© Eurofootball.lt
Šiame straipsnyje rasite paslėptos „Barcelona“ istorijos faktų, atskleidžiančių tikruosius prezidento rinkimų užkulisius, „Barcos“ kovą su „Manchester United“ dėl Ronaldinho ir J. Laportos pergalės receptą.
Socio Nr. 27 869
Joanas Laporta gimė 1962 m. birželio 29 d. La Diagonale – viename iš judriausių Barselonos prospektų.
Nuo pat vaikystės tėvas mažąjį Joaną vesdavosi į „Camp Nou“ – stadioną, kuriame žaidė „Barcelona“ – visos Katalonijos pasididžiavimo simbolis. Čia matytas vaizdas visam laikui įsirėžė nedrąsaus berniuko vaizduotėje.
Būdamas septynerių metų, būsimasis „Barcelona“ prezidentas įstojo į klubo vaikų futbolo akademiją. Iš karto derėtų pasakyti, kad aikštėje vunderkindu jis nebuvo: vaikų treneris Jose Ramonas de la Cruzas atsimena, kad neaukšto ūgio Joanas žaidė saugu ir jam dažnai kliūdavo per treniruotes. Talento trūkumą berniukas kompensuodavo užsispyrimu ir darbštumu – jis pirmasis ateidavo į treniruotę ir paskutinis išeidavo.
Kai Joanui sukako 15 metų ir jam nepavyko įveikti atrankos į „Barcelona C“, tapo aišku, kad futbolininko karjerą teks pamiršti. J. Laporta sunkiai pergyveno pirmą skaudžią nesėkmę savo gyvenime: paprastai draugiškas ir guvus berniukas tapo uždaru tyleniu, kuris daugiausiai laiko praleisdavo savo kambaryje paslapčia verkdamas iš nuoskaudos.
Tuomet sūnui į pagalbą atėjo tėvas. Žinodamas, kaip jaunasis Joanas myli „Barcą“, tėvas pažadėjo, kad jei šis pagaliau surimtės ir kibs į mokslus, tai 16-ojo gimtadienio proga gaus karališką dovaną – „Barcelona“ klubo sirgaliaus (socio) pažymėjimą.
Joano gyvenime atsirado naujas tikslas ir ji griebėsi knygų. Berniukas mokėsi taip puikiai, kad tėvui nebeliko nieko kito, kaip tik išpildyti savo pažadą. 1978 m. birželį iš laimės švytintis jaunasis Joanas Laporta tapo oficialiu „Barcelona“ socio Nr. 27 869.
Mokslo aistra jį užvaldė. Baigęs mokyklą Joanas įstojo į prestižinį Barselonos Universitetą ir su pagyrimu baigė Teisės fakultetą.
Būdamas trisdešimties Laporta tapo vienu garsiausiu ir geriausiu Ispanijos advokatu. Nepaisant daugybės pasiūlymų, J. Laporta atsisakė važiuoti dirbti kitur ir liko Barselonoje. „Aš, matyt, labai myliu Kataloniją ir negalėčiau gyventi niekur kitur“ – tuomet teigė teisininkas. Netrukus Barselonoje jis atidaro prestižine tapusią nuosavą advokatų kontorą.
J. Laportos karjerai įtakos turi ir vedybos. Jo žmona tampa Konstancija Echevarria, Juanos Echevarrios, buvusio „Nissan Iberica“ prezidento, dukra. Po metų sutuoktiniams gimsta pirmasis vaikas – sūnus Polis, o netrukus – dar du – Guillermas ir Joanas jaunesnysis.
Gražuolė žmona, trys sūnūs, puikiai apmokamas darbas, nuosavas namas Viduržemio jūros pakrantėje, milžiniškas butas Barselonos centre, pripažinimas ir autoritetas – atrodė, ko daugiau reikia iki pilno laimės? Visi tikslai, išskyrus vieną, buvo pasiekti.
Vaikystės meilė ir toliau nedavė ramybės J. Laportai. Tos meilės vardas – “Barcelona”.
