© Eurofootball.lt
Camp Nou ovacija – ne kiekvienam
Nedažnai tenka matyti Camp Nou stadione susirinkusius cules, surengiančias ovacijas varžovui. Praėjusių metų vasario mėnesį šimtatūkstantinis stadionas atsistojęs plojo nedidelio ūgio praplikusiam šešiasdešimtmečiam vyrui. Jis, ką tik laimėjęs kovą su vėžiu, atvyko su savo komanda Gijono „Sporting“ į kitos savo komandos, „Barcelonos“, stadioną. Paspausti ranką šiam vyrui garbe laikė ne tik Barcos žaidėjai, bet ir J. Guardiola. Net išdidokas „Barcos“ prezidentas J. Laporta apkabino kukliai besišypsantį vyrą kaip artimą draugą.
Jis - 3000-ojo “Barcos” įvarčio autorius. O dar jis – 7 kartus Pichichi titulo laimėtojas (5 kartus – Primeroje ir vienintelis du kartus šį titulą iškovojęs “Barcos” žaidėjas).
Taip, tai Enrique Castro González arba, paprasčiau, Quini. Jam be proto sekėsi kaip futbolininkui ir visos pasaulio nelaimės – artimųjų žūtys, pagrobimas, mirtina liga, psichologinės problemos – užgriuvo kaip žmogų.
Goleodoras
Enrique Castro González gimė 1949 metais Oviede. Būdamas vos 16 metų tapo III lygos klubo “Ensidesa” vartininku. Tiesa sakant, nevykusiu. Kai po tolimo smūgio praleido tarp kojų kamuolį į vartus, nusprendė padėti vartininko pirštines į šalį visiems laikams.
Laimė, “Ensidesoje” trūko žaidėjų, ir kai rungtynėse su “Linares” visi trys komandos puolėjai išėjo iš rikiuotės, 75 minutę treneris išleido jaunąjį Quini į aikštę. Kažin ar jis per 15 minučių būtų pabloginęs padėtį: jo komanda ir taip atsilikinėjo 0:4. Tačiau atsitiko stebuklas – Quini pats įmušė tris įvarčius ir dar atliko perdavimą ketvirtam, išlyginančiam rezultatą.
Taip futbolo padangėje įsižiebė nauja žvaigždutė. Tame sezone Quini per 14 rungtynių sugebėjo įmušti 19 įvarčių. Įsimintinos buvo rungtynės su antrojo diviziono Segundos lyderiu Gijono “Sporting”. Trečiosios lygos mėgėjų klubo puolėjas įmušė 4 įvarčius, atliko du rezultatyvius perdavimus… ir iš karto po rungtynių pasirašė kontraktą su “Sporting”.
Šiame klube jis tapo legenda, per 12 metų (1968 – 1980 metais) sugebėjęs net 5 kartus tapti geriausiu Segundos arba Primeros puolėju. Quini tiesiai iš antrosios lygos buvo pakviestas į Ispanijos rinktinę… tačiau 1972 metais Georgas Bestas smūgiu alkūne sulaužė jam žandikaulį ir nuo vasario iki sezono pabaigos Quini nebegalėjo rungtyniauti.
Pasveikęs 1975-1976 metų sezone Quini vėl tapo rezultatyviausiu, tačiau “Sporting” iškrito į Segundą.
“Barca” siūlė už žaidėją milžiniškus 40 mln. pesetų, tačiau Quini liko “Sportinge”. Po metų jis atsisakė dar pelngesnio “Real” pasiūlymo. Vis tik “Barca” 1980 metų vasarą, kai Quini trečią kartą tapo rezultatyviausiu Isanijos žaidėju, pasiūlė beprotišką tais laikais 80 mln. pesetų sumą. Quini atsidūrė Katalonijoje. Ir iš karto tapo Cam Nou numylėtiniu. B. Schuster atlikinėjo perdavimus, o Quini mušė įvarčius. Pirmame sezone už “Barcą” jis įmušė 24 įvarčius. Quini pirmavo “pichichi” įskaitoje, o “Barca” tapo Primeros lydere.
Bet…
Nešaudykit, aš – Quini
1981 metų kovo 26-osios naktis. Saragosos pakraštys Jeronimo Vicente gatvėje. Katalonijos ir Aragono specialiosios policijos pajėgos šturmuoja mechanines dirbtuves, įrengtas metaliniame angare. Pastatą gina du ginkluoti vyrai. Įnirtingo susišaudymo metu žūsta vienas policininkas, nukaunamas ir vienas nusikaltėlis. Antrasis suimamas gyvas, tačiau be sąmonės – įniršę policininkai keletą kartų užvažiavo jam automatų buožėmis per galvą. Pareigūnai įsiveržia į angarą.
Vienoje dirbtuvių vietoje grindys uždengtos storu metalo lakštu. Patraukę jį į šalį policininkai pamato 3x4 metrų gilią duobę. Iš jos kartu su smarvės banga (duobėje nebuvo nei ventiliacijos, nei kanalizacijos, nei šildymo) išlenda ant kojų nebepastovintis vyras. Jis markstosi nuo seniai matytos dienos šviesos, jo drabužiai virtę skutais, jis išsekęs ir išbadėjęs.
Policininkai, dar apimti mūšio įkarščio, nukreipia į apšepusį vyrą ginklus ir šaukia:
- Gult! Rankas už galvos! Nejudėt!.
Vyras pakelia galvą ir sunkiai rinkdamas žodžius taria:
- Nešaudykite, Aš… Aš Quini.
Operacijai vadovavę aukšti pareigūnai lengviau atsidūsta: gyvoji Ispanijos futbolo legenda po beveik mėnesį trukusios paieškos išgelbėtas.
Dar tą pačią dieną Quini buvo parvežtas į Barseloną, tačiau geros naujienos pasklido greičiau: jį pasitiko 130 tūkstančių gerbėjų minia, o po kelių valandų, tik vos spėjęs nusiprausti ir užkąsti, išsekęs Quini, pasiremdamas į žmoną ir “Barcos” kapitoną Ramoną Alexanko, pasakojo apie savo pagrobimą. Pasakojo tokius dalykus, kad verkė ne tik Quini žmona Marija – ašaros tekėjo netgi už jo nugaros stovėjusio, ir Quini už pečių, kad šis nenugriūtų, prilaikiusio “Barcos” prezidento Josepo Luiso Nunjezo veidu…
Pagrobimas
Istorija prasidėjo kovo 1 dieną. Ispanijos čempionate “Barca” sutriuškino “Hercules” 6:0. Geriausias “Barcos” puolėjas Quini įmušė du įvarčius, atliko du rezultatyvius perdavimus. Jis užtikrintai pirmavo rezultatyviausių lygos puolėjų sąrašuose. Jo komanda pagaliau aplenkė Madrido “Atletico” ir iškopė į pirmąją vietą.
Quini po puikaus pasirodymo sėdo į savo automobilį, ir išskubėjo į Barselonos aerouostą, kuriame turėjo pasitikti lėktuvu iš kelionės grįžtančią žmoną. Tačiau išlipusi iš lėktuvo Quini žmona Marija vyro nesulaukė. Po pusantros valandos ji sėdo į taksi. Grįžusi namo rado atlapotas duris, visur įjungtas šviesas… ir nė gyvos dvasios.
Sunerimusi ji paskambino į klubą. Administracijoje buvo žinoma tik tiek, kad Quini išvyko savo automobiliu į aerouostą.
Nesulaukus žinių apie futbolininką, klubo saugumo tarnyba pradėjo jo paiešką. Kitą dieną Quini paskelbiamas dingusiu be žinios ir į paieškas oficialiai įsitraukia Katalonijos civilinė gvardija.
Pasirodo, važiuojančiam po rungtynių nuosavu automobiliu Quini kelią užblokavo nedidelis furgonas. Iš jo iššoko du vyrai. Jie nukreipė į futbolininką pistoletus ir ištempę iš automobilio įgrūdo į furgoną. Ten Quini buvo surištos rankos ir kojos, į burną, kad nerėktų, įkištas kamšalas. Akių rišti nereikėjo – bejėgis gulėdamas ant furgono grindų jis vis tiek nematė, kur vežamas. Įsidėmėjo tik vieną iš pagrobėjų, sėdėjusį šalia jo, nuolat tiesiai iš butelio gėrusį degtinę ir nuolat jį spardžiusį.
Kelionė truko ilgai. Pagaliau Quini buvo nuvežtas į kažkokią nepažįstamą vietovę ir įmestas į gilią duobę. Joje jis, nė karto nepamatęs saulės, praleido beveik mėnesį. Pagrobėjai kartą per dieną duodavo vandens ir vieną sumuštinį. Paprašęs iš pagrobėjų kokio nors indo, kad galėtų atlikti fiziologinius reikalus, Quini buvo sumuštas ir visą pagrobimo laiką buvo priverstas tuštintis tiesiog po savimi – ant ankštos duobės grindų. Taip 25 dienas ir gyveno duobėje, periodiškai mušamas, žeminamas ir įžeidinėjamas bei skęsdamas savo išmatose…
Pastangos surasti
Ko pagrobėjai siekė? Praėjus trims dienoms po pagrobimo, į “FC Barcelona” būstinę paskaminęs anonimas prisistatė nacionalistinės organizacijos “Katalonijos ispanų batalionas” atstovu ir pareikalavo už Quini pervesti 1 milijoną 200 tūkstančių dolerių. Nurodė ir Šveicarijos banko, kuris griežtai saugo savo indėlininkų anonimiškumą, sąskaitą. Kitas reikalavimas buvo “Separatistiniai Katalonijos niekšai turi atsisakyti kovos dėl Ispanijos čempionų titulo”.
Šio reikalavimo buvo galima ir nepateikti: demoralizuota savo lyderio dingimo, pirmoje vietoje buvusi “Barca” per šešerias rungtynes sugebėjo tik kartą sužaisti lygiosiomis ir penkis kartus pralaimėjo, taip galutinai atsisveikindama su viltimis laimėti čempionų titulą.
Vienas iš tuometinių klubo lyderių Berndtas Schusteris, kad nuramintų pagrobėjus, televizijos interviu viešai pareiškė, kad komanda, norėdama išgelbėti draugo gyvybę, atsisako pretenzijų į Ispanijos čempionų medalius…
Klubas nedelsdamas į nurodytą anoniminę sąskaitą pervedė ir pagrobėjų reikalaujamą sumą. Neprašė nė įrodymų, kad Quini tikrai gyvas.
Tačiau buvo imtasi ir tam tikrų priemonių: kovo 18 dieną Katalonijos parlamentas specialiame posėdyje nutarė į tą patį Šveicarijos banką pervesti… dalį Katalonijos biudžeto. Vos tik sąskaita buvo atidaryta ir į banką plūstelėjo šimtai milijonų dolerių, Katalonijos prezidentas Jordi Pujol susitiko su banko prezidentu. Po nelengvo, net keturias valandas trukusio pokalbio, katalonas savo pasiekė – bijodami netekti turtingo indėlininko, šveicarų bankininkai padarė nuolaidą, kurios neteikdavo nei žydų aukso ieškantiems naciams, nei nacius medžiojantiems žydams, nei arabams, nei komunistams. Bankas atskleidė sąskaitos, į kurią už Quini buvo pervesti 1 mln. 200 tūkst. dolerių, savininko pavardę.
Katalonijos policija pradėjo tyrimą. Pinigus iš sąskaitos paėmė 26 metų elektrikas Victor Manuel Diaz. Vyras buvo sekamas, palaipsniui paaiškėjo, su kuo jis bendrauja, kur lankosi.
