Nors, kaip ir buvo galima tikėtis, po Škotijai trečiadienį 2-1 pralaimėtų atrankos į 2008-ųjų Europos čempionatą rungtynių į Lietuvos nacionalinę rinktinę pasipylė kritikos lavina, o “didieji sirgaliai” ir “ekspertai” pareiškė, kad “taip ir turėjo būti” bei “ar aš nesakiau”, pamirštame, kad lygioje kovoje pralaimėjome stipresniam varžovui.

Mano nuomone, galima išskirti tris pralaimėjimo priežastis:

Nuovargis. Nuovargis, nuovargis ir dar kartą nuovargis. Nors į tokį rinktinės pa(si)teisinimą daugelis nesusimąstydami reaguoja skeptiškai („o ką, jie ne profesionalai?“), tačiau turbūt pamiršta, kad koją lietuviams po rungtynių Italijoje pakišo ir gamta. Primename, kad Lietuvos nacionalinė rinktinė grįždama iš Neapolio dėl rūko negalėjo nusileisti Vilniaus oro uoste, todėl turėjo net penkias valandas praleisti Varšuvoje. Nereikia pamiršti ir to, kad tuo tarpu škotai namuose turėjo treniruočių pobūdžio rungtynes su Farerų salomis, kurias sutriuškino net 6-0. Kai Lietuviai Neapolyje 60-ies tūkstančių žiūrovų akivaizdoje kovojo dėl kiekvieno aikštės centimetro su Pasaulio čempionais, škotai bet kada panorėję keisdavo rungtynių tempą, žaidimo stilių ir džiaugėsi milžinišku palaikymu.

(Ne)palaikymas. Škotijos rinktinė Kaune jautėsi kaip namuose. Europos mąstais kukliame Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione vizualiai daugiau negu pusė žiūrovų buvo Škotijos sirgaliai. Be to, tie sirgaliai beveik be išimčių išvien traukė rinktinę ir Škotiją šlovinančias dainas, vieningai padrąsindavo savo žaidėjus ar nušvilpdavo teisėją. Tuo tarpu lietuviai, kuriems skirtose vietose be kita ko buvo ir laisvų vietų, dažniausiai apsiribodavo vien nevieningais plojimais. Akivaizdus skirtumas pasimatė dar prieš pasigirstant rungtynių pradžią skelbiančiam teisėjo švilpukui, kai daugiau nei 3000 sijonuotų škotų armija vieningai visa gerkle traukė Škotijos nacionalinį himną, tuo tarpu Lietuvos himnas bent šiek tiek garsiau buvo girdimas tik iš „ultrų“ tribūnos. Tačiau čia yra labiau nacionalinio pasididžiavimo, o ne futbolo klausimas.

Prasta veja. Savotiškas lietuvių “ginklas” atsisuko prieš juos pačius. Jei prasta “Žalgirio” stadiono aikštė mums padėjo rungtynėse su techniškais ispanais ar to paties S.Dariaus ir S.Girėno stadiono žolė rungtynėse su italais, dvikovoje su škotais ji, atrodo, labiausiai pakenkė lietuviams. Dėl prastos vejos jie buvo priversti įsivelti į „britišką“ žaidimą – pagrindinį ir bene pavojingiausią Škotijos rinktinės ginklą. Rungtynių pradžioje pabandę žaisti greitais trumpais perdavimais Lietuviai dažniausiai nesusitvarkydavo su į visas puses nuo aikštės nelygumų šokinėjusiu kamuoliu, todėl pradėjo žaisti tolimais ir aukštais perdavimais. Vis tik, kaip paaiškėjo vėliau, škotai „antrajame aukšte“ jautėsi daug tvirčiau nei lietuviai, o abu įvarčiai į Lietuvos vartus krito būtent po prasto mūsų futbolininkų žaidimo galva. Save guosti belieka tik tuo, kad ant tokios vejos dar teks žaisti ir su italais, ir su prancūzais, kuriems toks žaidimo stilius greičiausiai nebus parankus.

Galima paminėti dar ir tai, kad Lietuviai trečiadienį aikštėje atrodė kaip favoritai – Škotijos rinktinės treneris kiek nustebino į aikštę išleidęs labiau gynybinę sudėtį. Atrodo, kad škotus išgąsdino sensacingos lietuvių lygiosios su Italija. Dėl šios priežasties aikštėje matėme kiek neįprastą mums vaizdą – lietuviai stengėsi pozicinėmis atakomis prasiveržti prie škotų vartų, ilgiau laikė kamuolį, tuo tarpu varžovai prieš lietuvius naudojo mūsų pačių pagrindinį ginklą – kontratakas. Nepratusi prie tokio žaidimo stiliaus mūsų rinktinės gynybos linija neretai turėjo problemų vydamasi paskui „aukštą“ kamuolį bėgančius greitus varžovų puolėjus.

Tokiai nedidelei ir, juo labiau, ne futbolo šaliai kaip Lietuva labiausiai reikėtų vertinti ne rezultatą, o žaidimą. Belieka džiaugtis, kad netgi smarkiai „nukraujavusi“ mūsų vienuolikė aikštėje neretai atrodė pranašesnė už varžovus, daugiau atakavo ir ilgiau laikė kamuolį.

Vargu, ar dėl pralaimėjimo galima kaltinti vyriausiąjį trenerį Algimantą Liubinską. Jo veiksmus ir vizijas smarkiai ribojo turimas arsenalas – net ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo Deividas Česnauskis, kuris, kaip vėliau sakė treneris, smarkiai sirgo ir būtų buvęs „žudomas“, jei būtų tekę bėgti į aikštę.

Tačiau A.Liubinskas nusipelno pagiriamųjų žodžių už tai, kad tesi savo pažadą kovoti kiekvienose rungtynėse. Nacionalinė rinktinė iš tiesų per pirmąsias šio atrankos ciklo rungtynes demonstruoja gražesnį lietuvių akiai žaidimą nei prieš keletą metų. Paradoksalu, tačiau rinktinė iš tikrųjų trečiadienio dvikovoje atrodė geriau nei prieš trejus metus, kai tame pačiame stadione škotus įveikė minimalia persvara. Apie tai po rungtynių kalbėjo ir A.Liubinskas.

Labiausiai norisi, kad sirgaliai nenusisuktų nuo nesėkmę patyrusios rinktinės, kadangi palaikymo dabar jai reikia tikrai labiau nei po rungtynių su italais. Gerbkime savo rinktinę už tai, kad ji progresuoja, demonstruoja malonesnį akiai žaidimą, stengiasi daugiau atakuoti. O rezultatai ateis su laiku.

Kad ir kaip būtų, trečiadienį rinktinė nenusipelnė pralaimėti.
Straipsnio įvertinimas: 0 0
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...

Kitos naujienos