© Eurofootball.lt
Dar būdamas paaugliu Petras Čechas (%p00767) ne tik atnaujino, bet ir paliko toli už savęs gimtosios šalies rekordą. Laikėsi jis beveik pusę amžiaus ir dar nuo vieningos Čekoslovakijos laikų priklausė Teodorui Raimannui iš Bratislavos "Slovano" - 769 minutės: nuo 1953-ųjų spalio 11-os iki 1954-ųjų balandžio 25-os.
Čechas 2001-ais metais Prahos "%c00136" vartus sausais išlaikė 903 minutes - nuo rugpjūčio 20-os iki lapkričio 17-os. Jei skaičiuoti visas vartininko oficialias rungtynes per tą laikotarpį - serija išsitęstų iki 1120 minučių. Pavyzdžiui, Čempionų lygoje jaunuolis tuomet išsilaikė nepraleidęs per pirmuosius keturis turus, ir tik penktosiose rungtynėse varžovai sugebėjo jį nuliūdinti.
Antroji, angliškoji serija taipogi didele persvara sumušė rekordą. Bendroje visų laikų lentelėje ji užima 25-ąją vietą. Abiem atvejais Petrui pavyko "sausai" atstovėti po 10 rungtynių iš eilės. O kaip jis pats vertina savo rekordus?
"Galbūt statistikams jos kažką reiškia. Bet aš mieliau rungtyniaučiau komandoje, laiminčioje 5-3, nei išlaikančioje nulines lygiąsias. Aš tapau Čekijos rekordo autoriumi, tačiau netapau Čekijos čempionu. Su džiaugsmu apsikeisčiau šiais titulais".
Čechas gime Plzene - "Škodos" ir žymaus alaus mieste. Automobilizmo gigantas su 5000 darbuotojų, beje, jam nėra svetimas - gamykloje darbavosi jo tėvas Vaclavas, savo laiku buvęs vienu geriausių šalies dešimtkovininkų. Iš jo Petras perėmė aistrą sportui, kuri iš pradžių reiškėsi meile ledo rituliui. Jis kliedėjo Dominiku Hašeku, stengėsi kopijuoti garsiojo "Dominatoriaus" judesius ir savo ateitį matė vietinėje ledo ritulio komandoje "Lasselsberger".
Priežastis, dėl kurios teko persijungti į futbola yra banali - ledo ritulininko amunicija yra brangoka, ir tėvai negalėjo sau leisti tokių išlaidų. Ne iš karto jis tapo ir vartininku - iš pradžių klube "Victoria", kuriame jis lankė futbolo treniruotes, jam paskyrė kairiojo krašto puolėjo poziciją. Bet kažkada susirgo pagrindinis vartininkas, Petriuką pastatė į jo vietą, ir ši pozicija jam, taip sakant, prilipo. Pakankamai tipiška situacija visiems didiems vartininkams.
Pirmuoju Čecho treneriu buvo Jozefas Zaloudekas - tas pats mokytojas, kuris stovėjo ir prie Pavelo Nedvedo karjeros ištakų. Tas faktas, kad abu pačius reikšmingiausius šiuolaikinio čekų futbolo asmenis į žmones išvedė vienas ir tas pats žmogus apie ta kažką pasako. Čechas ir Nedvedas, nežiūrint 10 metų skirtumo, greitai tapo gerais draugais. Pavelas net yra sudėjęs nereikšmingą dainelę apie savo draugą ir mėgdavo dainuoti ją apie per nacionalinės rinktinės stovyklas: "Jei jau pasivadinai Čechu - nešk šį vardą garbingai, ir džiugink čekus".
Čecho šeima gyveno Košutkoje - viename skurdesnių Plzeno priemesčių. Gimtuosius namus jis iki šiol naudoja relaksacijai. Čia pasivaiščioti po miškus kartu su žmona Martina jis gali nesibaimindamas persekiojančių gerbėjų.
