© Eurofootball.lt
Madrido "Real", Čempionų lygos burtų traukimo ceremonijoje į varžovus gavę "%c00055" (originalus klubo pavadinimas "Olympique Lyonnais"), anaiptol neapsidžiaugė – tai vienas iš stipriausių Europos klubų. "karališkųjų" nuogąstavimai pasitvirtino: pirmosios rungtynės – ir 2-0 "Lyon" naudai. Po to ž pergalė 3-0 prieš "Steaua" ir laukia du susitikimai su Kijevo "Dinamo", turintys užtikrinti nesunkų patekimą į kitą etapą.
Ir nors Europoje "Liūtų" pergalių metas dar neatėjo, tačiau penki iš eilės Prancūzijos čempionų titulai daug pasako apie komandos galią – juk Prancūzija įeina į "Didįjį Europos futbolo penketą". Simpatijų šis klubas nusipelno kaip autoritetų siaubas, dėl gražaus žaidimo, dėl puikių tik Lijone sau vietą radusių ir sužibusių žaidėjų. O svarbiausia, kad klubas pirmasis Prancūzijoje nepradėjo po sezono išpardavinėti savo žaidėjų, o tik stiprindavo sudėtį. Na, o jeigu jau parduodavo, tai už tokią sumą, kad nuskambėdavo per visą Europą. Juk sirgaliams nereikia priminti Michaelio Essieno ar Mahamadou Diarra pardavimų...
O ypač didelių simpatijų "Lyon" nusipelno dėl to, kad į didžiųjų Europos komandų būrį įsibrovė nebūdamas praeityje garsiu ir gerbiamu klubu, neturėdamas užnugaryje kasmet garantuotos šimtų milijonų eurų paramos, garantuojančios "super" trenerį, "super" žaidėjų įsigijimą... ir per metus – du susikuriantį "super" sirgalių būrį.
Kai 1987 metais nežinomas Prancūzijoje verslininkas Jeanas-Michelis Aulas nupirko toli gražu ne pačio sėkmingiausio Prancūzijos klubo kontrolinį akcijų paketą, ir pareiškė, kad padarys savo pirkinį stipriausiu Prancūzijoje ir Europoje, daugelis nė nesijuokė. Tiesiog sukiojo pirštu apie smilkinį. Tuo labinau, kad žurnalistai netrukus suodė, ir plačiai aprašė, jog naujasis klubo mesjė prezidentas neseniai gydėsi pas psichiatrą,..
Na, jeigu jus, malonūs skaitytojai pavyko šia įžanga "užkabinti" ir suintriguoti, galima pradėti pasakojimą...
Klubas be pergalių ir istorijos
Prancūzai nuo Žanos d‘Ark laikų įtariai žiūri į viską, kas angliška, todėl ir futbolas sunkiai skynėsi kelią. Tik 1917 m., kai visa Europa jau mėgavosi šiuo žaidimu, revoliucinėmis tradicijomis garsėjančiame audėjų mieste Lijone susikūrė futbolo klubas. Vėliau, Lyono priemiestyje Villeurbane - dar vienas. Ir tik 1933 m. abu šie klubai susijungė. Paskui vėl išsiskyrė... Ir vėl susijungė. Kol 1950 metais pagaliau buvo įkurtas "Olympique Lyonnais", arba, kadangi Prancūzijoje priimta klubus vadinti miestų vardais, tiesiog "Lyon".
"Lyon" iš pradžių žaidė raudonai – baltais marškinėliais. Kadangi klubą rėmė Lijono municipalitetas, buvo nutarta miesto garbei pasipuošti jo heraldinėmis spalvomis: raudona ir mėlyna. Ant krūtinių atsirado ir miesto herbas – ant užpakalinių kojų atsistojęs lūtas. Kartu su herbu pasikeitė ir neoficiali klubo pravardė – iš "audėjų" futbolininkai po truputį tapo "liūtais".
Jau pirmame sezone "Lyon" tapo antrojo diviziono čempionais ir prasimušė į Prancūzijos futbolo "aukštuomenę". Lijono miestelėnai šventė, tačiau jau po metų jų komanda vėl grįžo į antrą lygą. Ir taip keletą kartų skrydžius į "Ligue1" keisdavo nuopuoliai. Tiesa, 1964, 1967 ir 1973 metais "Lyon" laimėjo Prancūzijos taurę, 1964 m. netgi žaidė UEFA taurės pusfinalyje. Klube žaidė tokios garsenybės kaip Jeanas Jorkaeffas, "Mažuoju Mocartu‘ vadintas Serge Chiesa, Bernardas Lacombe. Tačiau komanda buvo "Saint-Etienne‘ o vėliau – "Marseille" ir "Bordeaux" šešėlyje.
Kaip kūrėsi komanda
1987 m. komandą įsigijęs Jeanas Michelis Aulas treneriu dirbti pakviečia Raymondą Domenechą. Komanda tampa stipria vidutinioke, o skrydį į viršūnę pradeda treneriu tapęs buvęs Platini laikų legendinės Prancūzijos rinktinės dispečeris juodaodis Jeanas Tigana. Per du jo vadovavimo sezonus "Lyon" tampa Prancūzijos vicečempionu. "Lyon" XX a. pabaigoje jau nuolat dalyvauja Prancūzijos ir Europos taurių pusfinaliuose, komandoje žaidžia Liudovicas Giuly ir Florianas Maurice‘as. Tačiau pagal prancūzišką tradiciją gerai pasirodęs klubas... parduoda savo lyderius. Maurice‘as išeina į PSG, o Giuly į "Monaco".
Šis išpardavimas išėjo klubui į naudą, nes prezidentas Aulas nutaria keisti strategiją. Norėdamas išlaikyti geriausius žaidėjus jis padidino investicijas į klubą iki 130 mln. dolerių, žymiai pakėlė atlyginimus ir taip galėjo vilioti į klubą stipriausius Prancūzijos žaidėjus.
Geriausias pavyzdys vartininkas Gregory Coupet, atėjęs iš amžino konkurento "Saint Etienne" pačiu sunkiausiu komandai metu. Pagrindinis "Lyon" vartininkas karštakraujis korsikietis Pasqualis Olmetta susimušė su treneriu, o kitas vartininkas Liucas Borrelli savo automobiliu įsirėžė į benzino cisterną ir sudegė gyvas... Coupet ne tik padėjo klubui sunkiu metu, bet ir tapęs sirgalių numylėtiniu ėmė varžytis su ekstravagantiškuoju Fabienu Barthezu dėl geriausio Prancūzijos vartininko vardo.
Kitas svarbus "Lyon" pirkinys buvo Prancūzijos transferų rekordą sumušęs brazilų puolėjas Sonny Andersonas. Neprigijęs "Barcelona" ekipoje jis tapo geriausiu Prancūzijos puolėju 1999 – 23 įvarčiai, 2001 m. - 22.
Šie du pirkiniai parodė naują "Lyon" strategiją – remtis prancūzais ir išeiviais iš šios šalies kolonijų bei brazilais (na, dar psichologiškai jiems artimais portugalais). Taip buvo išvengta konfliktų klubo viduje tarp įvairių tautybių žaidėjų.
Le Gueno Liūtai
2002 metų liepos mėnesį "Lyon" trenerio poste Jacques Santini pakeičia mažai kam žinomas jaunas treneris Paulis Le Guenas. Komandoje atsiranda Juninho Pernambucano, ateina "naujasis Thuramas" – Ericas Abidalis ir universalusis Florentas Malouda. Po nesėkmingo sezono "Arsenale" sugrįžta Sylvaine‘as Wiltordas. Tikru meistru tampa Sidney Govou. "Lyono" gynybą sucementuoja brazilai Crisas ir Cacapa. Aikštės viduryje nepraeinama siena tampa "Bastia" rastas Michaelis Essienas ir olandų "Vitessee" iškapstytas Mahamadou Diarra, kuriuos klubui pavyko įsigyti už grašius.
Le Guenas pagarsėjo kaip treneris, sugebantis atskleisti geriausius savo žaidėjų bruožus. Ir nors be Essieno, kurį "Chelsea" vis tik nupirko iš "Lyon", o šiemet ir be Diarra, kuris perėjo į "Real‘, "Lyon ir toliau atrodo galingai. Pirmauja Prancūzijoje, puikiai žaidžia Europos Čempionų lygoje.
Ir nesvarbu, kad sukūręs komandą ir įdiegęs jai puikų atakuojantį stilių, "Lyoną" paliko Le Guenas. Vietoje jo buvo pakviestas 58 metų infarktą ir fiasko su "Liverpool" patyręs Gerardas Houllier. "Ačiū Poliui, jis Lione nuveikė tiek, kad man reikia tik nesugadinti jo darbo vaisių" – pasakė naujasis treneris. Komanda jau suformuota, žaidėjai perkami tik tiksliai žinant ko reikia, ir kurioje pozicijoje žaidėjas bus naudingiausias. Bene sunkiausias išbandymas naujajam treneriui Gerardas Houllier teko pernai žiemą, kai vienas po kito traumas gavo penki (!) gynėjai. Houllier iš Šveicarijos susigrąžino Patricką Mullerį, o svarbiausia – pasitikėjo jaunu dublerių komandos žaidėju Francois Clerc – dabar jis jau kviečiamas į Prancūzijos rinktinę... ""Lyon" ir vėl, jau penktą kartą, laimėjo Prancūzijos čempionų titulus, net 15 taškų atsiplėšę nuo artimiausio persekiotojo "Bordeaux".
Nepelnytai rinktinėje į šoną pastumtas vartininkas Gregory Coupet vienas iš naudingiausių komandos žaidėjų. Praėjusiame sezone jis atrėmė 125 varžovų smūgius į vartus. Praleido tik 24... Beje, "Lyon" varžovus turėtų sudominti tokia "Lyon" statistika: didžiąją įvarčių dalį komanda įmuša antrojo kėlinio pradžioje: nuo 46 iki 60 min. Varžovai į "Lyon" vartus dažniausiai įmuša per pirmąsias 15 min.
Šiemet "Lyon" ir vėl nenusiteikęs mažinti apsukų, tačiau be "eilinio" Prancūzijos čempiono titulo komandai iškeltas uždavinys pagaliau kažką pasiekti Čempionų lygoje. Mahamadou Diarra netektį užlopė kito talentingo Diarra įsigijimas – dabar aikštės vidurį kontroliuoja Alou Diarra. Iš "Nantes" atėjo Jeremy Toulalanas, iš "Renn es" – Kimas Kallstromas, o iš "Monaco" Sebastienas Squillaci. Atrodė, kad "Ligue 1" šiemet vyks atkaklesnė kova, nes sustiprėjo "Lille", "Marseille", tačiau "Lyon"po 8 turų turi 7 pergales ir vienas lygiąsias bei trimis taškais atsiplėšė nuo artimiausio persekiotojo "Marseille".
Mažėlis iš Pernambuko
Tačiau "Lyon" lyderis vienas ir neginčijamas – 2001 metais įsigytas brazilas Antonio Augusto Ribeiro Reisas. Nežinote tokio? Na, Antonio Ribeiro šeimoje jis buvo pats jauniausias, tad nutarė pasivadinti Juninho ("Mažėliu"). O kadangi Brazilijoje "Mažėlių" ne ką mačiau nei "Jaunėlių" Junior, tai brazilas dar ir gimtosios valstijos pavadinimą pravarde pavertė. Dabar jau žinote? Taip, tai Juninho Pernambucano.
1975 m. gimęs futbolininkas sulaukęs dvidešimties perėjo žaisti į "Vasco da Gama" ir per 6 metus atstovaudamas "admirolams" (taip brazilai vadina "Vasco da Gama" futbolininkus) ne tik išsikovojo vietą rinktinėje, bet ir pagarsėjo kaip standartų meistras. Centro saugu domėjosi Milano "Inter", tačiau italai per ilgai galvojo, o "Vasco da Gama" labai reikėjo pinigų, tad Juninho atsidūrė Lijone. "Dabar man gėda prisipažinti, kad gyvendamas Brazilijoje ne tik kad negirdėjau tokios komandos, bet net neįtariau, kad yra toks miestas – Lijonas", - prisipažino Juninho.
Vos tik brazilas atvyko į Lijoną, ant klubo tiesiog pasipylė aukso lietus. Juninho Pernambucano, kaip ir kiekvienas brazilas, techniškas. Jis turi puikias dispečerio, arba, kaip dabar įprasta sakyti, "įžaidėjo" savybes. Nebijo juodo darbo gynyboje. Tačiau svarbiausias "Lyon" lyderio bruožas – baudos smūgiai ir preciziškai paduodami kampiniai.
Juninho neegzistuoja atstumas. Jam nieko nereiškia iš 5 – 7 varžovų pastatyta "sienelė". Jis nekreipia dėmesio, kad tarp kamuolio ir vartų yra patyręs vartininkas. Beveik kiekvienas Juninho smūgis pavojingas. Atrodo, kamuolys lekia nuspėjama, kylančia trajektorija, tačiau patrankos sviedinio greičiu... ir būtent į tą kampą, kuriame vartininkas kamuolio pasiekti negali. O prieš pasiekdamas vartus kamuolys dar ir trajektoriją pakeičia. "Velnias žino, kaip Juninho sugeba taip smūgiuoti, - sakė vienas iš įvartį iš 40 metrų praleidusių vartininkų Stefanas Pratto. – Aš viską gerai apskaičiavau, teisingai atsispyriau, laiku pašokau ir ištiesiau link kamuolio rankas. Prieš pat mane kamuolys staiga nukrypo žemyn, o aš rankų nuleisti, kad jį atmuščiau, jau nespėjau...".
Komandos draugas Tiago pasakoja: "Juninho gali pasiųsti kamuolį kur tik pageidauja. Kartą aš aikštėje pastačiau gertuvę su vandeniu. Juninho ją numušė iš 45 metrų atstumo. Nė vienas futbolininkas daugiau to nesugebėtų padaryti". Prieš keletą metų Europoje dar virė diskusija, kas geriau muša baudos smūgius – Davidas Beckhamas, Roberto Carlosas, ar Juninho. Dabar jau niekas nesiginčija Juninho lyginamas nebent su praeities legendomis Koemanu, Platini ar Rivaldo. Pats Juninho noriai atskleidžia savo firminių smūgių paslaptį: "Per kiekvieną treniruotę aš atlieku ne mažiau kaip šimtą smūgių". Paprasta, ar ne?
