© Eurofootball.lt
Sakydamas, kad komanda prarado grando statusą, apeliuoju į tai, jog šį sezoną „Liverpool“ nėra ir negalėjo būti laikoma pretendente į aukščiausias pozicijas – tai dar prieš sezoną buvo akivaizdžiai silpniausia (kad ir koks sunkiai prognozuojamas būtų Londono „Arsenal“) po truputį byrančio „didžiojo ketverto“ dalis.
Tam yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Pirmiausia noriu pasakyti, jog treneris Rafaelis Benitezas yra puikus ir savo stilių turintis strategas, kurio karjera, galima prognozuoti, tęsis labai sėkmingai. Visgi „Liverpool“ ekipoje jo ginčytini sprendimai suvaidino nemenką vaidmenį lemiant itin nesėkmingą sezono eigą.
Išskirčiau keletą aspektų, kurie neleido Liverpulio klubui tikėtis nieko kito kaip to, ką matome dabar – veiksmai žaidėjų rinkoje, perdėtas principingumas ir bendravimas su žiniasklaida.
Kalbėkime nuosekliai. Futbolininkų pirkimai tikrai nebuvo stiprioji „Liverpool“ vieta. O nuo 2009 metų pradžios, kai klubą paliko vykdantysis direktorius Rickas Parry, atsakomybė už norimus įsigyti futbolininkus priklausė Benitezui. Būtent jis paskatino Parry pasitraukti, skųsdamasis, kad į komandą atvyksta ne tie žaidėjai, kurių jis nori. Užtenka prisiminti Robbie Keane‘ą – neva Parry pirkinį – kurį Benitezas jau po kelių mėnesių, nepernelyg atsižvelgdamas į pasirodymus aikštėje, išspyrė iš ekipos.
Tad tarpsezonis gerbėjams turėjo atrodyti optimistiškai – klubas laimėjo antrą vietą „Premier“ lygoje, todėl turėjo žengti tik nedidelį žingsnį, kad galutinai pasivytų aršiausius varžovus. Juolab, kad dabar viskas priklausė tik nuo paties trenerio. Ir tas žingsnis buvo žengtas, tačiau ne į priekį, o atgal.
Pirmiausia, ekipą paliko saugas Xabi Alonso ir gynėjas Alvaro Arbeloa. Abu ispanai išvyko į Madrido „Real“ ir jų sulaikyti, ko gero, nebuvo įmanoma – Xabi vis dar nebuvo atleidęs Benitezui už paranojišką norą jį parduoti po ne itin sėkmingo 2007-2008 metų sezono, o Alvaro paprasčiausiai troško vėl žaisti ir įrodyti savo vertę gimtinėje. Abiejų netektis buvo labai skaudi – Alonso buvo žaidimo variklis, sustygavęs saugų grandį ir leisdavęs Stevenui Gerrardui pernelyg dažnai nesižvalgyti atgal puolant varžovų vartus. Javieras Mascherano gindavosi, Gerrardas puldavo, o Alonso buvo tarpinė grandis. Krašto gynėjas Arbeloa išsiskyrė šaltakraujišku ir išlaikytu žaidimu, todėl ypač praversdavo dvikovose su galingais varžovais.
Vietoje Arbeloa, kuris buvo parduotas už apverktinus 3,5 milijono svaro sterlingų, buvo įsigytas Glenas Johnsonas. Šis pirkinys buvo motyvuotas gana paprastai – praėjusį sezoną klubas daug taškų prarado namie, žaisdamas su silpnesniais varžovais, nes paprasčiausiai nesugebėdavo pralaužti jų sutankintos gynybos. Arbeloa nebuvo tas, kuris grėsmingai puldavo, todėl buvo įsigytas Johnsonas, kur kas dažniau ir aktyviau prisijungiantis prie atakų aikštės kraštu.
Bet šis sprendimas abejotinas dėl kelių priežasčių. Pirma ir ryškiausia jų – futbolininko kaina. Benitezas džiaugėsi, kad buvo įsigytas anglas. Taip, tai puiku, tačiau 17 milijonų svaro sterlingų (praktiškai 6 kartus daugiau nei buvo gauta už Arbeloa) – „Liverpool“ neįkandama suma. Ypač už gynėją, kurių kainos rinkoje yra palyginti su kitų pozicijų žaidėjais „nedidelės“. Žinant, kad tai buvo praktiškai vienintelis pirkinys vasarą (už Alonso gauti pinigai iškeliavo į Italiją įsigyjant Aquilani), sunku suprasti, kodėl nuspręsta už tokią nesuvokiamą sumą stiprinti vargu ar silpniausią komandos grandį. Žinoma, Johnsono vertė gerokai pakilo po puikaus sezono „Portsmouth“ ekipoje, bet labiausiai dėl to, kad jis britas. Ir visi klubai, sulaukę grandų dėmesio vietiniam futbolininkui, jį parduos bent 30% brangiau, nei identiško lygio užsienietį. O „Liverpool“ – ne „Real“, kuris galėtų sau leisti išleisti tokią sumą. „Liverpool“ įsigijo Johnsoną ir visų kitų grandžių stiprinimą galėjo pamiršti mažiausiai metams, nes paprasčiausiai neliko lėšų.
