Interviu: Lietuvos ultrų lyderis "Storas" © Eurofootball.lt
Tai žmogus, du dešimtmečius sergantis už Vilniaus "Žalgirį" ir Lietuvos rinktinę bei išmaišęs kone visą Europą skersai ir išilgai. Šalies futbolo mėgėjams geriausiai pąžįstamas pravarde Storas, jis vadinamas "Žalgirį" palaikančios "Pietų IV" grupės ir apskritai Lietuvos ultrų lyderiu. Viena spalvingiausių Lietuvos futbolo asmenybių sutiko duoti išskirtinį interviu EuroFootball.lt ir pakalbėti apie ultrizmą, santykius su kitų komandų fanais, savo pirmą apsilankymą stadione, keliones, mylimą klubą ir kitus klausimus.

- Kas yra ultrizmas? Kokia jo ideologija?
- Sakykim taip - tam tikras gyvenimo būdas. Tam tikra subkultūra. Nežinau ar tai būtų galima pavadinti ideologija. Yra tam tikri bendri bene visiems ultroms gyvenimo, veiklos principai, tačiau vargu ar tai yra galima vadinti tam tikra bendra ideologija. Na tai yra tiesiog viena iš fanų rūšių. Aktyvių fanų. Dažniausiai ultros yra aktyviausi tam tikro klubo gerbėjai, besirenkantys nuolatinėje savo tribūnoje stadione. Bene svarbiausia jų veikla - stengtis sukurti savo komandai kiek įmanoma aukštesnio lygio garsinį ir vaizdinį palaikymą. Visa tai daro organizuotai. Ultra neateis į bet kurią tribūną pašaukti klubo pavadinimo ir taip praleisti laisvalaikį. Ką daro be šio? Viską, kaip ir visi žmonės - kvėpuoja, valgo, mylisi, mušasi, miega ir keliasi...

- Kodėl kai kurie žmonės ultras laiko chuliganais?
- Na, visų pirma - chuliganas tai nėra pastovi žmogaus būsena ar ne? Juk tas pats žmogus gali spirti i šiukšlių dėžę, ir ta patį vakarą rūpintis savo žmona ir vaikais, būti puikus tėvas. Taip ir dėl ultrų - chuliganai mes galbūt dėl to, kad į įžeidimą galime atsakyti antausiu, kad nesuprantam idiotiško įstatymo dėl pirotechnikos naudojimo stadionuose uždraudimo, galbūt net dėl to, kad visiškai nenorim būti vien tik futbolo vartotojais ir bandome diegti savo požiūrį i futbolą ir palaikymą. O apskritai mes esame bene lygiai tokie patys, kaip ir bet kurie kiti žmonės.

- Ką pasakytum eiliniam žmogui, panorusiam prisijungti prie aktyvaus savo klubo palaikymo, tačiau nedrįstančiam to daryti dėl neigiamo ultrų judėjimo įvaizdžio?
- Reklaminę frazę: įvaizdis - dar ne viskas... Konkuruoti su pseudorimta žiniasklaida, kuri kuria blogą mūsų įvaizdį, mes negalim. Jeigu žmogus manęs paklaustų, aš jam išdėstyčiau viską kaip yra. Tik problema, kad yra žmonių, kurie tiki tuo suformuotu stereotipu, galbūt net keliais stereotipais: kad ultra būtinai yra visiškas girtuoklis, kad tai būtinai yra bukas žmogus, kuriam rupi tik "sudaužyti" kam nors fizionomiją, kad ultra turi būti skusta galva ir kareiviškais batais...

- Ko trūksta Lietuvos futbolo palaikymo kultūroje?
- Pirma - žmonių. Stadionai yra tušti. Antra - tų žmonių nusiteikimo. Juk jei lietuviai susirenka i stadioną, jie geriausiu atveju graužia saulėgrąžas, blogesniu – "dūduoja" aerozolinėmis dūdomis, kažkodėl manydami, kad tai ir yra palaikymo kultūra... Dar lietuviai ypatingai nedainingi. Be to, dauguma galvoja, kad nusigerti iki žemės graibymo - puikus futbolo priedas... Apskritai, skirtingai nei kitose šalyse, čia į stadioną renkamasi tiesiai į rungtynes. Tai irgi šiek tiek byloja apie mūsų požiūrį į futbolą...

- Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
- Ji bet kokiu atveju yra sunkiai išsprendžiama. Jos tikrai neišspręs LFF ar dar kas nors kitas. Nežinau, kas lietuvius gali išmokyti bent jau sugiedoti savo šalies himną... Netgi ultros šiuo klausimu toli gražu nėra idealai ir ne visada pataiko i taktą...

Yra dar viena problema. Žmonės atėję i stadioną įsivaizduoja, kad svarbiausia garsinio palaikymo dalis - kuo garsiau išsirėkti. Palyginkime mūsų stadioną per rinktinės rungtynes ir beveik bet kurį užsienio stadioną. Pas mus, kai visi bando skanduoti kas sau - bendras stadiono skambesys tampa "kakofonija".

Visur kitur yra pagrindinis stadiono "užvedėjas": ultros, kurie "leidžia gabalus" per visas rungtynes. Likęs stadionas gi turi pasirinkimą: palaikyt tai, ką užvedė ultros ar patylėti. Čia jei neturi pasirinkimo, tada šaukia sau kas į galvą užėjo tuo metu.
Šiaip Lietuvoje šiuo klausimu dažnokai kyla nesutarimai tarp ultrų ir kitų aistruolių (jeigu jų būna, aišku...).

- Kaip susikūrė tavo atstovaujama "Žalgirio" ultrų grupė "Pietų–IV"?

"Pietų-IV" kaip grupė susiformavo 1985-87 metais, o viso to istorija ganėtinai ilga. Jei kalbant trumpai, tai anksčiau, senais laikais, aistringiausi žmonės vaikščiodavo po įvairius sektorius, tačiau tai ilgai tęstis negalėjo, nes buvo prarandama dalis žmonių. Kartą visi tiesiog nutarė ateiti į "Pietų-IV" tribūną ir daugiau iš jos neišėjo, visad rinkosi čia.

- Kokius santykius "Pietų–IV" palaiko su kitų Lietuvos komandų fanais?
- Na, visi užsieniečiai, susipažinę su Lietuvos fanų scena, sako, kad Lietuva - labai keista šalis šiuo klausimu. Čia nevyksta ultrų tarpusavio karai. Galbūt dėl to, kad visa laiką, kiek pamenu, "Pietų-IV" buvo aiškiai stipriausia fanų grupė šalyje. Ir niekas nenori išbandyti jos kovinio pajėgumo savo kailiu.

Kita vertus, negalima teigti, kad susidūrus su kai kurių užsienio klubų aistruoliais viskas baigiasi taikiai... Vis dėlto manau, kad ta taika Lietuvoje yra dėl to, kad ultrų judėjimas nėra populiarus ir visos grupės yra labai negausios. Pastaruoju metu jos siek tiek išaugo, bet dar prieš kelis metus visi vieni kitus pažinojo kaip "nuluptus" - kur čia kariausi tokiomis sąlygomis?..

Apskritai geriausi santykiai yra su Klaipėdos "Atlanto" ultromis. Po jų matyt eitų jau deja nebeegzistuojančio Alytaus "Dainavos" klubo vis dar egzistuojanti ultrų grupelė ir Panevėžio "Ekrano" "Pirmoji Armada".

- Ne paslaptis, kad "Pietų–IV" ultros ypač nemėgsta kitų sostinės komandų - "Vėtros" ir "Vilniaus". Kodėl?
- Tai prasidėjo ne taip senai. Tačiau, ir tiedu kiti klubai susikūrė neperseniausiai. "Vėtra" yra nemėgstama dėl "agresyvios" šio klubo reklamos kampanijos. "Vilnius" - dėl keistokų jų aistruolių.

