Vartininko V. Šarkausko svajonėse – ne tik pergalės futbolo aikštėje

2026-06-11 12:20

„Labiausiai mėgaujuosi rungtynėmis prieš stiprų varžovą, kuriose didžiausia įtampa ir daugiausia atsakomybės“, – neslepia Vilniaus FK „Žalgiris“ vartininkas 26 metų Vincentas Šarkauskas.

Prieš šį sezoną „Žalgirio“ aprangą apsivilkęs 192 cm ūgio klaipėdietis prisipažino, jog taip išsipildė viena jo svajonių – atstovauti legendiniam Lietuvos futbolo klubui.

Svajonių, susijusių su „Žalgiriu“, yra ir daugiau. Viena jų – iškovoti šalies čempiono titulą.

„Turiu ir sidabrą, ir bronzą. Labai noriu tapti čempionu ir padaryti tai su „Žalgiriu“, – atskleidžia po du kartus Lietuvos elitinės lygos vicečempionu (su Kauno r. „Hegelmann“ 2024 ir 2025 m.) ir trečiosios vietos laimėtoju (su Vilniaus „Riteriais“ 2018 ir 2019 m.) tapęs atletas.

Bet jo laimėjimų sąraše yra ne tik futbolo aikštėje iškovoti apdovanojimai. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje klaipėdietis sėkmingai startavo moksleivių dviračių sporto varžybose plente ir treke. Ir jei Vincentas būtų tapęs dviratininku, tai nebūtų nieko pernelyg nustebinę, nes prieš keletą dešimtmečių Šarkausko pavardė buvo gerai žinoma aukščiausio lygmens dviračių sporto pasaulyje.

Daugkartinis mūsų šalies čempionas Saulius Šarkauskas gynė Lietuvos garbę 1992 m. Barselonos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, o 1999-ieji – metai, kai gimė Vincentas – buvo pažymėti jo pergalėmis prestižinių daugiadienių lenktynių etapuose Portugalijoje. Šios šalies profesionalų klubams S. Šarkauskas sėkmingai atstovavo ne vienerius metus.

Saulius Šarkauskas

„Mes planavome, kad Vincentas rinksis dviračių sportą. Bet būdamas antrokas jis parsinešė kvietimą lankyti futbolą – tokius lapelius vaikams išdalino treneris Rimantas Skersys, rinkęs futbolininkų grupę. Pagalvojau, kad futbolas tokiame amžiuje labai tinka, vaikas sustiprės ir, sulaukęs 12 arba 13 metų, galės pereiti į dviračius. Tačiau kai atėjo tas laikas ir aš jau pradėjau kalbėti apie perėjimą į dviračių sportą, Vincentas ryžtingai pareiškė: mama, net negalvok – niekur neisiu. Jam labai patiko ir treneris, ir komanda, todėl liko futbole“, – pasakojo Asta Šarkauskienė, kurios gyvenime sportas jau daug metų užima labai svarbią vietą.

Buvusi lengvaatletė yra Lietuvos olimpinės akademijos prezidentė, taip pat  – Klaipėdos universiteto Sporto katedros vedėja, profesorė.

Lengvosios atletikos Vincento planuose niekada nebuvo. Bet jo vyresnioji sesuo Karolina mėgino žengti mamos pėdomis.  

„Ji lankė lengvąją atletiką, dukrai patiko treniruotis, tačiau labai nenorėjo dalyvauti varžybose. Verkdavo prieš kiekvieną startą. Todėl pasitraukė iš aktyvaus sporto. Bet ji iki šiol labai sportiška“, – teigė A. Šarkauskienė.

Tuo metu V. Šarkauskas nuo vaikystės buvo azartiškas. „Sportininko charakteris – kiekvienoje jo ląstelėje. Kai buvo mažas, užsidarydavo kambaryje, susistatydavo tėčio trofėjus – taures, medalius. Įsivaizduodavo, kad yra „Barcelona“ žaidėjas. Įstrigęs tas vaizdas. Juokėmės: puiku, Vincentai, jei žaisi Barselonoje, visiems gerai bus“, – prisiminė žalgiriečio mama.

Azartišką sūnaus charakterį išskyrė ir jo tėvas, kuris, baigęs sportininko karjerą, vadovauja dviračių parduotuvei Klaipėdoje.

„Jis šiuo atžvilgiu labai panašus į mane. Nors sportuoti baigiau prieš daugybę metų, bet azartas niekur nedingo. Važiuoju pasivažinėti su dviračiu ir erzina, kai kas nors lenkia“, – juokėsi S. Šarkauskas.

