© Eurofootball.lt
"Manau EuroFootball.lt skaitytojams būtų įdomu pasiskaityti apie vieną geriausių, jei ne geriausią, Italijos futbolininką. Priklausomai nuo skaitytojų atsiliepimų, ketinu artimiausiu metu pateikti dar keletą rašinių apie kitas "Milan" klubo legendas", - savo laiškė teigė Andrius.
Gianni Rivera - auksinis Italijos futbolo berniukas
Dosjė
Vardas, pavardė - Giovanni Rivera
Gimimo data - 1943 m. rugpjūčio 18 d.
Gimimo vieta - Alesandrija, Italija
Tautybė - Italas
Pozicija - Atakuojantis saugas
Karjera:
1958-60 m.: "Alessandria" (2 sezonai) - 26 varžybos, 6 įvarčiai
1960-79 m.: "Milan" (19 sezonų) - 501 varžybos, 124 įvarčiai
Italijos rinktinė - 60 varžybų, 14 įvarčių
Titulai:
3 kartus Serie A (1961-62, 1967-68, 1978-79)
4 kartus Italijos taurė (1966-67, 1971-72, 1972-73, 1976-77)
2 kartus Europos taurė (1962-63, 1968-69)
2 kartus Taurių laimėtojų taurė (1968, 1973)
1 kartą Tarpkontinentinė taurė (1969)
1968 m. Europos čempionas
1969 m. Europos metų futbolininkas
1970 m. Pasaulio vicečempionas
1973 m. Italijos lygos rezultatyviausias žaidėjas
2004 m. Įtrauktas į FIFA 125 geriausių gyvų futbolininkų sąrašą
Auksinis berniukas
Beveik dvidešimt metų Gianni Rivera buvo ne šiaip paprastas "Milan" žaidėjas – jis buvo visos komandos siela. Rivera išliko "Milan” simboliu ir gerais ir blogais laikais, visada atsimenamas su raudonai juodais dešimto numerio marškinėliais. Dėl savo talento paprastas ir kartu elegantiškas atakuojantis saugas buvo pramintas "auksiniu berniuku". Aikštėje Rivera visada stengėsi komandos draugams atiduoti tobulus perdavimus, kurie lengvai sugriaudavo priešininkų gynybą.
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/rivera.jpg[comment]"Milan" fanų simpatija - Bambino d’Oro[/comment]Per devyniolika metų, praleistų "Milan" klube, Rivera sužaidė daugiau nei penkis šimtus varžybų ir imušė per 120 įvarčių. Jis taip pat padėjo komandai iškovoti tris Serie A titulus ir dvi Europos čempionų taures. Kiekvienuose geriausio Italijos žaidėjo rinkimuose Riveros pavardė visada atsiduria priešais tokias legendas kaip Silvio Piola, Luigi Riva ar Paolo Rossi.
Berniukas iš Alesandrijos
1943 metais Alesandrijos miestelyje geležinkelininko šeimoje gimė sūnus. Tėvų pavadintas Giovanniu, berniukas greitai surado bendrą kalbą su futbolo kamuoliu. Pradėjęs treniruotes gimtojo miestelio futbolo akademijoje, Gianni anksti tapo pagrindinės komandos žaidėju. Jau 1959 birželio 2 dieną varžybose "Alessandria” – "Inter” penkiolikmetis Gianni Rivera debiutavo Serie A.
Netgi būdamas toks jaunas, savo brandžiu žaidimu Rivera darė neišdildomą įspūdį priešininkams. Juo greitai susižavėjo Italijos labiausiai gerbiami žurnalistai. Giorgio Bocca apie grakštųjį jaunuolį rašė: "Jo kaklas kaip gulbės, jo akys ir plaukai priklauso labai retam ir vertingam paukščiui. Kai jis išskleidžia sparnus, jis man primena garnį." Gianni Mottana pridėjo: "Jis neliečia kamuolio – jis juo kuria taip, kaip menininkas tapo šedevrus. Kai Rivera bėga, atrodo, kad jis grakščiai sklendžia aikštės paviršiumi."
Italijoje tarp didžiųjų klubų prasidėjo kova dėl Alessandria talento. Anksčiausiai Riverą pastebėjo "Juventus" jaunių futbolo turnyre, Turine. Bianconeri tuomet pareiškė, kad Rivera fiziškai per silpnas kovoti aukščiausiu lygiu, todėl už jį pasiūlė tik du su puse tūkstančio svarų. Ši suma labai įsiutino Alessandria trenerį Franco Pedroni: "Kai mes gavome "Juventus" pasiūlymą, aš negalėjau sutvardyti pykčio."