Kaip žudoma meilė
Nepasitikėjimo ir pykčio nuotaikos apgaubė Barseloną tą karštą 2000-ųjų vasarą. Po to, kai iš prezidento posto atsistatydino Josepas Lluisas “Imperatorius” Nunez’as, o iš trenerio pareigų pasitraukė Louisas van Gaalis, visą Kataloniją sukrėtė neregėta išdavystė – į Madrido “Real” pabėgo buvęs “Barcelona” numylėtinis Luisas Figo.
Katalonijos superklubo prezidentu tapo buvusi “Imperatoriaus” dešinioji ranka – Joanas Gaspartas i Solves’as.
Išeidamas J. Nunez’as paliko milžinišką palikimą: daugiau kaip 20 trofėjų ir “Barcelona” iždą, lūžte lūžtantį nuo pajamų. Amžių sandūroje “Barcelona” kartu su “Manchester United” buvo patys turtingiausi pasaulio klubai.
Tačiau atėjus J. Gaspartui viskas apsivertė. 2000 metais naujasis “Barcelona” prezidentas futbolininkams pirkti išleido 84,8 milijonus eurų. Į komandą ateina olandas Marcas Overmarsas, ispanai Gerardas, Alfonso ir prancūzas Emmanuelis Petit.
Tačiau tai dar ne viskas. 2001 m. J. Gaspartas vedinas kažkokio nesuprantamo noro nupirkti viską, kas tik juda su kamuoliu, ima toliau šokiruoti Europą savo pirkiniais. Naujiems žaidėjams įsigyti išmetama 98,8 milijonai eurų, o komandą papildo Javieras Saviola, brazilai Geovanni ir Fabio Rochembackas, prancūzas Philippe’as Christanvalis bei švedas Patrickas Anderssonas.
Tačiau titulų, kaip nebuvo, taip nebuvo. 2002 m. “Barcelona” finansiniai ištekliai beveik pasibaigė, o J. Gaspartas iš biudžeto iššluoja ir paskutinius eurus nuperkamas Juaną Romaną Riquelme bei išsinuomodamas Gaizką Mendientą ir Juaną Pablo Soriną.
Tokiu būdu 2003 m. sausį buvusį vieną turtingiausių pasaulio klubų ištinka gili finansinė krizė: komandos skolos pasiekia rekordinę sumą – 200 milijonų eurų, o paskutinis titulas teiškovotas 1999 metais.
Įsiutinti “Barcos” sirgaliai pakrikštija J. Gaspartą “asilu”, o kultinė klubo firma “Boixos Nois” atviru tekstu pareiškia, kad užmuš klubo prezidentą. Neapykanta “Barcos” prezidentui buvo tokia didelė, kad į jo gyvybę išties buvo pasikėsinta keletą kartų.
2003 m. vasario 13 d. J. Gaspartas, neiškentęs nuolatinio spaudimo ir psichologinės įtampos, pareiškia, kad atsistatydina iš “Barcelona” prezidento posto.
Klubui laikinai vadovauti ėmė Enrique Reina, tačiau jis iškart pareiškė, kad nesirengia būti nuolatiniu prezidentu. Tapo aišku, kad 2003 m. vasarą Barselonoje įvyks naujojo “Imperatoriaus” rinkimai.
Nuo “Mėlynojo dramblio” iki “Barcos”
2003 m. “Barcelona” prezidento rinkimai dažnai vadinami “Kryžiaus žygiu” arba “Žygiu į Jeruzalę” išvedant paraleles tarp šventumo ir unikalumo.
O tais metais įvykę rinkimai iš tiesų buvo unikalūs. Paprastai juose dalyvauja trys kandidatai: esamas prezidentas, jam oponuojantis kandidatas, kurį remia kuri nors galinga Katalonijos giminė, bei trečias kandidatas, kuris beveik niekada neturi šansų laimėti ir daugiau “treniruojasi” ketindamas kandidatuoti sekančiuose rinkimuose.