Bet, anot olimpiečio, be azarto sporte nėra ką veikti: „Reikia kieto charakterio ir daug noro. Apie tai dažnai kalbamės su Vincentu. Kartais jis būna pernelyg impulsyvus. Turiu raminti. Nes kai azartas užplūsta, sunku save kontroliuoti. Aš irgi toks pats buvau. Psichologija aikštėje yra labai svarbi. Todėl komanda turi būti paruošta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tik tada ateina pergalės, o ne chaosas. Studijavau psichologiją universitete, esu pedagogas. Ir puikiai suprantu, kaip turi būti paruoštas sportininkas.“

Psichologinės tvirtybės V. Šarkauskui tikrai reikėjo gegužės 31 d. Dariaus ir Girėno stadione vykusiame žalgirių mūšyje, kuriame vilniečiai 1:0 pranoko šalies čempioną „Kauno Žalgirį“.

Vilniaus ekipos vartininkas, į starto sudėtį grįžęs po daugiau nei mėnesio pertraukos, ne kartą sėkmingai atrėmė šeimininkų smūgius.

Tai buvo jau antra žalgirių akistata Toplygoje. Pirmoji, vykusi balandžio 5 d. Vilniuje, tapo debiutinėmis V. Šarkausko oficialiomis rungtynėmis FK „Žalgiris“ pagrindinėje sudėtyje. Tąsyk vilniečiai neatsilaikė 0:3.

„Dabar pasijuokėme, kad vėl po traukiniu pakišo. O išties, dabar beveik pusė čempionato praėjo. Ir viskas keičiasi, komandos perpranta viena kitos žaidimą. Juk iš pradžių atrodė, kad niekam nebus šansų prieš „Kauno Žalgirį“. O dabar matome, kad situacija keičiasi, pirmauja Telšių „Džiugas“, – atkreipė dėmesį S. Šarkauskas.

Anot ilgamečio sporto profesionalo, labai svarbus „Žalgirio“ žingsnis po blankios serijos Toplygoje buvo Druskininkuose surengta komandos stovykla, kur keletą dienų žalgiriečiai daug laiko skyrė ne tik treniruotėms, bet ir bendravimui tarpusavyje, pamirštant futbolą.

„Tokios stovyklos būdavo ir dviračių sporte. Ypač jos svarbios tarptautinėse komandose. Pabūni kartu, geriau vienas kitą pažįsti. Tai labai svarbu“, – tikino S. Šarkauskas.

Kalbėdamas apie karjeros etapą Portugalijoje jis prisiminė, kad atstovavo Porto „Boavista“ komandai, kuri buvo įsikūrusi ten pat, kaip ir šio klubo futbolo komanda, ne vienerius metus priklausiusi šalies elitui, o 2001 m. tapusi Portugalijos čempione.

Tuo metu Portugalijoje rungtyniavo ir dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas – iš pradžių Lisabonos „Benfica“, o vėliau – „Porto“ klubuose.  „Buvome su juo susitikę Porte, kartu žiūrėjome „Boavista“ rungtynes, pavakarieniavome“, – prisiminė S. Šarkauskas.

Tėvą Portugalijoje kelis kartus aplankė ir Vincentas. Tik jam šias viešnages primena nuotraukos ir vaizdo įrašai, nes tuo metu jis buvo kūdikis. „Aš su vaikais važiuodavau į Portugaliją 3-4 mėnesiams per metus. O vėliau, kai dukra jau turėjo eiti į mokyklą,  nebekeliaudavom“, – pasakojo A. Šarkauskienė.

Vincentas su mama Asta (LTOK nuotr.)

Skirtingai nei dabar jau buvusiam jos sutuoktiniui, A. Šarkauskienei sunku žiūrėti, kaip žaidžia jos sūnus: „Kai žaidė su „Kauno Žalgiriu“, žiūrėjau tik antrą kėlinį. Man per sunku. Nervų gadinimas.“

Tačiau apie sportą ir Vincento karjerą jie pasikalba dažnai: „Jis retai grįžta namo. Bet kai grįžta, vakare galime susėdę labai ilgai kalbėtis. Esame svarstę, ką pasirinkti, kur pasukti. Kartais būdavo mintis eiti į silpnesnį klubą ir ten žinoti, kad tikrai daug žais.

