© Eurofootball.lt
Šį kartą skaitykite III-ąją romano dalį.
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11761"]I dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11855"]II dalis[/link]
KARŠTOS BATALIJOS
(Sukrečiantis reportažas iš nepakartojamo pasaulio nepakartojamo futbolo nepakartojamo čempionato, kuriame dalyvavo ir mūsų komanda, kurios žaidimas pavergė visas širdis ir tapo toms čia paminėtoms širdims netikėtu atradimu ir aštuntuoju pasaulio stebuklu, o įvarčių lietus riedėjo į vartus lyg pergalės džiaugsmo ašaros skruostais)
3. Po kliūčių ruožo uždegsime pergalės pakulas!
Kaipo liudijo visame pasaulyje trykštantys spaudos šaltiniai, didžiai puiki ir naudinga visuomenės labui eilinio, dvidešimt pirmojo, pasaulio futbolo čempionato surengimo idėja susidūrė su lavina organizacinių sunkumų. Iš pradžių nuspręsta pasaulio čempionatą surengti Arkties vandenyne ant dreifuojančių ledo lyčių. Ši idėja turėjo plūduriuoti kelių šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų plotais, ir visi jai vieningai pritarė. Bet štai pasirodė čempionato emblema – baltoji meška, ir visos komandos bematant atsisakė dalyvauti. Pradėta aiškinti, kad sporto varžybų emblemomis tegali būti naminiai gyvūnai arba tie, kurie jau nesugražinamai išnykę. Saugumas turi būti pagrindinis faktorius!
Po šio incidento nutarta perkelti pasaulio čempionatą į Himalajus. Dailininkai jau nupaišė naują emblemą - sniego žmogų jetį su futbolo kamuoliu dantyse. Tik kažkas papasakojo kaip Himalajuose vyko vienerios draugiškos tarptautinės rungtynės, kurios tęsėsi kelis metus, nes išspyrus kamuolį į užribį, alpinistų ekspedicijos jį gražindavo į aikštę tik po kelių savaičių. Per rungtynes tris kartus pasikeitė žaidžiančių komandų treneriai. Vienas japonu mokslininkas kompiuteriais paskaičiavo, kad pasaulio futbolo čempionatas Himalajuose truktų ištisą šimtmetį septynis mėnesius devyniolika dienų keturias valandas trisdešimt šešias minutes ir dvidešimt keturias sekundes. Ką gi, mūsų dienomis abejoti japoniškais kompiuteriais lygiai tas pats lyg viduramžiais netikėtum velniais ir raganomis.
Todėl pasaulio čempionatas buvo skubiai perkeltas į Sacharą. Viduržemio jūros Šiaurės Afrikos pajūrio uostuose jau laukė tūkstančių kupranugarių karavanai, pasiruošę tempti pilnus burdiukus geriamo vandens, PEPSI kolos, alaus ir kt. gėrimų į rungtynių vietas, kai... Didžiulį triukšmą sukėlė žurnalistai ir telereporteriai. Kaipgi jie rašys reportažus apie futbolą ir transliuos pirmenybes, jei Sacharoje neįmanoma atskirti kur vyksta tikros rungtynes, o kur miražas?