Tuo tarpu 2003 m. rinkimuose dalyvavo net 6 kandidatai. Pagrindiniu pretendentu buvo laikomas Lluis Bassatas, kurį rėmė galinga Katalonijos Casaus šeima, palaikė daugelis žurnalistų ir publicistų. L. Bassatas būsimus savo rinkėjus viliojo ir pažadu klubo sporto direktoriumi padaryti komandos legendą Josepą Guardiolą.
Kiti pretendentai, kaip manyta, galėjo tik šiek tiek atimti balsų iš L. Bassato, tačiau šansų laimėti neturėjo. Į prezidento postą taip pat pretendavo verslininkai Jaume Laurado, Josepas Martinez-Rovira, Josepas Maria Minguella ir Jordi Majo. Šeštuoju pretendentu buvo Barselonos advokatas Joanas Laporta.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai J. Laporta kovojo prieš tuomet “Barcą” valdžiusius žmones, tačiau šį sykį jis rinkimuose dalyvavo kaip tikras kandidatas, o iki tol tik paremdavo kurį nors iš pretendentų.
Dar 1990 m. J. Laporta tapo radikalaus aljanso “Mėlynasis dramblys” nariu, o po kelerių metų ir jo lyderiu.
Šis aljansas aršiai oponavo Josepo Nunez’o vykdomai politikai ir kaskart per rinkimus paremdavo jo oponentus, tiesa – nesėkmingai: 1997 m. “drambliai” palaikė Angelį Fernandezą, tačiau laimėjo J. Nunezas, 2000 m. – rėmė L. Bassatą, tačiau pergalę šventė J. Gaspartas.
Du pralaimėjimai nepalaužė J. Laportos. Jis ėmėsi ieškoti savo asmeninių šalininkų. Netrukus žinomą advokatą jau supo patyrę, o kas svarbiausia – jauni ir sėkmingai dirbantys, verslininkai, kurie taip pat, kaip ir jis, fanatiškai mylėjo “Barcelona” klubą.
Visi jie prižadėjo geriausius savo gyvenimo metus atiduoti vienam vieninteliam tikslui – “Barcai”.
2003 m. gegužės 15 dieną buvo surengta pirmoji vieša apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, kas yra realiausias pretendentas užimti “Barcelona” prezidento kėdę. Milžinišku skirtumu pirmavo L. Bassatas. J. Laporta užėmė visiško autsaiderio vietą.
Lygiai po dviejų savaičių, paskutiniąją dieną, kai tai buvo galima padaryti, J. Laporta rinkėjams pristatė savo komandą ir paskelbė rinkimų programą. Jo šūkis buvo “Primer, el Barca!” (Pirma – “Barca”!).
Taip 2003 m. birželio 1 d. „Barcelona“ klubo socio Nr. 27869 pradėjo savo asmeninį mūšį.
Visa tiesa apie 2003 m. rinkimus
Pirmasis J. Laportos rinkimų programos punktas skelbė, kad “Mėlynojo dramblio” lyderio pergalės atveju, klube bus atliktas masinis gretų valymas. J. Laporta taip pat pažadėjo nedelsiant atlikti globalinę klubo finansų reviziją ir jos rezultatus paskelbti viešai. “Jei mes aptiksime kokių nors finansinių machinacijų ar nusikaltimų, mes netylėsim” – paskelbė J. Laporta, kuris nepamiršo ir to, kad klubas turės taupyti lėšas.
“Aš gražinsiu jums spektaklį į “Camp Nou” ir demokratizuosiu “Barcą”, – pareiškė jis vienoje televizijos debatų laidoje – “Šis klubas – tai visas mano gyvenimas”.
Televizijos debatų laidos ir tapo J. Laportos pergalės raktu. Visada mandagus, pasitempęs ir besišypsantis kandidatas nė nemėgino juodinti ir kaltinti savo oponentų, kurie tuo metu be skrupulų svaidėsi įvairiais kaltinimais vienas kito atžvilgiu.