Kai kurie jo karjeros etapai buvo labai sunkūs. „Hegelmann“ klube ilgai teko nežaisti dėl traumų. Šiemet irgi sunku buvo. Išgyveno dėl to. Iš pradžių dar jautėsi sveikatos problemos. Bet po to pasiekė formą, matė, kad gali žaisti, bet negalėjo to įrodyti aikštėje. Buvo sunku.“

Profesorė, mokslų daktarė džiaugiasi, kad sūnus paveldėjo ne tik sporto genus. V. Šarkauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauras ir Klaipėdos universiteto magistras. Jo specializacija – statybos inžinerija. „Jo kuminas (krikšto tėvas – aut.) su statybomis susijęs, tai buvo stimulas Vincentui rinktis inžineriją. Aišku, sunku derinti sportą ir mokslą. Bet jis užsispyręs, savarankiškai labai daug mokėsi. Prisipažino, kad rašydamas bakalauro darbą bibliotekoje kartą praleido net 25 valandas. Sakiau, kad galėtų studijuoti ir doktorantūroje. Juk žmonės, sporte siekiantys maksimumo, kitur taip pat nori pasiekti maksimumą“, – mano A. Šarkauskienė.

Tačiau sūnus į tokius mamos pasvarstymus žvelgia su šypsena: „Mamos užmojai – labai dideli. Juk ji profesorė, katedros vedėja. Vis bando mane kuo aukščiau stumti moksluose. Bet ir taip baigiau tikrai rimtas studijas, esu statybos inžinerijos magistras. Praėjau tikrai sunkų kelią. Ji nori, kad dar toliau eičiau. Bet gal reikėtų jau sustoti. Jei dar baigčiau inžinerijos doktorantūrą, manau, būčiau, pirmas profesionaliai žaidžiantis Lietuvos futbolininkas su daktaro laipsniu.“

Nors turi dar daugybę neįgyvendintų planų aikštėje, V. Šarkausko norų ir svajonių sąrašas neapsiriboja futbolu. Viena jų – nuvykti į Portugaliją, kurioje nebuvo nuo kūdikystės. Dar – užkrėsti savo draugę Virgailę sporto virusu. O pabaigus futbolininko karjerą įveikti klasikinę „Ironman“ distanciją – nuplaukti 3,8 km, nuvažiuoti dviračiu 180 km ir nubėgti maratoną (42,195 km).

– Vincentai, kas, be futbolo, yra jūsų kasdieniame grafike? Kaip leidžiate laisvalaikį?, – paklausė fkzalgiris.lt.

– Laisvalaikiu mėgstu pasivažinėti dviračiu. Turiu ir daugybę pomėgių. Nespėjau dar visko į Vilnių susivežti. Labai patinka žvejyba. Kartais išvažiuojame pažvejoti su komandos draugais. Žvejoju ir pas draugę sodyboje. Dažniausiai žvejoju dugnine meškere. Bet dabar mėginu įsisavinti naują žūklės rūšį – avižadrebį. Kol kas sunkiai sekasi, bet, tikiuosi, pavyks.

Visi kiti sportai irgi patinka – pažaidžiame ir tenisą, ir krepšinį. Žinoma, dabar, kai įtemptas grafikas, daug rungtynių, stengiesi mažinti kitus fizinius krūvius. Renkuosi labiau pasyvesnius dalykus. Su drauge labai mėgstame nueiti į kino teatrą – esame kinomanai. Virgailė – ne sportininkė. Bet vis bandau įtraukti, tenisą ar padelį pažaisti.

– Kur jūsų namai – Vilniuje ar Klaipėdoje?

– Mano širdis – Klaipėdoje, dabar gyvenu Vilniuje, o draugė – iš Kauno. Tai blaškomės tarp Vilniaus ir Kauno. Dar ir į Klaipėdą nuvažiuojame.

Iš Klaipėdos išsikėliau iškart po mokyklos. Norėčiau daugiau laiko ten praleisti, o po karjeros gal net grįžti ten gyventi. Bet čia dar ir draugės pritarimo reiks. Bus sunku ją iškraustyti iš Kauno.

Vakar Kaune (pokalbis vyko rinktinių pertraukos metu – red. past.) kaip tik su draugės tėčiu kalbėjomės. Jis – didelis Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos gerbėjas. Juokėmės, kad sunkiausia jam stebėti Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes su „Kauno Žalgiriu“. Jis sako: „Turėčiau ir už tave sirgti, bet esu už Kauną.“ Tai tenka per du frontus.