Pagaliau savo kandidatūrą šiek tiek nekukliai pasiūlė Egiptas. Po ilgų viešų ir užkulisinių debatų tai kandidatūrai beveik vieningai pritarta. Egiptiečiai tučtuojau griebėsi darbo. Jie nutarė piramides pertvarkyti į viešbučius, kuriuose turėjo gyventi futbolininkai, žurnalistai ir pasiturintys turistai sirgaliai. Iš sarkofagų į kitas saugyklas išnešus faraonų mumijas, jie tapo gana patogiomis lovomis. Prasidėjo piramidžių elektrifikacijos ir komunalizacijos kampanija. Cheopso piramidėje turėjo įsikurti spaudos centras. Kadangi orgkomitetas visas rungtynes planavo rengti Nilo pakrantėse, stadionai buvo aptverti plieniniu tinklu nuo krokodilų, kurie galėjo įsiveržti į tribūnas bei aikštę ir sudrumsti sportinės kovos dvasią. Čempionato kovų emblema tapo sfinksas, tas pats garsusis sfinksas, kuris kažkada pasižymėjo ypatingu plėšrumu ir kurį vargais negalais ir pačiu laiku pavyko sutramdyti karaliui Edipui. Kodėl būtent sfinksas tapo čempionato emblema? Kadangi net geriausi futbolo specialistai nesiryžo prognozuoti, kuri gi komanda laimės Didįjį Prizą - Auksinę barono Miunhauzeno statulėlę su špaga prie juostos ir futbolo kamuoliu po kairiąja koja. Mes, žinoma, vieninteliai tikėjome, kad sfinkso paslaptis – mums ne mįslė.
Tad beliko ramiai laukti burtų traukimo ceremonijos, kurios vis dėlto laukėme neramiai. Čempionatas turėjo vykti pagal šitokią sistemą: trisdešimt dvi stipriausias pasaulio komandas, turinčias teisę dalyvauti šiose pirmenybėse, reikėjo suskirstyti į aštuonis pogrupius po keturias. Tai nepaprastai sudėtinga ir ilgai trunkanti matematinė operacija. Įdomu pastebėti, ir tai ypatingai pažymėtina, kad buvo atsisakyta tų beprasmiškų ir varginančių atrankos varžybų, o čempionato dalyvius išsirinko speciali komisija, kam reikia išsiuntusi kvietimus. Kadangi turėjome receptą, tai patekome be eilės. Po pirmojo varžybų etapo, sužaidus visas tarpusavio susitikimų rungtynes pogrupiuose, šešiolika stipriausių vienuolikiu, kitaip tariant po dvi geriausias iš kiekvieno pogrupio, tęstu šias batalijas dėl Auksinio Miunhauzeno jau aštuntfinaliuose. Komandos, užėmusios pirmąsias vietas, turėjo grumtis su kaimyninių pogrupių antrosiomis komandomis. Mes siūlėme nedidelį pakeitimą formulėje, kad keturios geriausios kiekvieno pogrupio komandos žaistų kitame etape, juk realiai mąstant, išaiškinamas ne dviejų, o visų keturių komandų pajėgumas, bet kažkoks neatsakingas sekretorius pametė mūsų raštą. Toliau jau pagal olimpinį principą - nugalėtasis gailiai raudodamas turi pasitraukti tolesnių varžybų. Taip žodis į žodį buvo užrašyta varžybų įstatuose. Šitaip per ketvirtfinalio ir pusfinalio kovas iki finalo, kur lemiamoje dvikovoje dvi paskutinės galbūt per stebuklą išlikusios komandos turėjo išsiaiškinti pirmenybių nugalėtojo vardą. Paskui galbūt ir patį nugalėtoją. Gal prieš tai nugalėtojas, tik paskui vardas? Bet kol kas viena ir kita buvo neaišku. Ši keista formuluotė ir mums liko iki neaiški.
Kadangi burtai visuomet būna akli kaip ką tik gimę kačiukai, t.y. visados nepalankūs stipriausioms vienuolikėms, tai mes, kaipo ypatingai solidi ir sąžiningą sportinę kovą mylinti komanda, vienbalsiai nusprendėme kreiptis į garsų astrologą, sanskritologą, ekstrasensą, poltergeistą, jogą ir baltąjį magą Šri Mada-Pomadą, kad išvengtume likimo rezgamų galimų pinklių. Garsusis burtų specialistas maloningai sutiko mums pagelbėti.
Iš pradžių jis vartininką Stogverkšą Mirdžių pasodino lotoso poza. Mes taip pat norėjome panašiai atsisėsti, bet Šri Mada-Pomada pasodino gynėją Kliegmantą Vailį durnaropės poza ir t.t.: nasturtos, jurgino, orchidėjos, našlaitės, dilgėlės, usnies, varnalėšos pozomis susodintas futbolo žvaigždynas sudarė nuostabų astralinį gėlyną. Šri Mada-Pomada pasakė, kad nuo šiol visos žvaigždės į mūsų žaidimą žiūrės labai palankiai, Zodiako ženklai ir planetos taps mūsų sirgaliais, grožėsis šiuo dailiu gėlynėliu, laistys astraline energija ir ravės nuo piktųjų dvasių: visokių demonų, šamanų, kipšiukų ir kūniškų pagundų. Todėl prieš kiekvienerias rungtynes turėsime tupėti šitokiomis pozomis ne mažiau kaip po tris valandas kaipo gėlynėlio lysvelė ir medituoti žvaigždžių žėrėjimo žavesio žemiškąjį žaidimą. Tik Šnipštyla Mikis nenorėjo sutikti su visais tais stebuklingais nurodymais ir ginčijosi, kad ramunėlės poza jam labiau prie širdies negu pelargonijos. Be to, sėdėti ant vazono jis visai nepratęs. Bet Šri Mada-Pomada labai pasipiktino, pareiškė, kad už ramunėlės pozų praktikas išromys Šnipštylą Mikį, be to, visą laiką painiojo jo pavardę ir vadino jį Mikiu Mauzu, tai yra kažkokiu .
Paskui, po viso šito rūstaus moralo, kelis kartus apsukęs stiklinį rutulį, o mes sėdėjome nurodytose pozose sulaikę kvapą, jis pasakė, kad egiptiečių žyniai ir kerėtojai susikvietė savo futbolininkams į pagalbą visas piktąsias jėgas ir šitokiais nesportiškais būdais bandys laimėti pasaulio pirmenybes. Bet kuri komanda, jeigu paragaus užkerėtos flamingo mėsos, žaisdama su Egipto rinktine, būtinai pralaimės rungtynes. Todėl neturėtume ypatingai nustebti, kai aptiksime egiptiečių žynių mėginimus visokiais gudragalviškais būdais pašerti varžovus flamingiena. Atsargos dėlei turime atsisakyti netgi iš pažiūros nekaltų saldainių "Flamingas". Egipte šiukštu nė nebandytume prisiliesti prie šio užkeikto paukščio išmatų.
Kadangi flamingas prasideda raide "f", tai ir kiti dalykai, iš šios raidės gavę pradžią, mums labai pavojingi. Nes per tą raidę flamingas su tais dalykais užmezgęs astralinį fonetinį ryši. Todėl Šri Mada-Pomada griežtai uždraudė bendrauti ne tik su flamingais, bet ir felachais bei faraonais. Netgi ne egiptietiškos kilmės dalykai, kurie prasideda raide "f", mums yra tabu, vadinasi, privalome vengti fortepijonų ir fekalijų. Be to, mūsų komandos "FK Grabvinės" pirmoji raide "g” visai kaimynystėje šalia pavojingosios "f", todėl derėtų bent per raidę pasislinkti toliau. Šri Mada-Pomada mums siūlė pasivadinti "Horoskopais". Šitaip pagal sąskambį mes net galėtume tikėtis egiptiečių dievo Horo paramos. Mūsų komandos smūgiuoti kamuoliai pokšėtų į priešininko virpstus lyg avinų kaktos, žengtume į priekį nesulaikomai lyg jaučiai, visa komanda būtų vieninga lyg broliai dvyniai, kitaip tariant, tikra vienuolikė, visuomet laiku suspėtume trauktis į gynybą lyg vėžiai, mūsų žvaigždės siautėtų žaliojoje vejoje lyg liūtai, regztume tokias kombinacijas kaip apsukrios mergeles, kurios ruošiasi supakuoti turtingą, seną, bet kvailą vyrą, geltume varžovus įvarčiais lyg skorpionai, taikliais snaiperiškais smūgiais lyg šauliai, ant proto svarstyklių gerai išdėlioję žaidimo taktiką, riestume varžovus į ožio ragą ir lyg vandeniai gesintume jų atakų ugnį, vienu žodžiu, jaustumėmės futbolo aikštėje lyg žuvys vandenyje, o priešininkų popieriai būtų labai prasti, praradę žvaigždžių pagalbą, jie blaškytųsi kaip avigalvių banda, besistumdanti užpakaliais tarytum pensininkai perpildytame troleibuse, nepaslankūs kaip jaučiai, spoksantys vieni į kitus lyg ką tik gimę dvynukai, puolimo metu besižvalgantys tik į savo vartus kaip vėžiai, drebantys nuo tribūnų gaudesio lyg nuo liūto riaumojimo, kovojantys dėl kamuolio lyg nepatyrusios baikščios mergelės, siūbuojantys ant kojų lyg nesubalansuotos svarstyklės, nuolat įkliūvantys į dirbtinių nuošalių spąstus lyg skorpionai į liepsnojantį laužą, niekaip nepataikantys iš pusės metro į tuščius vartus kaip medžiotojai, kuriems nuo degtinės dvejinasi akyse, ir spoksantys į vartus lyg ožiai, kuriems tas daiktas pirmąkart pamatyta naujovė, jau pirmajame kėlinyje žliaugiantys prakaitu kaip vandeniai ir žiopčiojantys antrajame kėlinyje lyg žuvys ant kranto, o visiems tiems dalykams išmintingai vadovautu dievas Horas, su kuriuo bičiuliškas pažintis telefonu dažnai palaikydavo Šri Mada-Pomada. Vos mūsų treneris pasižiūrėjo į atviruką su dievo Horo atvaizdu, iškart pradėjo piktintis: kaip čia dabar niekam neaišku, kad treneris komandoje kur kas aukščiau už Dievą, kaip jis apskritai pakęstų šalia savęs ant atsarginių suoliuko kažkokį neaiškų tipą su vištos galva, dar neduokdie televizija jį visam pasauliui parodytų, kaip kokį klouną ar gyvąjį talismaną... Bet Šri Mada-Pomada puolė raminti garbųjį futbolo specialistą, sakydamas, kad viskas bus gerai, nes dievas vadovaus netiesiogiai, ne nuo atsarginių suolelio, bet pasislėpęs už debesų, kad nieks nematytų, be to, nesikiš į žaidimo taktiką, tik slapčiomis kaišios varžovams kojas, nė šuva neamtels, ne akyliausias arbitras nešvilptelės. Mūsų treneris dabar apskritai išsigando, kad toks futbolo diletantas nesugalvotų varžovų puolėjams kaišioti kojų mūsų baudos aikštelėje... Šri Mada-Pomada pasakė, jog transcendentiniais kanalais dievui Horui nusiųs futbolo taisykles, kad dėl kojų kaišiojimo tam tikruose aikštės plotuose nekiltų jokių nesusipratimų. Tuomet treneris nusiramino ir pasakė, kad tuo pačiu reikėtų nusiųsti "tam kostolomui nedidelį šienaujamų asmenų sąrašėlį".
