© Eurofootball.lt
Priminsime, kad portalo lankytojai turėjo aprašyti įsimintiniausią pasaulio čempionato įvartį, skandalą ar tiesiog rungtynes.
Konkurso organizatoriams buvo itin sunku apsispręsti dėl nugalėtojų, nes mažiausiai 12-15 aprašymų buvo verti prizų. Ačiū visiems dalyviams!
"Brazuca" kamuolius laimėjo:
Benys ir zilvas, o paguodos prizas (suvenyrinis "Brazuca" kamuolys) atiteko rektoriui.
Nugalėtojus kviečiame parašyti asmenines žinutes su vardu, pavarde, telefonu ir adresu socialinio tinklo "Facebook" "futbolo vergų" skiltyje.
Geriausi konkurso darbai:
Benys: 2010 m. Pietų Afrika, ketvirtfinalis: Urugvajus-Gana.
Iš tiesų labai įdomios ir dramatiškos rungtynės, kuriose jauniausia čempionato komanda Gana vos nepateike sensacijos ir nepateko į pusfinalį. Taigi, abi komandos rodė patrauklų futbolą. Pagrindinis laikas baigiasi 1-1, žaidžiami pratesimai, kuriuose abi komandos galėjo pasižymėti, bet to nepadarė. Rungtynės labai įtemptos ir 120 min. įvyksta precedento neturintis įvykis: L. Suarezas ranka nukreipia A. Gyano smūgį galva nuo vartų ir taip išgelbėja komandą nuo garantuoto įvarčio, tačiau yra šalinamas iš aikštės. Skiriamas 11 m. baudinys, kurį realizuoti ryžtasi tas pats A.Gyanas. Smūgiuotas kamuolys pataiko į skersinį ir įvarčio nėra. Po kelių akimirkų - teisėjo švilpukas ir baudinių loterija, kurią laimi laimės kūdikiais tapę urugvajiečiai. Bet pats įdomumas buvo tas, kad vykstant šioms rungtynėms aš buvau Anglijoje, dirbau viename restorane virtvėje ir čempionato proga mes į virtuvę buvome atsinešę didžiulį televizorių, per kurį akies krašteliu stebėdavom visas rungtynes. Vykstant šių rungtynių baudinių serijai visas restorano personalas buvo taip susijaudinęs ir suinteresuotas rungtynių atomazga, kad ir visa virtuvė, ir visi padavėjai stovėjo sustingę prie televizoriaus, pamiršę apie savo pareigas. Nepatenkinti aptarnavimo lėtumu klientai užeidavo į virtuvę skųstis, bet pamatę visus žiūrint futbolą patys pamiršdavo savo alkį ir prisijungdavo prie mūsų. Prieš kelionę į Angliją buvau daug girdėjęs apie šių žmonių meilę futbolui ir šis įvykis buvo geriausias to įrodymas..
zilvas: Man labiausiai įsimintinos rungtynės buvo tos, kuriose pirmą kartą išgyvenau emocijų pliūpsnį. Tai buvo vienos pirmųjų mano matytų rungtynių (tada man buvo aštuoneri metai) - 1998 Pasaulio čempionato aštuntfinalis tarp Prancūzijos ir Paragvajaus. Ir ne, tose rungtynėse aš nesirgau už būsimuosius pasaulio čempionus, nesižavėjau Henry, Zidano bei kitų Prancūzijos žvaigždžių žaidimu - ne, mane sužavėjo pasiaukojanti Paragvajaus gynyba ir žmogus - legenda, tapęs pirmuoju futbolininko idealu- Jose Luis Chilavert! Atsimenu, kaip jis vieną po kito traukė mirtinus prancūzų dūrius, o aš atsiklaupęs prieš televizorių maldavau tik vieno -atsilaikykit dar 5 minutes, ir dar, ir dar... O kai baudinių serija buvojau visai visai arti (ir aš neturėjau abejonių, kad nepramušamasis Chilavertas būtų ją laimėjęs), tada įvyko mano pirmoji futbolo tragedija - prancūzai įmušė auksinį įvartį, nusitiesė sau kelią link išsvajoto trofėjaus ir palaidojo visas mano viltis. Tai buvo vienas iš trijų futbolo mačų, po kurių verkiau (antrasis - 2000 metų Europos čempionato finalas, kuriame tie patys prancūzai nugalėjo Italiją, o trečiasis - kai Urugvajus nugalėjo Ganą). Paragvajus netikėtai tapo mėgstamiausia mano komanda (tiesa, laikui bėgant atsirado kitų komandų, nors sentimentus Paragvajui jaučiu iki šiol), o Chilavertas - iki pat karjeros pabaigos išliko mėgstamiausiu žaidėju. Beje, įdomus de javu - paskutines rungtynės už Paragvajų Chilavertas sužaidė 2002 metų Pasaulio čempionate ir tada vėl buvo aštuntfinalio rungtynės, vėl žaista prieš Europos grandą (šįkart Vokietiją), Chilavertas vėl išdarinėjo stebuklus ir Paragvajus vėl pralaimėjo 1:0 pačioje rungtynių pabaigoje...
