Kalėdoms gavęs naują, 2018 m. pasaulio futbolo čempionato kamuolį, FA „Utenis“ U-10 komandos kapitonas Žygimantas Šeduikis atkakliai dirba treniruotėse ir namuose, kad užaugęs pats, kaip žaidėjas, galėtų tokiuose čempionatuose dalyvauti
Kapitonu demokratiškuose rinkimuose Žygimantą išrinko komandos draugai. Prasidėjus mokslo metams, vaikų treneris Aurimas Meidus surengė rinkimus, kuriuose balsuodami jie rinko komandos lyderį. Žygimanto nuomone, tokio draugų įvertinimo jis sulaukė dėl gero žaidimo, tą patvirtino ir už jį balsavusieji. „Jis gerai žaidžia, gerai atlieka visas užduotis, – kapitoną gyrė kiti berniukai. – Be to yra draugiškas, tinkamiausias žmogus iš visos mūsų komandos.“
Pats Žygimantas pastebėjo, kad kapitono raištis, kurį dėvi rungtynių metu, suteikia ne tik garbės, tačiau ir pareigų tiek varžybose, tiek treniruotėse. Jis jaučiasi atsakingas už komandos drausmę, elgesį, už trenerio nurodymų vykdymą. „Futbolininkas turi ne tik įmušti įvartį, būti greitas, atidus, bet ir drausmingas, klausyti trenerio nurodymų, o aikštėje demonstruoti drąsą“, – savybes, būtinas geram žaidėjui, vardino Žygimantas.
Futbolu jaunasis komandos lyderis susidomėjo dar lankydamas darželį ir su tėčiu žiūrėdamas rungtynių transliacijas, o siekti futbolininko karjeros nusprendė, kai į jo lankytą vaikų darželį atėjo ir penkiamečiams-šešiamečiams užsiėmimus ėmė rengti dabartinis jo treneris A. Meidus. Jau tuomet, pastebėjęs sūnaus užsidegimą, tėtis Nerijus Šeduikis jį pradėjo vežioti į futbolo treniruotes stadione. Tuo metu berniukas buvo jaunesnis už kitus čia, trenerio Raimundo Bertašiaus, treniruotus vaikus, tačiau noras žaisti futbolą buvo didesnis už sunkumus.
„Žygimantą pirmą kartą pamačiau darželyje „Gandrelis“, kuriame vesdavau užsiėmimus vaikams. Jis iš karto išsiskyrė savo judrumu, koordinacija, buvo ir dabar yra labai gyvas, vikrus vaikas. Tylus, bet labai sportiškas, – prisiminė A. Meidus. – Tuometinis „Utenio“ sporto direktorius Olegas Boičyšinas, stebėdamas vaikų treniruotę, taip pat yra akcentavęs ir sakęs, kad berniukas turi puikius duomenis. Visiškai su juo sutinku. Kai pakvietėme Žygimantą lankyti treniruotes pas mus, jis iš karto tapo pavyzdžiu – santūrus, neišsišokantis, tačiau komandos pagarbą pelnęs lyderis, ne veltui vaikai jį išrinko komandos kapitonu“.
Pradėjęs sportuoti Žygimantas dar įdėmiau ėmė stebėti rungtynių transliacijas, analizuoti futbolininkų žaidimą ir techniką. Tiesa, jam įdomesnės ne vietinių, bet Europos komandų varžybos, užaugęs ir pats tikisi rungtyniauti viename iš elitinių klubų. Siekiamybė – Madrido „Real“, kur uteniškis galėtų pakeisti Cristianą Ronaldą, savo žvaigždę futbolo pasaulyje. Tačiau ir lietuviškame futbole berniukas turi jam imponuojančių žaidėjų, vienas tokių – Lietuvos rinktinės narys Darvydas Šernas, o praėjusiame sezone buvo susidraugavęs su „Utenyje“ žaidusiu Albertu Lopezu.
Siekdamas tikslo tapti aukšto meistriškumo profesionaliu futbolininku, Žygimantas sąžiningai ir nuoširdžiai dirba treniruotėse, nors kartais labai norisi padūkti su komandos draugais, užuot vykdžius trenerio nurodymus. „Lankau ir šokių būrelį, nelengva visur spėti. Kartais būna momentų, kai pavargstu, bet niekada nebuvo kilusi mintis mesti futbolą, – atskleidė berniukas. – Dar reikia spėti namų darbus atlikti, jei nespėju iki treniruotės, prie pamokų tenka sėdėti vakare.“
Nors užsiėmimų Žygimantui netrūksta, jis randa laiko ir knygoms. Tik apgailestavo, kad dar nespėjo paskaityti knygos apie C. Ronaldą. Vis tik laisvalaikiu jam smagiausia spardyti kamuolį – radę laisvą valandėlę su tėčiu važiuoja į stadioną ir, net šaltuoju metų laiku, žaidžia futbolą lauke. O jei į lauką eiti negalima, nes net stipriausi futbolininkai kartais suserga, iš popieriaus lapų susuka kamuoliuką, sutvirtina jį lipnia juosta ir spardo į vartus, kuriuos atstoja plačiai sudėliotos šlepetės.
„Tiek namuose, tiek lauke sūnus nuolat miklina kojas, – šypsodamasis pasakojo N. Šeduikis. – Pasitaiko ir nelaimingų nutikimų, kai kas nors virsta, lūžta, tačiau visi jau susitaikėme su sūnaus aistra futbolui ir stengiamės jį palaikyti.“
Namų kieme tėtis sūnui pastatė futbolo vartus ir įrengė aikštelę, kurioje ne tik pats su Žygimantu kamuolį spardo. Jaunasis futbolininkas ir dvylikametę seserį, ir jos draugę įtraukė į papildomų treniruočių procesą, o dabar nekantriai laukia, kada paūgės dviejų metų brolis, neabejotinai tapsiąs partneriu futbolo aikštėse.
Namuose Žygimanto tykojo ir pirmoji rimta trauma – žaidžiant su tėčiu berniukas krito ir susilaužė ranką. „Neskaudėjo, tik labai išsigandau, – atskleidė jis. – Sugipsuota ranka buvo penkias savaites, bet vis tiek lankiau treniruotes – ranka juk ne koja.“
Tai nutiko dar tada, kai Žygimantas nemokėjo kristi, dabar, tvirtino, išmokęs griūti taip, kad traumų išvengtų. Jis pastebėjo, kad žaidžiant salėje traumą patirti lengviau nei lauke, nes salės grindys kietos. O ir erdvės, šviesos salėje mažiau, todėl jis su visa savo komanda nekantriai laukia, kada pradės treniruotis ir rungtyniauti stadione.
