© Eurofootball.lt
Manchester City ekipos žvaigždė Edinas Džeko išgyveno pasibaisėtiną vaikystę, kad galėtų tapti vienu geriausiu puolėju pasaulyje.
Potvynis, kuris apsėmė Poljės kaimą, esantį Bosnijos ir Hercegovinos centre, pagaliau pasitraukė. Trijų mėnesių lietaus bagažas buvo išpakuotas per tris dienas. Tai buvo didžiausias potvynis per 120 metų, pasiglemžęs 35 žmonių gyvybes ir padaręs nuostolių už 4 milijardus eurų.
Gatvė, einanti per Poljės kaimą, buvo paskendusi po vandeniu. Beveik visi kaimo gyventojai turėjo palikti savo namus ir ieškotis pastogės kitur. Kai pagaliau lietus liovėsi, žmonės sugrįžo į savo namus tikėdamiesi, jog juose ras, ką paliko. Tokių buvo milijonai, tiek Bosnijoje, tiek Serbijoje, tiek Kroatijoje.
Sugrįžusius žmones pasitiko purvu nuklotos gatvės bei apsemti namai. Daugelis nuščiūvo: visas turtas buvo sunaikintas.
Dauguma gyventojų tapo benamiais antrą kartą per savo gyvenimą: Bosnijos karas 1992- 1995 metais 2 milijonus gyventojų pavertė pabėgėliais.
Bet tarp visų potvynio vaizdų buvo galima įžvelgti kažką kito, kažką skirtingo, kažką neįtikėtino. Ponia, purvo nusėtu keliu, žengia kartu su savo sūnumi. Jis vilki futbolo marškinėlius, ant kurių užrašytas žmogaus vardas, kuris pradžiugins skausmo bei nerimo iškankintus savo tautiečius. Edinas Džeko, Manchester City puolėjas, jau kitą savaitę įžengs į aikštę, vilkėdamas Bosnijos ir Hercegovinos marškinėlius pasaulio futbolo čempionate Brazilijoje.
Sunku įsivaizduoti, jog viskas taip gali pasikeisti. Po savaitės Bosnijos futbolininkai įžengs ant „Marakana“ stadiono vejos, kur susikaus su buvusiais pasaulio čempionais Argentinos futbolininkais, nors dar prieš 20 metų jie apie tai net nesvajojo.
Prieš dvi savaites Edinas Džeko iškeitė treniruotes su Bosnijos rinktine į labdaros rungtynes, skirtas potvynio aukoms. Kartu su savo komandos draugais Džeko pasitiko daugiau nei 100 vaikų, kurie nukentėjo nuo potvynio, futbolo aikštėje. Pusę vaikų vilkėjo marškinėlius su Džeko pavarde, kai tuo tarpu, Bosnijos deimantas rodė jiems savo futbolo įgūdžius su šypsena veide.
Prieš du metus buvo išleista knyga, kurioje aprašyti žmonės, išgyvenę koncentracijos stovyklų pragarą šiaurės vakarų Bosnijoje. Knygoje rašyta: „Edino Džeko svarba Bosnijai nėra perdėta.“ Niekas neaprašė šio dalyko geriau ar aiškiau nei Asiras Selimovičius. Būdamas vaiku Asiras išvengė masinių žudinių savo gimtajame mieste Vlasenikoje, nes karo metu su šeima išvyko į kitą miestą, kuriame vienintelis būdas atsiriboti nuo karo buvo žaisti futbolą. Selimovičius ryškiai prisimena 1995-ųjų liepos mėnesį, kai „mirties“ būrys atvyko į Srebreniką, kad egzekucijai atskirtų berniukus nuo vyrų. „Mama mane turėjo aprengti mergaitės drabužiais, kad manęs nepažintų“,- pasakė jis. 2011 metais Selimovičius pasakė: „Džeko yra tautos dievaitis. Kai Džeko pelno įvartį, kiekvienas Bosnis jaučiasi taip, lyg įvartį pelnė jis pats. Džeko yra mūsų pavyzdys, jis – mūsų viltis“.
1991 metais Jugoslavija buvo viena iš pasaulio futbolo milžinių. Komanda pasiekė ketvirtfinalį 1990 metų pasaulio čempionate, kuriame buvo įveikta ne ko kito, o Diego Maradonos vedamos Argentinos. „Red Star Belgrade“ 1991 metais laimėjo Europos taurę įveikdama „Marseille‘‘. Tada Jugoslavijos armija, vadovaujama Serbijos, pradėjo karą su separatistinę Kroatija, o jau po metų prasidėjo ir Bosnijos „skerdynės“. Karas padalijo šalį į Serbijos Respubliką bei Bosniją ir Hercegoviną. Sportas bendru mastu neegzistavo, bet tik ne žmonių aistra futbolui.
Pirmąsias rungtynes pasauliniu mastu Bosnija sužaidė prieš Iraną, Teherane, 1993 metais. Bosniai jas laimėjo 3-1. Pasveikindamas komandą su pergale, Irano prezidentas pasakė: „Tai geriausias būdas kovoti, tai geriausias būdas parodyti save pasauliui“. Komanda progresavo ir toliau. Tik vienas įvartis juos skyrė nuo dalyvavimo Europos čempionate 2004 metais, liko treti atrankoje į 2006-ųjų pasaulio čempionatą bei antri dėl patekimo į Pietų Afriką prieš keturis metus.
Dažnai šalyje, kuri patenka į pasaulio futbolo čempionato finalinį turnyrą, džiaugsmas būna santūrus ir ramus, bet kai Bosnija užsitikrino kelialapį į Braziliją įveikdama Lietuvą praėjusių metų spalį, 50 tūkstančių šaukiančių Bosnijos fanų užpildė Sarajevo gatves. Fanas, vardu Edinas Kararičius pasakė: „Tai buvo vienintelis geras dalykas, kuris įvyko Bosnijoje per tiek metų“.