rektorius: Visą savo gyvenimą turėjau užsibrėžęs vieną tikslą - kad nei vieneri mano gyvenimo metai nenueitų veltui. Kiekvienų Naujųjų metų išvakarių vakarą pagalvoju, kas įsimintino nutiko man prabėgusiais metais .Taip jau sutampa, kad iš vienerių gyvenimo metų įspūdingiausias prisiminimas susijęs su Pasaulio čempionatu. Taigi, trumputė esė apie man labiausiai įstrigusį pasaulio čempionato epizodą. Nusikelkime į 2006 metus. Tuo metu gyvenau Vokietijoje - tų metų Pasaulio čempionato sostinėje. Kadangi tuo metu kišenėse švilpavo vėjai, apie vykimą į pasaulio čempionatą minčių daug nekildavo, o jei ir galvoje sukribždėdavo mintelė apie tai, greitai stengdavausi ją nuvyti šalin. Laikui nepastebimai prabėgus, į duris pasibeldė birželio mėnuo, o kartu su juo kiekvieno futbolo fano labiausiai laukiamas įvykis – Pasaulio futbolo čempionatas. Kaip jauminėjau tuo metu apsilankyti rungtynėse minčių neturėjau, tačiau jau likus vos parai, ankstyvą rytą sulaukiau pažįstamo skambučio su pasiūlymų, kuris galimai pakeis mano gyvenimą. Pasiūlymas buvo aiškus ir konkretus - ar noriu vykti į futbolo rungtynes? Ne bet kokias ,o pasaulio čempionato atidarymo rungtynes, kuriose susitinka šeimininkai vokiečiai prieš Kosta Rikos rinktinę. Be abejo, pirmas mano klausimas - kokia bilieto kaina?. Kaina šiek tiek suglumino - 250 eurų. Priedui nepigi kelionė iš Berlyno į Miuncheną, kuriuos skiria galbūt daugiau nei 500 kilometrų. Kaip jau minėjau tuo metu pinigų perteklium anaiptol negalėjau pasigirti. Sudėjus visas turimas santaupas galbūt turėjau šiek tiek daugiau nei 400 euru. Taigi, vykimas i rungtynes būtų reiškę, kad 2 savaites tektų gyventi gerokai susispaudus diržą iki kito atlyginimo čekio. Vis dėlto po ilgokų įkalbinėjimų sutinku su šiuo viliojančiu pasiūlymu ir jau vykstu į Miuncheną. Visa kelionė buvo nerami, galvą kamavo mintys, ar teisingai elgiuosi. Kaip teks išgyventi keletą savaičių su vos daugiau nei 100 eurų? Kad ir kaip jau ten bebūtų, visos abejonės pradingsta tik įžengus į stadioną. Vien ko verta įspūdinga atidarymo ceremonija. Bet čia susirinkome ne spektaklio žiūrėti. Stadione mes stebime tai, ką mylime labiausiai – FUTBOLĄ. Daugiatūkstantinė minia pasipuošusi baltai juoda atributika kelia pragarišką triukšmą jau nuo pat pirmo teisėjo švilpuko, kuris paskelbia rungtynių pradžią. Neprabėga nei 5 minutės ir kamuolys skrodžia Kosta Rikos vartų tinklą. Magišku smūgių iš baudos aikšteles prieigų tiesiai į „devyniukę“ pasižymi P.Lahm‘as . Žodis „magiškas“ labai taikliai apibūdina visą tai, kas tuo metu dedasi už aikštelės ribų. Vokiečių sirgaliai pameta galvas ir ima šelti tarytum Naujųjų metų išvakarėse. Net ir prabėgus jau aštuoneriems metams viską atsimenu lyg tai būtų nutikę dar vakar, tačiau žodžiais nusakyti jausmus, kurie dėjosi tuo metu mano kūne ir širdy, vargu ar įmanoma. Rungtynes tuo įvarčiu nesibaigė, krito dar 5 įvarčiai, ypač įstrigo T.Fringso smūgis iš maždaug 35 metrų, į tolimąjį vartų kampą, tačiau įsimintiniausiu pasaulio čempionato epizodu išlieka tas Lahm‘o šūvis į devyniukę. Palikęs stadioną nebeprisimeni jokių tave kamuojančių problemų, kurios užguls tavo gyvenimą artimiausiomis dienomis, nes ta akimirką jautiesi neapsakomai, tarytum visas pasaulis būtų tau ant delno, toks paprastas ir gražus. Tokie epizodai sužadina meilę futbolui su tokia besąlygiška jėga, tarytum gyvenime daugiau niekas tau nerūpėtų. Už tai, net ir iki šių dienų futbolas, o ypač pasaulio čempionatai, yra neatsiejami nuo mano gyvenimo būdo.
Nėra komentarų...
Nėra komentarų...
Nėra komentarų...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą