![Straipsnis: Futbolo psichologija, arba kada lietuviai žais pasaulio čempionate? [II dalis]](https://www.eurofootball.lt/img/uploaded/w900/2023/08/56545.jpg)
© Eurofootball.lt
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9115"]Pirma straipsnių ciklo dalis[/link]
Kliūčių ruožas, kurį įveikia visi
Lietuva yra krepšinio šalis ir Marijos žemė! Ar tai rimtas argumentas? Tai mitas ir anekdotas, bet ne argumentas, jei kas tokiais dalykais tiki... Kada viena sporto šaka trukdė kitai? Kodėl būtent Lietuvoje trukdo? Kuo kenkia Prancūzijos futbolui labai stipri šios šalies regbio rinktinė? Ledo ritulys labai populiarus Čekijoje, bet tai nesutrukdė šios šalies futbolo rinktinei du kartus žaisti pasaulio čempionato finale ir tapti Europos čempione. O štai Serbijoje būtent krepšinis futbolui nė kiek netrukdo!
Jeigu blogam šokėjui trukdo koks nors organas, tai būtina jį kuo skubiau amputuoti. Aišku, siekiant išvengti tos nemalonios operacijos, galima tą patį juokingą argumentą apversti kitaip. Parodyti jį iš kitos pusės.
Teigiama, kad „krepšinio šalyje“ visi domisi tik ta sporto šaka, o futbolu – beveik niekas. Tai visiška nesąmonė. Kada Lietuvoje nesidomėta Europos ir pasaulio čempionatais? Nebent tais metais, kai jie nevykdavo. Užtenka prisiminti 2002 metų pasaulio futbolo pirmenybių transliacijas iš Japonijos ir Pietų Korėjos, tą nepatogų jų laiką, per patį vidurdienį Europos laiku, ir mums iškart iškils vaizdas, kai kone kiekvienoje kavinėje buvo pastatyti televizoriai, ir jos buvo pilnutėlės. Ar mažiau sutraukdavo žmonių negu prestižinių krepšinio varžybų transliacijos? O 2006 metų pasaulio čempionatas Vokietijoje? Sausakimši troleibusai vakarais Vilniuje ir Kaune, žmonės skubėjo suspėti į pirmąją transliaciją. „Ne sezono“ metu žmonių pikas tokiu laiku troleibusuose paprastai jau būna pasibaigęs.
Lietuvoje niekas nesidomi futbolu! Kas prasimanė tokią nesąmonę? Gal keli senukai, pareikalavę savo metu, konkrečiai 1994 metais, kad pasaulio čempionato transliacijos būtų nutrauktos ir rodoma Dainų šventė? Tuomet ir prabilta ne vien apie „šventą krepšinį“, bet ir apie Marijos žemę, ir tokį pavojingą tai sakralinei teritorijai „šėtono pramaną“ kaip futbolas, kuris propaguoja smurtą, mums svetimą nekatalikišką vakarietišką ideologiją, ir pan. Kitokius argumentus dėl futbolo nepopuliarumo Lietuvoje sunku beprisiminti. Pagaliau Lietuvoje yra žmonių, ne tiek jau mažai, lyg niekur nieko teigiančių, kad Jėzus Kristus buvo lietuvių tautybės! Gal verta pakartoti tuos argumentus, kuriais paremta šita teorija? Bet jie tiek pat verti, kiek įrodinėjimai, kad Lietuvoje niekas nemėgsta futbolo, išskyrus pavojingą visuomenei „teroristų saujelę“.
Gerai, pasakytų kitas žmogelis, kurį visiškai apleido tikėjimas futbolu, juk Lietuva tokia maža šalis... Nuo kada tapome mažiausia Europos šalimi? Palyginkime. Lietuvos plotas – 65.200 kv.km, Nyderlandų – 37.330 kv.km. Taigi Lietuva yra dvigubai didesnė. Olandai du kartus žaidė pasaulio čempionato finale, buvo Europos čempionai. Belgija? Jos plotas – 30.513 kv.km, taigi vėl dvigubai mažesnė šalis. Dar palyginus neseniai Belgijos rinktinė buvo viena stipriausių Europoje, gerai žinomi belgų klubai „Club Brugge“ ir „Anderlecht“. O kas nežino olandų „PSV, „Ajax“ ir „Feyenoord“? Galima įrodinėti, kad Belgijoje gyvena beveik tris kartus daugiau žmonių negu Lietuvoje, o Nyderlanduose – beveik penkis kartus. Ar tai tvirtas argumentas? Visi be juokų, juk ir Kroatijos plotas mažesnis negu Lietuvos – 56.538 kv.km, ir gyventojų ne tiek jau daug – 4,3 mln., bet kroatai 1998 metų pasaulio futbolo čempionate užėmė trečia vietą, pastovūs šios rango varžybų dalyviai. Juk ir slovėnai buvo pasiekę ir Europos, ir pasaulio čempionato finalines pirmenybes, nors Slovėnija yra nykštukinė valstybė: plotas – 20.251 kv.km, gyventojų skaičius – 1,9 mln. Taigi ne šalies dydis lemia ir gyventojų skaičius. Pavyzdžiui, ką jūs galite pasakyti apie Indijos futbolo pasiekimus... Šios šalies plotas – 3.287.590 kv.km, gyventojų skaičius – 1 mlrd. 50 mln. žmonių. Tai ar verta Lietuvą daryti gumine ir tempti bent jau iki Ukrainos dydžio? Pridėję ranką prie širdies pasakykite, ar tai bent kiek padėtų Lietuvos futbolui!
Galima pereiti ir prie rimtesnių argumentų. Silpnas Lietuvoje klubinis futbolas. Šiek tiek žaidžiama keliuose Lietuvos miestuose, o tarp rajonų komandų nebent Marijampolės „Sūduva“ yra rimtesnė komanda. O kokia padėtis Nyderlanduose? Juk šioje šalyje 18 komandų aukščiausias divizionas kažkokia neįsivaizduojama prabanga, lyg liūtis pilasi rezultatai 5:0, 6:2, o jau 4:1 turbūt ten niekas nelaiko ypatingai skambia pergale. Mažyčiai Nyderlandai aiškiai „netempia“ iki tokios griozdiškos lygos. Komanda, kuri atsiduria žemiau dešimtosios vietos turnyro lentelėje, paprastai į keturis įvarčius atsako vienu „garbės“. Toks bendro neaukšto lygio čempionatas netrukdė stipriausiems olandų klubams nei Čempionų lygos laimėti, nei UEFA taurės iškovoti. O kiek olandų futbolininkų „išsimėtę“ po prestižinių lygų superklubus?
Pasakysite bendra futbolo struktūra, organizacija... Čia jau arčiau tiesos. Bet ne šalies dydis, ne gyventojų skaičius, tikrai, lemia tą struktūrą. Kažkas kita Lietuvai trukdo ją turėti.
Blogi stadionai? Pastatykime, ir Lietuvos futbolo lygis kils iki žvaigždžių! Kaip bežaistų rinktinė, geras stadionas vis vien reikalingas. Tik nereikia žadėti, kad stadionas savaime iškovos Lietuvai kelialapį į pasaulio pirmenybes. O kai kurie Lietuvos futbolo federacijos vadovai pateikia ir tokį argumentą. Prisiminkime 1974 metų pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje. Ten dalyvavo ir Haičio rinktinė. Įdomi, kokie šioje šalyje stadionai? Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai pati neturtingiausia pasaulio valstybė. Voodoo, zombiai, diktatūra, perkimšti kalėjimai, skurdas, epidemijos... Tuo metu CONCACAF gaudavo tik vieną kelialapį į pasaulio čempionatą, taigi Haitis turėjo aplenkti ir Meksiką, ir JAV, ir daugybę Karibų jūros salų bei Centrinės Amerikos šalių rinktinių. Ir pasaulio čempionate Haitis pasirodė ne prasčiausiai. Tik lenkams pralaimėjo 0:7, su Italija sužaidė 1:3, su Argentina – 1:4. Kaip visa tai paaiškinti?
