Italij os rinktinė yra vadinama, jei taip galima būtų išsireikšti, pačia turnyringiausia rinktine Pasaulyje. Egzistuoja nuomonė, kad ji gali laimėti bet kokį turnyrą, kuriame tik dalyvauja. Italai kaip visada silpnai sužaidžia pirmajame rate, vidinių rezervų kiekvienam turnyrui beieškant. Užtad, jei ji jų randa, tai tampa praktiškai nenugalima. Tik štai, kažkodėl ji senokai namo, į Apeninus, buvo parvežusi kokį tai trofėjų. Paskutinioji italų pergalė buvo prieš 22 metus – 1982 metais, kuomet laimėtas Pasaulio čempionatas, o iš žemyninio turnyro ji čempionų vardus buvo parvežusi dar seniau – 1968-iais.

Istorija

Pirmą kartą futbolas į Italiją pateko XIX amžiaus pabaigoje. Tada – 1898-iais - buvo įkurta šalies futbolo federacija. Dar po 12 metų savo istoriją pradėjo ir Italijos rinktinė.

Beveik iš karto futbolas Apeninuose tapo kažkuo didesniu, nei sportas nr.1. Žaidimas reikšmingumu lyginosi su nacionaline religija, po „azurri“ pergalių gyventojai švęsdavo, vesdavo ir tekėdavo, duodavo vardus savo vaikams futbolininkų garbei, po pralaimėjimų – šokdavo nuo tiltų ir kitokių pastatų, kišdavo galvą į kilpą. Ir sėkmių iš pradžių buvo daugiau nei nusivylimų. Ankstyvųjų tarptautinių turnyrų žydėjime galima buvo kalbėti apie italų hegemoniją.

Praleidę 1930 metais pirmąjį Pasaulio čempionatą, „Squadra azzura“ per sekančius 8 metus pasiekė, neperdedant, ypač įtikinamą revanšą. Jos pergalėmis baigėsi visi didesni tarptautiniai turnyrai. Į Italiją viena po kitos atkeliavo dvi Žiulio Rime taurės (toks prizas tuomet buvo teikiamas Pasaulio čempionams) ir vienintelis jos istorijoje Olimpiados-36 auksas.

Ketvirtojo dešimtmečio vidurys iš tiesu tapo Italijos laikotarpiu. Tai buvo Giuseppe Meazza, Silvio Piola, turinčio fenomenalų naudingumo rodiklį žaidžiant už „azzuri“ - 30 įvarčių per 34 rungtynes, laikai.

Vėliau atėjo blyškūs penktas ir šeštas dešimtmečiai. Komanda namie žaisdavo neblogai, tačiau svečiuose ji pralaimėdavo su pavydėtinu pastovumu. Žaidimo kokybės pagerėjimo derėjo laukti, iki tol, kai Europos čempionatas atvyko į Italiją. Tada, 1968-iais „azzuri“ neketino praleisti šanso ir laimėjo kol kas vienintelę Europos taurę. Europos čempionais tapo tokie meistrai, kaip Aleksandro Mazzola, Gianni Rivera, Luigi Riva. Tas čempionatas įsiminė tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą buvo žaidžiamos dvejos finalo rungtynes. Po jų paaiškėjo, kad italai stipresni už jugoslavus.

Tie patys žaidėjai sukūrė ir antrąjį didijį „Squadra azzura“ periodą aštuntajame dešimtmetyje. Du kartus – 70-iais ir 78-iais - komanda pateko į Pasaulio čempionato pusfinalius, iškovodama antrąją ir trečiąją vietas.

Prie šių žvaigždžių prisidėjo Aleksandro Altobelli, ir 1982-iais italai įvykdė praktiškai neįmanomą misiją: laimėjo savo trečiąjį Pasaulio čempionų vardą. Neįmanomu atrodė ne pats pergalės faktas, o tai, kaip jos siekdami „azzuri“ aplenkė pagrindinius pretendentus į sėkmę čempionate – savo amžinus priešininkus ispanus, čempionato šeimininkus.

Be trijų Pasaulio taurių, Italijos rinktinė du kartus pasirodė Pasaulio čempionato finale (1970, 1994), ir tiek pat kartų laimėjo trečiąją vietą (1978, 1990). Bendrai paėmus, pasauliniame lygyje „Squadra“ žaidė daugiau nei įtikinamai.