Skirtingai nei kiti pretendentai, J. Laporta nuolat pabrėždavo, kad jam svarbiausia yra darbas su komanda. Jei kalba pasisukdavo apie sportinius klubo interesus, šalia Laportos nuolat būdavo Sandro Rosselis, buvęs “Nike” atstovas Pietų Amerikoje, jei būdavo kalbama apie finansinius reikalus, Laportai visada patardavo prityręs “mėlynasis dramblys” Ferranas Soriano. Kitais komandos nariais buvo Alfonsas Godallis, Vicenzo Vivesas ir Marcas Ingla.
Visuomenės nuomonės apklausose J. Laporta vieną po kito ėmė lenkti kitus kandidatus ir likus savaitei užėmė tvirtą antrą vietą, visai nedaug atsilikdamas nuo L. Bassato.
Egzistuoja versija, kad J. Laporta rinkimus laimėjo tada, kai paskelbė, kad į “Barcelona” privilios Davidą Beckhemą, tačiau viskas buvo šiek tiek kitaip.
Būsimasis “Barcos” prezidentas niekada nesakė, kad pagrindinis jo tikslas nupirkti anglų saugą, tiesiog oficialus “Manchester United” tinklapis paskelbė naujieną, kad S. Rosellis, įgaliotasis J. Laportos atstovas, oficialiai užklausė, kiek kainuotų išpirkti D. Beckhemą.
Gavęs atsakymą, kad “MU” su savo žvaigžde sutiktų išsiskirti už 40 milijonų svarų, S. Rosellis padėkojo ir pažadėjo susisiekti, jei J. Laporta laimėtų rinkimus.
Išties pagrindine J. Laportos pergalės priežastimi tapo interviu, paskelbtas žinomame Katalonijos laikraštyje “Sport”. Beje, tą interviu davė net gi ne pats J. Laporta.
“Už ką balsuosite per būsimus rinkimus?”, – pasiteiravo žurnalistas pašnekovo. “Už Joaną Laportą”, – nedvejodamas atsakė legendinis Johanas Cruyffas, „Tas žmogus atgaivins „Barcą“ ir su ja nukariaus Europą“.
Kitą dieną tapo aišku, kad asmeniniu J. Cruyffo advokatu yra pats J. Laporta. Šis interviu nulėmė rinkimų baigtį, nes legendinis olandas yra dievinamas katalonų.
Rinkimų rezultatai buvo paskelbti vėlyvą 2003 m. birželio 15 d. naktį, tačiau Katalonijoje niekas nė negalvojo miegoti.
J. Laurado surinko 987 balsus, J. M. Minguella – 1867, J. Martinez-Rovira – 2388, J. Majo – 2490, L. Bassatas – 16 412.
27 138 balsus surinkęs J. Laporta buvo oficialiai paskelbtas „Barcelona“ klubo prezidentu.
Naujoji valdžia
Ketvirtą valandą ryto J. Laporta ir jo komanda atvyko į „Camp Nou“. Stadiono spaudos konferencijų salė buvo sausakimša žurnalistų. Besišypsantis naujasis prezidentas iškėlė du pirštus – pergalės ženklą. Duoti normalų interviu jėgų jau nebebuvo. „Aš labai laimingas. Mano tikslas – padaryti „Barcelona“ geriausia“, – tepasakė Laporta.
Tuo tarpu Barselona šėlo iš džiaugsmo. Aikštės, gatvės ir skverai skandavo:„Laporta president! Catalunya independent!” (Laporta prezidentas! Katalonija nepriklausoma!).
Nepaisant bemiegės nakties, 8 valandą ryte J. Laporta atvyko į “Barcelona” būstinę. Tuoj pat buvo atleisti visi klube dirbę žmonės.
“Man nereikia devyniolikos pavaduotų”, – iškart pareiškė J. Laporta. (J. Gasparto laikais “Barcoje” buvo 19 viceprezidentų, - aut. past.).
Dar po septynių valandų J. Laportai buvo pateikta ataskaita apie padėtį klube. Paaiškėjo, kad “Barcelona” turi 107 tūkstančius socios, 210 milijonų eurų einamojoje sąskaitoje ir 350 milijonų eurų įsiskolinimą. Naujasis prezidentas buvo priblokštas – tokios finansinės duobės jis nesitikėjo. Klubas, kuris dar 4 metus atgal buvo laikomas vienu turtingiausių, dabar balansavo ant bankroto ribos.