– Su „Kauno Žalgiriu“ žaidėte po neįprastos stovyklos Druskininkuose. Ar buvo naudinga ši išvyka?

– Šiandien po treniruotės prasilenkėme su Andriumi Tapinu. Tai jis irgi paklausė, ar patiko „cementovkė“. Buvome su Matu Vareika, pajuokavome, kad dabar ten važiuosime ir važiuosime. Nes padėjo ir tikrai reikėjo. Pasibuvome kartu, išsišnekėjome. Visi mūsų žaidėjai yra geri, viskas tvarkoje, bet tokio pasibuvimo neutralioje aplinkoje gal ir trūko. Išsikalbėjome, krepšinį pažaidėme, kitomis veiklomis užsiėmėme. Taip atsirado dar tampresnis ryšys, kurio visiems gal ir trūko.

– Pats ar mėgstate išsikalbėti, ar daugiau paliekate išgyvenimus savo viduje?

– Aš viską sakau taip, kaip yra. Tiesiai šviesiai. Jei man žmoguje kažkas nepatinka, taip jam ir pasakau. Nebandau įtikti, meilikauti. Nemoku toks būti. Ir man labiau patinka bendrauti su tokiais, kaip aš. Kurie nieko neslepia, neapkalba už nugaros.

– Buvo nelengvi etapai, kai sezono pradžioje teko pasėdėti ant suolo, o po to – akistata su „Kauno Žalgiriu“, kurią pralaimėjote 0:3. Ar buvo sunku sugrįžti į aikštę per antrą mačą su Kauno žalgiriečiais?

– Iki pirmų rungtynių su „Kauno Žalgiriu“ buvau sužaidęs daugybę rungtynių aukščiausioje Lietuvos lygoje. Žinoma, įtampa visada yra. Bet aš tokiomis rungtynėmis dar labiau mėgaujuosi. Man labiau patinka žaisti prieš stiprų varžovą. Gera atmosfera, daug žmonių. Tai suteikia daugiau energijos nei žaidimas prieš sąlyginai silpnesnį varžovą. Man patinka rungtynės, kai gali save parodyti.

Ir pirmose rungtynėse su „Kauno Žalgiriu“ pirmą kėlinį žaidėme labai gerai. Tiesiog jo pabaigoje prasileidome labai skaudų įvartį. Ir viskas taip sugriuvo, pralaimėjome.

Kitose rungtynėse su „Riteriais“ nepraleidau įvarčio, viskas gerai buvo. Bet tada į komandą atėjo treneris Andrius Skerla, norėjo pabandyti žaisti su kitu vartininku.

Su treneriu Skerla ilgai kartu dirbome „Hegelmann“ komandoje. Tad dabar pakalbėjome, sakau, kad tai tik jo sprendimas, aš juo labai pasitikiu ir gerbiu. Sulaukiau savo momento. Ir puikiai parodžiau, kad turiu žaisti. Dabar reikia visą laiką stengtis, įrodyti, kad turiu būti pirmas vartininkas.

Juk ir kai atėjau į „Hegelmann“, iš pradžių viskas buvo gerai, bet gal nuo nuovargio, didesnio krūvio įplyšo kirkšnis ir papilvė. Labai klastinga ir sunki trauma, nes negali nei bėgti, nei smūgiuoti. Tiesiog reikia laukti, kol sugis. Taip sugaišau apie keturis ar penkis mėnesius. O tada – rankos lūžis. Sukrito trauma po traumos. Bet sporte visada reikia kovoti, stengtis ir anksčiau ar vėliau vėl gali grįžti.

– Kova su savimi – psichologinė. Ar tenka bendrauti su sporto psichologais?

– Taip. Ir kai „Hegelmann“ žaidžiau, ir dabar mūsų klubas bendradarbiauja su sporto psichologu. Pastebiu, kad nemažai žmonių to nevertina, daug kam tai nepatinka, dar gajus stereotipas, kad jei lankaisi pas psichologą, esi silpnas atletas. Jie gal nelabai supranta tos praktikos, kas vyksta bendraujant su sporto psichologu. Mano nuomone, psichologo vaidmuo labai svarbus. Juk kone visi aukščiausio lygio atletai dirba su sporto psichologais. Bendraujame apie susitelkimą į futbolą, tam tikrus dalykus, kaip nepamesti pasitikėjimo, kaip eiti tuo keliu ir siekti tikslo. Tikrai nėra taip, kad susėdame ir kalbamės apie gyvenimo problemas. Yra labai daug specifinių dalykų.