Užtat Europos arenoje, be 1968 metų pergalės italams pasigirti nėra kuo. Du kartus (tame tarpe ir 1980 metų čempionate, vykusiame jų gimtinėje) italai užėmė ketvirtąją vietą. Net tris kartus, kas yra neprimtina tokio lygio rinktinei, Italija apskritai nepatekdavo į finalinę turnyro stadiją. Skaudžiausias fiasko jų laukė iš karto po pergalingo 1982 metų Pasaulio čempionato. Atrankinėje grupėje (Rumunija, Švedija, Čekoslovakija, Kipras) čempionai laimėjo tik vienerias – paskutiniąsias rungtynes prieš Kiprą, ir patyrė keturis pralaimėjimus iš eilės, tame tarpe ir pralaimėjimą namuose 0:3 Švedijai. Neįspūdingai italai atrodė ir 1992 metų atrankinėse Europos čempionato varžybose.

Tai, kaip italai kvalifikavosi į Euro-2000, irgi žadėjo ne itin daug. Po trijų užtikrintų pergalių iš eilės (prieš Velsą, Šveicariją ir Daniją), „azzuri“ staiga savo aikštėje prarado taškus žaisdami prieš baltarusius. O po pergalės prieš autsaiderį Velsą Dino Zoffo auklėtiniai iki atrankinių varžybų pabaigos jautė smarkius sunkumus užbaiginėjant atakas, lygiosiomis sužaisdami antrąsias rungtynes su šveicarais ir baltarusiais, o taip pat namie pralaimėdami danams. Užtat pačiame turnyre, pirmą kartą vykusiame dviejose valstybėse – Belgijoje ir Olandijoje, iš karto jų pasirodymas buvo labai sėkmingas.

Ne be pastangų laimėdami startinėse rungtynėse prieš turkus 2:1, jie po to nugalėjo šeimininkus belgus 2:0 ir dar pasiekė nebūtiną pergalę prieš švedus. Ketvirtfinalio priešininkas – Rumunija ypatingų problemų nesukėlė, o pusfinalyje favoritai olandai parodė savo visišką nesugebėjimą mušti 11 metrų baudinius. Finale nugalėti tuo metu įspūdingai žaidusių prancūzų Italija nesugebėjo, nors po %p01794 įvarčio buvo labai arti to.

Bet „Squadra azzura“ savo antrąjį Europos čempionų titulą laimėti tikisi šiais metais. Ir turi tam gerą pagrindą. Dėl to, kad ne bet kokios šalies, o Italijos rinktinės sudėtis. Periodai, kai jis būdavo sudarytas iš 22 gerų futbolininkų keičiasi periodais, kai jis sudarytas iš 22 labai gerų futbolininkų. Dar būna trečias periodas: kai jis sudarytas iš 22 labai gerų futbolininkų, kurie dar ir fenomenaliai tarpusavyje susižaidžia. Būna taip, tiesa, ne taip dažnai, kaip norėtų jų tifoziai, bet taip gali atsitikti šią vasarą Portugalijoje. Geriausias 2002/03 metų sezono Europos vartininkas %p01429 greičiausiai bus pirmuoju rinktinės vartininku. Praėjusio čempionato didvyris %p01369 ir veteranas %p00114, greičiausiai taps kitais dviem rinktinės vartininkais. Bet kurį iš jų gali pakeisti ir „%c00042“ vartininkas %p01972.

Sudėties problemų gynyboje kol kas rodos nesimato. Dešinėje atrankinio ciklo metu žaidė %p00129 arba %p01783, centre skyles lopo du Milane žaidžiantys %p01366 ir %p01113. Po veterano %p01110 pasitraukimo iš rinktinės šiokių tokių sunkumų kilo kairiojo gynėjo pozicijoje. Nors dar ir yra galimybė, kad jis sugrįš, bet dabar Giovanni Trapattoni atrodo šią problemą išsprendė, šioje pozicijoje pastatydamas %p01448, tik su šiek tiek daugiau gynybinių funkcijų, nei jis jų atlieka „%c00038“ klube. Yra dar pasirinkimų gynybos kraštuose: tai patyrę %p01105, %p00123.

Saugų liniją galima būtų pavadinti jau amžiuje, tačiau vardai kaip visada garsūs. Kraštuose „Juve“ žaidėjas %p01436. Centre, atraminio saugo vietoje dar vienas turinietis %p01435, pakaitomis su „%c00037“ atstovu %p01349. Pagaliau „po puolėjais“ %p01797 arba %p00137. Kaip aiškiai matoma, į beveik kiekvieną poziciją yra bent jau du rimti pretendentai. Panaši situacija su puolėjais, kuriems parinkti Trapattoni turi keletą dešimčių kombinacijų. Perspektyviausia iš jų kol kas yra pora %p01344 - %p01433, bet įmušti gali ir daugelis kitų.