Taip buvo nustatytas įtariamųjų ratas ir spėjama Quini laikymo vieta…
Po sėkmingos žaidėjo išlaisvinimo operacijos buvo suimti likę gyvi pagrobėjai, 1982 metų sausio mėnesį teismas jiems skyrė 10 ir daugiau metų laisvės atėmimo bausmes. Buvo priteista ir 5 mln. pesetų kompensacija Quini, tačiau jis jos atsisakė, mat pagrobėjų šeimos ilgiems metams liko be maitintojų…
Nepalaužiamasis
Vos tik atsigavęs po pagrobimo, Quini, kuris, beje, kaltino save, kad komanda dėl jo pagrobimo turėjo atsisakyti kovos dėl čempionų titulo, pareikalavo, kad būtų įtrauktas į komandos paraišką Karaliaus taurės finale. “Barca” susitiko su mylimiausia Quini komanda Gijono “Sportingu”. Tačiau Quini nuolaidų nedarė: pats įmušė du įvarčius, o “Barca” šventė pergalę 3:1.
Kai komanda vežė taurę per Barseloną, Quini per garsiakalbį sirgaliams pasakė: “Aš visą gyvenimą žaidžiau “Sportinge”. Aš atėmiau iš jų viltį laimėti brangiausią “Sporting” istorijoje titulą. Man liūdna, kad komandai, kuri visada bus mano širdyje, teko mušti įvarčius. Tačiau jūs, cules, nusipelnėte šios pergalės. Aš įmušiau du įvarčius. Vieną už Kataloniją, kitą – už Barseloną!”
Nors ir praleidęs du mėnesius, Quini su 20 įvarčių antrą kartą tapo geriausiu Ispanijos Primeros goleodoru. Dar po metų jis sukalė 25 įvarčius ir tapo Pichichi trečią kartą. Taip jis įrodė, kad yra nepalaužiamas.
Tačiau pagrobimas ir ilgas kalinimas akmeniniame maiše nepraėjo be pėdsakų. Quini ėmė bijoti likti vienas. Jis negalėjo pakęsti tamsos. Jį ėmė persekioti uždarų patalpų baimė ir vyras nustojo naudotis netgi liftais. Progresuojant fobijai Quini ėmė vengti netgi lėktuvų ir traukinių. O labiausiai progresavo jo baimė paklusti svetimai valiai: dėl to jis neretai susipykdavo su treneriais ir komandos draugais.
Būdamas 33 metų Quini pareiškė, kad baigia futbolininko karjerą. “Barca” 1984 metais surengė puikias jo atsisveikinimo rungtynes, kuriose žaidė D. Maradona, J. Cruyffas, M. Cempes ir žymiausi Ispanijos futbolininkai.
33 metų žaidėjas, grįžęs į Gijoną, vėl atsigavo. Jis nutarė tęsti karjerą ir dar tris sezonus žaidė gimtajame “Sportinge”. Tiesa, po 20-30 įvarčių jau nemušdavo – užtekdavo ir po 9 ar 7 per sezoną. Tačiau svarbiausia – Quini įrodė, kad palaužti jį sunku.
Jo nepalaužė ir tragiška brolio Jesuso Castro žūtis. 17 metų “Sportingo” vartininku buvęs brolis, 1993 metais užpuolikų buvo pasmaugtas Kantabrijos paplūdimyje “El Pechón". Galvojate tai jau visi likimo smūgiai, kliuvę Quini? Nieko panašaus – vos prieš metus visa Ispanija sulaikiusi kvapą sekė dar vieną jo mūšį – ši kartą su vėžiu.
2008 metų vasario 7 dieną Quini buvo atlikta operacija, auglys pašalintas, o jis pats, vos tik atsigavęs po ligos, sunkiausiu komandai metu tapo Gijono “Sporting” delegatu – lyg ir trenerio asistentu, lyg ir Sporto direktoriumi bei prezidento patarėju viename asmenyje.
Tad dabar jau supratote, kodėl Camp Nou susirinkę “Barcos” sirgaliai varžovų komandos atstovą pasitiko stovėdami ir sukėlė tikrą ovaciją?
Quini jos vertas. Kaip futbolininkas ir kaip žmogus…