Aš Giannį vertinau daug daug labiau. Neilgai trukus pašnekėjau su savo svainiu, ir jis pažadėjo, kad susisieks su Milano atstovais. Jis susirado Milano trenerį Giuseppe Viani ir jam pasakė, kad mes čia, Alesandrijoje, turime fenomeną. Viani prieš atvažiuodamas į Alesandriją buvo nusiteikęs skeptiškai, tačiau išvydęs Riverą, jis neteko žado: "Niekam daugiau apie jį nepasakokit, aš jį būtinai rekomenduosiu klubui. Jis taps didžiu futbolininku"- tuomet tepasakė Viani ir išskubėjo atgal į Milaną.
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/schiaffino_rivera.jpg[comment] "Pepe" Schiaffino kartu su savo jaunuoju įpėdiniu[/comment] "Milan" tuo metu kaip tik ieškojo žaidėjo, kuris galėtų pakeisti Juaną Alberto Schiaffino. Milano atakų kūrėjas iš Urugvajaus ketino baigti karjerą, kuomet treneris peržiūrai į treniruotę atsivedė jauną, niekam nežinomą berniuką. Gianni buvo pakviestas sužaisti draugiškų varžybų. Po jų tuometiniai komandos lyderiai Liedholmas ir Schiaffino priėjo prie trenerio ir pareiškė: "Nepaleiskite to berniuko!"
Būdamas šešiolikos metų Gianni Rivera perėjo į "Milan" už tuo metu rekordinę 200 tūkstančių dolerių sumą. Giuseppe Viani iš susižavėjimo jį praminė "auksiniu berniuku". Ši pravardė Riverai "prilipo" ir persekiojo jį visą likusią karjerą.
Tik atvykęs į San Siro, Rivera iškart tapo svarbia komandos dalimi. Schiaffino palikus Milaną, visų atakų kūrimas užgulė naujoko pečius. Dėka nuostabaus aikštės matymo ir sugebėjimo puikiai perdavinėti kamuolius "auksinis berniukas" lengvai susižaidė su pagrindiniu komandos puolėju Jose Altafini. 1962 metais Rivera kartu su komanda laimėjo pirmąjį savo scudetto. Šis titulas leido "Milan" kitą sezoną dalyvauti Europos taurėje. Šiame turnyre pelnę 31 įvartį per aštuonerias rungtynes, "Milan" antrą kartą iškopė į finalą tam, kad pirmą kartą laimėtų Europos taurę.
Finalas įvyko legendiniame Wembley stadione. Italų priešininkais buvo Lisabonos "Benfica" su nuostabiuoju Eusebio priešakyje, tačiau rungtynių didvyriai vilkėjo Milano marškinėlius – jais tapo Altafini ir Rivera. Portugalai padarė klaidą neįvertinę italų dešimtojo numerio ir palikę jam daug erdvės aikštės viduryje; tuo tarpu puolėjas iš Brazilijos puikiai išnaudojo progas, kurias jam sukūrė "auksinis berniukas", pelnydamas du įvarčius.
Per šias rungtynes Rivera padarė milžinišką įspūdį Anglijos spaudai. Tuo metu informacinės technologijos dar nebuvo pakankamai gerai išsivysčiusios, todėl apie jaunus užsienio futbolininkus spauda dažnai sužinodavo tik iš gyvai stebėtų rungtynių. The Daily Mirror po finalo rašė: "Futbolo pasaulis Riverai po kojomis." Gianni tais metais taip pat tapo pretendentu laimėti "auksinį kamuolį", tačiau rinkimuose nusileido legendiniam Rusijos vartininkui Levui Jašinui.
Geriausias Europoje
Būdamas devyniolikos Gianni Rivera jau buvo laimėjęs ir scudetto ir Europos taurę, komanda be jo jau buvo nebeįsivaizduojama. Vis dėlto kino filmų žvaigždės išvaizda apdovanoto futbolininko šlovės viršūne laikoma septintojo dešimtmečio pabaiga, kuomet po kelių Turino komandoje praleistų sezonų į vyriausiojo trenerio postą sugrįžta Nereo Rocco. 1968 metais "Milan" laimėjo dar vieną scudetto ir Taurių laimėtojų taurę, o kitą sezoną Rivera įkvėpė savo komandą antrajai Europos taurei.
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/ballon_dor.jpg[comment]Europos futbolininkas numeris vienas[/comment]1969 metų Europos taurės finale "Milan” nugalėjo olandų "Ajax” komandą. Amsterdamo klubo jaunasis talentas Johanas Cruyffas jau buvo tapęs komandos lyderiu, tačiau tais metais Rivera buvo geriausias pasaulyje. Milanas olandams nepaliko jokių šansų: "auksinis berniukas" sukūrė du įvarčius, o Pierino Prati įmušė hat-trick‘ą.
Po šių nuostabių pergalių Gianni Rivera tapo futbolo idealu ir Italijos sporto "šviesuliu". Nepaisant milžiniškos konkurencijos (tuo metu Europoje dominavo tokios futbolo žvaigždės, kaip Bobby Charltonas, George’as Bestas, Gerdas Mülleris, Johanas Cruyjffas, Franzas Beckenbaueris), Prancūzijos žurnalistai jį išrinko Europos metų futbolininku. Gianni Rivera tapo pirmuoju italu, kuriam buvo įteiktas Ballon d‘Or ("Auksinio kamuolio") apdovanojimas.
Tiesa, visais laikais atsirasdavo ir kritikų. Jie teigė, kad smulkaus sudėjimo Rivera menkina tipinio Italijos futbolininko modelį. Gianni Brera netgi praminė jį abatino – jaunu kunigu, tačiau sirgaliams tai nerūpėjo: jie buvo įsimylėję "auksinį berniuką".
Squadra Azzurra
Gianni Riveros nesugebėjimas išnaudoti savo talento atstovaujant nacionalinei rinktinei išlieka vienu iš skaudžiausių Italijos futbolo epizodų. Palyginus su ilga karjera "Milan" klube, 60 sužaistų rungtynių už Italijos rinktinę yra labai mažas pasiekimas tokiam žaidėjui kaip Rivera. Pagrindinė to priežastis buvo Sandro Mazzola, pagrindinis Milano "Inter" atakų kūrėjas. Pasakojama, kad Riveros ir Mazzola santykiai buvo tokie įtempti, kad treneriai net bijojo juos kartu kviesti į rinktinę. Nors dabar ir pripažįstama, kad didelių asmeniškumų nebūta, o emocijas dažniausiai kaitino aštrūs žurnalistų liežuviai, tuometiniams Italijos futbolo aistruoliams "Milan"-"Inter" priešprieša ilgam tapo Rivera-Mazolla.
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/mazzola_rivera.jpg[comment]Du futbolo genijai ir amžini priešininkai – Sandro Mazzola ir Gianni Rivera[/comment]1968 metų Europos čempionate Rivera žaidė kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Riva, Pietro Anastasi ir Giaccinto Facchetti. Italijos rinktinė nužingsniavo iki pat finalo, kur susitiko su Jugoslavijos komanda. Rivera žaidė visas rungtynes, tačiau po finalinio švilpuko rezultatas buvo lygus. Komandos turėjo peržaisti finalą. Pusfinalyje Riveros patirta trauma pasirodė rimta, todėl finalo pakartojimui jis buvo pakeistas. "Auksinį berniuką" pakeitė ne kas kitas, o Mazzola. Sandro puikiai sužaidė, o Italija nugalėjo rezultatu 2-0.
Po šių rungtynių Riveros padėtis rinktinėje niekada nebebuvo stabili. Rinktinės treneris Feruccio Valcareggi, kaip ir daugelis futbolo specialistų, manė, kad Mazzola ir Rivera per daug panašūs, kad galėtų žaisti kartu. Nors Valcareggi ir buvo Mazzolos gerbėjas, jis negalėjo ignoruoti Riveros, kuris tuo metu buvo laikomas geresniu futbolininku. Būtent dėl to 1970 metų Pasaulio čempionatui Meksikoje Valcareggi sugalvojo absurdišką ir liūdnai pagarsėjusią staffettą. Pagal ją Mazzola ir Rivera turėjo žaisti po vieną kėlinį kiekvienose rungtynėse. Ši sistema teoriškai skambėjo kaip sąžiningas būdas padalinti žaidimo laiką, tačiau praktiškai ji niekad nebuvo įgyvendinta.
