© Eurofootball.lt
Kas pastūmėjo pasirinkti futbolą? Kokia buvo Jūsų karjeros pradžia?
Dabar net neprisimenu... Atrodo tai buvo gal pirmoje klasėje, kai pamatęs skelbimą nuėjau į futbolo būrelį. Taip ir prasidėjo mano karjera. Vėliau atėjau į Vilniaus „Žalgirį“, kuriame pradėjau brautis iki pagrindinės sudėties nuo pačio žemiausio lygmens – jaunimo komandų. Kas pastūmėjo? Gal auksiniai „Žalgirio“ laikai, kai su visa šeima eidavome į stadioną žiūrėti rungtynių. Vaikystėje dar teko bandyti plaukimą – tačiau entuziazmas išblėso jau po kelių treniruočių. Vienos jų metu treneris sugalvojo mane „palaužyti“, patikrinti lankstumą – kadangi niekada nebuvau labai lankstus, daugiau treniruotėse nepasirodžiau.
Kokie prisiminimai iš „Žalgirio“ laikų?
Ne tiek jau daug aš „Žalgiryje“ žaidžiau – pagrindinėje sudėtyje gal pusantrų metų. Teko žaisti su labai gerais žaidėjais, pavyzdžiui Edgaru Jankausku. Tačiau labai įspūdingų prisiminimų iš tų laikų neturiu. Dabar gal irgi būčiau pasirašęs sutartį su "Žalgiriu", tačiau savomis akimis matau, kokia ten situacija. Nekorektiška būtų man dabar apie tai kalbėti.
Kaip sulaukėte pasiūlymo iš „PSV“? Ar jis labai nustebino? Ar buvo pasiūlymų iš kitų klubų?
Tais metais aš debiutavau rinktinėje, kuri labai sėkmingai žaidė atrankoje į 1998-ųjų metų Pasaulio čempionatą. Tai gal netgi buvo pats sėkmingiausias iki šiol atrankos ciklas, nes turėjome ganėtinai realią galimybę patekti į Pasaulio čempionatą. Pamenu, kad neblogai pasirodžiau keliose rungtynėse ir tuomet atsirado susidomėjimas manimi. Prieš sulaukdamas „PSV“ pasiūlymo jau buvau bepereinąs į Maskvos „Dinamo“. Jie jau buvo preliminariai sutarę su „Žalgiriu“ dėl trijų žaidėjų – Deivido Šembero, Nerijaus Radžiaus ir manęs. Tačiau paskui kažkas įstrigo ir gavau kvietimą atvykti į „PSV“ peržiūrą. Dvi savaites pabuvau peržiūroje, paskui buvau trumpam grįžęs į Lietuvą, ir kai vėl nuvažiavau į Eindhoveną – pasirašiau sutartį.
Kiek tuomet gavo „Žalgiris“ už Jūsų perėjimą?
Negaliu tiksliai pasakyti, nes tada man niekas nepasakojo. Bet jau vėliau, kai dalyvavau teismuose dėl Janušo Lopučio (buvusio „Žalgirio“ savininko – aut.past.) veiklos, dokumentuose pamačiau sumą, kuri buvo didesnė nei 400 tūkstančių JAV dolerių.
Kaip Jums pasirodė „PSV“?
Kai sužinojau apie perėjimą į „PSV“, kitą dieną stebėjau jų Čempionų lygos rungtynes su Kijevo „Dinamo“. Sėdėjau ir žiūrėjau į tą komandą, o po savaitės jau treniravausi kartu su jais. Tai buvo kažkas nerealaus. Kai matau, kas iš tų žaidėjų išaugo, fantastiška atsiminti tuos laikus. Komandoje buvo tokios žvaigždės kaip Ruudas van Nistelrooy`us, su kuriuo žaidžiau kartu pusantrų metų, Jaapas Stamas, Philipas Cocu.
Ar jie ir rūbinėje jautėsi žvaigždės?
