© Eurofootball.lt
Stamford Bridge'o Karalius
"Mes visi kažkada buvome King‘s Roado (lietuviškai – Karalių kelio) vaikinai. Bet karalius tarp mūsų buvo tik vienas", – Peteris Bonetti.
Peteris Osgoodas nėra vadinamas geriausiu visų laikų "Chelsea" žaidėju (šis titulas fanų prieš keletą metų buvo suteiktas Gianfranco Zolai). Jis nėra ir pats tituluočiausias. Jis neįmušė tiek daug įvarčių, kaip Bobby Tamblingas. Jis nesimėgavo tokia pasaulinės legendos šlove kaip Ruudas Gullitas. Jis ko gero nebuvo pats talentingiausias tarp "Chelsea" rastų ir išaugintų žaidėjų (tokiu paprastai vadinamas Jimmy Greavesas). Tačiau Osgoodo šlovė fanų širdyse pranoksta bet kurio kito žaidėjo, Stamford Bridge‘ą galėjusio vadinti namais, šlovę.
Galima rasti daugybę priežasčių, kodėl. Ossie žaidė toje "Chelsea" ekipoje, kuri išgyveno pirmą didelį pakilimą klubo istorijoje. Beprotiškai talentingas puolėjas pasižymėjo tiek savo įstabiais sugebėjimais aikštėje, tiek ir gyvenimu už aikštės ribų. Atstovaudamas "Chelsea" jis įmušė 150 įvarčių – daugiau kartų pasižymėjo tik Bobby Tamblingas ir Kerry Dixonas, tiek pat įvarčių įmušęs yra Roy‘us Bentley. Tačiau be to. jis buvo ne šaltas ir nuobodžiai tobulas profesionalas, o gyvas žmogus su savo charakteriu bei silpnybėmis. Laikraščių antraštės mirgėdavo gandais apie jo nuotykius su moterimis, alkoholio vartojimą ir nesugebėjimą susikoncentruoti darbui, bet po įvarčių siunčiami oro bučiniai tribūnoms atpirkdavo viską – bent jau aistruolių akyse.
Osgoodas gimė Windsore, netoli Londono, 1947-ųjų vasario 20-ąją. Nuo mažų dienų dievinęs futbolą Osgoodas dalyvavo peržiūrose keletoje ekipų. "Reading" jaunuoju talentu nesusidomėjo, į "Arsenal" peržiūrą taip ir nenuvyko pats Osgoodas. Galiausiai, savo dėdės Bobo iniciatyva Peteris atsidūrė "Chelsea" peržiūroje... ir sužaidė taip gerai, jog jau per pertrauką buvo pakeistas, idant jo nepastebėtų kitų klubų skautai. Osgoodas išsyk pasirašė mėgėjo kontraktą, ir netrukus, 1964 gruodžio 16 d., atsakomosiose Lygos taurės rungtynėse su "Workington Town" debiutavo pagrindinės komandos sudėtyje. Septyniolikmečio futbolininko debiutas buvo daugiau nei įspūdingas – jis įmušė abu "Chelsea" įvarčius ir komanda laimėjo 2-0.
Nenuostabu, kad ilgai netrukus Osgoodas išsikovojo vietą tiek pagrindinėje komandoje, tiek ir fanų širdyse. Pastarieji jaunąjį puolėją ėmė vadinti burtininku. Imta netgi kalbėti apie žaidėjo galimybes žaisti 1966 m. Pasaulio čempionate, tačiau Alfas Ramsey visgi nepakvietė jaunojo puolėjo į rinktinę.
1966 spalio 6 d. rungtynėse su "Blackpool" Osgoodas patyrė sunkią traumą – po susidūrimo su varžovų gynėju Emlynu Hughesu futbolininkui lūžo koja. Ossie turėjo praleisti pirmąjį "Chelsea" FA taurės finalą Wembley stadione 1967 gegužę. Be jo "Chelsea" nusileido "Tottenham" rezultatu 1-2. Osgoodas atsigavo po traumos ir toliau mušė įvarčius bei žavėjo savo žaidimu, tačiau vėliau ir pats skundėsi, jog po traumos jis niekada nebebuvo toks greitas kaip anksčiau.
Tačiau kūrybingas (neretai žaidęs ir saugo pozicijoje) bei techniškas futbolininkas vistiek liko viena baisiausių grėsmių varžovų vartams tuometiniame Anglijos futbole. Greičio stoka nekliudė ir fanams. Veikiau priešingai - gracingai varžovų gynėjų išvengdavusio Osgoodo lėtumas atrodė tiesiog skirtas dar labiau išryškinti jo techniką.
Septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje ir aštuntojo pradžioje "Chelsea" turėjo stiprią ir dėl titulų galinčią kovoti komandą. Joje žaidė tokie pripažinti meistrai kaip Charlie Cooke‘as, Bobby Tamblingas, Peteris Bonetti, Ronas Harrisas bei Alanas Hudsonas. Iškovoti Anglijos čempionų vardų šiai komandai, tiesa, taip ir nepavyko. Galbūt tam sutrukdė ir ne pats profesionaliausias požiūris – futbolas daugeliui ekipos lyderių toli gražu nebuvo viskas gyvenime. Tačiau 1970 m. "Chelsea" pagaliau pasiekė kitą, iki tol klubui nepasiekiamą trofėjų – FA taurę.
Pasiekė ją visų pirma Osgoodo dėka. Šlovės zenite buvęs puolėjas FA taurės varžybose tą sezoną pasižymėjo 8 kartus. Įmušęs išlyginamąjį įvartį antrosiose (pirmos baigėsi lygiosiomis) finalo rungtynėse į "Leeds" vartus Osgoodas tapo devintuoju (ir, bent jau kol kas, paskutiniu) futbolininku, pasižymėjusiu visuose taurės varžybų etapuose. Tas įvartis – sudėtingas, tikslus ir labai gražus smūgis galva griūnant tarsi simbolizavo sugebėjimų ir gabumų triumfą prieš "Leeds" atstovaujamą racionalų, tačiau toli gražu ne tokį akiai patrauklų jėgos futbolą. Rono Harriso rankose atsidūrė ilgai laukta taurė, klubo kišenėje – kelialapis į UEFA taurių laimėtojų taurės varžybas.
1970 m. vasarį, rungtynėse su belgais, Osgoodas pagaliau debiutavo Anglijos nacionalinėje rinktinėje. Žaidėjas pateko ir į 1970 m. Pasaulio čempionatą, tačiau Meksikoje didesnio vaidmens nevaidino – puolėjui teko pasitenkinti pasirodymais po keitimų mačuose prieš Čekoslovakiją ir Rumuniją. Apskritai Osgoodo karjera "Trijų liūtų" komandoje nenusisekė – jo sąskaitoje tėra vos keturi pasirodymai vilkint Anglijos rinktinės marškinėlius ir nei vieno įvarčio. Rinktinės strategas seras Alfas Ramsey nenorėjo taikstytis su tegul ir talentingu, tačiau pleibojišką gyvenimo stilių propogavusiu Ossie.
Po ne itin sėkmingo Pasaulio čempionato (čempionų titulą gynuusiems anglams ketvirtfinalyje už nesėkmę 4 metais anksčiau vykusiame finale atsirevanšavo Vakarų Vokietijos futbolininkai) Osgoodas vėl grįžo į klubą. Grįžo dar vienam sėkmingam sezonui - "Chelsea" laimėjo Taurių laimėtojų taurę. Pakeliui į finalą Osgoodas įmušė du įvarčius ketvirtfinalyje į "Brugge" vartus – išlyginusį bendrą rezultatą likus 8 minutėms iki atsakomojo mačo Stamford Bridge pagrindinio laiko pabaigos, bei jį persvėrusį, likus 3 minutėms iki pratęsimo pabaigos. Paskutinę "vinį" į belgų ekipos "karstą" 119 minutę dar įkalė Tommy Baldwinas.
Pusfinalyje "Chelsea" eliminavo puikiai pažįstamą varžovą – kitą anglų klubą "Man City", o finale susitiko su tituluotuoju Madrido "Real". Kaip ir FA taurės finale metais anksčiau nugalėtojui išsiaiškinti vieno susitikimo nepakako. "Chelsea" pirmavo rungtynėse 1–0 (įvartį įmušė... atspėjote, Osgoodas), bet kai Londono klubo gerbėjai jau ruošėsi šauti pergalės šampaną, varžovai išlygino rezultatą. Po poros dienų komandos susitiko dar kartą. Šį kartą "Chelsea" į priekį išsiveržė jau 2–0 (Osgoodas įmušė antrąjį rungtynių įvartį) ir "Real" tesugebėjo tik sušvelninti rezultatą.
1972 m. Osgoodas trečius metus iš eilės įvarčiu pažymėjo "Chelsea" dalyvavimą finale, tačiau džiaugsmo iš to buvo mažai – šis įvartis neišgelbėjo mėlynųjų nuo netikėto pralaimėjimo "Stoke City" klubui Lygos taurės finale. Apskritai po triumfo Europoje "Chelsea" ištiko krizė. Osgoodą vargu ar kas nors galėjo dėl to kaltinti – puolėjas toliau mušė įvarčius (vienas jų, FA taurės ketvirtfinalyje įmuštas į "Arsenal" vartus, buvo pripažintas 1972/73 sezono gražiausiu), tačiau... Trintis tarp klubo trenerių ir ryškiausių žvaigždžių pasidarė per didelė. Po konflikto su rezervinės "Chelsea" komandos treneriu Dario Gradi pirmasis išėjo Alanas Hudsonas. Neilgai trukus juo pasekė ir Ossie.
Osgoodas iš pradžių ketino pereiti į "Stoke City", kur jau žaidė Hudsonas ir netgi pasiekė žodinį susitarimą su šios ekipos treneriu. Tačiau futbolininkas dar buvo pažadėjęs išklausyti "Southampton" pasiūlymą. Ossie nuvykus į Hempšyrą, "šventųjų" treneris Lawrie McMenemy pakvietė puolėją į savo namus, o šiam užėjus į vidų ramiai užrakino duris. "Išeisi iš čia tik turėdamas kontraktą su "Southampton" kišenėje" – tokia buvo trenerio frazė puolėjui. Vargu ar Osgoodą šis "grasinimas" labai išgąsdino, tačiau, šiaip ar taip, kontraktą su Pietų pakrantės klubu jis pasirašė. Likimo ironija – pirmą mačą vilkint "šventųjų" marškinėlius Osgoodui teko žaisti išvykoje su tuo pačiu "Stoke City". "Southampton" pralaimėjo 1–4. "Southampton" sezonas susiklostė nesėkmingai ir galiausiai paskutinę sezono dieną "šventieji" paliko aukščiausią divizioną
Tiesa, žvelgiant iš perspektyvos, komandai tai nebuvo labai blogai. Treneris gavo šansą atnaujinti komandos sudėtį nebijodamas iškritimo ir tą padarė sėkmingai – 1976 m. Osgoodas ir kompanija triumfavo FA taurės turnyre, finale įveikę "Man Utd" vienuolikę.
Osgoodas paliko "Southampton" 1977 lapkritį, prieš tai mėnesį pažaidęs "Norwich City" ekipoje, į kurią buvo išnuomotas. "Norwich" treneris tikėjosi išlaikyti Ossie ilgesniam laikui, tačiau šis nepanoro susieti savo karjeros su Norfolko klubu.