Nepaisant to, kad per pirmas tris varžybas Meksikoje italai įmušė tik vieną įvartį, Rivera beveik nežaidė. Aiškiai nusiminęs Gianni netgi grasino grįžti namo, tačiau po atviro pokalbio su Nereo Rocco apsigalvojo. Ketvirtfinalyje italai susitiko su čempionato šeimininkais – Meksikos rinktine. Sužaidus 45 minutes rezultatas buvo lygus. Antrajame kėlinyje po keitimo į aikštę išbėgo Rivera ir apvertė žaidimą aukštyn kojom: italai per septynias minutes įmušė tris įvarčius ir žengė tolyn į pusfinalį.
Šis Italijos ir Vakarų Vokietijos susitikimas atsimenamas kaip vienos geriausių rungtynių Pasaulio čempionatų istorijoje. Po ankstyvo įvarčio pirmavę visas rungtynes italai 90 minutę praleidžia įvartį. Rungtynės pratęsiamos per pridėtinį laiką, į aikštę vėl po keitimo įžengia Gianni Rivera. Pirmasis įvartį per pratęsimą muša ir vokiečius į priekį išveda Gerdas Mülleris, tačiau italai atsako dviem taikliais smūgiais. 110 minutę Mülleris dar vienu savo įvarčiu lygina rezultatą. Jau kitos italų atakos metu "auksinis berniukas" padaro tai, kas jį paverčia nacionaliniu didvyriu – taikliu smūgiu išplėšia Italijai bilietą į finalą.
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/italija.jpg[comment]Rivera atstovaudamas Italijos rinktinei[/comment]Neįtikėtina, tačiau finalo metu Valcareggi pastarųjų rungtynių herojų laikė ant atsarginių suoliuko. Likus šešioms minutėms iki rungtynių pabaigos italai jau pralaiminėjo brazilams rezultatu 3-1, kai eilinį kartą po keitimo į aikštę išbėgo Rivera. Tai buvo pažeminimas, kurio Gianni nesitikėjo. Romos oro uoste nusileidusį vicečempionų lėktuvą pasitiko įtūžusi bei daržovėmis apsiginklavusi minia. Jų paragauti teko visiems, išskyrus Riverą, kuris visada būdavo sąžiningas kalbėdamas apie komandos pasirodymą: "Aš vis vien nemanau, kad būčiau galėjęs padėti komandai...Brazilija buvo per stipri...bent jau 84 ant atsarginių suolelio praleistos minutės apsaugojo mano veidą nuo kelių pomidorų..."
Paskutinės Riveros rungtynės už Italijos rinktinę įvyko 1974 metų pasaulio čempionate. Italai grupės rungtynėse pralaimėjo lenkams rezultatu 2-1 ir sensacingai pasitraukė iš turnyro. Komandos nesėkmė čempionate iššaukė dideles permainas - daugelis žaidėjų (kartu ir treneris) prarado vietą rinktinėje. Ironiška, bet Riveros ir Mazzolos, kurie daugybę metų kovojo dėl vietos rinktinėje, paslaugų buvo atsisakyta vienu metu.
Titulų sausra
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje "Milan" palieka Trapattoni, Sormani, keletas kitų Europos taurės kalvių. Komanda netenka savo turėtos stiprybės, tačiau įkvėpta įspūdingo Riveros žaidimo (tais metais italas pirmą ir vienintelį kartą tampa rezultatyviausiu Italijos lygos žaidėju) sugeba nugalėti "Leeds United" Taurių laimėtojų taurės finale. Po šio finalo iš komandos trenerio pareigų pasitraukia vienas geriausių visų laikų "Milan" trenerių Nereo Rocco.
Nepaisant prastėjančio žaidimo, Milano klubas jau kitais metais (1974 m.) sugrįžta į Taurių laimėtojų taurės finalą. Šį kartą jų priešininkai – Magdeburgo komanda iš Rytų Vokietijos. "Milan" su "auksiniu berniuku" priešakyje buvo laikomi rungtynių favoritais, tačiau Rivera sužaidžia kaip niekad prastai ir taurė iškeliauja į Vokietiją.
Klube prasidėjo krizė: futbolininkai nustojo lepinti gerbėjus pergalėmis, komandą paliko Pierino Prati, Schnellingeris, dažnai keitėsi klubo prezidentai. Albino Buticchi, vienas iš tuometinių prezidentų, prasitarė, kad galėtų Riverą išmainyti į Turino komandos lyderį Claudio Salą. Tai labai įsiutino Giannį, jis net pradėjo organizuoti verslininkų grupę, kurie galėtų perimti komandos vadovavimą. "Jeigu Milano prezidentas nori mane parduoti, aš paprasčiausiai nupirksiu klubą", - pareiškė Rivera.
