Vilniaus „Žalgirio“ pristato: jų istorija

2025-11-30 15:00 © Elvis Žaldaris

Kitais metais „Žalgiris“ žais su nauja, unikalaus dizaino žaliai-balta apranga.

Apie Vilniaus reprezentacinės ekipos aprangos istoriją – ilgamečio komandos gerbėjo, futbolo apžvalgininko Rimo Mackevičiaus straipsnyje.

Baltų-žalių vertikalių dryžių marškinėliai tapo pagrindinės mūsų klubo aprangos dalimi 1981 metų sezoną (nuotraukoje žemiau).

Iki 1981 metų dryžuoti balti-žali marškinėliai buvo tik retkarčiais naudojami.

1966 metų  gegužės mėnesį darytoje nuotraukoje Benjaminas Zelkevičius kovoja su Leninakano „Širako“ žaidėju. „Žalgiris“ tas rungtynes laimėjo 2:0.

Prieš tai (1977-1980 metais) ji buvo atsarginė, o dažniausiai „Žalgiris“ žaisdavo apsirengęs geltonus marškinėlius su žaliu kalnieriuku ir žaliais rankogaliais. Žalios būdavo kelnaitės, žalios kojinės.

Tai buvo gana drąsus tik pradėjusio čia dirbti jauno trenerio B.Zelkevičiaus ir futbolininkų sprendimas: ryžtingam (jau šeštam) kopimui iš Tarybų Sąjungos čempionato Antrosios (iš tikrųjų – Trečiosios) lygos prarajos į garbingesnę lygą pasirinkti aprangą, kurios spalvos priminė tarpukario laikotarpio („Smetonos laikų“) nepriklausomos Lietuvos futbolo rinktinės spalvas, tik kojinės buvo ne raudonos, kaip anuomet, o žalios.

1977 metais ši apranga buvo labai sėkminga (žalgiriečiai įkopė į Pirmąją – iš tikrųjų Antrąją – lygą, gerai svečiuose žaidė draugiškas rungtynes su Tuniso rinktine, iškovojusia teisę dalyvauti 1978 metų pasaulio čempionate Argentinoje), nutarta ir toliau ja rengtis, tik kojinės kartais būdavo vien geltonos arba geltonos su plačia žalia juosta viršuje.

Geltona spalva buvo mėgstama žalgiriečių ir anksčiau. Pirmą kartą juos tokius mačiau 1964 metų rudenį. Kai atėjau į stadioną žiūrėti labai svarbių rungtynių su Maskvos „Lokomotyvu“, iš pradžių nesupratau, kurie čia mūsiškiai: visų kojinės raudonos, kelnaitės baltos, o marškinėliai vienų raudoni su baltom rankovėm (kaip Londono „Arsenal“ klubo), o kitų geltoni. Taip pirmą kartą pamačiau geltoną „Žalgirį“.

Mūsų komanda tą giedrą ankstyvo rudens vakarą pralaimėjo 0:2, o geltonai apsirengusius žalgiriečius vėl pamačiau tik 1972 metų neišsipildžiusių vilčių sezono pabaigoje (geltoni marškinėliai su raudonais kalnieriuku bei rankogaliais, baltos kelnaitės ir kojinės).

Turėjo žalgiriečiai ir „tigrų spalvas“: geltonų ir juodų vertikalių dryžių marškinėlius (kelnaitės baltos, kojinės geltonos su plačia balta juosta viršuje). Taip pasipuošę „Žalgirio“ futbolininkai 1975 vasarą žaidė su Kalinino (Tverės) „Volga“, nes svečiai turėjo atsivežę aprangą, kaip du lietaus lašai panašią į mūsų klubo pagrindinę tų metų aprangą (šviesiai žali marškinėliai su baltom rankovėm, baltos kelnaitės ir kojinės).

Nors žalgiriečiams šiltą vasaros dieną padėjo ne tik gausiai susirinkę aistruoliai, bet ir futbolo veja (baudos aikštelėje buvo kauburėlis, į kurį po Vytauto Dirmeikio smūgio pataikęs kamuolys peršoko per vartininką į tinklą), mūsų futbolininkai pralaimėjo 2:3. Tiesa, ši nesėkmė nesukliudė Algirdo Klimkevičiaus treniruojamai komandai tą sezoną užimti pirmą vietą savo zonoje.

Prie „tigrų aprangos“ žalgiriečiai grįžo laimingais 1982 metais (geltoni-juodi vertikaliai dryžuoti marškinėliai, juodos kelnaitės, geltonos kojinės). Tokie buvo mūsų futbolininkai pergalingose rungtynėse (1:0) su Lvivo (Lvovo) ASK „Karpatais“. Įkopęs į Aukščiausiąją lygą ir vėliau „Žalgiris“ niekuomet „tigrų spalvų“ nebenaudojo.