Dėl nelemtosios raidės "f" perėjome prie ezoterines fonetikos kurso studijų. Apskritai mūsų tautai šis garsas nepaprastai pavojingas, nes tai dvasinis svetimkūnis, kuris tyram dar nesugadintam mentalitetui labai kenksmingas, nes juo prasideda gerai žinomas žodis "fui", išreiškiantis visą tikrąją blogio prasmę, todėl neveltui labai ilgai ir su pavydėtinu uolumu mūsų tauta savo žodyne keisdavo šį svetimgarsį į "p". Čia Šri Mada-Pomada staiga paklausė: "Ar bent vienas jūsų komandos narys nenešioja užkerėto vardo? Ta garsą tučtuojau būtina pakeisti į "p". Mūsų treneris Jonas Petras Algimantas Vytautas Ferdinandas Rosinantas Mundialis pradėjo šaukti, kad pasiskųs dėl tokio baisaus įžeidimo Žmogaus Teisių Gynimo Komitetui, Jungtinėms Tautoms, Tarptautiniam Valiutos Fondui, NATO, UNESCO ir AIDS, be to, jis turi pažįstamą Burundžio olimpiniame komitete. Nieks nežinojo kaip nuraminti įsisiautėjusį trenerį. Turiu su kukliu pasididžiavimu prisipažinti, kad šią sunkią kolektyvui akimirką man asmeniškai pasisekė įnešti svarų indėlį į komandos paruošimo pasaulio futbolo čempionatui proceso taupyklę. Aš asmeniškai pasakiau: "Net jei mano asmeniškai vardas būtų Fysius, vardan komandos pergalės aš, asmeniškai, vis tiek pasiaukočiau." Tada treneris antrąkart nurimo ir sutiko, kad į paraiškas bei futbolo istoriją būtų įrašytas Perdinando Mundialio de Rosinanto vardu.
Šri Mada-Pomada užtikrino: jeigu nuosekliai laikysimės visų jo nurodymų, varžybose nugalės pati stipriausia komanda. O gal mes norėtume, kad pati stipriausia komanda pralaimėtų? Jis galįs ir paburti ir ta linkme. Labai paprasta: kelis kartus permeti taro kortų kaladę, išsiaiškini kas yra kas, įmeti į laužą keletą žiupsnių specialių kerėjimo miltelių, saują nagų, porą senų kaliošų... Visai už nedidelį mokestį, pastoviems klientams taikoma nuolaida. Mes visi pašokome iš savo žydinčių pozų ir vienbalsiai surikome griežtą "Ne!"
Kol mes didžiai patenkinti traukėme į treniruočių stovyklą, komandos kapitonas Spuogtraiška Usnelė pastebėjo: "Futbolas, kuri mes žaidžiame, taipogi prasideda garsu "f", vadinasi, mums jis yra tabu." Visi nepaprastai ir vienbalsiai nusiminėme. Ką daryti? Mus kviečia į čempionatą, bet mes negalime žaisti futbolo. Sveikas ir sudie, Auksinis barone Miunhauzenai! Mūsų atkakliausias gynėjas Taidaidaila Riznius net apsiverkė, ir taip graudžiai, kad visos komandos nuotaikos niaukėsi lyg vėl pasirodžius kažkur minėtiems audros debesims. Bet staiga tarytum perkūnas iš giedro dangaus nukrito pasiūlymas. Kuklumas verčia mane asmeniškai nutylėti jo autorių. Kodėl perkrikštiję trenerį, mes negalėtume kitaip pavadinti ir futbolo? Ar negalėtume jam sugalvoti kokio nors gražaus, turiningo ir tautiško vardo? Ilgai ginčijomės, kol pagaliau vieningai nubalsavome: futbolas nuo šiol vadinsis sąspyrdžiu (nuo žodžių "spardyti, spyris") ir kaip Sąspyrdžio klubas "Horotelemikroelektroechomagnetoskopai" vyksime į Egiptą. Šitaip išsisprendus pasaulio sąspyrdžio pirmenybių organizaciniams nesklandumams ir praėjus mūsų rūpesčiams dėl raidės "f", jau galėjome ramiai laukti burtų traukimo ceremonijos.
