© Eurofootball.lt
Straipsnio autorius kviečia įvairių komandų sirgalius ne tik domėtis naujausiomis žiniomis iš futbolo aikščių, bet ir panagrinėti savo mėgstamo klubo ultrų veiklą ir, galbūt, pratęsti tokių straipsnių ciklą.
Šiuo metu rengiamas straipsnis apie „Barcelona“ ultras „Boixos Nois“.
Susipažinkite: Ultros
Istorija. Chuliganizmo šaknys ir ultrų gimimas
Ultrų judėjimas (arba tiesiog ultros) yra apibūdinamas, kaip fanatiškas ir bekompromisis pasirinktos sporto šakos (dažniausiai – futbolo) klubo garbinimas. Tiesa, tas beribis garbinimas dažnai įgauna chuliganiškų, kraštutinių, kartais net ekstremistinių ar rasistinių, atspalvių.
Pats chuliganizmas žmonijos istorijoje yra žinomas dar nuo VI mūsų eros amžiaus. Tuometinėje Bizantijos sostinėje Konstantinopolyje 532 metais įvyko arkliais kinkytų vežimų varžybos tarp “žaliųjų” ir “mėlynųjų” komandų. Jų gerbėjams susipliekus tarpusavyje, kilo savaitę trukusios riaušės. Pirmųjų chuliganizmo užuomazgų rezultatas buvo tragiškas –žuvo 30 tūkstančių žmonių.
Šiuolaikinėje istorijoje žodis “chuliganas” kildinamas iš XIV amžiaus pabaigoje Londone siautėjusio nusikaltėlio iš Airijos Patricko Hooligano pavarde. Kita versija – šis žodis galėjo būti kilęs iš viename Londono rajone – Islingtone – veikusios gatvių banditų gaujos pavadinimo – “Hooleys”.
Tikrieji futbolo ultros, palyginus su paprastais gatvių chuliganais ar plėšikais, savo amžiumi yra tarsi kūdikiai.
Teigiama, kad pirmosios ultrų grupelės ėmėsi formuotis praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Italijoje. Tuo metu dalis šalies klubų, siekdami pritraukti kuo daugiau aistruolių, sumažino bilietų kainas į tam tikrus stadiono sektorius.
Tokios tribūnos tapo pirmųjų ultrų tvirtovėmis. Jose sirgaliai darė ką norėjo – dažė savo spalvomis, nuklodavo vėliavomis, išmargindavo garbinamų žaidėjų vardais. Pamišę iš meilės savo dievinamam klubui, sirgaliai pirkdavo bilietus tik į jų pasirinktą stadiono sektorių ir visais būdais gindavo tą teritoriją nuo bet kokių atėjūnų.
Pati ultrų kultūra taip pat turi savo elgesio normas ir specifinius bruožus, skiriančius tikruosius ultras nuo paprastų komandos sirgalių.
Eiliniai stadione besilankantys sirgaliai ultrų yra pašaipiai pakrikštyti tiesiog “kėdžių fanais” (angl. armchair fans ).
Ištikimiausių ir tikrųjų ultrų elgesys rungtynių metu yra apibūdinamas keturiais pagrindiniais punktais: 1) niekada nesėdėk rungtynių metu, 2) visada skanduok ir visa gerkle dainuok, mačo rezultatas – nesvarbu, 3) važiuok su komanda į visas jos rungtynes išvykoje, kaina ir atstumas – nesvarbu, 4) namų stadione visada būk tik Curvoje (liet. - kreivė) t.y. dažniausiai už vartų esančioje lenktoje stadiono dalyje, kur visada būriuojasi klubo ultros.
Ultrų grupuotės viduje paprastai vyrauja griežta hierarchija – yra grupės (klubo) vadovas, asmuo, kuris įgaliotas bendrauti su garbinamo klubo vadovybe, iždininkas, sirgaliai, atsakingi už skanduotes rungtynių metu, vadinamasis vokalas, klubo atributikos pagaminimu ir platinimu besirūpinantys asmenys, nariai, atsakingi už ryšius su kitais klubais-sąjungininkais, už informacijos platinimą (dažniausiai – internetu, e-laikraiščiais, plakatais). Dažnas ultrų klubas neslepia subūręs agresyviai nusiteikusius futbolo chuliganus, kurie rungtynių dieną paprastai virsta nekontroliuojama ir viską nuo kelio šluojančia smogikų gvardija.
Italija. Kai futbolas pakvimpa politika
Drąsiai galima teigti, kad ultrų veikloje neapsieinama ir be politikos. Tik futbolą ir mylimą komandą dievinantys jaunuoliai, lengvai patenka į auditorijos trokštančių politikų, dažniausiai – kraštutinių pažiūrų, pinkles.
Neabejotina, kad yra ultrų, kurie nuo pat savo veiklos pradžios yra neatskiriamai susiję su savo šalyje vykstančiais politiniais procesais. Tokiems fanų klubams dažnai vadovauja vyresnio amžiaus užkietėję sirgaliai, kurie ne tik suteikia galimybę jaunimui išsikrauti (suprask – pamojuoti kumščiais gatvėse ar stadionuose), bet ir turi ryšių valdžios sluoksniuose. Ypatingai daug įtakos politika futbolui turi Italijoje, kur politikai stengiasi savo naudai panaudoti žaidimo populiarumą.
„Tai viso Italijos futbolo problema. Dešiniųjų politiniai elementai pastaraisiais metais atrado, kad stadionai yra gera vieta surasti naujų narių. Jie žino, kad politika Italijos jaunimui nėra svarbi, tačiau svarbus yra futbolas.“, - sakė „Corriere Della Sera“ laikraštyje apie futbolą rašantis žurnalistas Luca Valdiseri.
Dalis ultrų grupuočių savo atributiką „pagražina“ prieštaringai vertinamais simboliais, siejamais su vienos ar kitos epochos politiniais bei istoriniais įvykiais.
Pavyzdžiui, “Roma” ultros “Curva Sud”, “Lazio” ultros “Irriducibili” ir Madrido “Real” ultros iš klubo “Ultras Sur” nė kiek nesislėpdami stadionuose demonstruoja savo simboliką, kurioje vyrauja keltų kryžiai ir svastikos. Kitos ultrų grupuotės, pavyzdžiui „Livorno“, didžiuojasi pjautuvais ir kūjais, raudonomis sovietinėmis žvaigždėmis, anarchistų simboliais ar Che Guevaros portretais.
Ultrų parduotuvėse tokios simbolikos paprastai nerasite. Ji išdalinama tik prieš rungtynes ir yra griežtai saugoma. Oficialiai galite įsigyti tik šiek tiek modifikuotos komandos simbolikos, papildytos ultrų klubo herbais, ženklais, tautinėmis vėliavomis ar šmaikščiais paveikslėliais.
Nutinka ir taip, kad audras su politiniu atspalviu, atrodo to nenorėdami, iššaukia ir patys futbolininkai.
Plačiausiai nuskambėjęs pavyzdys – Romos “Lazio” puolėjas Paolo Di Canio.
Daugelis pamena praėjusių metų pabaigoje Di Canio į viršų pakeltą ištiestą ranką delnu žemyn – Senovės Romos imperijos piliečių saliutą, kuriuo sveikindavosi senatoriai, būdavo sutinkami iš žygių grįžtantys legionieriai ir romėnų karvedžiai.
Užteko Di Canio pakelti ranką į viršų ir visi kaip vienas “Lazio” ultros iš tribūnų atsakė tuo pačiu, o plikagalvio italo gestu greičiausiai siekdama populiarumo viešai susižavėjo dabartinė Europos Parlamento narė Alessandra Mussolini.
Štai, prašom, pakvipo politika. Ar jums girdėta pavardė Mussolini?
Kaip sensacingai beskambėtų, iš tiesų Alessandra yra tikrų tikriausia pakarto Italijos fašistų lyderio dučės Benito Mussolinio anūkė, kuri Europos Parlamente priklauso neo-fašistiniam aljansui “Alternativa Sociale”. Būtent B.Mussolinis pasisavino romėniškojo saliuto ženklą – į viršų pakeltą ištiestą ranką – ir pavertė oficialiu visos Italijos fašistų pasisveikinimu.
Beje, Di Canio šį gestą švystelėjo per Italijos “Serie A” rungtynes su “Livorno”, kurio aršiausi sirgaliai garsėja kairiosiomis (t.y. komunistinėmis) pažiūromis. Kilo tikra pasipiktinimo audra. Savo nuomonę pareiškė net tuometinis Italijos parlamento pirmininkas Silvio Berlusconi bei FIFA vadovybė su Seppu Blatteriu priešakyje.
Tai buvo antras kartas, kai Di Canio tokiu gestu “pašventino” “žydrai-baltas” savo klubo gerbėjų tribūnas.
Pirmą sykį ranką jis iškėlė Romos derbyje, kurio metu “Lazio” žaidė su kitu sostinės klubu – “AS Roma”. Tąkart italas atsipirko vieša nuosaikesnių politikų kritika spaudoje, žydų bendruomenių pasmerkimu ir trumpa diskvalifikacija.
Žaidėjas ir toliau nenurimo – tuo pačiu saliutu buvo pasveikinti “Lazio” sirgaliai rungtynėse su “Juventus”. Italo nesustabdė ir tai, kad už kiekvieną tokį pasisveikinimą jam tekdavo pakloti po 10 tūkstančių eurų baudą.
Pats P.Di Canio savo autobiografijoje prisipažino, kad būdamas paauglys daug laiko praleisdavo kartu su ultromis tarp kurių buvo fašistuojančio italų jaunimo. “Aš esu fašistas, o ne rasistas” – teisinosi Di Canio.
Ir nereikia stebėtis – Italijos sostinė Roma yra pelnytai vadinama futbolo chuliganizmo lopšiu – ultrų citadele.Pačioje Italijoje, kaip ir daugelyje modernių bei išsivysčiusių pasaulio valstybių, vyksta nuolatinė dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų kova. Įprastos varžybos dėl vietos politinėje arenoje persikelia ir į futbolo aikštes.
Šiais laikais su politinėmis partijomis ar tam tikrų interesų grupėmis siejami ultros, dažnai tampa jų ruporais – per kraštutinių pažiūrų sirgalių klubus neretai skleidžiama įvairi propaganda, platinamos politiniais reikalavimais mirgančios proklamacijos, net antivalstybiniai pareiškimai.
Jau minėti Italijos “Livorno” ultros iš “Brigate Autonomi Livornese” savo simbolikoje naudoja raudoną žvaigždę, primenančią pagrindinį sovietų simbolį.
Štai kodėl šio klubo sirgalius taip supykdė P.Di Canio saliutas ir puolėjo pasakyti žodžiai, kad “mes žaidėme raudoname mieste”. Tiesa, vienam ”Livorno” simbolių, savo pažiūrų neslepiančiam puolėjui Cristiano Lucarelli pasisekė labiau nei jo oponentui. Fašistinės praeities besikratančioje Italijoje už komunistinį gestą - iškeltą kairės rankos kumštį - jis liko nenubaustas.
Vis tik reikia pažymėti, kad didžioji dalis ultrų nepainioja mėgstamos sporto šakos ir politikos, vengia aiškiai išreikštos politinės simbolikos, o savo tradiciniuose šūkiuose ir skanduotėse garbinamos komandos tikslų nesieja su politiniais reikalavimais.
Ispanija. Kaip gimsta neapykanta
Politinių atspalvių pasitaiko ir Ispanijos ultrų veikloje. Aršiausi La Ligos futbolo klubų fanai neretai apibūdinami kaip dešiniųjų politinių jėgų rėmėjai bei neo-nacių simbolikos naudotojai.
Pavyzdžiui, Madrido “Real” sirgaliai iš “Ultras Sur” savo pavadinime kartais sujungia dvi “S” raides ir jas vaizduoja kaip stilizuotas hitlerinės Vokietijos SS runas. Tiesa, madridiečiai vengia viešai demonstruoti taip rašomas dvi “S” runas, baimindamiesi, būti tiesiogiai susieti su žiaurumu pagarsėjusia nacių SS (vok. Schutzstaffel ).
“Ultras Sur” dažniausiai apsiriboja savo simboliu – Ispanijos vėliavos spalvų skyde esančiame juodu dviašmeniu bardišiumi (kirviu).
Tačiau peržvelgus Madrido klubo ultrų simboliką, galima nesunkiai atrasti šalikų bei vėliavų, papuoštų baltomis kaukolėmis ir įmantriais gotiškais rašmenimis, kuriuos taip mėgo nacistai.
Kuo čia dėti ispanai, futbolas ir nacistai? Ką gi, štai trumpa istorinė apžvalga.
Kai visoje Europoje po truputį ėmė kvepėti Antruoju pasauliniu karu, 1936 m. Ispanijoje kilo pilietinis karas tarp dešiniųjų nacionalistų ir kairiųjų komunistų. Ispanijos Respubliką sumanę nuversti nacionalistai, vadovaujami generolo Francisco Franco, negalėjo ramiai žiūrėti kaip tuometinė komunistinė Rusija remia Ispanijos kairiuosius.
Labiausiai pramonę išvysčiusi Katalonija, Astūrija ir baskų kraštai taip pat palaikė Franco priešininkus, o generolui jau nebepakako jo pusėje kovojusių italų fašistų. Tuomet į pagalbą Franco „penktajai kolonai“ atėjo Vokietijos nacistai.
1939 metų pradžioje vienas po kito buvo paimti svarbiausi Respublikos šalininkų miestai – Tarragona, Barselona, Žerona. Katalonijoje vykęs respublikonų sukilimas buvo numalšintas.
Tų pačių metų kovo 28 d. Ispanijos radijo bangomis nuskambėjo mistinis sakinys – „Virš Madrido giedras oras“. Tai buvo sutartinis signalas. Vadinamoji „penktoji“ frankistų kolona, remiama vokiečių nacistų ir italų fašistų, puolė ir paėmė Ispanijos sostinę Madridą. Dar po dienos pasidavė ir Valensija.
Galutinė Franco pergalė buvo paskelbta balandžio 1 d.
O dabar vėl apie futbolą. Už respublikonų pasipriešinimą frankistams teko sumokėti ir katalonų pasididžiavimui – „Barcelona“ futbolo klubui.
Madrido „Real“ buvo paskelbtas „režimo klubu“, o katalonų ekipa – antrarūše komanda.
Nors Franco ėmė atvirai naudoti „Real“ savo propagandos tikslams, neišvengta ir kontroversiškų situacijų. Pavyzdžiui, dar Ispanijos pilietinio karo metais „Real“ prezidentu buvo užkietėjęs respublikonas Rafaelis Sanchezas Guerra. Frankistų šalininkai jį suėmė, kalino ir nukankino. Buvo suimti ir nužudyti abiejų klubų viceprezidentai ir iždininkas.
Istorinių įvykių paliktos žaizdos neužgijo ir šiais laikais. Iki Franco „Barcelona“ ir „Real“ klubus priešino tik sveika sportinė konkurencija, kurią dabar papildė ir politinis atspalvis bei istorinė neapykanta.
Štai kodėl „Real“ ultros griežia dantimis, kai mato triumfuojančius ir Katalonijos vėliavomis mojuojančius „Barcos“ sirgalius. Štai kodėl Blaugrana aistruoliai su neapykanta sviedžia necenzūrinius žodžius link balta „karališka“ spalva pasipuošusių tituluotų Ispanijos sostinės grandų.
Ispanija ir Anglija. Ultros prieš... savo mylimas komandas
Nesupraskite tiesiogiai. Ultros dievina savo palaikomas komandas, tačiau ne veltui sakoma “visiems geras nebūsi”.
Šis posakis geriausiai apibūdina pačių ultrų požiūrį į jų mėgstamų komandų vadovybę.
Katalonijos “Barcelona” ultros “Boixos Nois” atvirai prisipažįsta, kad jie be jokių išlygų atsiriboja nuo klubo vadovų, tačiau myli pačią “Barcą” kaip komandą. Kaip gi galima mylėti klubo vadovybę, jei ši atėmė net 60 (!) bilietų, kurie atiteko “Boixos” nariams per oficialią burtų traukimo ceremoniją?
Norite žinoti, kokie tai bilietai? Prašom! Tai laimingos popieriaus juostelės, leidžiančios įžengti į Stade de France stadiono tribūnas Paryžiuje. O norite žinoti, į kokias rungtynes? Prašom! Tai UEFA Čempionų lygos finalas “Barcelona” – “Arsenal” !
Kaip reaguotumėte, jei iš jūsų atimtų galimybę galbūt vienintelį kartą gyvenime pamatyti, kaip triumfuoja Jūsų mėgstama komanda?
Keiksmai, kuriais “Boixos Nois” išvadino Juaną Laportą ir kitus klubo atstovus, netelpa į jokius padorumo rėmus.
Persikelkime į Angliją. Geriausias protesto prieš klubo vykdomą politiką pavyzdys – “Manchester United”.
Užteko pasklisti gandams, kad legendinį Mančesterio klubą ketina įsigyti JAV milijonierius Malcolmas Glazeris ir į miesto gatves pasipylė „raudonųjų velnių“ gerbėjai „Malcolmai, šalin rankas nuo „Man Utd“!”, “Neparduodamas!”, “Lauk, Glazeri!” – klykė gerbėjų plakatai ir transparantai. Kai tai nepadėjo, „Man Utd“ gerbėjai perėjo nuo žodžių prie darbų. Pirmiausia buvo paraginta nepirkti bilietų į „Man Utd“ rungtynes, tačiau laiku susiprotėta – juk tada klubas negaus pajamų.
2005 m. Glazerio vykdoma politika nepatenkinti „Man Utd“ gerbėjai tėškė galingą antausį klubo savininkui – kaip protesto simbolis buvo įkurtas „FC United of Manchester“ futbolo klubas.
Naujojo klubo savininko valdymu originaliai pasipiktino ir tikrieji „Manchester United“ ultros iš „Stretford End“ – fanai tiesiog tylėdami nukabinėjo visas iki šiol stadione laikytas „Man Utd“ vėliavas.
Patys sirgaliai paskelbė ir toliau ištikimai mylintys „raudonuosius velnius“, tačiau negalintys ramiai žiūrėti į senąsias „Man Utd“ vėliavas tol, kol klubo savininku yra Glazeris.
Italija, Ispanija, Anglija. Kai tribūnos pilnos makakų...
Rasizmas futbole neabejotinai gali būti vadinamas dar viena ultrų išraiškos forma. Dažniausiai priešininko komandos žaidėjus dėl kitokios jų odos spalvos ima niekinti kraštutinių neo-nacistinių pažiūrų fanai.
Šiais laikais sunku įvertinti ir tiksliai pasakyti, kurios Europos valstybės ultros yra labiausiai pagarsėję rasistiniais išpuoliais.
Galima teigti, kad rasizmas futbole labiausiai klesti ten, kur išsivysčiusi pati futbolo kultūra, įsigyvenusios tam tikros šios sporto šakos tradicijos, susiformavusi stipri futbolo bendruomenė.
Rasistiniai išpuoliai futbolo rungtynių metu paprastai pasireiškia juodaodžių priešininko komandos žaidėjų užgauliojimu.
Praėjusių metų lapkritį Milano „Inter“ smogikai Sicilijoje savo nesibaigiančiu ūbavimu, panašiu į beždžionių leidžiamus garsus, išvedė iš kantrybės „Messina“ klubo gynėją Marco Zoro. Juodaodis futbolininkas tiesiog stadione prarado savitvardą, pasiėmė kamuolį ir patraukė išėjimo link.
M. Zoro vis tik baigė rungtynes. Žaidėją likti aikštėje įkalbėjo juodaodis „Inter“ puolėjas iš Brazilijos Adriano ir nigerietis Obafemi Martinsas.
„Kai taip ūbaujama svečių aikštelėje, dar galiu suprasti. Tačiau, kai mane žemina mano komandos stadione – tai dvigubas įžeidimas”, – po rungtynių suerzintas kalbėjo Dramblio Kaulo Kranto rinktinės žaidėjas.
Beždžioniški įžeidimai girdimi ne vien Italijos stadionuose.
Ispanijos lyga keletą kartų baudė Saragosos „Real“ komandą už rasistinius išpuolius prieš „Barcelona“ puolėją iš Kamerūno Samuelį Eto’o.
Neseniai pasibaigusio La Liga sezono metu, rungtynėse Saragosoje prieš vietos „Real“, Eto‘o vėl buvo pasitiktas makakų garsais. Kiekvieną kartą, kai puolėjas prisiliesdavo prie kamuolio, iš tribūnų pasigirsdavo agresyvus „Uuuu-ūūūū-ua-ua-ua-ua-ūūūūū“. Supykusį ir aikštę susiruošusį palikti kamerūnietį sulaikė komandos draugai ir varžovai.
„Būčiau išėjęs kartu su juo, – prisipažino „Barcelona“ lyderis Ronaldinho. – Pasistengiau įkalbėti Samuelį to nedaryti. Sakiau: būk stipresnis už juos“.
„Suprantu S.Eto’o. Tik bėda, kad tie šunsnukiai jaučiasi nebaudžiami. Įsivaizduokime, kad „Barcelona“ puolėjas būtų atsakęs žiūrovams nepadoriu gestu. Jis būtų netekęs poros savaičių uždarbio. O rasistai gali iš futbolininkų tyčiotis ir likti nenubausti. UEFA turėtų baigti apsimetinėti, kad kovoja su rasizmu, ir pradėti iš tikrųjų tai daryti“, – kalbėjo Anglijos rinktinės ir „Manchester United“ gynėjas Rio Ferdinandas.
Saragosos klubas už S.Eto’o įžeidinėjimą buvo nubaustas juokingomis sumomis. Užpernai bauda buvo vos 600 eurų – pagal čempionato nuostatus ji negalėjo viršyti šios sumos. Šį sezoną lyga „Real“ skyrė griežtesnę bausmę - 9 tūkstančius eurų.
Sutikite, šiuo atveju didelio skirtumo tarp kelių šimtų ir kelių tūkstančių eurų turbūt nėra. Juk baudas vis tiek tenka mokėti klubams, o ne futbolo chuliganams.
Puikus pavyzdys kovojant su rasizmu galėtų būti Anglija. Tamsiaodžiai šios šalies rinktinės žaidėjai R. Ferdinandas, Ashley Cole‘as, Emile Heskey ir kiti taip pat neišvengė rasistinių išpuolių. Futbolininkai buvo įžeidinėjami Ispanijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Slovakijoje, kitose šalyse.
1996 m. pradėta aktyvi kampaniją prieš bet kokias rasizmo apraiškas visuomeniniame gyvenime ir futbole, pavadinta „Parodyk rasizmui raudoną kortelę“ (angl. Show Racism The Red Card).
Anglų klubai jau senokai ėmėsi gana neįprastos, tačiau, reikia pripažinti, efektyvios priemonės kovojant su rasizmu.
Stadione sėdintys sirgaliai, pastebėję rasistinius užgauliojimus šūkaujantį asmenį, tiesiog yra raginami kreiptis į arčiausiai esantį policininką. Pakankamai keista, tačiau taktika „įskųsk kaimyną“ pasiteisino su kaupu ir dabar Anglijos stadionuose rasistinių ultrų šūkių girdėti daug mažiau nei Ispanijos ar Italijos futbolo arenose.
Vietoje epilogo. Garsiausių futbolo klubų ultrų grupuotės
Anglija
Stretford End (Manchester United)
The Kop (Liverpool)
North Bank (Arsenal)
Gwladys Street (Everton)
Argentina
La Doce (Boca Juniors)
Los Borrachos del Tablón (River Plate)
Los Diablos Rojos (Independiente)
La No 1 (Racing Club)
La Gloriosa (San Lorenzo)
La Pandilla (Velez Sarsfield)
Brazilija
Gaviões da Fiel (Corinthians)
Mafia Azul (Cruzeiro)
Raça Rubro Negro (Flamengo)
Torçida Jovem (Santos)
Young Flu (Fluminense)
Italija
Boys Roma Ultras 1972 (Roma)
Ultras Romani (Roma)
Tradizione Distinzione (Roma)
Offensiva Ultras (Roma)
S.P.Q.R (Roma)
Drughi (Juventus)
Arditi (Juventus)
Fossa dei Leoni (Milan)
Brigate Rossonere (Milan)
Commandos Tigre (Milan)
Banda Noantri (Lazio)
Irriducibili (Lazio)
Sparuta Minoranza (Lazio)
Boys S.A.N (Internazionale)
Ultras Tito (Sampdoria)
Collectivo Autonomo Viola (Fiorentina)
Hooligans Teddy Boys (Udinese)
Friulani Al Seguito (Udinese)
Nord Kaos (Udinese)
Ispanija
Boixos Nois (Barcelona)
Frente Atlético (Atlético)
Ultras Sur (Real)
Biris Norte (Sevilla)
Ligallo Fondo Norte, Colectivo 1932 (Zaragoza)
Škotija
Drum Beat Mafia (Livingston)
Jungle Bhoys (Celtic)
Red Ultras (Aberdeen)
The Blue Order (Rangers)
Vokietija
Ultras Frankfurt UF97 (Eintracht)
Ultras Duisburg (Duisburg)
Commando Cannstatt 97 (Stuttgart )
Suptras Rostock (Hansa)
Ultras Dynamo (Dynamo Dresden)
Chosen Few HH (Hamburger)
Poptown (Hamburger)
Ultras Hannover (Hannover)
Ultras MG (Mönchengladbach)