Tolesnis Ossie karjeros kelias jį nuvedė ten, kur ir dabar prieš pakabindami bucus ant vinies nevengia pažaisti garsūs futbolininkai – Jungtines Amerikos Valstijas. Šiaurės Amerikos futbolo lyga ir tada siekė pritraukti garsius futbolininkus. Anksčiau ar vėliau tokie žaidėjai kaip Rodney Marshas, Alanas Ballas, George‘as Bestas, Johannas Cruyffas, Pele bei Franzas Beckenbaueris matavosi JAV futbolo klubų aprangas.
Neatsispyrė šiai pagundai ir Osgoodas – nors Lawrie McMenemy ir pasiūlė futbolininkui naują dviejų metų kontraktą su "Southampton", Ossie susikrovė lagaminus ir iškeliavo į kitą Atlanto pusę, į "Philadelphia Fury" klubą.
Filadelfija galbūt ir yra pagarsėjusi kaip JAV laisvės simbolis, tačiau futbolo miestu ją tikrai vargu ar galima pavadinti. Žaidęs vienoje komandoje su Johnny Gilesu bei pasaulio čempionu Alanu Ballu Osgoodas vėliau apie šį savo karjeros periodą kalbėjo taip: "Pasakyti, kad tai buvo įdomi patirtis – vadinasi nieko nepasakyti. Aišku, buvo smagu, bet tai buvo tiesiog Holivudas, o ne rimtas futbolas". Cirkas, daromas iš futbolo Jungtinėse Valstijose, buvo ne Osgoodui. Po devynių mėnesių, praleistų už Atlanto, Peteris grįžo namo, JAV per 23 rungtynes teįmušęs vienintelį įvartį.
1978 m. gruodį Osgoodas grįžo į krizės krečiamą ir dėl išlikimo aukščiausiame divizione kovojantį "Chelsea". Karaliaus sugrįžimas sukūrė nedidelį stebuklą. Jis vėl įmušė pirmosiose rungtynėse dėvėdamas "Chelsea" marškinėlius (tiesa, tas rungtynes "mėlynieji" pralaimėjo "Middlesbrough" komandai net 7 – 2), tačiau svarbiausia komanda užėmė 16 vietą ir išvengė kritimo į žemesnę lygą. Galiausiai, 1979 m. gruodį Osgoodas baigė savo futbolininko karjerą.
Gyvenimas futbolu nesibaigia – Osgoodas tą žinojo ne blogiau už kitus. Devintojo dešimtmečio pradžioje, kartu su savo buvusiu partneriu "Chelsea" puolimo grandyje Ianu Hutchinsonu, jis atidarė barą gimtajame Windsore. Ossie neliko visiškai nuošalyje ir nuo futbolo – galiausiai dešimtajame dešimtmetyje už "Chelsea" vadovo Keno Bateso kritiką jam buvo uždrausta lankytis Stamford Bridge. Tik 2003 m., kai Batesą pakeitė Romanas Abramovičius, Osgoodas vėl tapo laukiamu garbės svečiu savo numylėtame Bridge`e. Tais pačiais 2003 m. Osgoodas išleido savo autobiografiją, o 2004 m. suvaidino epizodinį vaidmenį filme "The Football Factory".
Osgoodas mirė nuo širdies smūgio, 2006 kovo 1 d., sulaukęs 59 metų. Vos trimis savaitėmis anksčiau savo Karaliui per rungtynių pertrauką atsistojusios dar plojo Stamford Bridge‘o tribūnos. Pirmame mače po Osgoodo mirties jis buvo pagerbtas aplodismentų minute. Tame mače "Chelsea" pergalę prieš "Tottenham" išplėšė jau per pridėtą teisėjo laiką – Williamas Gallas nuginklavo varžovų vartininką Paulą Robinsoną tokiu smūgiu, kuris nebūtų padaręs gėdos ir pačiam Ossie.
2006 m spalio 1 d. urna su Osgoodo pelenais buvo palaidota po 11 metrų žyma ties "The Shed End" tribūna. Karalius dar kartą grįžo į Stamford Bridge‘ą. Šį kartą – amžinai.