Kaip ir visada vardams, esantiems Italijos rinktinės sąraše, ir didelei konkurencijai už vietą jame, pavydėti galėtų bet kuri Pasaulio rinktinė. Tačiau deja žvaigždžių tarpusavio supratimo problema iki šiol nėra išspręsta. Ir atrankos turnyras, eilinį sykį, optimizmui daug vietos nepalieka.

Italija labai greitai ėmė barstyti taškus, nesugebėdama laimėti prieš Serbiją ir Juodkalniją namuose, ir išvykoje pralaimėdama Velsui. Sensacingas pralaimėjimas 1:2 Velse apskritai kėlė minčių, kad italai į jokį Europos čempionatą nevažiuos. Tačiau trys pergalės iš eilės šiek tiek sustiprino jų pozicijas. O pergalė 4:0 prieš Azerbaidžaną neutralizavo antrąsias lygiąsias su serbais.

Šiaip jau visi esame matę, kaip italai gali keistis įvairių turnyrų eigoje. Gali nepavykti kaip 1982-iais, kuomet grupėje buvo iškovotos trys neįspūdingos lygiosios, užimta išganingoji antroji vieta, pasiekta tik dėl geresnio įvarčio santykio (2:2) nei Kamerūno (1:1)... O vėliau prabilo Paolo Rossi, ir komanda, į kurią visi jau buvo numoję ranka, sumušė Argentiną, kaip ir visada, įspūdingąją Braziliją, tuomet stiprią Lenkiją, o finale – Vokietiją. O gali nepavykti, kaip prieš aštuonis metus: taip vadinamoje mirties grupėje italams pakako vieno neryžtingo pralaimėjimo čekams, ir jie paliko Euro-1996. Taigi, Italijos rinktinės likimo Euro-2004 prognozės, kaip ir visuomet, yra labai plačiame diapazone.

Žvaigždė

Šiandien yra tik vienas žaidėjas, kurį Italijos rinktinėje iš tiesų sunku pakeisti. Kiti žaidėjai pakeičiami kur kas lengviau.

Jo vardas – Alessandro Del Piero.

Šiaip, labai retas atvejis, kai kairysis krašto puolėjas yra tiek svarbus komandos taktiniame plane. Šiaip net kairysis krašto puolėjas – tai retenybė. Juolab „Juventus“ toli gražu ne paskutinis pasaulio futbolo klubas, ir taip ilgai laikytis viršūnėje gali ne bet kurie. Būdamas aštuoniolikos, 1993 metais Del Piero pateko į Turino klubą ir štai jau virš 10 metų lieka vienu esminiu „Juve“ futbolininkų.

Jo karjera susideda toli gražu ne vien iš teigiamų momentų, nors Del Piero ilgą laiką ryškia persvara pirmavo tarp profesionalių futbolininkų atlyginimo dydžiu. Po šio periodo sekė krizė, susijusi su trauma.

Italija turėjo didelius šansus prarasti savo rinktinės lyderį, kuomet 1998 metų lapkritį Alessandro gavo itin sunkų raiščių pažeidimą. Nuo to laiko jis vis bando grįžti į prieš tai buvusią formą. Grįžo 1999/2000 metų sezone. Euro-2000 jis atrodė ne itin užtikrintai. Tačiau Turino klubo vadovybė juo nuolat tikėjo.

Alessandro nuolat gelbėjo jo gebėjimas realizuoti standartines situacijas. Jų realizuotoju jis liktų, net jei kurią dieną pamirštų kaip reikia vaikščioti. Jo realizuoti baudos smūgiai – tai visuomet reginys.

Dėka jų Del Piero savo pirmąjį sezoną po traumos sugebėjo įmušti 16 įvarčių (7 – po 11 metrų baudinių), nors neturėjo nei įgimto greičio, nei normalaus driblingo. Šie įvarčiai užčiaupė kritikų burnas, reikalavusias Del Piero išėjimo iš „Juventus“. Tačiau viena yra užčiaupti burnas, o kita – žaisti. Štai žaidimas Alessandrui ir nepavykdavo dėl pakankamai suprantamų priežasčių. Po traumos, kuri ant siūlo pakabina visą tavo karjerą, ne taip ir lengva vėl tapti pilnaverčiu futbolininku.

Dėl to Euro-2000 pirmenybėse Del Piero dažniau pasirodydavo po keitimo antrajame kėlinyje, nei pradėdavo rungtynes aikštelėje. Nežiūrint to, jis sugebėjo įmušti įvartį į Švedijos rinktinės vartus likus dviems minutėms iki rungtynių pabaigos. Šiaip šis įvartis jau nieko nebelėmė, nors ir atnešė pergalę italams. Lemiamose rungtynėse su olandais Del Piero žaidė visas rungtynes, o finale, pasirodęs po keitimo jis iššvaistė dvi puikias progas, galėjusias atnešti Italijai čempionato auksą.

„Juventus“ pasitikėjimas savo lyderiu nedingo net po ne itin sėkmingo pasirodymo Europos čempionate, ir pamažu Del Piero ėmė grįžti. 2000/2001 metų sezonas galėjo kai kam pasirodyti kaip nuopolis, tačiau tai buvo žingsnis į priekį. Tik devyni įmušti įvarčiai, tačiau tik du iš jų po 11 metrų baudinių, o kai kurie net žaidimo metu. Vėliau du čempioniški sezonai iš eilės, puikus susižaidimas su Vieriu Pasaulio čempionate, palyginus sėkmingas žaidimas Čempionų lygoje. Bet šį sezoną jis vėl šešėlyje, nes dėl nuolat kamuojančių traumų stipriai nukentėjo forma. Ir štai dabar naujas Europos čempionatas. Puiki proga reabilituotis už praėjusias nesekmes.

Vartininkai

Italijos rinktinėje pilna žmonių, kurie gali stoti į vartus ir nesugadinti reikalo, jei komanda žaidžia gerai. Tuo pat metu nėra nė vieno vartininko, kuris galėtų stovėdamas vartuose rimtai paveikti rungtynių baigtį, jei komanda žaidžia ne itin sėkmingai.

Tikriausiai, nuo tų laikų, kuomet „squadra azzura“ gretose buvo tokie vartininkai kaip Dino Zoff ir Walter Zenga, ji panašaus kalibro šios pozicijos žaidėjų ir neturėjo. Būtent dėl to italai dažnai pralaimi 11 metrų baudinių serijose.

Kažkuriame etape, iš karto po 2000 metų Europos čempionato, rodėsi, kad su šia problema viskas baigta. Italų gretose buvo iš karto du aukščiausios pasaulinės klasės vartininkai. Jei pamenate, tada pirmuoju numeriu Europos čempionatui ruošėsi Gianluigi Buffonas, tuomet gynęs „%c00029“ spalvas. Tačiau, sužaidęs septynias Euro-2000 atrankines varžybas (iš jų 4 – nepraleisdamas įvarčio), jis dėl traumos turėjo praleisti Europos pirmenybes. Vietoj Buffono Belgijoje ir Olandijoje sužaidė Francesco Toldo. Tuometinis „%c00143“ vartininkas pasirodė nepriekaištingai. Savo žvaigždžių valandos jis sulaukė pusfinalyje su Olandija, kurio metu jis atmušė tris (!) 11 metrų baudinius: vieną rungtynių metu ir du 11 m. baudinių serijoje. Po šių rungtynių atrodė, kad vartininkais italai apsirūpinę artimiausiems dviems-trims metams. Savo traumą Buffonas išsigydė, ir dar sezoną praleidęs Parmoje, jis persikraustė į Turiną, kur jį plačiai išskėtęs rankas priemė „Juventus“. „Fiorentina“ savo ruožtu ėmė kęsti didelius finansinius sunkumus ir buvo priversta parduoti Toldo į Milano „Inter“.

Rodėsi, kad naujuose stipriuose klubuose jie turėtų progresuoti. Į Pasaulio čempionatą Pietų Korėjoje/Japonijoje važiuoja ta pati brigada: Toldo, Buffonas ir Christianas Abbiatis. Ten jie per keturias rungtynes praleidžia penkis įvarčius ir grįžta namo po aštuntfinalio.

Nors Buffonas pripažintas geriausiu Europos vartininku 02/03 sezone, 03/04 sezonas yra siaubingas tiek jam, tiek jo kolegai iš „Internazionale“. Tiek „Juventus“, tiek „Inter“ praleidžia įvarčius be didelių varžovų pastangų. Vienintelis stabilus italų klubas – Čempionų lygos nugalėtojas „Milan“ – viską pasiekia brazilų vartininko Dida (%p01100) pastangomis.