Ne vieną, o net tris sezonus (1964-1966 metais) pagrindinė „Žalgirio“ marškinėlių spalva buvo raudona. Kodėl raudona? Gal prisiminimai tų laikų (1948-1961 metų), kai „Žalgiris“ buvo „Spartaku“, gal tai, kad komandą treniravo buvęs Maskvos spartakietis Serafimas Cholodkovas, kuriam jo jaunystės klubo raudona ir balta spalvos buvo mieliausios, o gal tiesiog puikus raudonos spalvos matomumas žalios vejos fone.

Vilniaus „Žalgirio“ ir Kijevo „Dinamo“ rungtynės Ukrainos sostinėje 1962 metų gegužės 2 dieną. Matome, kad rezultatų lentoje užrašyta „Žalgiris“, o mūsų klubo apranga dar spartakietiška, su balta juosta, rombu ir C raide. Galbūt taip buvo atsisveikinta su Vilniaus „Spartako“ epocha. Pirmas iš kairės – gynėjas Algirdas Kulikauskas. Tribūnose 60 000 žiūrovų. Pralaimėjome 0:1.

Pirmąsias mano gyvenime Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes žiūrėjau 1964 metų gegužės 2 dieną. Žiūrovų pripildytame „Žalgirio“ stadione mūsų komanda, tą sezoną puikiai startavusi TSRS čempionato A klasės antroje grupėje, žaidė su kitu lyderiu – Taškento „Pachtakoru“. Pirmi į aikštę įbėgo svečiai iš Uzbekijos sostinės. Jų aprangos spalvos buvo geltona ir mėlyna.

Man buvo beveik septyneri metai. Pasakiau pusbroliui Mikui, kuris mane paėmė su savim į futbolą, kad sirgsiu už šituos, nes jų apranga labai graži. Mikas atsakė, kad žalgiriečių apranga bus dar gražesnė.

Jis buvo teisus: raudoni marškinėliai, baltos kelnaitės, raudonos kojinės su plačia balta juosta viršuje. Nusprendžiau, kad mūsų futbolininkai apsirengę gražiau. Pradėjau sirgti už „Žalgirį“, džiaugiausi su visu stadionu pergale 2:1. Labai norėjau dar ir dar kartą eiti į futbolą, vėl ir vėl laukti mūsų komandos pergalių. Taip prasidėjo tai, kas tęsiasi jau dešimtmečius ir, tikiuosi, tęsis dar ilgai. Buvau paveiktas milžiniškų futbolo ir „Žalgirio“ traukos jėgų.

1964 metų sezonas žalgiriečiams klostėsi sėkmingai, jie pretendavo įkopti į Tarybų Sąjungos pirmenybių Aukščiausiąją lygą, tuo metu vadinta A klasės pirmąja grupe.

Sezono pabaigoje mūsų komanda įbėgdavo į aikštę žalios ir baltos spalvų susiūtais marškinėliais (kaip Ciuricho „Grasshoppers“, Prahos „Slavia“ ar neseniai matytas Stambulo „Galatasaray“): viena aprangos pusė žalia, kita – balta. Gal dėl to, kad lemiamu komentu ši apranga nebuvo sėkminga (žalgiriečiams pritrūko dviejų taškų iki Aukščiausios lygos), ji vėliau niekuomet nebuvo dėvėta.

Ne tik 1964 metais pagrindinė „Žalgirio“ marškinėlių spalva buvo raudona. 1965 metais tie marškinėliai buvo su V formos baltu kalnieriuku ir baltais rankogaliais. Beje, tokie patys buvo įsigyti ir žali, bet jais žaista rečiau. Dar buvo balti. Tik kojinės beveik visa sezoną buvo tų pačių spalvų: žalios su plačia balta juosta viršuje. Kelnaitės visada – baltos.

1966 metais pradedant gegužės mėnesį Vilniuje vykusiomis rungtynėmis su Tbilisio „Lokomotyvu“ (2:0) žaista raudonais marškinėliais, baltomis kelnaitėmis ir baltomis kojinėmis su dviem plonom raudonom juostėlėm viršuje. Pergalinga apranga, kuri vos nepalydėjo „Žalgirio“ į Aukščiausią lygą. Deja, pritrūko taško.

1966 metų pergalingasis „Žalgiris“. Spalvota nuotrauka buvo atspausdinta „Švyturio“ žurnalo galiniame puslapyje pilnu formatu, aistruoliai galėjo išsikirpti ir pagarbiai pritvirtinti prie kambario sienos.

Dramatišką, vidinių konfliktų komandoje sugadintą 1971 metų sezoną trumpam buvo grįžta prie šitos aprangos. Paskutinį kartą mačiau žalgiriečius žaidžiančius raudonais marškinėliais rugpjūčio mėnesio rungtynėse su Jaroslavlio „Šiniku“, kurias vilniečiai laimėjo 2:1.

Buvo „Žalgiris“ geltonas, raudonas, buvo ir oranžinis. Tai buvo duoklė susižavėjimui Olandijos futbolu, kuris septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje išsiugdė talentingų žaidėjų, trenerių ir beveik iš nieko tapo pasauline galybe. J.Cruyffo, J.Neeskenso, R.Michelso pavardės Lietuvoje buvo tariamos su didele pagarba. „Oranžinė komanda“ (Olandijos rinktinė) įgijo mūsų krašte tūkstančius gerbėjų ir tarp futbolo mėgėjų, ir tarp profesionalų.

Pirmieji oranžinius marškinėlius apsivilkę pradėjo žaisti 1968 metais „Žalgirio“ dubleriai (atsarginė komanda). Pagrindinė sudėtis jais pasidabino 1973 metais (oranžiniai marškinėliai, baltos kelnaitės, baltos kojinės su plačia raudona juosta viršuje).

Dar vienas Vilniaus „Žalgirio“ pagarbos Olandijos futbolui akcentas: 1975 metų sezono pabaigoje mūsų komanda žaidė Amsterdamo „Ajax“ klubui įprastais marškinėliais – baltais su plačia vertikalia raudona juosta priekyje. Kelnaitės ir kojinės irgi buvo kaip „Ajax‘ futbolininkų – baltos. Tai buvo pergalinga forma – su ja vilniečiai laimėjo savo zonos varžybas. Deja, po to užbuksavo pereinamajame turnyre Ašchabade.

Yra viena spalva, kurios žalgiriečiai per mano sirgimo už „Žalgirį“ šešis dešimtmečius niekada nenaudojo savo aprangoje oficialiose varžybose. Tai – mėlyna spalva. Tik vieną kartą – 1974 metų saulėtą, bet jau šaltoką lapkričio šeštadienį, kai Vilniaus „Žalgirio“ stadione žaidė draugiškas rungtynes su Berlyno „Dinamo“ klubu, mūsų ekipos marškinėlių spalva buvo tamsiai mėlyna (kaip Škotijos rinktinės). Kelnaitės ir kojinės buvo baltos. Galbūt tie marškinėliai buvo storesnio audinio, šiltesni žiemai artėjant.

Žalia ir balta spalvos dominavo „Žalgirio“ futbolo komandos aprangoje nuo 1967 metų. Ta nauja apranga buvo graži: žali marškinėliai su baltais kalnieriukais ir rankogaliais, baltos kelnaitės, žalios kojinės su dviem plonom baltom juostom viršuje. Prie širdies – ne tradicinė „Žalgirio“ sporto draugijos emblema, bet didelė raidė Ž. Deja, nauja apranga buvo nelaiminga: po puikaus praeito sezono komandos veiksmai išsiderino, ji netgi buvo nukritusi į paskutinę savo pogrupio vietą, tik pirmenybių pabaigoje šiek tiek atsigavo.

Užtat 1969 metais su beveik tokia pačia apranga (tik kojinės buvo baltos ir prie marškinėlių prisiūta „Žalgirio“ draugijos emblema) atliktas nuostabus sezonas, kuriam iki pilnos futbolininkų ir aistruolių laimės pritrūko tik vieno – pergalingo žingsnio į Aukščiausią lygą finaliniame turnyre Simferopolyje.

Su tokia pačia apranga žaista ir gana sėkmingais 1970, ir nesėkmingais 1971 metais, tik kojinės kartais būdavo žalios, kartais marškinėliai balti su žaliais kalnieriuku ir rankogaliais. Su tokia pačia apranga pradėtas 1972 metais grįžimas į aukštesnį lygį.

Daug aprangų, daug spalvų – tikras kaleidoskopas.

Atsirado naujų akcentų ir pastaraisiais metais. Budapešte 2021 metų vasarą žaista su „Ferencvaros“ ekipa tamsiai raudonos (bordinės) spalvos marškinėliais ir kelnaitėmis.

Atsirado juoda mūsų klubo apranga (anksčiau tai buvo leidžiama tik teisėjams ir vartininkams, bet ne aikštės žaidėjams).

Buvo visokių žalios ir baltos spalvų derinių (pavyzdžiui, 2016 metų languoti, šachmatų lentą primenantys marškinėliai).