Aštuntajame dešimtmetyje "Milan" keletą kartų buvo laimėję Italijos taurę, tačiau prie šių titulų "auksinis berniukas" neprisidėjo. Dėl nuolatinių konfliktų su Italijos teisėjais jam buvo uždrausta dalyvauti taurės varžybose.
Dešimtasis scudetto
1977 metų sezone "Milan” buvo ant iškritimo iš Serie A ribos. Likus trims rungtynėms iki sezono pabaigos atleidžiamas treneris. Paskutinėms varžyboms antrą kartą sugrįžti pakviečiamas Nereo Rocco. Rungtynėse su Cesena "auksinis berniukas" įmuša du įvarčius ir apsaugo savo komandą nuo grėsusio iškritimo į Serie B. Kitą sezoną įvyksta dar vienas sugrįžimas: šį kartą į trenerio postą sugrįžta legendinis Milano žaidėjas - Nilsas Liedholmas, kuriam jau teko nesėkmingai treniruoti komandą, kol Rocco buvo išvykęs į Turiną (1963-1966 m.).
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/rivera/scudetto.jpg[comment]Stella d'Oro – dešimtasis scudetto [/comment]1978-79 metų sezone "Milan" sugebėjo įvykdyti neįmanomą misiją – nukelti nuo sosto Trapattoni vadovaujamą ir beveik dešimtmetį dominavusį "Juventus". Paskutinėse sezono varžybose San Siro buvo perpildytas, tūkstančiai žmonių sėdėjo prie pat aikštės, zonoje, kuri rungtynių metu privalo būti tuščia. Milanui būtų užtekę lygiųjų, kad po dešimties metų iškovotų išsvajotąjį scudetto, tačiau teisėjas negalėjo leisti pradėti rungtynių, kol įsiaudrinusi sirgalių minia kiekvieną akimirką grasė užtvindyti aikštelę.
Tuomet į aikštės vidurį su mikrofonu rankose įžengė Rivera ir paprašė sirgalių atsitraukti. Per kelias minutes tūkstančiai rossoneri fanų tyliai apleido San Siro stadioną. Milanas dešimtą kartą tapo Italijos čempionais, visiems laikams pasipuošdamas auksine žvaigžde. Tai buvo paskutinės jo varžybos: būdamas 36 metų Gianni Rivera pasitraukia iš didžiojo futbolo…
Tautos simbolis
Baigęs futbolininko karjerą, Rivera tampa AC Milan viceprezidentu. Gianni pasitraukimas iš futbolo skaudžiai atsiliepia komandai: klubas dėl sutartų varžybų skandalo yra pašalinamas į Serie B, jau kitą sezoną grįžta į aukščiausiąją lygą, tačiau neatlaiko konkurencijos ir vėl krenta žemyn… 1986 metais Silvio Berlusconi nuperka klubą, Gianni Rivera pasitraukia iš viceprezidento pareigų, pradeda politinę karjerą ir tampa Italijos parlamento nariu.
Vis dėlto Italijoje Gianni Rivera dažniau minimas kaip legendinis futbolininkas, o ne kaip politikas. Dėka savo atsidavimo klubui ir puikaus žaidimo jis tapo visos kartos simboliu. Gianni taip pat buvo labai jautrus visuomenės problemoms: būdamas pačioje savo karjeros viršūnėje, jis daug naktų praleido vietinio kunigo įkurtoje bendruomenėje kalbėdamasis su žmonėmis apie narkotikų problemas. Kritikai Riveros nemėgo, nes jis buvo daug protingesnis už tipinį, dažnai arogantišką futbolininką. Jo kova su teisėjais ir federacija, bei diskusijos su žymiuoju teisėju Concetto Lo Bello tapo Italijos futbolo dalimi.
Viename savo kūrinių italų dainininkas Enzo Jannacci dainavo: "Kai Rivera išeina, San Sire užgęsta šviesos" Iš tiesų San Siro turbūt jau nebeišvys kito tokio elegantiško, futbolui atsidavusio ir nepaprastai talentingo futbolininko kaip Gianni Rivera, tačiau Bambino d’Oro visada išliks "Milan" širdimi.
Pabaigai – nuostabiai puikus filmukas, iliustruojantis visą Gianni Riveros karjerą:
