© Eurofootball.lt
- Kaip vertini kai kurių rinktinės narių pasisakymus dėl dėmesio trūkumo iš trenerio pusės, ar tokie nesutarimai nepakenks rinktinei ruoštis artėjančioms rungtynėms?
- Manęs asmeniškai į rinktinę taip pat nekviečia, turiu omenyje mes visi gauname iškvietimus į klubus ir vykstame. Galiu pasakyti tiesiogiai- rinktinė – ne vaikų darželis. Priekaištauti viešai, kad treneris nepaskambina ir nepaklausia, kaip kuris iš mūsų gyvena, ar nesėdi prie to paties pietų stalo yra juokinga. Esu žaidęs daugelyje klubų, todėl galiu sakyti, kad iš tiesų visame pasaulyje taip yra. Žaidėjai turi savus interesus, trenerių štabas savus, galiausiai mus vienija futbolas, Lietuvos rinktinė. Visada pasipasakojame, kaip kuriam mūsų sekasi, tačiau tos kasdieninės temos mūsų ir trenerių, savaime suprantama, yra skirtingos, nesame bendraamžiai. Su treneriu pakankamai bendraujame treniruotėse, susirinkimuose.
- Kokią atmosferą tu asmeniškai jauti būdamas treniruočių pasiruošimo stovykloje?
- Įsivaizduokite į rinktinės stovyklas atvyksta 30 futbolininkų. Manau, jog fiziškai sunku būtų treneriui prie kiekvieno prieiti ir skirti pusvalandį kalboms. Paskaičiuokite, kiek laiko tam reikėtų skirti. Ne panelės esame, susirinkusios į būrį ir reikalaujančios išskirtinio dėmesio. Mus sieja darbiniai ryšiai ir tai yra normalu.
Asmeniškai man nepatinka, kuomet žaidėjai suasmenina savo ir rinktinės problemas. Mūsų, kaip rinktinės žaidėjų, tikslas- laimėti, o ne reikalauti dėmesio. Rinktinėje tokiems dalykams ne vieta. Esame būrys skirtingų žmonių, turime vienas prie kito derintis, burti gražų ir darnų kolektyvą. Futbolas - juk komandinis sportas. Tai, kad maža trintis gali būti pas mus yra natūralu. Negalim būti visi gerais draugais, svarbiausia pagarba viens kitam.
Apie kai kurių žaidėjų priekaištus išgirdau tik iš Lietuvoje esančių pažįstamų, kurie man skaitė žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius apie žaidėjų pareiškimus dėl dėmesio stygiaus, apie trenerio kitas pareigas. Skaičiau internete pasiūlymus keisti trenerį ir panašiai. Nepritariu šiems dalykams - per paskutinius metus Lietuvos rinktinė pradėjo kokybišką žaidimą, kuo toliau tuo labiau susižaidę esame tarpusavyje, rinktinėje atsirado žaidimo braižas. Nuo A.Skarbaliaus laikų rinktinė yra labai pasikeitusi, yra daug naujų veidų, jaunimas sėkmingai įsilieja. Keisti trenerį? Į Lietuvos rinktinę kandidatų tėra maksimaliai 35 futbolininkai...Treneris viską žino, gerai mus visus pažįsta, jis padaręs labai didelį įdirbį rinktinėje. Tad metam asmeniškumus ir gal visi kartu pradedame suvokti, kas iš tiesų yra svarbu...
- Ką manai apie A.Liubinsko ir E.Česnauskio „nesusikalbėjimą“?
- Utopija. Kažkas pasijautė nuskriaustas ir įžeistas. Regis jau visi esamę baigę sporto mokyklas, nesame jau vaikai, praėję esame tą amžiaus tarpsnį. Edgarą treneris viešai kvietė į rinktinę. „Ant karštųjų“ pasakyti trenerio žodžiai turėtų nusistovėti, esame profesionalūs futbolininkai, gal turime išmokti priimti kritiką. Kvietė jį treneris, o ir mes komandos nariai norime su Edgaru pasikalbėti.
Asmeniškai ir man būdavo tokių situacijų – atvažiuodavau į rinktinę, sėdėdavau ant atsarginių suolelio, nepatekdavau į startinę sudėtį, grįždavau į klubą, kuriame jau visi žinodavo, kad nepatekau į pagrindą, tai pliuso mums savo klubuose tikrai neuždeda.
Tuo pačiu keistas atrodo žiniasklaidos trenerio asmeninio gyvenimo analizavimas - ką jis veikia be rinktinės vyr. trenerio pareigų, kur jis dar dirba, kokias pareigas užima ir t.t. Negi tik šiandien visiems parūpo, ką veikia mūsų treneris? Mes, futbolininkai, taip pat žaidžiame kituose klubuose, nežaidžiame tik rinktinėje ir duonai užsidirbame žaisdami savo klubuose, - bet juk tai yra normalu. Lietuvoje šiuo klausimu, mano nuomone, per daug iškreiptas požiūris. Visi žinome futbolo situaciją, tai kam dar ieškoti šmeižto, juodulių, gal laiką švaistykime geresniems darbams ir planams?