Vartininko šeimyna pasižymi sportiškumu. Be tėvo dešimtkovininko jis turi uošvį - dziudo meistrą, kuris savo laiku taipogi atstovavo šaliai tarptautinėse varžybose. Užsiemimų jo klube metu jis ir susipažino su jo dukra Martina.
Petras "Victoria" klube treniravosi iki 16 metų, ir iš jos buvo pakviestas į jaunimo rinktinę turnyrui Amsterdame, ten pasirodė puikiai ir pateko į pirmosios futbolo lygos skautų sąrašus.
Miroslavas Beranekas, dabartinis Karelo Briuknerio asistentas rinktinėje, jį, septyniolikmetį, atvedė į Blšanu "Chmel" klubą. Debiutinės rungtynės su "Sparta" 1999-ųjų sausį buvo pralaimėtos rezultatu 1-3, bet Čechas buvo geriausias savo komandoje.
"Kuomet jis pirmąkart pasirodė mūsų rūbinėje, - prisimena Beranekas, - visi iš karto atkreipė dėmesį į jo ūgį. Petras turėjo pasilenkti, kad galėtų praeiti pro duris. Mes pajuokavome: na štai, pagaliau mes turime vartininką, kuris turi bent tuos matmenis, kurių reikia".
2001-ais Čechas atsidūrė "Spartoje". Pagrindinio vartininko statusą įgijo jau nuo ketvirtojo turo ir netrukus pasižymėjo 1120 minučių sausąja serija, apie kurią jau pasakojome anksčiau.
2002-ais jis tapo pagrindiniu nelauktos čekų jaunimo rinktinės pergalės Europos čempionate kūrėju. Turnyro metu jis atšventė savo 20-ąjį gimtadienį, o finale sugebėjo atlaikyti galingųjų prancūzų atakas. Per žaidybinį laiką jo vartai liko "nesutepti", o baudinių serijos metu jis atmušė du smūgius.
Po to į savo klubą jį pasiėmė prancūzų "%c00067". Klubas pakankamai kuklus, bet ir jam Čechas padėjo susidoroti su keltu uždaviniu išlikti aukščiausiame divizione. O taurėje komanda pasiekė pusfinalį. Penkerių metų kontraktą su "%c00042" sudarė praėjusiais metais. Jis siekia 10,3 milijonų eurų. Palyginimui: "Spartai" jis kainavo 700 tūkstančių eurų, "Rennes" - 5 milijonus.
Anglijos futbolo lygoje Čechas galėjo atsidurti ir anksčiau - Arsene'as Wengeras troško prisivilioti jį į "%c00041", tačiau sutrukdė mažas kabliukas: tuomet Čechui nebuvo išduota darbo viza... Pasiūlymai jam atkeliaudavo ir iš kitų Europos grandų - "%c00037" ir "%c00006", tačiau anot paties Čecho: "Kuomet aš būdamas paaugliu stebėdavau Čempionų lygos rungtynes, man labai patikdavo žiūrėti, kaip žaidžia anglų komandos. Aš svaigau nuo atmosferos Anglijos stadionuose - ji man buvo labiau prie širdies, nei Italijos ar Ispanijos". Tai ir lėmė jo atvykimą į Londoną.
Jose Mourinho jį į pagrindą išleido jau tarpsezonio rungtynėse prieš "Zaragoza" (Gianfranco Zolos atsisveikinimo rungtynės), į atsargą pasodindamas Carlo Cudicini. "Aš žinojau, kad Cudicini sužaidė puikius tris sezonus, ir "Stamford Bridge" stadione jį visi myli", - sakė Čechas - "Aš pamenu, kaip už mano vartų skambėjo riksmai: "Carlo!". Įtikinti fanus tuo, kad neatsilieku nuo italo - buvo mano pagrindinis iššūkis. Aš turėjau įrodyti, kad esu numeris vienas ne tik treneriui ir partneriams, bet ir sirgaliams. Ir dabar malonu suprasti, kad nepriverčiau Mourinho suabejoti jo pasirinkimu."
