vakarienės žaidėme su gerbiamu vartininku Vincentu (Šarkausku). Tai galiu pasakyti – Vincentai, vakarienės lauksiu, ačiū. Laimėjau vakarienę. Man didesnė motyvacija, kai žaidžiame iš kažko. Dabar su Pauliumi žaidėme šiaip, tai pralaimėjau. Bet kai jau reikia žaisti iš vakarienių, aš įjungiu žvėries režimą.

– Ar stalo tenisas – antras mėgstamiausias po futbolo sportas, ar dar žaidžiate kažką?

– Čia nauja aistra, nes stovi stalas, stovi varžovas. Ko daugiau reikia? Daugiau nėra kažko šalia. Futbolas ir stalo tenisas.

– Tai pakalbėkime apie futbolą. Po sugrįžimo į „Žalgirį“ jau spėjote apsivilkti aprangą ir įbėgti į aikštę. Koks jausmas?

– Na, kai nelaimėjome, tai toks ir jausmelis. Pusėtinas. Šiaip smagu sugrįžti.

– Stebėjote „Žalgirio“ sezono startą. Kaip jį vertinate? Kokį įspūdį susidarėte apie komandą, į kurią atvykote?

– Dvejopą. Kaip ir gerai, bet kaip ir kažko norisi daugiau. Svarbiausia iš pradžių tuos taškus susirinkti. Aišku, ir žaidimą reikia gerinti. Bet, manau, viskas, palaipsniui – po truputį pasieksime tai, ko norime.

– Potencialas didelis, reikia laiko?

– Taip, būtent. Potencialas yra. Svarbu, kad yra iš ko daryti. Jeigu nebūtų iš ko, tada jau kiltų problema. Dabar matau – yra iš ko.

– Kodėl traukė žiūrėti „Žalgirio“ sezono startą, nors tuo metu buvote dar kitos komandos dalis?

– Tai aš visą laiką žiūriu „Žalgirį“. Tiesiog ką veikti tame užsienyje? Žiūriu „Toplygą“, dar ir jos „Fantasy“ lygoje žaidžiu. Yra pas mane veikėjų, kurie man taškų neneša. Pavardėmis neminėsiu. Gal pačiam save jau reikės įtraukt į komandą. Nebus tada ką kaltinti.

– Ar tikrai Armėnijoje daugiau nėra ką veikti?

– Aišku yra. Atvažiuokite į Armėniją pavalgyti. Maistas…  Lietuviams reikia truputį patobulėti, lyginant su Armėnija. Mėsytė minkšta, išgrilinta – dešimt balų iš dešimties. Ko daugiau reikia, jeigu gera mėsa?  Armėniški šašlykai – rimčiausi.

– Su kuo jūsų mėgstamiausią šašlyką patiekdavo Armėnijoje?

– Jie ten tokį savo lavašą turi. Tikrai geras. Bulvyčių dar šalia pasiimi ir viskas – kaip dievas sėdi, valgai.  Kainos nesikandžioja.

Kai čia grįžau, pamačiau kainas, ypač kuro, nesupratau, kur atsidūriau.

– Tai dabar gal daug žingsnių surenkate?

– Taip, daug. Jau gal paspirtuką reikės pirkti. Su mašina labai prabangiai gaunasi.

– Nebent elektromobilis.

– Nepatinka man jie – garso nėra. Ne mašinos man tos teslos.

– Ką, be valgymo, dar veikti Armėnijoje?

– Jerevanas – gražus miestas. Centre labai gražu, yra gražių senovinių pastatų, parkelių.

Bet kai pavažiuoju toliau nuo centro, viskas atrodo tarsi sugrįžus 50 metų atgal. O centre viskas labai tvarkinga. Jeigu į Armėniją – į centrą ir šašlykų. Aplinkui nevažinėti.

– Kodėl? Ten pavojinga?

– Ne. Šiaip žmonės superdraugiški, kažkokių incidentų gatvėse ar panašių dalykų nėra. Šalis – labai draugiška, žmonės žiauriai šilti. Patirtis man patiko.

– O futbolininkus atpažįsta – mėgsta, gerbia?

– Jeigu užsidedi treningą su klubo ženklu – taip. Bet šiaip tai ne, nelabai.

– Ką keisčiausio matėte Armėnijoje? Pavažiavus tuos 50 kilometrų nuo centro?

– Karvės gatvėmis vaikšto, niekas jų neprižiūri. Perėjos nėra, bet sustoji praleisti karvutę. Dar kažkada daug jų buvo, tai pastovėjome, kol suvaikščiojo, nepajudinsi juk jų.

– Kaip įvyko jūsų sugrįžimas į „Žalgirį“ iš Armėnijos?

– Vienas skambutis ir grįžau. Paklausė, ar noriu. Noriu. Ir viskas. Šiaip tas „noriu“ – viena. Bet užkulisinių daug dalykų buvo, kad pavyktų šis atvykimas. Nemažai reikėjo įdėti pastangų, daug pokalbių buvo, bet, svarbiausia, pavyko viskas.

– Apsidžiaugėte,  kai pavyko?

– Žiauriai apsidžiaugiau.

– Turbūt ir lūkesčių su jumis siejama nemažai. Ar jaučiate tai? Juk buvote paskutinis komandos papildymas prieš užsidarant perėjimų langui.

– Aš pats sau didelius lūkesčius turiu, tai man kitų lūkesčiai nelabai įdomūs. Turiu jų daug, tai žiūrėsime.

– Pagal kokius kriterijus save vertinate?

– Įmuši ar neįmuši. Viskas labai paprasta. Jeigu įmušei – gerai, laimėjome – gerai. Neįmušei ir nelaimėjome – blogai.

Aš manau, labai paprastas sportas – įmušk, laimėk, visi bus laimingi. O neįmuši – gausi žinučių instagrame.

– Pasigilinkime į prisiminimus iš pirmų sezonų „Žalgiryje“. Vienas iš tokių, apie kuriuos esate kalbėjęs – du įvarčiai per vieną mačą.

– Tai apskritai pirmieji mano įvarčiai profesionaliame futbole.

– Tada į aikštę įėjote 71 minutę. Koks buvo jausmas?

– Eiti į aikštę jau nebuvo naujiena. Įmušti įvartį buvo naujiena.

Tuo metu mes pralaiminėjome nulis vienas. Pagalvojau – viskas, reikia daryti kažką. Prieš einant į aikštę treneris, o jis buvo rusakalbis, rusiškai pasakė – parodyk, ką gali. Tiek supratau. Užteko, parodžiau. Įspūdinga diena buvo, nes įmušti pirmą įvartį vis tiek labai smagu. Įsivaizduoju, taip yra kiekvienam – augi, lauki galimybės profesionaliame futbole įmušti pirmą įvartį. O dar du įkali, padarai iš 0:1 į 2:1, laimime. Fanai dar paskandavo.

– Tada užsimezgė jūsų santykis su „Pietų IV“.

– Taip.

– Sunku nusileisti kartais iš tos aukštumos, kai išeini, vieną įmuši, antrą.

֪– Tai va. Sužaidi tokias bombines rungtynes, o kitose išeini – ir apie nieką. Vėl grįžti į realybę, vėl dirbi. Viskas labai greitai – iš viršaus į apačią.

– Dažnai būna, kad žaidėjas tarsi lieka tose gerose rungtynėse. Tada kyla problemų dėl charakterio, gal dar kažko.

– Nėra laiko likti. Bet dar labai gerai, kad ne tik apačioje gali greitai atsidurti, bet gali ir iš apačios labai greitai į viršų pakilti. Balansas yra.

– Grįžtame į dar ankstesnius laikus, vaikystės futbolą. Kaip jis atsirado gyvenime, kada prasidėjo ir gimė ta svajonė pirmą įvartį įmušti?

– 2008 metais, kai vyko Europos čempionatas Austrijoje ir Šveicarijoje. Ispanai finale laimėjo prieš vokiečius. Tai mano pirmas pamatytas čempionatas.

– Pergalingą įvartį tada pelnė Fernando Torresas.

– Taip. O jis – mano mėgstamiausias žaidėjas. Taip viskas ir susidėjo.

Kieme užsimezgė tas futboliukas ir nuo ten prasidėjo. Nuėjau į treniruotes Jonavoje ir viskas – žaidžiame futbolą.

– Kokią turėjote pirmą svajonę futbole? Pirmos dažniausiai būna didžiausios. Gal žaisti ten, kur ir Fernando Torresas?

– Taip, pamatei Europos čempionatą – viskas, žaisi Europos čempionate su Lietuva.