Naujasis klubo techninis direktorius Aitoras “Txiki” Begiristainas tuo pat metu ėmė rūpintis būsimo “Barcos” trenerio kandidatūra. Pirmiausia buvo paskambinta Guusui Hiddinkui, tuo metu treniravusiam “PSV Eindhoven” klubą. Šis sutiko treniruoti “Barcą”, tačiau paprašė 1 milijonu daugiau, nei gaudavo Olandijoje. Tokių pinigų Katalonijos klubas mokėti negalėjo, todėl Hiddinko kandidatūra buvo atmesta. Tada Txiki paskambino savo draugui Ronaldui Koemanui. Šis iškart sutiko treniruoti “Barcelona”, tačiau tam pasipriešino tuometinis R. Koemano klubas – Amsterdamo “Ajax”. Olandai pareiškė, kad labai gerbia “Barcą”, tačiau daugiau trenerių jie ir patys neturi, o R. Koemaną sutinka paleisti tik po metų, kai baigsis jo kontraktas.
Tiek laukti “Barca”, aišku, negalėjo, tad Tx. Begiristainas kuriam laikui pamiršo vyriausiojo stratego paieškas ir ėmėsi formuoti pagalbinį trenerių korpusą. Jis apskambino daugybę buvusių “Barcos” futbolininkų ir štai rezultatas: į Kataloniją visu greičiu dūmė Eusebio Sacristanas, vartininkų treneris Carlosas Unzue ir legendinis Guillermas Amor’as – pagrindinis “Barcos” “Dream Team” lemiamų įvarčių specialistas.
Tiesa, kurį laiką neturėjęs jokio užsiėmimo, G. Amoras buvo spėjęs gerokai prasigerti ir ryte nuo jo trenkė, kaip iš senovinio vyno rūsio. Tačiau padedamas savo draugo Pepo Guardiolos , jis įveikė alkoholizmą.
Tuo metu apsukrusis Marcas Ingla aplankė kelis Barselonos bankus, o kadangi “Barcai” Katalonijoje nepriimta atsakyti, netrukus jis jau turėjo pasiskolinęs 150 milijonų eurų.
Tapo aišku, kad jei “Barcai” artimiausiu metu nepasiseks, klubas paprasčiausiai bankrutuos.
Nežiopsok ir čiupk!
Netrukus po pergalės rinkimuose, J. Laportai paskambino žmogus, rūpinęsis “Barcos” reikalais Anglijoje ir pranešė dar dvi šokiruojančias žinias: pirmiausia tai, kad Madrido “Real” pateikė siūlymą D. Beckhamui ir tas nieko nė nenori girdėti apie “Barcelona”, o antra, tai, kad “Manchester United” jau susitarė su Ronaldinho dėl perėjimo į Anglijos klubą.
Suprasdamas, kad abiejų žaidėjų iškart “nesumedžios”, J. Laporta pasirinko Ronaldinho ir tuoj pat į Paryžių pasiuntė Sandro Rosellį, kuris asmeniškai pažinojo Ronaldinho brolį, dirbantį žaidėjo agentu.
Darbas virte užvirė. Į Paryžių nuskridęs S. Rosellis sužinojo, kad tuometinis “Manchester United” derybininkas Peteris Kenyonas jau pasiekė žodinį susitarimą su pačiu Ronaldinho, tačiau dar nieko nesutarė su tuometiniu brazilo klubu “Paris Saint-Germain”.
Būtent čia ir nusprendė sužaisti Laporta. Buvo nuspręsta dirbti iškart dviem frontais.
Kol S. Rosellis, Ronaldinho ir jo brolis pietavo viename restorane Paryžiuje, J. Laporta paskambino PSG prezidentui Francisui Graille ir paklausė, kiek kainuoja Ronaldinho. Vietoje atsakymo “Barcelona” prezidentas išgirdo kolegos nusiskundimus apie tai, kad “gobši MU administracija pradėjo derybas su Ronaldinho ir nepasirūpino informuoti jo, PSG prezidento”.