Bet pagrindinis brangakmenis šioje karūnoje – Edinas Džeko. Bosnijos deimantas – taip komentatoriaus buvo pavadintas Manchester City puolėjas po to, kai įmušė fantastišką įvartį į belgų vartus 2009 metais.
Edinas Džeko gimė 1986 metais, Sarajeve. Jo šeimos namai buvo sunaikinti kartu su kitų 35 tūkstančių gyventojų. Dar būdamas jaunas Edinas buvo priverstas su savo tėvais ir seserimi persikraustyti pas senelę ir gyventi pusrūsyje.
Džeko kartais būna įpareigotas žurnalistams papasakoti tai, ko jie nežino apie Bosnijos karą. „Kaip tai atrodė?“ Kartą jo paklausė.“Atrodė š***nai“, atsakė Džeko. Prieš debiutuojant Manchester City gretose, Džeko sirgaliams save pristatė nuginkluojamu nuoširdumu: „Aš turėjau labai nelaimingą vaikystę. Mūsų namai buvo sunaikinti, todėl mes turėjome išsikraustyti“. Visa šeima, maždaug 15 žmonių, buvo priversta išgyventi 35 kvadratinių metrų plote. „Aš buvau jaunas ir labai dažnai verkdavau. Kiekvieną dieną girdėdavau ginklų šūvius,“ pasakė jis. Edino mama Belma vieną kartą lyg nujausdama pakvietė Ediną į vidų ir lyg sutapimas, tuo momentu, minosvaidis nusileido ten, kur jis spardė futbolo kamuolį. Virš lovos Edinas buvo pasikabinęs Andrėjaus Ševčenko, buvusio AC Milano puolėjo, plakatą. „Mes praradome draugus ir giminačius,“ Džeko rašė savo prisistatyme Manchester City klubui. „Prisiminimai tavęs niekada nepalieka“. Dabar Edinas Džeko yra ne tik garsus futbolininkas, bet ir pirmasis bosnis, kuris yra UNICEF ambasadorius.
2003 metais Džeko žaidė gimtojo miesto Sarajevo „Željeznicar” klube, tačiau nei žiūrovai, nei kiti futbolininkai neįžvelgė jo talento, išskyrus komandos trenerį, čeką, Jiri Plišeką.
Kai Plišekas sugrįžo namo treniruoti vietinę komandą, jis desperatiškai norėjo vieno žaidėjo į savo komandą. Jis pasakė, jeigu jo komandoje nežais Edinas Džeko, jis pats pasiskolins 25 tūkstančius eurų ir jį įsigys. Trenerio svajonė išsipildė, Džeko atkeliavo į Čekiją.
Tik atvykus Džeko buvo pasiūlyta Čekijos pilietybė, bet futbolininkas jos atsisakė. Tokia pati situacija įvyko vėliau, kai Edinas persikėlė į Vokietiją, „Wolfsburg“ klubą. Tačiau 2011 metais Edinui Džeko persikėlus į Manchester City už 25 milijonus svarų, niekas net nebandė siūlyti kitos pilietybės. Tapęs FA taurės nugalėtoju bei Anglijos čempionu, Džeko apsijuosė Bosnijos vėliavą aplink save, taip parodydamas meilę gimtinei.
Pasirinkdamas Bosniją Džeko atsakė į klausimą: kas aš esu? Taip jis pasiuntė žinutę savo tėvams, vaikams ir savo šaliai. Tokie žaidėjai yra didūs. Džeko pasirinko Bosniją ir niekada dėl to nesigailėjo.
„Kai mes pažiūrime į savo puikius žaidėjus,“ sako buvęs Bosnijos rinktinės narys Mo Konjičas,“ Džeko išsiskiria ne tik savo futbolo gabumais, bet ir dėl savo kelionės. Savo kelionėje jis matė karą ir tomis kelionės akimirkomis dabar dalijasi su mumis.“
„Mes matome, kaip jis visą tai įveikė, kad galėtų tapti pasaulio geriausiuoju, Bosnijos geriausiuoju, bet širdyje jis liko tokiu pat berniuku: tikru, kilniu, atviru. Tai tikrasis Edino Džeko grožis.“
Tačiau tik šaliai pradėjus ruoštis nuostabiausiam pasaulio sporto renginiui, gamtos stichijos nepasigailėjo Bosnijos gyventojų. Potvyniai, prilygstantys karo padarytai žalai, vėl nusiaubė šalį. Vietinės valdžios pagalba beveik neegzistavo, žmonės galėjo padėti tik vieni kitiems. Bet futbolininkų, kurie jau ruošėsi kovoms Brazilijoje, atsakas į atsitikusią nelaimę buvo nepakartojamas. „AS Roma“ ekipos saugas Miralemas Pjaničius aprūpino nukentėjusius Bosnijos gyventojus reikalingais vaistais. Bosnijos rinktinė žaidė labdaringus mačus, kad padėtų nukentėjusiesiems. Šios akcijos pagrindinis iniciatorius Džeko pareiškė: „Tiek daug žmonių žuvo, tiek daug liko be namų. Jie 20 metų stengėsi susigrąžinti tai, ką prarado, bet viskas pasibaigė šitaip.“
Bundant iš po potvynių, pranešimai ir linkėjimai apskriejo Edino Džeko ir jo komandos draugų pastangas: „Džeko, tu sušildei mano širdį, palaikysime jus Brazilijoje.“