Kai kurie iš jų tikrai žinojo savo vertę. P.Cocu vaikščiodavo užrietęs nosį. Pavyzdžiui R.van Nistelrooy`us tuo metu tik atėjo į „PSV“ už tuo metu turbūt rekordinę 7 milijonų eurų sumą. Jis tikrai bendraudavo, bet po įspūdingo sezono, kai įmušė daug įvarčių, taip pat pajuto savo vertę. Bendraujant jausdavosi, kuris gerai apie save galvoja, o kuris yra paprastesnis žmogus. Tačiau negaliu pasakyti nieko blogo nei apie vieną žaidėją.
Ar pramokote viena sunkiausių Europoje laikomą olandų kalbą?
Pusę metų net ausys nepagaudavo garsų, nes Eindhovene dar olandai turi savo akcentą, kaip kokie žemaičiai Lietuvoje. Po to pradėjau šį tą „pagauti“, suprasti. Tikrai negaliu daug pasakyti olandiškai, bet pagrindinius žodžius, šiek tiek iš buities galiu pasakyti. Tuo metu mokėjau neblogai.
Škotijos žiniasklaida rašė, kad „PSV“ gretose buvote patyręs sunkią traumą, nežaidėte penkis mėnesius.
To tikrai nebuvo. O Škotijos žiniasklaida... pavyzdžiui jie man perėjus į „Dunfermline“ rašė, kad metus nežaidžiau dėl sunkios traumos. O iš tiesų buvo taip – atėjo naujas treneris Erikas Geretsas, kuris atsivedė savo žaidėjų, ir aš tiesiog gaudavau mažiau žaisti, dažniausiai atstovaudavau dubleriams. Aš škotų žurnalistams ne kartą sakiau, kad niekad nebuvau traumuotas, o juo labiau sunkiai. (Tris kartus pabeldė į medį ir nusispjovė per petį – aut.past.) Ilgiausiai buvau traumuotas gal šešias savaites. Tuomet laikas neprailgo, nes reabilitacija taip pat yra darbas – tenka bėgioti, dirbti su treniruokliais.
2000-aisiais perėjote į “Dunfermline”. Ar turėjote kitų pasiūlymų?
Prieš pereidamas į „Dunfermline“ dar buvau išvykęs į „Duisburg“, kuriame tuo metu žaidė Gintaras Staučė. Bet komanda tuo metu krito iš Bundeslygos ir neturėjo pinigų. Man atrodo, jog tada tiesiog agentas norėjo suvaidinti, kad dirba, ir išsiuntė mane į Duisburgą. Klubas su manimi sutarties nepasirašė, o agentas man pasiteisino, kad tiesiog „PSV“ už mane paprašė milijono. Tai tikrai nerealu, nes aš į Škotiją perėjau už dvigubai mažesnę sumą. Kaip vėliau sužinojau iš Staučės, klubas tiesiog turėjo daug gynėjų, krito į žemesnę lygą ir neturėjo pinigų naujiems žaidėjams.
Į „Dunfermline“ patekau, kai per atostogas paskambino agentas ir pranešė apie „rimtą susidomėjimą iš Škotijos“. Teko nutraukti atostogas, važiuoti į Škotiją. Kontraktas jau buvo suderintas, nuvažiavęs tiesiog pasirašiau.
Danfermlainas – tik keturiasdešimt tūkstančių turintis miestas, o ir Škotijos čempionato lygis žemesnis. Ar ne per didelis skirtumas po „PSV“?
Danfermlainas, galima sakyti, yra priemiestis – 20 kilometrų iki Edinburgo nėra daug. Komanda turėjo 12 tūkstančių vietų stadioną, kuris susirinkdavo tik žaidžiant su grandais „Celtic“ ir „Rangers“, o ir tada pusė žiūrovų būdavo svečių sirgaliai. Bet stadionas jaukus, kaip ir visi britų stadionai – tribūnos prie pat aikštės.
Škotijos čempionatas labiau skyrėsi savo stiliumi nei lygiu. Net ir techniškam žaidėjui yra sunku žaisti Škotijoje, nes ten tiesiog propaguojamas kitoks stilius – labiau akcentuojama fizinė kova. Bet prie bet kokio stiliaus galima prisitaikyti ir kiekvienas žaidėjas privalo tai padaryti.
Savo naujajame klube debiutavote gaudamas geriausio rungtynių žaidėjo titulą. Negana to, po sezono komandos fanų buvote išrinktas geriausiu komandos žaidėju ir patekote į simbolinę viso sezono Škotijos čempionato komandą. Kaip Jūs pats vertinate tą sezoną?
Pamenu pirmąsias rungtynes – namuose su „Aberdeen“ sužaidėme lygiosiomis 0-0 ir buvau pripažintas geriausiu rungtynių žaidėju. Sezonas man asmeniškai iš tiesų buvo neblogas ir tam buvo daug priežasčių. Į komandą atėjo naujas treneris – olandas, ir pakeitė komandos žaidimo stilių, kuris man priminė „PSV“: daugiau trumpų perdavimų, techniškesnis žaidimas. Antra, metus prieš tai mažai žaidžiau, todėl turėjau įkvėpimą žaisti kiekvieną šeštadienį. Be to, jutau trenerio pasitikėjimą.
Komandai sezonas nebuvo labai geras – užėmėme tik devintą vietą tarp dvylikos komandų. Man sezonas buvo fantastiškas iki paskutinių penkių rungtynių. Tai man buvo pirmas toks ilgas sezonas – sužaidžiau apie penkiasdešimt rungtynių, todėl paskutinėms penkioms rungtynėms tiesiog nebeužteko jėgų gerai atrodyti. Juo labiau, kad buvo daug nusivylimo, kai paskutinėse rungtynėse praradome galimybę patekti į geriausiųjų šešetuką. Kaip žinia, Škotijoje po 33 turų komandos dalinamos į dvi grupes – vienos kovoja dėl mažiausiai šeštos vietos, o kitos – dėl geriausiu atveju septintos vietos. Kai nepatekome į stipresniąją grupę, nebeliko noro kovoti, gal todėl iš paskutinių penkių rungtynių keturias pralaimėjome, o vienerias baigėme lygiosiomis. Man fiziškai tai buvo labai sunkus sezonas.
Teko girdėti, kad už Jūsų įvartį į „Celtic“ vartus kai kurie fanai nemažai uždirbo...
Nesu toks gynėjas, kuris muša daug įvarčių, todėl lažybų kontorose buvo didelis koeficientas, netoli 200, už tai, kad su „Celtic“ įmušiu pirmą įvartį. Buvo fanų, kurie pastatė kas vieną, kas penkis, o kas ir visus dešimt svarų – laimėjo nemažas sumas, jau galėjo į restoraną tris-keturis kartus nueiti ir gerai pavalgyti.
Škotijoje, kaip ir Olandijoje, buvote pirmasis lietuvis. Ar reikėjo komandos draugams aiškinti, kur ta Lietuva yra?
Visi galvojo, kad tai Rusija, nes kai aš išvykau į Škotiją, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje. Tačiau jau ir tada rinktinė buvo ne kartą žaidusi su škotais, tad jie bent jau vardą buvo girdėję.
Kaip Jums gyvenimas Škotijoje?
Po metų Škotijoje atšvenčiau vestuves. O gyvenimas ten per daug ramus – po penkių metų Škotijoje buvau labai pasiilgęs aktyvesnio gyvenimo. Ten buvo sunku, nes buvo mažai lietuvių, o su užsieniečiais šiltesni santykiai neužsimezgė. Paskui per penkis metus draugų atsirado, bet pradžioje labai trūko, todėl buvo sunku. Vien su žmona laiką leisti labai puiku pusę metų, metus, bet paskui jau abiems norėjosi kažko įvairesnio.
Laisvo laiko turėjau labai daug, net per daug. Tai supratau jau vėliau, rungtyniaudamas Rusijoje. Bet mes jo nemokėjome išnaudoti, dabar net gaila. Škotijoje tai nueidavome į kiną, tai nuvažiuodavome kur – Škotija labai graži tiek savo gamta, tiek pilimis, tikrai yra į ką pažiūrėti. Bet juk nevažiuosi penkerius metus į tą pačią vietą.
2005-ųjų pavasarį atrodė, kad perėjimas į „Rubin“ – tik laiko klausimas. Kas tokio įvyko, kad likote Škotijoje?
Atvirai kalbant, iki galo net nežinau. Jau buvo beveik viskas sutarta net tarp klubų – turėjau pereiti gal už kiek mažesnę nei 300 tūkstančių svarų sumą. „Dunfermline“ tuo metu buvo ties bankroto riba, todėl mano perėjimui jie netrukdė. Kažkas nutiko Rusijos klubui, tačiau taip ir nesužinojau kas, nes mano agentas nieko nesakęs dingo kaip į vandenį.
Daugiau su agentu nebebendravote? Ar turite kitą?
Ne, daugiau nebebendravau ir kito neturiu. Mano patirtis su agentais tikrai skaudi. Dėl to su jais bendrauju labai atsargiai.
Galiausiai 2005-ųjų rugpjūtį vis tiek atsidūrėte Tomsko „Tom“ klube. Kas nulėmė tokį sprendimą?
Net neslėpsiu – tam daugiausia įtakos turėjo finansinė pusė. Dabar patekti į Rusiją yra aukso kasyklos. Europoje tokius pinigus, kokius moka rusai, gali gauti tik superklubuose. Jie turi didžiules finansines galimybes. Nejaugi aš būčiau važiavęs į Sibirą dėl tokių pačių pinigų? Tikrai ne.
Be to, dabar Rusijos lygis smarkiai pakilęs. Ir organizacija, ir sąlygos, ir treniruotės – viskas labai tobulėja. Ypač didžiuosiuose Rusijos klubuose. Tiesa, „Tom“ buvo problemų su atlyginimų išmokėjimu, ir net labai rimtų problemų. Bet grandai turi fantastines bazes, finansines galimybes, net nežinia, ar visi didieji Europos klubai tokias turi.
Ar prognozuojate rusams kokių nors titulų?
Rinktinei – ne, klubams – taip. Rusija turi labai stiprių žaidėjų, dabar ir gerą trenerį, bet… Klubai tikrai labai stiprūs – pavyzdžiui šiemet Maskvos CSKA parodė, kad gali kovoti su visais.
Kas yra geriausi žaidėjai Rusijoje?
Ten yra labai daug tikrai gerų žaidėjų, ir daug vienodo lygio labai gerų žaidėjų. Manau, kad Andrėjus Aršavinas yra vertas visų pagyrimų, kurių sulaukia atstovaudamas Sankt Peterburgo „Zenitui“ ir Rusijos rinktinei. Legionieriams kaip ir Lietuvoje – ateina pavasaris, tenka kovoti purvynuose, o kokiam brazilui į aikštę bėgti nesinori. Neveltui sakoma, kad pavasarį lyderiauja geriausiai fiziškai pasiruošę klubai. Visokių brazilų žaidimas prasideda kai išlenda saulutė, žolytė sužaliuoja, balos išdžiūna.
O kokios sąlygos Tomske lyginant su Olandija ar Škotija?
Kai atvykau į Tomską, jie nieko gero neturėjo. Dabar jau pasistatė labai gerą bazę už miesto. Tokių sąlygų, kokios buvo „PSV“, dar tikrai nemačiau per savo gyvenimą – gal dešimt aikščių, treniruoklių salės, pirtys, baseinai – viskas tam, kad gerai žaistum futbolą.
Kokie pirmieji įspūdžiai “Vėtroje”?
Dabar sąlygos visiems Vilniaus klubams tokios pačios – juk visi treniruojasi „Sportimoje“. Nebereikia treniruotis ant sniego, kaip anksčiau.