Šiaip ne taip nuraminęs F. Graille, Laporta pakartojo savo klausimą ir išgirdo atsakymą – už Ronaldinho PSG norėjo 50 milijonų eurų.
“Barcos” prezidentas derybas pradėjo tuoj pat, telefonu, o tuo tarpu S. Rosellis dar vis pietavo su Ronaldinho.
Jų pietūs užtruko net 4 valandas. Kadangi J. Laporta buvo įpareigojęs S. Rosellį kas pusvalandį jam skambinti, tai šis periodiškai atsiprašydavo, kildavo nuo stalo ir eidavo į tualetą, kur pašnibždomis telefonu pranešinėdavo “Barcos” prezidentui, kaip vyksta derybos.
Į pietų pabaigą S. Rosellis buvo panašus į keistą tipą, kuriam mažų mažiausiai sutriko virškinimas – taip dažnai jis ėmė lakstyti į tualetą, kad pasikalbėtų su J. Laporta. Tariamos „skrandžio problemos“ atsipirko – gudragalvis S. Rosellis įkalbėjo Ronaldinho pereiti į “Barcelona”.
S. Rosellis negaišdamas laiko užsakė brazilui ir jo broliui lėktuvo bilietus į Barseloną ir patraukė tiesiai į PSG būstinę. Tuo metu J. Laportai telefonu pavyko numušti brazilo kainą iki 40 milijonų, o S. Rosellis, asmeniškai susitikęs su F. Graille, ją dar pamažino – “Barca” įsipareigojo Prancūzijos sostinės klubui už Ronaldinho sumokėti 27 milijonus eurų vietoje pradžioje reikalautų 50.
Tos pačios dienos vakare S. Rosellis, Ronaldinho ir jo brolis jau skrido į Barseloną, o “Manchester United” siuto iš pykčio. J. Laporta laimėjo pirmąjį savo mūšį.
Misteris
Radus žaidėją, aplink kurį bus formuojama komanda, vyriausiojo trenerio kandidatūra vėl tapo prioritetu. Žinomi specialistai nenorėjo važiuoti į Katalonijos sostinę, tuo tarpu ir Txiki, ir Rosellis, pasisakė už tai, kad klube dar vienam sezonui liktų Radomiras Antičius. Toliau jų abiejų ketinimai skyrėsi – Rosellis norėjo į “Barca” pakviesti Felipę Scolarį, Txiki – R. Koemaną.
Matydamas nesutarimus, J. Laporta paskambino J. Cruyffui ir paprašė patarimo. Olandas neilgai pamąstęs pasiūlė savo tautietį Franką Rijkaardą.
Tą pačią dieną “Barcelona” gavo naująjį „Misterį“. Jo pagalbininku tapo Henkas Ten Cate, tuomet dar vadovavęs “NAC Breda” klubui, o vartininkus ėmėsi treniruoti Carlosas Unzue. Į trenerių štabą taip pat įėjo Eusebio ir G. Amoras.
Naujai sudarytas trenerių štabas tuoj pat ėmėsi formuoti komandą. “Barcą” paliko 12 futbolininkų: Roberto Bonano, P. Christanvalis, Dani, Frankas de Boeras, Nano, J. R. Riquelme, F. Rochembackas, J. P. Sorinas ir kiti.
Į klubą atėjo taip pat 12 futbolininkų: Ronaldinho, Ricardo Quaresma, Rafaelis Marquezas, Luisas Garcia, Giovanni van Bronckhortsas, vartininkas Rustu ir kiti. Sausį “Barcą” papildė išsinuomotas Edgaras Davidsas, į paraišką buvo įtraukti canteros auklėtiniai vartininkas Albertas Jorquera, Sergio Garcia ir Santamaria.
Komanda pradėjo naują 2004 m. sezoną.
Pirmasis kraujas ir pirmosios pergalės
Naujojo sezono pradžia “Barcai” nenusisekė. Pirmiausia užklupo finansiniai sunkumai, todėl klubo prezidentas liepė peržiūrėti visų žaidėjų kontraktus. Futbolininkų algos buvo sumažintos, tačiau atsirado priedai už pergales.