Kita vertus, anksčiau ar vėliau turėjo prasidėti klubų konkurencija dėl savo gerbėjų. Manau, neilgai trukus, Vilnius jau nebus provincialus "savo parapijos patriotų miestas". Jis pretenduoja i didmiestį, tad didmiesčio taisykles palies ir futbolą. Tie laikai, kai dauguma vilniečių vaikščiodavo i visų miesto klubų rungtynes ir juos visus vienodai palaikydavo - jau praeina. Dabar atsiranda vis daugiau žmonių, pasirinkusių tam tikrą klubą ir nemėgstančių konkurentų.

Bet ar tai blogai? Manau, kad ne. Nes dabar mums rungtynes prieš "Vėtrą" - principo reikalas, "Vėtros" fanams derbis su "Vilniumi" - irgi. Pažiūrėkite i mūsų palaikymą. Per derbius jis būna šiek tiek geresnis, negu per rungtynes su pvz. "Sūduva" ar "Kaunu".

- Ar Lietuvoje pasitaiko neramumų ir konfliktų per šalies čempionato rungtynes?
- Rimtų - ne. Šiokių tokių vienkartinių pasitaiko. Pastaruoju metu jų kiek padaugėjo. Galbūt dėl to, kad fanų grupės šiek tiek padidėjo. Dabar aš jau nepažįstu kitų klubų aktyvių aistruolių grupių visų narių, o anksčiau mes vieni kitus kaip "nuluptus" pažinojome.

- Ultrų santykiai su stadione budinčia apsauga ir policija dažnai būna gana įtempti. Kokios to priežastys??
- Na, sakyčiau dėl to kalti dalinai esame ir mes, ir jie. Manau, ir vieniems ir kitiems teks ateityje susitaikyti su tuo, kad ir vienų ir kitų buvimas stadione – neišvengiamybė.
Kita vertus - pasakykit, kaip susitaikyti su vietos policija "Atlanto" ultroms, kai pareigūnai prieš pora metų nužudė jų draugą, o kaltieji ne tik kad nėra nubausti, bet dar ir "traukiami už ausų" visos teisėsaugos sistemos?

- Kada pradėjai domėtis futbolu? Pirmas tavo apsilankymas stadione?
- Papasakosiu paradoksalią istoriją. Pirmus kartus mane ir mamą į stadioną vesdavosi tėvas. Tada man buvo keli metai. Ir kaip aš tada negalėjau pakęsti futbolo... Kur reikia sėdėti, žiūrėti, kaip kažkokie dėdės vaikosi kamuolį ir nieko nesuprasti, kodėl visi kiti dėdės taip griebiasi už galvų, šaukia, rėkia, reaguodami į įvykius aikštėje...
Nesitiki? Bet taip ir buvo.

- Ir palaipsniui pripratai prie to?
- Kai "Žalgiris" kopė į SSSR aukščiausiąją lygą. galva jau buvo "pramušta" futbolu. Žiūrėdavau visas rungtynes per televiziją, dienas leisdavau futbolo aikštėje, aišku, negalėjau nenueiti ir į stadioną. Eidavau su klasės draugais. Tada stadionas jau man padarė kitokį įspūdį. Jis mane užbūrė. Nuo to laiko praleistų "Žalgirio" namų rungtynių, manau, ir dvidešimties nesusidarytų...

- Ką tau reiškia "Žalgiris" ir Lietuvos rinktinė?
- "Žalgiris" - gyvenimo būdą, emocijas, draugus iš "Pietų – IV" - bene viską. Lietuvos rinktinė man tautos, Tėvynės išraiška futbole.

