© Eurofootball.lt
"Tai tikra tragedija Vengrijai ir ypatingai mums, jo draugams. Sunku nepravirkti... Didžiausio šios šalies visų laiko sportininko nebėra.", - Vengrijos naujienų agentūrai MTI sakė buvęs F.Puskaso komandos draugas Jeno Buzanszkis.
F.Puskas buvo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio auksinės Vengrijos komandos lyderis, o vėliau priemė Ispanijos pilietybę ir Europoje šlavė visus nuo kelio su legendine Madrido "Real" ekipa.
Puolėjas padėjo Vengrijos rinktinei 1952 metais tapti Olimpiados nugalėtojais ir su garsiaja "Nuostabiųjų vengrų" vienuolike 6-3 "Wembley" stadione įveikę Angliją tapo pirmaja ne britų komanda, kuriai pavyko įveikti futbolo kūrėjus jų pačių aikštėje.
Vėliau sutriuškinę anglus net 7-1 Budapešte vengrai tapo Pasaulio čempionato favoritais ir 1954 metų pirmenybėse Šveicarijoje pasiekė finalą, kur susitiko su tuometine Vakarų Vokietija, tačiau F.Puskasas patyrė traumą ir nors pelnė įvartį be pilna jėga žaidusio savo puolėjo vengrai pralaimėjo.
Iš viso per 11-a metų sužaistas 84-erias rungtynes Vengrijos rinktinėje F.Puskas įmušė 83 įvarčius, o 1956 m. šalyje nepavykus revoliucijai prieš komunistinį režimą pasiliko Vakarų Europoje ir vėliau priemęs ispanų pilietybę 1962 metų planetos pirmenybėse atstovavo šios šalies rinktinei.
1958 m. būdamas 31-erių vengras perėjo į Madrido "Real", kur kartu su Alfredo di Stefano įkvėpė komandą šešis kartus nugalėti Ispanijos čempionate bei tris kartus užkariauti Europą. F.Puskasas įmušė keturis įvarčius viename įsimintiausių Europos Čempionų taurės finalų 1960 metais ir padėjo "Karališkajam" klubui nugalėti Frankfurto "Eintracht" rezultatu 7-3. Visuose turnyruose atstovaudamas "Real" puolėjas per 528 mačus pasižymėjo net 512 kartų.
1966 metais baigęs karjerą jis vėliau ėmėsi trenerio darbo ir vadovavo įvairioms komandoms daugybėje šalių - Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Čilėje, Paragvajuje, Graikijoje, Egipte ir Australijoje. Didžiausią sėkmė trenerio pareigose vengras pasiekė 1971 metais, kai su Atėnų "Panathinaikos" pasiekė Europos Čempionų taurės finalą.
Paskutinis jo darbas futbole buvo laikinas postas keturiems mačams 1993 m. Vengrijos nacionalinėje rinktinėje. Amžiaus pabaigoje Tarptautinės futbolo istorijos ir statistikos federacijos rinkimuose jis geriausių visų laikų pasaulio žaidėjų rinkimuose užėmė šeštąją vietą, o Europoje liko ketvirtas.