Jau dalyvavau keliose „Vėtros“ treniruotėse ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau savomis akimis. Netikėjau, kad Lietuvoje gali būti žaidžiamas toks futbolas – čia tikrai jaučiasi Aleksandro Tarchanovo nuopelnas. Dar neaišku, kaip pavyks sezonas, tačiau komanda žaidžia tikrai gražų futbolą, turi savo braižą.
Per visą karjerą žaidėte prieš ne vieną galingą klubą. Gal galėtumėte išskirti stipriausią?
Greičiausiai Miuncheno “Bayern”. Teko žaisti prieš juos dar su “PSV” būnant treniruočių stovykloje Ispanijoje. Pamenu, kad tada susidūriau su Lotharu Mattheusu, kuris jau baiginėjo karjerą.
Buvo metų, kai labai įspūdingai Europoje atrodė “Celtic”. Rungtynės prieš “Celtic” ar “Rangers” visada būdavo išskirtinės – stadione susirinkdavo 60 tūkstančių žiūrovų.
Lietuvoje teks susidurti su niūriu vaizdu – pas mus džiaugiamės ir tūkstančiu žiūrovų, atėjusių į A Lygos rungtynes.
Ką padarysi... Susidomėjimas vis tiek auga. Gal iš giminių ir draugų kas ateis, pririnksime daugiau. (Juokiasi – aut. past.)
Kokį žaidėją per visą karjerą buvo sunkiausia dengti?
Galiu net negalvodamas pasakyti – Henriką Larssoną. Jį dengti buvo labai sunku – jis gal nėra labai techniškas žaidėjas, tačiau turi puikią uoslę įvarčiui. Be to, nuolat juda po aikštę, ieško galimybių priimti kamuolį.
O kas buvo Jūsų geriausias partneris gynyboje?
Net nežinau, tokio vieno žaidėjo gal net nebuvo. Teko pažaisti ir su Jaapu Stamu, tačiau tam, kad susižaistum, kartu reikia žaisti visą sezoną, o ne vienerias rungtynes. Stamas yra geras žaidėjas, tačiau tai nebuvo kažkas ypatingo. Per karjerą teko žaisti su tikrai gerais žaidėjais, pavyzdžiui Škotijoje žaidžiau su savo metų gynėju, kuris nemažai laiko atstovavo „Rangers“.
Ar visą karjerą žaidėte tik centro gynėju?
Atsimenu dar “Geležiniame Vilke” treneris bandė statyti dešiniu saugu. Būdavo įmušdavau įvarčių, bet tai buvo tik keliose rungtynėse. O šiaip visą karjerą žaidžiau centro gynėju, kartais – dešiniojo krašto gynėju. Man labiausiai patinka žaisti vidurio gynėju.
Ar dar būdamas jaunas žaidėjas turėjote kokį nors idealą?
Kad dabar labai sunku prisiminti, kas prieš dešimt metų buvo. (Juokiasi – aut. past.). Atrodo, kad tokio vieno žaidėjo nebuvo. Visiems patinka žaidėjai, kurie muša įvarčius, o aš buvau gynėjas. Puolėjų ir vertė visai kita – jis atneša komandai taškus ir pinigus. Man, kaip ir visiems, patikdavo brazilai.
O kas iš dabar žaidžiančių žaidėjų Jums atrodo geriausias?
Cristiano Ronaldo. Vienas iš geriausių žaidėjų. Iš gynėjų? Yra daug labai gerų gynėjų, tačiau kad kuris vienas labai išsiskirtų... patinka Carlesas Puyolis, Fabio Cannavaro. Tačiau ir jie klysta. Pavyzdžiui Cannavaro dabar nemažai klysta Ispanijoje, tačiau reikia suprasti ir jį. Geriausio pasaulio žaidėjo titulo jis nusipelnė savo žaidimu Pasaulio čempionate, jis titulo tikrai vertas. Natūralu, kad dabar klysta – juk tiek rungtynių sužaidė be poilsio, be to ir stilius kitas Ispanijoje.