Kitas klaustukas – Johnsono žaidimo stilius. Jis ne kartą džiugino sirgalius puikiais reidais ir perdavimais į baudos aikštelę, bet su stipriais varžovais neretai atsiverdavo spragos gynyboje – arba Johnsonas nespėdavo į ją grįžti, arba paprasčiausiai nesugebėdavo apsiginti, nes tai nėra jo stipriausia žaidimo dalis. O to sau leisti „Liverpool“ negali, ypač kai deramos pamainos Johnsonui nėra – Philippas Degenas praktiškai nežaidžia dėl traumų, Jamie Carragheris senokai įsitvirtino vidurio gynėjo pozicijoje ir dešiniajame krašte rungtyniauja tik iš bėdos, kiti yra paprasčiausiai per jauni.
Atleiskite, bet nesupratu logikos. Taip džiaugęsis Johnsonu ir nuolatos pabrėžęs, kad buvo įsigytas anglas, Benitezas „pražiopsojo“ rinkoje tuo metu klubo ieškojusį laisvąjį agentą, vieną rezultatyviausių visų laikų Anglijos rinktinės puolėjų Michaelą Oweną. Tai, kad komandai buvo būtina stiprinti puolimo grandį, kuri, dėl traumos iškritus Fernando Torresui, atrodo apgailėtinai, buvo akivaizdu. Vienintelė tiesioginė Ispanijos rinktinės lyderio pamaina - Davidas N'Gogas. Jaunas futbolininkas, už kurį PSG buvo sumokėta mažiau nei 2 milijonai svaro sterlingų. Prancūzijos čempionate 2007-2008 metų sezone per 18 mačų jis pelnė vieną įvartį, Liverpulyje per 50 mačų - 11. Ne tas futbolininkas, kuris gali atstoti geriausio pasaulio puolėjo netektį.
Nepaisant to, puolėjų įsigyta nebuvo, o rezultatai nežaidžiant ispanui šį sezoną buvo tokie tragiški, kad tikėtis sėkmės nors viename iš turnyrų – naivu.
Owenas nebuvo įsigytas. Kokios to priežastys? Pirmiausia, Benitezas, ko gero, vis dar pyko dėl 2005 metų. Praleidęs pakankamai sėkmingą sezoną Madride, futbolininkas buvo priverstas palikti „Real“ ir buvo sulaukęs kelių pasiūlymų iš gimtinės, tarp jų – „Liverpool“ ir „Newcastle“. Tačiau „Real“ laikėsi tvirtai ir nesutiko nuleisti kainos – 17 milijonų, o ne truputį daugiau nei 10, kuriuos buvo pasirengęs mokėti „Liverpool“. Benitezas keliskart kalbėjosi su Owenu ir ragino šį palaukti, tikėdamasis, kad vasarai artėjant prie pabaigos ispanams neliks nieko kito kaip tik nusileisti. Bet Owenas nusprendė nerizikuoti ir vedė derybas su „Newcastle“, galiausiai pasirašydamas ilgalaikę sutartį.
Dar vienas Rafaelio pasiteisinimas galėtų būti sirgaliai. Dalis jų pyko ant Oweno, kuris nusprendė palikti „Liverpool“ likus vos metams iki sutarties galiojimo laiko pabaigos ir dėl to mažesne nei rinkos kaina persikelti į „Real“. Dalis jų nenorėjo, kad „sūnus paklydėlis“ grįžtų į „Anfield“ stadioną. Bet ta dalis buvo palygint nedidelė, o suvokdami klubo finansinę situaciją ir atsivėrusią galimybę įsigyti patyrusį puolėją už minimalią sumą, aistruoliai būtų jam atleidę.
Trečia – strategas galėjo prisidengti žiniasklaidoje hiperbolizuotais faktais apie tai, kad Owenas atsidavęs ne futbolui, o žirgų auginimui, praktiškai niekada negali rungtyniauti dėl traumų, o paskutinysis sezonas Niukaslyje jam nebuvo sėkmingas. Bet šalies čempionui „Man Utd“ ir patyrusiam treneriui Serui Alexui Fergusonui tai nebuvo kliūtis. Klubas įsigijo Oweną, kuris sezono, likimo ironija, nebaigė dėl traumos, tačiau gali būti dėkingas jam už 9 įvarčius, tarp kurių – pergalingas Mančesterio derbio prieš „Man City“ metu. Investicija atsipirko su kaupu.
Tęsinys – kitą savaitę