Viltis

Italų pretenzijos viešpatauti Europoje yra ne be pagrindo. Dar prieš metus Čempionų lygos pusfinalyje šios šalies atstovai sudarė 75% visų dalyvių. Taip mąstant, už čempionų vardą finale turėtų kovoti italai ir ispanai. Ne tik stipriausiųjų Europos klubinių čempionatų rengėjai ir reguliarūs visokių Europos taurių nugalėtojai, bet ir visad neteisingai skriaudžiami teisėjų.

Tačiau klubinis futbolas rinktinės žaidimo neįtakoja. Ko gi galėtų viltis Italijos rinktinė prieš Euro-2004? Gal nuskambės ir keistokai, tačiau vienintelė „squadra azzura“ viltis gali būti tame, kad jei ilgai daužai galvą į sieną, tai vieną dieną galima tą sieną sulaužyti.

Sunku trumpai apibrėžti tokių žaidėjų, kaip Gennaro Gattuso, Cristiano Zanetti, Gianluca Zambrotta, Damiano Tommassi ar Alessio Tacchinardi vaidmenis aikštėje. Trapattoni šioje pozicijoje turi nemažą rezervą. Jis dar gali panaudoti milanietį Andrea Pirlo, kuris pagaliau įsitvirtino pagrindinėje savo klubo sudėtyje, bei laikomas vienu geriausiu saugų Italijoje. Arba jo bendraklubį Massimo Ambrosini, kuris nors ir dažniausiai į aikštę įeina nuo atsarginių suolo, bet vaizdo aikštėje negadina.

Gavę kamuolį varžovų aikštės pusėje jie kažin ar bandys apgauti gynėjus, ar darys abejotiną perdavimą link vartų į kovą. Prancūziškas „Droit au but“ – tiesiausiu keliu link vartų – ne jų kelias. Vienintelis variantas, kuriuo jie bandys aštrinti žaidimą – jei varžovas sugalvos suklysti ir atverti jiems tiesius kelius pasiekti įvartį. Karts nuo karto būna, kad jie smūgiuoja iš toli į vartus, bet ir tai su sąlyga, kad kas nors iš komandos draugų sugebės jiems sukurti situaciją smūgiui. Dažniausiai jie stengiasi išsaugoti kamuolį komandai ir perduoti jį atakuojančio plano partneriams – Francesco Totti, Alessandro Del Piero arba Stefano Fiore.

Pagrinde dėl štai tokios taktikos italų žaidimas atakoje labiausiai ir primena galvos daužymą į sieną. Visiškas paprastumas harmonijoje su nepakeičiamu efektyvumu. Šimtas penkiasdešimt du šūviai iš krašto į centrą Kaka (%p01120) link „Milan“ schemoje – ir vienas iš jų būtinai baigsis įvarčiu. Du šimtai dvidešimt du kamuolio pakėlimai į kairįjį kraštą, link Del Piero, „Juventus“ schemoje – ir varžovui teks nors sykį pradėti nuo aikštės centro. Trys šimtai devyniasdešimt vienas perdavimas į priekį Filippo Inzaghi link, ir bent viena nuošalė bus neskirta. Būtent atsitraukę gynybinio plano saugai parūpina tokį didelį vartininko nuginklavimo bandymų kiekį puolantiesiems žaidėjams. Jų uždavinys – atiminėti kamuolį ir saugoti jį komandai. Ir jeigu komandinis žaidimas yra suderintas, italai gali perdavinėti kamuolį vienas kitam valandų valandas. Viskas dėl to, kad nukreipti ataką į per metų metus patikrintą variantą, kuris turėtų tapti įmušto įvarčio priežastimi.

Iš pirmo žvilgsnio ideali schema. Tačiau yra vienas „bet“.

Reikalas tame, kad kai tu muši galva į sieną, šiame procese nuo galvos mažai kas priklauso. Kur kas svarbiau, su kokia siena turi reikalų. Jei kalba eina apie Korėjos rinktinę, kuri savo gynybos veiksmais primena būtent sieną, tai bus sunkoka. O jei po to, kai tu pramuši ta sieną, egzistuoja penkiasdešimtprocentinė galimybė, kad ateis teisėjas, ir kad šis pramušimas nesiskaito ir viską reikia daryti iš naujo, tai tokios sienos nugalėti neįmanoma.

Būtent taip nutiko Pasaulio Čempionate 2002 metais. Italijos rinktinės viltis yra tame, kad Portugalijoje bus kitaip.
Straipsnio įvertinimas: 0 0
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...

Kitos naujienos