Koks treneris per visą karjerą paliko didžiausią įspūdį?
Dickas Advocaatas (pasakė net nebaigus klausimo – aut. past.). Aš atėjau į „PSV“ jam vadovaujant. Dar Seras Bobby Robsonas. Tai fantastiški treneriai su puikia reputacija. Tokių nėra daug. Buvo daug neblogų trenerių – kad ir Ericas Geretsas. Visi treneriai turi savų pliusų ir minusų.
Kas ir už ką Jums davė „Voro“ pravardę?
Man tuomet buvo gal šešiolika metų, kai per vieną treniruotę žaidėme „kvadratą“ du prieš keturis. Atėmiau kelis kamuolius, kai niekas nesitikėjo, kad įmanoma atimti. Taip ir gavau. Kas toks davė jau nepamenu, bet, man atrodo, jis jau nebežaidžia futbolo. Per metus prie pravardės pripratau – rinktinėje mane taip vadina, dar kai kurie draugai.
Kartą Škotijoje stebėjote „Vėtros“ Intertoto taurės rungtynes su „Hibernian“. Ar buvote pagalvojęs, kad kada nors atstovausite tam klubui?
Aš visada galvojau, kad kada nors tikrai grįšiu žaisti į Lietuvą. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti, o dabar Lietuvos klubai gali pasiūlyti tikrai neblogas sąlygas. Žinoma, dar norėjosi pažaisti užsienyje, tačiau dabar džiaugiuosi, kad grįžau į Vilnių ir galiu būti su šeima.
Prakalbote apie šeimą. Kaip žmona žiūri į Jūsų profesiją? Kiek įtakos grįžimui į Lietuvą turėjo vaikas?
Su žmona kalbėjome, kad vaikas turėtų pradėti eiti į mokyklą Lietuvoje – niekada neplanavome likti gyventi užsienyje. O dėl profesijos mane žmona palaiko. Pradžioje, kai tik įsimyli, atsiranda jausmai, žmonės apie nieką daugiau negalvoja – tik vėliau ji pamatė, kad futbolininkas irgi yra profesija, ir tikrai sunki profesija. Žmonės įsivaizduoja, kad tai yra lengva, uždirbi didelius pinigus, bet niekas nesusimąsto, kiek tenka dėl to paaukoti. Dėl to ir jai nelengva, tačiau ji į tai normaliai reaguoja.
Ką planuojate veikti baigęs žaisti futbolą?
Tikiuosi likti futbole. Dar neplanuoju, tad gyvenimas parodys.
Ką veikiate laisvalaikiu? Ar žiūrite futbolo transliacijas per televiziją?
Galiu atvirai pasakyti, kad dabar futbolą žiūriu mažai. Gal truputį persisotinau. Vienu metu Škotijoje jau net žmona pykdavo – tik grįžęs iš treniruotės įsijungdavau futbolą transliuojantį kanalą. Atpratau – Rusijoje dar nemažai futbolo žiūrėjau, o dabar daugiausiai laiko stengiuosi skirti šeimai. Su šeima Vilniuje aplankome draugus, nueiname į kokį renginį – tikrai yra ką veikti. Vilnių palikau prieš devynis metus ir per tą laiką jis labai pasikeitė. Ypač po Tomsko man Vilnius atrodo kaip koks Niujorkas. Lygis skiriasi 10-15 metų. Vilniuje yra jaukiausia ir geriausia vieta gyventi.
Pabaigai: ko palinkėtumėte EuroFootball.lt lankytojams?
Palinkėsiu kuo dažniau ateiti į stadioną palaikyti savo mėgstamos komandos. Nuo to tik Lietuvos futbolo lygis kils, didės susidomėjimas. Tuomet ir žaidėjams bus maloniau rungtyniauti, labiau stengsis, dėl to ir sirgaliams bus įdomiau stebėti rungtynes.