Nepasitenkinimą 40 procentų pabrangusiais „Barcelona“ nario bilietais ėmė reikšti ir sirgaliai. „Mes negalvojome, kad klubas turi tiek skolų, tai yra priverstinis žingsnis“, - tuomet teigė klubo finansus tvarkantis Ferranas Soriano.
Tačiau dar labiau buvo kritikuojamas pačios „Barcos“ žaidimas, kuri su pavydėtinu užsispyrimu barstė taškus į kairę ir į dešinę. Kantrybės taurę galutinai perpildė pirmas po 20 metų pralaimėjimas Madrido „Realui“ savo aikštėje.
„Barcoje“ prasidėjo trintis tarp S. Rosellio ir F. Rijkaardą. Kai klubas pirmąjį čempionato ratą baigė vos 12 vietoje, trintis peraugo į atvirą konfliktą.
Tačiau tai, kas atsitiko vėliau, dorai niekas paaiškinti taip ir nesugebėjo. Komanda, pasistiprinusi E. Davidsu, tiesiog ėmė „bėgti“. Per paskutiniąsias 20 rungtynių „Barcelona“, demonstruodamas pritrenkiantį futbolą, iškovojo 17 pergalių, „Santiago Bernabeu“ stadione nugalėjo „Real“ ir čempionatą baigė antroje lentelės vietoje, penkiais taškais atsilikdama nuo nugalėtoju tapusio „Valencia“ klubo.
Iškart po sezono „Barcos“ vadovybė ėmė rūpintis naujos komandos komplektavimu. Klubą paliko net 16 futbolininkų: E. Davidsas, Patrickas Kluivertas, P. Anderssonas, Phillipas Cocu, Luisas Garcia, J. Saviola ir kiti. Karjerą „Barcoje“ baigė Luis Enrique ir M. Overmarsas.
Klubą papildė 13 naujų žaidėjų, už kuriuos J. Laporta paklojo 67,5 milijono eurų: Samuelis Eto‘o, Deco, Edmilsonas, Ludovicas Giuly, Sylvinho, Henrikas Larssonas, Maxi Lopezas, Demetrio Albertini ir kiti. Pagrindinėje komandoje debiutavo canteros auklėtiniai vartininkas Rubenas Andrade, Damia, Rodri ir Lionelis Messi.
Komanda ėmė žaisti ir žaisti užtikrintai ir kūrybingai, o svarbiausia – efektyviai.
2004 m. gruodį J. Laporta išrenkamas Katalonijos „Metų žmogumi“, tuo pačiu metu Ronaldinho pripažįstamas geriausiu planetos futbolininku.
2005 m. sausį „Barcelona“ iškilmingai paskelbia, kad klubas turi 130 tūkstančių socios ir 1680 oficialių fanų klubų. Šie skaičiai – pasaulio rekordas, kuriam iki šiol negali prilygti nė viena bet kokios sporto šakos komanda.
2005 m. gegužės 14 d. „Barca“ triumfuoja – pirmą sykį po 6 metų pertraukos, ji tampa Ispanijos čempione, o klubo biudžetas pasiekia 250 milijonų eurų ribą.
Tačiau saulėtą klubo ateitį vėl aptemdo galingas skandalas komandos viduje. Pirmiausia nesutaria J. Laporta ir S. Rosellis. Pastarasis buvo labai nepatenkintas tuo, kad „Barcelona“ prezidentas neleidžia į komandą pakviesti trenerio Felipės Scolario. S. Rosellis toliau pykstasi ir su F. Rijkaardu, nes nesutampa jųdviejų požiūris į komandos komplektavimą.
Apie komandą krečiantį vadovybės skandalą atvirai ima rašyti žiniasklaida ir neapsikentęs J. Laporta viešai pareiškia: „Mes turime būti vieninga šeima. Vieninga savo tikslais ir pasiaukojimu. Kiekvienas mano komandos narys yra vertybė, tačiau jis nieko nevertas, jei eina prieš komandą“.