– Ispanus tada palaikėte nuo pat Europos čempionato pradžios?

– Tada, kai dar žiūrėjau, nieko nežinojau. Ispanai laimi, Fernando Torresas įmuša – viskas, aš ispanus palaikau, o Torresas – mano mėgstamiausias žaidėjas.

– Taip yra ir dabar?

– Dabar  jau neturiu mėgstamiausios rinktinės. Ir mėgstamiausių žaidėjų nebėra. Dabar žiūriu, nes šiaip įdomu, bet kažką, kad palaikyčiau, tai tiktai klubiniame futbole. „Liverpool“ palaikau.

– Teko man ten neseniai būti, draugui šaliką parvežiau.

– Aš irgi „Anfielde“ buvęs.

– Koks jausmas ten? Mums reikia nacionalinio stadiono sulaukti ir tokią atmosferą sukurti.

– Ten jau kitas lygis. Aš net nežinau, ar įmanoma kažkada čia mums pasiekti tokią atmosferą. Bet po truputį reikia siekti neįmanomo, o pasieksi maksimumą.

– Na, jei apie 20 000 susirinktų nacionaliniame stadione, jau šis tas būtų vis tiek.

– Ar turime mes stadionų su 20 000 vietų?

– Bus apie 20 000 ateityje, dabar tai tikrai neturime.

– Aš jau daug kartų girdėjęs, kad bus, tai nežinau, ar tikrai bus.

– Aš dabar važiavau su taksistu, jam apie 60 metų. Sakė atsimena, kai pradėjo statyt 1987 metais.

– Aš irgi girdėjęs tų istorijų, kad statomas. Tikiuosi, pasistatys.

– Taip, dabar jau intensyviai vyksta statybos. Numatyta 19 000 vietų.

– Tai va – pirma pastatyti, tada užpildyti ir užpildytame laimėti. Viskas – planas aiškus.

– Dar kalbant apie vaikystės dievukus – Fernando Torresas nėra toks įprastas pasirinkimas. Dažniausiai žmonės rinkdavosi tarp Lionelio Messi ir Cristiano Ronaldo. O jūs turėjote kažką šalia Torreso, ar laikėte vieninteliu mėgstamiausiu?

– Torresas visąlaik patiko. O po to – kas „Liverpool“ geriausiai žaidžia.  Philippe Coutinho, Luisas Suarezas, Stevenas Gerrardas. Man pirmiau klubas, po to žaidėją renkiesi iš to klubo.

– O iš kokių futbolininkų mokėtės?

– Kai „YouTube“ atsirado, visi mes vaikai įsijungdavome „Neymar skills“ (Neymaro įgūdžiai) ir žiūrėdavome. Bet matai, kad ką jis ten padaro, nelabai tu padarysi. Taip buvo vaikystėje. Manau ir dabar visi įsijungia ir žiūri „Ronaldo skills“.

– Grįžkime prie „Žalgirio“. Aptarėme, kad, kaip sakoma, yra neblogai, bet gali būti geriau. Kaip įsivaizduojate, kiek gali būti geriau? Ką Europoje galite nuveikti?

– Nuo burtų labiausiai priklauso. Po jų ir bus matyti. Eini, stengiesi kuo geriau, bet jeigu gauni monstrišką varžovą, kartais noro neužtenka, jau klasės kartais pritrūksta.

Nesuprantu, kai sako, kad  va tikslas – du etapus praeiti. Reikia žiūrėti pagal varžovą. Jeigu įveikiamas – privalai įveikti. Viskas čia labai paprasta.

– Bet kartais stipresnį gauti net įdomiau patikrinti jėgas?

Be abejo. Stambulo „Galatasaray“ kai buvo atvažiavęs. Vos nenunešėm. Stebuklų būna futbole. (2023 m. Čempionų lygos atrankoje „Žalgiris“ namie su Stambulo klubu sužaidė 2:2, o svečiuose pralaimėjo 0:1).

– Koks jausmas aikštėje, kai tuo momentu jauti, kad va tuoj gali įvykti stebuklas, bet vos vos trūksta.

– Tai va čia ir blogiausia, kai jauti, kad gali būti, o neįvyksta. Nusivylimas didelis, skaudžiausias. Kai lyg ir netoli, bet iš tikrųjų toli.