– Ar namo parsinešate futbolo problemas? Ar draugė žino visas smulkmenas?

– Žino tikrai daug. Bet esame sutarę, bent jau aš to labiau prašau – apie futbolą namuose kalbėti kuo mažiau. Man norisi nuo jo pailsėti. Kai ateini į treniruotes, jose dirbi, žaidi rungtynes, ten jau nesi tu. Esi futbolininkas, vartininkas. Turi Alter ego. Ir visas problemas, išgyvenimus, sportinius reikalus reikia palikti aikštėje, namo grįžti šviežia galva ir kalbėtis apie kitus dalykus. Nes jei parsineši namo visą tą užtaisą, kada tu nuo jo pailsėsi?

Vincentas su drauge

– Gal į poilsį namie įeina ir valgio gaminimas?

– Man patinka gaminti, draugė gal ir norėtų, kad dažniau gaminčiau. Bet jos sugebėjimai yra labai geri, maistas visada puikiai paruoštas, tai man ši našta nuimta nuo pečių. O aš stengiuosi ją palepinti kur nors nusivesdamas pavakarieniauti. Bet kartais ir ji išsiprašo, kad pademonstruočiau savo kulinarinius sugebėjimus. 

Visgi dažniausiai leidžiu jai pasireikšti. Mano mėgstamiausias patiekalas yra portugališkas Bacalhau com Natas – menkė su bulvėmis, svogūnais ir padažu. Jį mama visąlaik darydavo. Tai įpareigojau ir draugę išmokti jį pagaminti. Išmoko iš antro karto – pranoko visus lūkesčius. Dabar, kai tik yra proga, šis patiekalas turi būti ant stalo.

O aš savo firminio patiekalo neturiu. Galiu pagaminti bet ką. Man tik duokite receptą, susipirksiu produktus ir pagaminsiu. Viena bėda – kai aš gaminu, virtuvėje – chaosas. Bet galiausiai gaunasi geras patiekalas.

– Bet gal kaip tik jums gaminant turėtų būti tvarka, juk esate baigęs statybos inžinerijos bakalauro ir magistro studijas, o šioje srityje tvarka labai svarbi?

– Taip, turiu inžinerinį mąstymą. Bet aš viską darau kaip menininkas. Man svarbiausia – galutinis rezultatas.

– Didžioji dauguma Lietuvos krepšininkų svajoja žaisti Kauno „Žalgiryje“. O apie kokią komandą svajoja Lietuvos futbolininkai?

– Tikrai nesumeluosiu pasakydamas, kad bent jau mano kartos futbolininkai svajojo žaisti Vilniaus „Žalgiryje“. Nes, be jokių abejonių, tai didžiausia Lietuvos futbolo legenda. Ir mano tikslas visada buvo – jei žaisti Lietuvoje, tai Vilniaus „Žalgiryje“. Tad esu ten, kur norėjau būti. Ir labai tuo džiaugiuosi. Ir žinau, kad viskas bus gerai. Ateis laikas, kai būsime ten, kur privalome būti – viršūnėje.

O apie žaidimą užsienyje kol kas nemąstau. Nes pirmiausiai ne viską įrodžiau Lietuvoje. Dar nesu čempionas. Du kartus laimėjau sidabrą, du kartus bronzą. Labai norisi tapti čempionu ir padaryti tai su „Žalgiriu“.

– Jums teko paragauti ir legionieriaus duonos Ispanijoje, kai 2020 m. pasirašėte sutartį su „CD Guijuelo“. Bet ten neužsibuvote. Kodėl?

– Po „Riterių“ išvažiavau į trečiąją Ispanijos lygą, futbolo lygis ten tikrai geras, dideli stadionai, tarp mūsų varžovų buvo La Korunjos „Deportivo“. Kai žaidi tokiuose stadionuose su rimtais klubais, labai gerai jautiesi. Bet viską sujaukė kovidas. Net nespėjau pasidžiaugti legionieriaus karjera. Du mėnesius buvau iš viso uždarytas bute. Dėl ribojimų negalėjau net šventėms grįžti į Lietuvą. Kalėdas švenčiau Italijoje su ten žaidusiu Titu Krapiku.

Buvo galimybė likti, turėjau pasiūlymų iš dar dviejų klubų, bet po tokio sunkaus periodo ir nežinomybės dėl pandemijos, pasirinkau grįžti į Lietuvą ir čia įsitvirtinti.