Išeitų, kad mūsų futbolininkai lyg dėl kitų priežasčių sugeba mažiau negu jų varžovai, be to, smarkiai prisibijo „autoritetų“. Bet, sakykite, ar futbolininkai ne tie patys žmonės? Ar jų neslegia tas pats ydingas mąstymo modelis. Ar jie negalvoja, kaip ir viski kiti, kad Lietuva futbolo pergalėms pernelyg maža šalis? Ar jiems lygiai taip pat neatrodo, kad krepšinis trukdo futbolui? Ar jie taip pat negalvoja, kad Vilniaus „Žalgirį“ reikia performuoti į Madrido „Real“, ir geri rezultatai pasipils kaip iš pypkės? Ar ne pernelyg slegia tokios nuostatos? Tas visiškai nelogiškas More‘o – Swifto mąstymo modelis? Kuriame svajonę, kad ją paneigtume. O sofistai jums įrodys, kad įrodysi tai, ką tu ši anksto nori įrodyti, nepriklausomai nuo to, kokia bus ta objektyvi tiesa, jos ir neįmanoma atrasti. Gerai, vienus pavadinkime skeptikais, o kitus – kitus reliatyvistais. Kas labiau artima lietuvių masėms – skepsis ar reliatyvizmas? Aišku, kad skepsis! Skeptikui nors viskas atrodo neįmanoma, vis dėlto kažkas atrodo. O reliatyvistas – tai cinikas, jam apskritai nieko švento nėra, kaip nori, taip ir gali būti. Koks jam skirtumas?
Bet jau seniai pastebėta, kad žmonės mąsto pagal modelį, tiesiog automatiškai viską prie jo pritaiko. Tiek skepsis, tiek reliatyvizmas nėra būtina minties eiga, jos schema. Reliatyvistai nežino ką objektyviai rinktis, todėl gina tik savo asmeninius interesus, nesukdamas galvos, ar jie teisingi, ar apskritai ir jo argumentai nėra laužti iš piršto. Skeptikas iš anksto save pasmerkia nesėkmei, jis automatiškai renkasi argumentus, kurie įrodo, kad „tai neįmanoma“, jis nenori pastebėti visai kitų dalykų. Jis pasirenka argumentus pagal save, ne kad įrodytų ką nors, bet paneigtų, kas jam jau iš anksto atrodo nerealu. Taigi šis More‘o-Swifto mąstymo modelis apskritai jokios tiesos negali įrodyti.
O štai budistas filosofas būtų nesunkiai įveikęs Gorgiją. Užtektų pasakyti, kad bet kokia klasifikacija yra dirbtinė, atspindi tik tam tikras psichologines nuostatas, ir lyginti galima vien tapačius dalykus. Kiekvienas dalykas įrodo pats save, kito dalyko negalima įrodyti kitu. Beje, tai žinojo ir romėnų filosofai, paskelbę ydingo mąstymo formulę „qui pro quo“, tai reiškia „vienas keičia kitą“. Taigi reliatyvus argumentai nieko negali įrodyti, todėl pagal tą metodą jau iš anksto bet kokia diskusija yra beprasmė. Skeptikų argumentacija yra kvaila, nes jie nepatikrino pirminės nuostatos, ar tai, kas jiems atrodo utopija, iš tikrųjų yra neįvykdoma. Jeigu tai įmanoma, tuomet reikėtų kurti metodiką, kaip tai padaryti, o ne neigti. Pagaliau ir neigimo argumentai yra beprasmiai, nes čia neteisingai klasifikuojama, surandamos neegzistuojančios priklausomybės, kad futbolo lygis priklauso nuo šalies ploto. Iš negali išvesti jokio dėsnio, vadinasi, tai neteisinga.
Taigi atsakymai slypi visai kitur. Jie elementariai paprasti. Taigi užuot klasifikavę valstybes pagal dydį, pabandykime klasifikuoti patį futbolą. Ir atrasime keletą visai netikėtų dalykų. O pagrindinis kliūčių ruožas, kurį reikia įveikti, norint pasiekti pasaulio čempionatą, tai ydingas mąstymas.
Laukite tęsinio
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9489"]Trečia straipsnių ciklo dalis[/link]