2005 m. birželio 2 d. ant J. Laportos darbo stalo gula S. Rosellio ir dar trijų klubo narių atsistatydinimo pareiškimai, kurie nedelsiant patenkinami.
Žurnalistai tuo metu bando spėlioti konflikto priežastis, o S. Rosellis nepagaili J. Laportai kritikos. „Barca“ į tai atsako kapų tyla.
Geriausias pasaulio klubas
Apsunkusia širdimi J. Laporta pradėjo 2005-2006 metų sezoną. S. Rosellio išėjimas vis tik sukrėtė klubą, tačiau „Barcelona“ prezidentas pasistengė kuo greičiau pamiršti buvusius nesutarimus ir įniko rūpintis komandos reikalais.
Prieš sezoną klubą paliko D. Albertini, Damia, Fernando Navarro ir Gerardas, atėjo Markas van Bommelis ir Santi Ezquerro, pirmą profesionalų kontraktą su klubu pasirašė jaunasis L. Messi. Į pagrindinę komandą įtraukiami net 9 canteros auklėtiniai: Rodri, Jordi, Montanesas, Ludo Silvestre‘as, Olmo, Orlandi, Ramonas, Pitu ir Martos.
Sezoną „Barcelona“ pradeda nuo pergalės šalies Supertaurės varžybose, tačiau Ispanijos pirmenybėse startas nelabai džiugina. Greitai klubas įsibėgėja ir iškovoja net 18 pergalių iš eilės, taip pagerindami pirmenybių rekordą.
2005 m. rugsėjį J. Laporta išrenkamas G-14 prezidentu, organizacijos, kuri vienija įtakingiausius Europos futbolo klubus.
Lapkričio 19 d. „Barcelona“ Madride sutriuškina vietos „Real“ 3-0, o neapsikentę savos komandos bejėgiškumo, ispanai ploja „Barcai“.
Tų pačių metų lapkritį Ronaldinho gauna geriausio Europos futbolininko prizą – „Auksinį kamuolį“, o gruodį – vėl išrenkamas geriausiu planetos futbolininku.
Likus 4 turams iki čempionato pabaigos, „Barcelona“ antrą kartą iš eilės užsitikrina Ispanijos pirmenybių nugalėtojos titulą, o Samuelis Eto‘o tampa rezultatyviausiu čempionato žaidėju.
Ir pagaliau – didžioji pergalė. Gegužės 17 d. Paryžiuje „Barcelona“ po atkaklios kovos palaužia Londono „Arsenal“ ir po 14 metų pertraukos kelia virš galvos Čempionų lygos taurę.
Netrukus klubas oficialiai praneša, kad turi daugiau kaip 140 tūkstančių sočios, o autoritetingas Vokietijos media-holdingas „Kicker“ paskelbia: „Barcelona“ – brangiausia pasaulio komanda.
Joanas Laporta – 38-asis „Barcelona“ prezidentas. Vieni jį myli, kiti – nekenčia. Tačiau kalbant apie jį, kaip apie asmenį, atspirties taškas yra vienas – J. Laporta jau dabar yra didis.
Nė vienas prieš tai buvęs „Barcos“ prezidentas per tokį trumpą laiką nepasiekė tiek, kiek pasiekė J. Laporta. Per nepilnus keturis metus iš sugriauto klubo vėl iškilo nuostabiausią futbolą žaidžianti komanda, džiuginanti milijonus savo gerbėjų visame pasaulyje. Jo vadovavimo laikotarpis jau dabar yra vadinamas „Laportos era“.
Tą džiaugsmą, kurį dabartinė „Barcelona“ suteikia savo sirgaliams, galima nusakyti septyniais žodžiais:
„Aš noriu, kad „Barcos“ rungtynės niekada nesibaigtų“.
Vadinasi tas mažas berniukas, kuris prieš daug metų verkė, kai nepateko į „Barcelona C“, vis tik pasiekė savo tikslą.
Savo mūšį Joanas Laporta laimėjo.
Jau laimėjo...