Gal ateityje ir išvažiuosiu, bet dabar visos mintys – čia.

– Lietuvoje jau daug metų didelė konkurencija tarp vartininkų, ypač šalies rinktinėje. Ar laukiate kvietimo į nacionalinę komandą?

– Rinktinėje tikrai labai didelė konkurencija. Vieną kartą – pernai – pabuvau rinktinėje, bet sužaisti nepavyko. Kvietimo ir toliau laukiu. Jei viskas bus gerai, įsitvirtinsiu „Žalgiryje“, tikiuosi vėl sugrįžti į rinktinę. Norisi joje debiutuoti. O didelė konkurencija – gerai. Kai kuriose pozicijose tokios tikrai neturime. Todėl norėčiau ten važiuoti ir žaist.

– Per Baltijos taurės rungtynes su latviais Lietuvos rinktinė laimėjo po baudinių serijos. Kaip pačiam sekasi atremti baudinius?

– Baudiniai – viena stipriausių mano pusių. Praėjusiais metais iš septynių baudinių atlaikiau penkis. Praleidau tik vieną Europoje ir vieną A lygoje. Labai pasitikiu savimi šioje srityje. Turiu savų paslapčių, kaip skaityti žaidėją. Žinoma, visą laiką vyksta analizė. Bet galutinį sprendimą priimi pats. Aišku, žaidėjai irgi supranta, kad juos analizuojame. Tai vyksta psichologinis žaidimas, kuris kurį pergudraus. Vidinių dalykų tikrai neišduosiu.

– Ar teko išbandyti ir kitas pozicijas, ne tik vartininko?

– Kai buvau labai jaunas, treneris Rimantas Skersys buvo pastatęs į vidurio gynėjo poziciją. Bet mama juokėsi, kad kai mane atvedė į futbolą ir žiūrėjo rungtynes, aš bėgdavau šalia žaidėjo su kamuoliu, nieko nedarydavau. Per gero charakterio buvau. Dabar tapau agresyvesnis aikštėje. Žinoma, vaikų futbole buvo įvairių rotacijų, bandė auklėtinius skirtingose pozicijose.

Galiausiai treneris įsitikino, kad turiu gerą reakciją, esu atletiškas, susigrupuodavau gerai. Ir nutarė mane pastatyti į vartus. Ir, manau, priėmė gerą sprendimą.

– Netrukus startuoja pasaulio čempionatas. Už ką sirgsite?

– Turiu palaikyti šalį, su kuria susijusi jaunystė – Portugaliją. Bet šiaip noriu, kad laimėtų silpnesnės komandos. Norėčiau, kad mažesnės šalys pasiektų kuo daugiau.

– Jums teko sėkmingai startuoti dviračių sporto varžybose. Kaip tai vyko?

– Dalyvavau ir treke, ir plente. Dviračiai visą laiką žengė koja kojon su mano gyvenimu. Kai mokiausi mokykloje, išvažiuodavome su tėčiu pasivažinėti. Jis mane paglobodavo, pažiūrėdavo, pamokindavo taktikos, važiavimo niuansų.

Buvo varžybos, nutariau sudalyvauti. Po to gal net sudvejojau, ar tą sportą pasirinkau. Nes tikrai jaučiausi gerai dviračių  varžybose. Bet tokio malonumo kaip futbole nepajaučiau. Dviračių sportas iš dalies komandinis. Tačiau tai ne tas pats. Mes iki šiol palaikome labai puikius santykius su mūsų pirmąja Klaipėdos jaunimo futbolo komanda, esame puikūs draugai.

Bet dar ir dabar galvoju, kad kai baigsiu futbolininko karjerą, norėčiau įveikti visą „Ironman“ distanciją. Tai dar reikės gero dviračio ir tėčio patarimų.

– O kur tie prizai iš dviračių varžybų?

– Turėtų būti. Mama yra prikaupusi medalių, diplomų. Bet tie jaunystės apdovanojimai svarbūs tada, kai esi mažas. O rimčiausi mano apdovanojimai – dar ateityje. Norisi rimtų prizų.

–

Kitos V. Šarkausko rungtynės su „Žalgiriu“ – dvikova prieš jo buvusią komandą „Riterius“. Sostinės derbis vyks penktadienį, birželio 12 dieną nuo 20 val.

Antradienį žalgiriečiai namuose taip pat susitiks su „Panevėžio“ komanda. Vieną bilietą į šias dvejas rungtynes galima įsigyti Kakava.lt