Drąsiai pasiryžome lemiamose rungtynėse susigrumti su ginančiais nuo mūsų savo vardą pasaulio čempionais italais. Jeigu kas nors kitas juos pakeliui sudorotų, pasitenkintume ir penkis kartus pasaulio pirmenybių nugalėtojais brazilais, blogiausiu atveju, kokiais nors vokiečiais ar prancūzais. Likimas lėmė kitaip, dėl to ir tų blogiausiam atvejui skirtų prancūzų kailis liko nepašukuotas. Jie atsisakė vykti į Egiptą, mat veterinarinė tarnyba nepraleido per sieną jų stebuklingojo gaidžio Baltazaro. Nors jie turėjo jam vizą. Kai tas gaidys užgieda, prancūzai iškart įmuša įvartį. Taip jie visus apgavę, 1998 m. ir tapo pasaulio čempionais. Bet šį kartą jų klastas susekė net kelios žvalgybos. Jie jau buvo pasamdę muzikos profesorių, kad išmokytų gaidį "Marselietę" giedoti, nes tai yra prancūzų himnas. O jei Baltazaras nenori per rungtynes sugiedoti? Tada ir galas prancūzams! Jie net patarlę turi: "Jei tavo paukščiukas negieda, gali ramiai pasikarti". Dėl to jie tą gaidį lesina vynu išmirkytais kviečiais ir girdo geriausiais konjakais bei vinjakais. Įrengę vištides su dviem tūkstančiais vištų, kad Baltazaras pralenktų karalių Saliamoną, turėjusį vos varganą tūkstantėlį žmonų. Tegu tik gieda gaidelis! Tiesa, kalbėta, kad tas gaidys toks pat stebuklingas kaip eilinė varna, jis paprasčiausiai puikus žaidimo žinovas, per kelis perdavimus atspėja rezultatyvią kombinaciją ir prieš pat įvartį iš to didelio džiaugsmo užgieda. Bet, mūsų nuomone, tai nesąmonė, tokias paskalas spaudoje galėjo paleisti tik kiti gaidžiai, kurie pavydėjo ir tų kviečių, ir to konjako, ir tų vištų užkandai. Neveltui viename interviu per garsų televizijos kanalą stebuklingasis gaidys tokius spaudos paistalus pavadino "žirniasklaidos vėtymu ir tuščių ankščių mėtymu pavėjui". Prancūzai vis dėlto buvo smarkiai prislėgti, net pasidarė plokšti kaip lentos, dar sužinojo apie ryžtingą mūsų iššūkį, tai kuo skubiausiai pasislėpė kažkur Pietų Afrikoje, kad mes jų nerastume. Bet pasaulio žvalgybos susekė jų pėdsakus. Tegu sau žaidžia jie ten su visokiomis nerimtomis komandomis! Mes esame Sąspyrdžio klubas "Paties Horotelemikroecho (velnias, kaip ten toliau?) Skopai", mums visokie "kakariekū" nuvarva kaip žąsys nuo dešimtojo kisieliaus. Jeigu kas – mes taip pat galime paleisti kakarinę, kad... Dar neatvykę jau spėjome išspirti vienus iš pasaulio čempionų. Laikykitės! Kas dar sveikas.
Skridome be ypatingų nuotykių. Tiesa, lėktuve apsižiūrėjome, kad nėra mūsų garbingojo trenerio Perdinando Mundialio de Rosinanto. Nejaugi jį kas nors pagrobė ar jis supainiojo lėktuvus? Vis dėlto, kai lėktuvas suko ratus virš Bezdonių, Balbieriškio ir Bermudų, tiksliai nepamenu kur, kuo ramiausia įlipo mūsų treneris! Negalėjome patikėti savo akimis, juk iš skrendančio lėktuvo galima tik išlipti, netgi be parašiuto tai įmanoma padaryti, tik kaip įlipti į skrendantį lėktuvą? Kai uždaviau šitą klausimą, garbusis treneris atsakė: "Gyvename civilizuotame pasaulyje, kuriame yra liftai." Paskui pasitaisė: liptai, liptai. Dar geriau!