- Pačiam yra tekę aplankyti nemažai šalių. Kurios išvykos labiausiai įsiminė ir kodėl?
- Įsiminė daug išvykų. Kad ir ta šiemetinė į Italiją (Europos čempionato atrankos rungtynės, kurias Lietuva su Italija sužaidė 1-1;- aut. past.). Galėjau didžiuotis, kad esu lietuvis. Vis dėlto nepralaimėjome pasaulio čempionams.

Puikiai pamenu ir išvyką su rinktine į Čekiją prieš kelis metus. Tada pralaimėjome rungtynes, tačiau laimėjome "trečią kėlinį". Vietiniai tada labai negražiai pasielgė - sudegino mūsų Trispalvę. Stipriai supykę buvome, nebuvo svarbu nei kad priešų daugiau, nei kad jie stambesni...

Taip pat "Žalgirio" rungtynes "Intertoto" turnyre Budapešte su "Kišpešt", kai tokiu skirtumu laimėjome "gerklių kovą" tribūnose, kad vietos ultros išeidami mums plojo... Įstrigo ir pati ilgiausia išvyka - dviguba: Jerevanas-Kijevas, užsitęsusi 16 dienų.

Ir aišku, nepamiršiu dar sovietmečio "Žalgirio" rungtynių Belgrade. Tada aš pirmą kartą patekau į užsienį. Vien jau dėl to atsimenu puikiai. Bet kas dėjosi "Crvena Zvezda" stadione per tas rungtynes, to savo akimis daugiau niekada nemačiau... Serbų komandos palaikymas tada mane apkerėjo ir nuo tada aš visada mėgstu šį miestą. Tai man buvo įdomiausia ir svarbiausia. O šalies grožis, gamta, architektūra - visa tai – antraeiliai dalykai.

- Ar domiesi užsienio futbolu?
- Sakykim taip - šiek tiek.

- Neįdomu?
- Per pasaulio ar Europos čempionatus nuo televizoriaus mane atitraukti gali tik "Žalgirio" rungtynės. Tačiau nuo Čempionų lygos komercializmo man darosi koktu. Šiaip reikalais užsienio fanų judėjime domiuosi galbūt daugiau negu pačiu užsienio futbolu...

- Ar ir kitų ultrų toks požiūris?
- Ne, nebūtinai. Vieni tuo domisi daugiau, kiti - mažiau. Vieniems svarbiau, ar laimėjo "Milan" ar "Inter", kitiems - (tame tarpe ir man) - kas iš jų laimėjo tribūnose.

- Kiek apytiksliai kartų pabuvojai užsienyje ir kiek šalių aplankei?
- Galbūt geriau aš atsakysiu atvirkščiai. Iš dabartinių 53 UEFA narių nesu buvęs aštuoniose šalyse. Tačiau tikrai neskaičiavau kiek kartų aš jose pabuvojau...

- Ką manai apie permainas "Žalgiryje"? Ar tiki, kad naujieji klubo savininkai gali sugrąžinti klubą į buvusias aukštumas?
- Į buvusias aukštumas - negali. Negali todėl, kad savo laikais "Žalgiris" buvo ne kas kita, kaip Lietuvos rinktinė. Pamirškime galų gale tą nostalgiją legendiniam "Žalgiriui". Tai garbinga klubo istorijos dalis, bet nūdienos sąlygomis jos pakartoti neįmanoma.

O apskritai, manau, kad permainos eina į naudą. Atėjus naujiems savininkams, man tai buvo naujas impulsas ir viltis.

Visi keikia Janušą Loputį, bet dažnas iš jų neprisimena, kad jei ne jis – "Žalgiris" išvis galėjo neišlikti. Už tai aš jam dėkingas. Bet pasikeitus savininkams vilties tapo kur kas daugiau.

- Ko palinkėtum Lietuvos futbolo mėgėjams?
- Nežinau ko linkėti, nesu futbolo žvaigždė.. Iš tiesų norėčiau palinkėti, kad jų vis gausėtų...