© Eurofootball.lt
25 metų Dani Alvesas visada prašo su juo kalbėti tik kataloniškai. Taip gynėjas tikisi greičiau išmokti šią kalbą.
Visada linksmas, besišypsantis ir nuolat juokaujantis aštrialiežuvis neslepia savo Pietų Amerikos temperamento ir sako, kad yra laimingas. Gynėjas, penkis metus gyvenęs Sevilijoje, šią vasarą su šeima persikėlė į Katalonija ir tikina, kad nesigaili priėmęs "Barcelona" siūlymą.
Barselonoje patinka ir jam, ir jo žmonai bei vaikams, tad viskas, ko brazilui reikia - mėgautis futbolu. Žaidėjas sako, kad norėtų kuo greičiau įsilieti į "Barcelona" ir klubo sirgalių kultūrą, tad dabar intensyviai mokosi katalonų kalbos.
Vieną geriausių pasaulyje dešiniojo krašto gynėją pakalbino Katalonijos dienraščio "Sport" žurnalistai. Ši interviu publikuoja portalas fcbarcelona.lt.
- Persikėlei iš Sevilijos į Barseloną. Ar tai didelis skirtumas?
- Sevilijoje žmonės yra labiau lengvabūdiški ir įkyroki. Barselonoje aš galiu ramiausiai vaikštinėti su šeima. Taip, žinoma, žmonės prieina prie manęs, tačiau visada išlieka pagarbus atstumas. Jaučiu, kad yra gerbiamas ir mano privatumas.
- Pripratai naujame mieste?
- Visiškai. Jau Sevilijoje pripratau prie ispaniškos virtuvės, prie to, kad kiekviena diena yra suskirstyta tarsi pagal tvarkaraštį.
- Keista, kad tu su šeima gyveni ne šalia paplūdimio...
- Aš norėjau gyventi arčiau Camp Nou stadiono. Aš daug keliauju, todėl norėjau, kad šeimai viskas būtų po ranka, o svarbiausia - mokykla vaikams. Be to, pliažas yra netoli, iki jo - vos kelios minutės.
- Kalbama, jog katalonų kalbos tave moko profesorius...
- (Juokiasi). Ne, tai netiesa. Aš pats mokausi. Komanda daug keliauja, tad neįmanoma suplanuoti pamokų, kai gyvenimo tempas toks aktyvus. Visada žiūriu žinias katalonų kalba, skaitau kataloniškus laikraščius, komandos draugų prašau, kad su manimi kalbėtų tik kataloniškai. Barselonoje esu keturis mėnesius ir jau suprantu beveik viską.
- O pats kalbi kataloniškai?
- Kartais, tačiau ateityje tikrai kalbėsiu dažniau.
- Dar vienas katalonas?
- Taip, aš manau, jog reikėtų adaptuotis prie aplinkos, kurioje gyveni. Man tai patinka.
- Dėl to reikia padėkoti Jose Maria Del Nido... ("Sevilla" prezidentas. - aut. past.)
- Kodėl?
- Na, juk jis atmetė "Real" ir "Chelsea" pasiūlymus tave parduoti ir štai dabar tu vilki mėlynai-granatiniais marškinėliais.
- Na, tada taip.
- Ar tave erzino jo užsispyrimas tavęs niekur neišleisti?
- Nuo tada daug vandens nutekėjo, tačiau man nepatinka, kai žmonės nesilaiko savo pažadu. Aš esu toks, aš noriu tikėti ir toliau pasitikiu žmonėmis.
- Tu užtrenkei duris į "Chelsea", "Milan", Madrido "Real"...
- Šiame gyvenime aš palaikau tuos, kurie palaiko mane. Atvyko "Barcelona" atstovai, rūpestingai išsiklausinėjo, ko pageidaučiau, pateikė man pasiūlymą, davė garantijas ir įrodė, kad savo įsipareigojimų laikosi.
- ...Ir sumokėjo apvalią sumelę "Sevilla"...
- Aš žaidžiau Sevilijoje ir esu dėkingas klubui už viską, ką pasiekiau. Po to, kai susitariau su "Barcelona", pas mane du kartus su pasiūlymais buvo atvykę Madrido "Real" atstovai. Žinoma, kai kas priklauso nuo agento, tačiau man pakako ir žodinio susitarimo su "Barcelona". Nebegalėjau laužyti susitarimo. "Barcelona" buvo nusiteikusi labai rimtai ir man to pakako.
- Kas tave įtikino priimti sprendimą pereiti į "Barcelona"?
- Didelis tikėjimas. Tikėjimas naujuoju sporto projektu ir naujai buriama komanda. "Barcelona" dvejus metus nieko nelaimėjo ir tas noras atgimti mane pakerėjo.
- Vadinasi, kad pinigai nėra svarbiausia?
- Visi nori gyventi geriau ir uždirbti daugiau. Tepasakysiu, kad "Barcelona" be problemų patenkino visus mano finansinius pageidavimus.
- Pasiūlymai iš Anglijos ir Italijos klubų buvo pelningesni?
- Aš tiesiog norėjau gyventi ir žaisti Barselonoje. Nujaučiau, kad čia būsiu laimingas, kad čia patiks ir mano šeimai. Tai man svarbiau nei pinigai. Be to, norėjau deramai atsisveikinti su "Sevilla". Matyt, jei būčiau ėjęs į kokį nors "Chelsea", nebūčiau išvengęs gandų, apkalbų ir polemikos, o dabar Seviliją palikau per "paradines duris" ir visa tai dėl to, kad "Barcelona" taktiškai derėjosi dėl mano perėjimo.
- Apie ką galvojai tuo metu, kai pirmą kartą įbėgai į Camp Nou?
- Apie tai, apie ką galvoju visada - "Barcos" didybė tiesiog jaučiama visur. Didžiuojuosi, kad čia atsidūriau.
- Ir kuo gi pasireiškia tas "Barcos" didingumas?
- Viskuo. Tai sunku paaiškinti. Tai ir matomi, ir nepastebimi dalykai. Tai labai profesionalus klubas, turintis idealiai sustyguotą organizmą. Viskas čia suplanuota bei dešimt kartų apgalvota ir pergalvota. Man nieko nereikia rūpintis, o visais ekipos žaidėjais rūpinasi aukščiausios klasės profesionalai.
- Tokie, kaip Josepas Guardiola?
- Žinoma. Treneris netiki manim, kad aš dar Brazilijoje mačiau jį žaidžiantį "Barcoje". Jis buvo nuostabus žaidėjas. Treneriu žaviuosi ir dabar. Jis visada žino, ko nori. J. Guardiola mūsų visada prašo būti ta komanda, kuri aikštėje dirba iš širdies ir čia palieka visas jėgas. Jis nuolat primena, kad aukštumas galime pasiekti tik būdami vieningi.
- J. Guardiola tave vadina "Mašina"...
- Ir aš jam už tai esu dėkingas. Aš visada treniruojuosi ir žaidžiu netausodamas savęs. Aplink mane - profesionalūs žaidėjai, pasiruošę mirti aikštėje. Aš tiesiog privalau būti toks pat.
- Apie kokias pergales svajoji?
- Aš dar nesu laimėjęs Ispanijos pirmenybių ir Čempionų lygos. Manau, kad su "Barcelona" galiu įgyvendinti savo svajone. Žinau, kad bus labai sunku ir teks įveikti daug varžovų, tačiau mes tam pasirengę ir aš manau, kad mums pavyks. "Barca" turi neįtikėtinų žaidėjų. Pamatysite!
