Su Benjaminu Zelkevičiumi atsisveikinimas vyks Laidojimo paslaugų centro Antakalnio padalinyje, M. K. Paco g. 4, Vilniuje, 2-oje salėje:
• sausio 15 d., ketvirtadienį, 16:00–21:00 val.;
• sausio 16 d., penktadienį, 9:00–15:00 val.
Benjaminas Zelkevičius buvo žmogus, kurį futbolas lydėjo visą gyvenimą. Nuo šlovingos žaidėjo iki legendos statusą užtikrinusios trenerio karjeros.
Benjaminas Zelkevičius gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune – mieste, kuriame ir prasidėjo jo pirmieji žingsniai didžiajame sporte.
1963 metais B. Zelkevičius persikėlė į klubą, tapusiu neatsiejama jo gyvenimo dalimi – Vilniaus „Žalgirį“.
„Svajojau apie žaidimą „Žalgiryje“. Visada prisimenu, kaip apie 20 minučių bėgdavau į kioskelį nupirkti tuo metu populiaraus laikraščio „Sportas“, kuriame rudenį būdavo skelbiamos futbolininkų, kviečiamų į „Žalgirio“ komandą, pavardės. Tarp kviečiamų kandidatų vis nebuvo mano pavardės. Tačiau 1963-iaisiais ji pagaliau pasirodė. Buvo tiesiog pasaka – negaliu apsakyti žodžiais, kaip džiaugiausi. Tada man buvo 18 metų“, – apie pirmuosius žingsnius klube pasakojo B. Zelkevičius.
Šioje komandoje jis praleido didžiąją dalį savo žaidėjo karjeros ir tapo vienu ryškiausių to meto Lietuvos futbolininkų. Tik vienerius metus jis buvo išvykęs į Donecko „Šachtar“ klubą Ukrainoje.
Iki 1973 metų vilkėdamas „Žalgirio“ marškinėlius B. Zelkevičius sužaidė 351-erias rungtynes, pelnė 50 įvarčių ir savo pasiekimais įrašė vardą į klubo istoriją. Sėkmingas žaidimas neliko nepastebėtas – 1972 ir 1973 metais jis buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Klubo vyriausiuoju treneriu jis tapo būdamas vos 32-ejų. „Pasiūlymas buvo netikėtas, tada man buvo 32 metai. Kai išėjau iš klubo pirmininko kabineto, kamavo didelė įtampa“, – prisiminė B. Zelkevičius. Jau pirmaisiais trenerio vadovavimo metais komanda grįžo į antrąjį pagal pajėgumą SSRS divizioną.
Kasmet vis stiprėjant B. Zelkevičiaus vadovaujamai komandai, 1982 metais pagaliau pavyko padaryti tai, ko buvo laukta net 20 metų – Vilniaus „Žalgiris“ iškovojo vietą aukščiausiame SSRS divizione. Tai buvo aukščiausias įmanomas lygis visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje – kovos su stipriausiomis to meto komandomis. Šalis gyveno futbolu: po rungtynių, nulėmusių patekimą į aukštesnę lygą, komandą Vilniuje ketvirtą valandą ryto pasitiko sausakimšas oro uostas.
Po šio istorinio sezono strategas paliko komandą.
1985 metais treneris vėl stojo prie klubo vairo – nuo tada prasidėjo geriausia Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos epocha. Tą sezoną komanda po įspūdingos pergalių serijos buvo pakylėta iš 15-osios vietos į 7-ąją.
Ryškiausią pėdsaką klubo istorijoje paliko 1987-ųjų sezonas, iki šiol išlikęs sirgalių atmintyje. Tais metais B. Zelkevičius tapo vienu svarbiausių šios sėkmės architektų – aukščiausiame TSRS divizione vilniečiai iškovojo bronzos medalius. Treneris sukūrė tai, ko tuo metu neturėjo nė viena kita komanda. Kaip tuomet pabrėžė žurnalistai, 1987 metais „Žalgiris“ turėjo pastovią komandos pagrindinę sudėtį, išlaikytą net 5–6 sezonus. Tai subrandino kolektyvą, kuris metai iš metų pastebimai tobulėjo, augo žaidėjų meistriškumas. Būtent tai leido sukurti ir įtvirtinti savitą žaidimą – lietuvišką, komandai būdingą stilių, išsiskyrusį iš kitų Sovietų Sąjungos komandų ir atitikusią futbolininkų bei trenerių mentalitetą ir galimybes.
Tais pačiais metais trenerio vadovaujama „Žalgirio“ meistrų komanda užfiksavo dar vieną istorinį pasiekimą – triumfą 1987-ųjų pasaulinėje universiadoje. Nors oficialiai Zagrebe nugalėjo SSRS rinktinė, ji buvo sudaryta vien iš žalgiriečių.
Be to, vilniečiai atsisakė vilkėti raudonos spalvos okupaciją simbolizuojančią tarybinę aprangą ir rungtyniavo žaliai baltomis spalvomis.
„Mums buvo duoti sovietų tinklininkų marškinėliai ir atskirai numeriai, kuriuos reikėjo prisisiūti. Tos aprangos mes atsisakėme. Užsienio žurnalistai pradėjo klausinėti, kas čia per SSRS studentų sportinė apranga. Atsakiau, kad čia Lietuvos, o ne sovietų studentų rinktinės apranga“, – apie universiadą pasakojo B. Zelkevičius.
Su klubu Benjaminas Zelkevičius taip pat du kartus tapo Lietuvos čempionu, tris kartus – vicečempionu ir du kartus – bronzos medalininku, taip pat tris kartus laimėjo Lietuvos taurę.
„Tai buvo pats gražiausias mano gyvenimo etapas, nepakartojama praeitis, kuri niekada neužsimirš“, – apie savo laiką Vilniaus „Žalgirio“ gretose pasakojo Benjaminas Zelkevičius.
Nėra komentarų...
Nėra komentarų...
Nėra komentarų...
Komentuoti
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą