![Straipsnis: Futbolo psichologija, arba kada lietuviai žais pasaulio čempionate? [III dalis]](https://www.eurofootball.lt/img/uploaded/w900/2023/08/56545.jpg)
© Eurofootball.lt
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9115"]Pirma straipsnių ciklo dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9298"]Antra straipsnių ciklo dalis[/link]
Žvilgsnis į futbolą iš kosmoso ir poeto akimis
Paprastas ir elementarus daiktas futbolas. Viskas, kas apie jį žinotina, telpa plonoje taisyklių brošiūroje. Jeigu tai būtų storas tomas, niekas pasaulyje nežaistų tokio sudėtingo žaidimo. Garsus Tibeto lama Lobsangas Rampa į jį pažvelgtų kitaip. Jis tvirtina, kad astraliniame kūne jis gali laisvai kilnotis erdvėje ir laike, nuskristi net į kitas planetas ir stebėti senovės metraščiuose aprašytus istorinius įvykius. Jeigu jo žvilgsniu apžvelgtume visą futbolą, tai ko neapima taisyklių brošiūrėlė... Mums net nereikėtų to Tibeto mago kviestis į pagalbą, lai ramiai sau skaito paskaitas Jungtinėse Valstijose. Palydovinė televizija mums suteikia tokias galimybes. Jei žvilgtelėtume į futbolą iš „kosmoso“ bei tuo pat metu ir iš arčiau, tai pasijustume girioje, kurion kuo toliau žengi, tuo daugiau prie tako suskaičiuoji medžių. Futbolas tampa kažkuo neapibūdinamu.
Visur jį žaidžia kitaip, egzistuoja Europos, Lotynų Amerikos, Afrikos, Okeanijos ir Azijos futbolo mokyklos, stiliai, dažnai radikaliai beskiriantys vienas kito. Ganos rinktinės niekada nesupainiosi su Švedijos rinktine. Užtenka tik mesti žvilgsnį į tų komandų žaidimą. O kiek žaidimo stilių vien Europoje? Angliškas, skandinaviškas, itališkas, prancūziškas, ispaniškas, olandiškas, graikiškas, slaviškas... Čia gali vardinti pagal kiekvieną šalį, ir vis atrasi ypatumų. Net Lotynų Amerikos šalys visos priskiriamos vienai mokyklai, bet brazilų ir argentiniečių futbolas smarkiai skiriasi, pagaliau jei dar lygintume Kolumbiją, Urugvajų, Paragvajų... Netgi Azijos futbolas išskiria į dvi labai skirtingas mokyklas – tradicinę arabų ir Tolimųjų Rytų, kurios pagrindiniai atstovai Japonija, Korėja, Kinija, taip pat Indokinijos pusiasalio šalys. Net Afrikoje varžosi Magrebo futbolo mokykla, labai panaši į Azijos arabų ir tikra afrikietiška, kurią atstovauja vadinamoji Juodoji Afrika. Kas žaidžia geriau, kas prasčiau, bet futbolo stilių – kaip ir kalbų, kiekvienai tautai savo. Taigi futbolas yra totaliai nacionalinis žaidimas!
Vadinsi jame turi atsispindėti ir tautos istorija, kultūriniai šalies bruožai. Tikri futbolo smaližiai puikiai jaučia ta nacionalinį žaidimo koloritą bei prieskonį. Futbolo istorija tapo neatsiejama pasaulio kultūros istorijos dalimi. Per futbolą tauta gali išreikšti savo charakterį. Futbole ji gali pasirodyti tokia, kokia iš tiesų yra, taigi čia ne vien žaidimas. Būtent žaidimas tampa forma tautos mentaliteto išraiškai.
XX amžiaus olandų filosofo Johano Huizingos, parašiusio garsią knygą „Homo ludens“ („Žaidžiantis žmogus“) tokie dalykai visiškai nenustebintų. Įprastinį homo sapiens jis pakeitė būtent į homo ludens bei teigė, kad žaidimas visur ir visada yra visų žmogiškų siekių išraiška, tai ne vien menai ar sportas, tai pagaliau religija, politika, ekonomika, visuomenės sluoksnių struktūra, elgesio taisyklės. Visur sugalvojami „savi žaidimai“. Tik futbolas gal iš viso tuo išskiria, nes tai sugalvoto žaidimo, kuriame gali išreikšti tautos psichologiją, rėmai ir galimybės. Taigi futbolas gali atspindėti pačią „tautos sielą“. (Šiek tiek jau pasenęs terminas, bet plačiai vartotas XIX amžiaus rusų filosofų.)
Futbolas tai ne vien raiška, bet ir tai, kas toje tautos sieloje gali būti originaliausio, poetiškiausio, tai net atskirų istorinių šalies etapų atspindžiai. Rašytojai, ypač argentiniečiai, kurių didesnė dalis su užsidegimu rašo apie futbolą –(pamanykite, juk tokie rimti žmonės!), apgaubia futbolą gražiausioms metaforomis. Kažkaip savaime „limpa“ prie futbolo net istoriniai epitetai. Skandinavų futbolininkai vadinami vikingais, ukrainiečių – kazokais, prancūzai lyginami su muškietininkais, italai – su karbonarais, vokiečiai – su viduramžiu riteriais, škotai – su sijonuotais kalniečių klano nariais, net Anglijos mažų miestelių klubuose viešpatauja Robino Hudo dvasia! Na, kaip to nelyginti su legendine „Nottingham Forest“ komanda, kuri ir reiškia ne ką kitą, o tą garsiąją Notingemo girią, kurioje okupantus ir visokius kolaborantus savo strėlėmis skynė tas vis dėlto istorinis, kaip teigia mokslininkai, tik jau vėliau tapęs legenda, personažas. Apie pačia legendinę futbolo prigimtį truputį vėliau. Dabar gi toliau žiūrėkime į skirtingus futbolo stilius „iš kosmoso“, retkarčiais šoktelėdami atgal „laiko mašina“.
Ne, niekada nesupainiosi angliško ir portugališko futbolo. Visai atvirkščiai negu portugalai, anglai nelinkę ilgai laikyti kamuolio prie kojų, jis tiesiog švilpte švilpia nuo vieno žaidėjo prie kito. Žaibiški prasiveržimai kraštais, o puolėjai rengia tikrą vartininko aikštelės „abordažą“, kaip tikri viduramžių korsarai. Galingos jūrų tautos, legendinio karo laivyno dvasia atsispindi anglų futbole. Plius labai kietai žaidžiančios, kovingos, tikros robinhudiškos „kaimo“ komandos. Plius racionalumas ir šaltakraujiškumas, patys būdingiausi anglų tautos bruožai.
Portugalai nemėgsta greitai bėgioti, žaidėjai nenoromis išskiria su kamuoliu. Bet lėtas portugališkas futbolas pasižymi ir savotišku patrauklumu. Kone kiekviena portugalų saugas gali taip „driokstelėti“ iš trisdešimties metrų, kad vartininkas nė mirktelėti nespės, kaip kamuolys suspurdės vartuose. Pagaliau įdomios kombinacijos, efektingi įvarčiai. Be to, svajingi portugalai labai mėgsta teatrą, ta aistra, taip pat egzotiškų kelionių potraukis ženklino portugalus nuo pat viduramžių. Portugališkas futbolas yra teatrališkas reginys.
Jei vėl mestume akį į britų futbolą, tai iškart pastebėtume, kaip škotų futbolas skiriasi nuo angliško. Kur kas konservatyvesni škotai futbole išsaugojo daugiau futbolo „vyresniojo brolio“ regbio bruožų. Škotų futbolininkai mėgsta ir pasistumdyti, pasimalti alkūnėmis, jie prie vartų veržiasi „tiesiau“ negu anglai. Škotai sukuria begales progų įvarčiams, tik labai prastai išnaudoja. Mat dažnai verždamiesi tiesia linija ir itin tankiai, palieka per mažai erdvės geram smūgiui, tad kartais belieka pasitenkinti vien tuo, jei kamuolys tik paspiriamas į vartų pusę. Bet bruzdantis kalniečių klanų karingumas škotų futbole atsispindi.
Skandinavai kovoja kietai kaip tikri vikingai, toli gražu nelinkę tupėti aklinoje gynyboje, kaip dažnai priešai įsivaizduoja. Staigūs danų perdavimai pažeme į baudų aikštelę, smūgiai nestabdant kamuolio, kieta norvegų kova „žaidėjų masėje“... Skandinavai iš tikrųjų kovoja futbolo aikštėje, be jokio gailesčio, bet pasibaigus rungtynėms pradeda glėbesčiuotis ir labai draugiškai bendrauti, šypsotis, juoktis. Seniai pastebėta, kad būtent skandinavų futbolininkai po aršios kovo būna ypatingai draugiški, ir tai ne „ritualas“, ne sporto tradicijų reikalavimas, tai tikras draugiškumas. Lyg po futbolo rungtynių kaip tik atsikleistų skandinavams ypač būdingas „bendruomenės jausmas“, ką akcentuoja visi sociologai.
Tie, kas sako, kad italų futbolas grynai gynybinis, ko gero, per mažai jo matė. Italai iš tiesų nemėgsta aukštų kamuolių, kas ypač būdinga anglams, Italijoje kamuolys juvelyriškai tiksliai perduodamas dažniausiai pažeme. Pagaliau tokių įmantrių kombinacijų kaip italai turbūt nesurezga niekas. Kas mėgsta kombinacinį futbolą, tam prie širdies italai. Pagaliau italai yra menininkų tauta, todėl ir jų futbole begalė subtilybių, kurias reikia pastebėti ir kurios kitų stilių atstovams gali atrodyti ne tokios jau reikšmingos. Pagaliau italų puolėjai stebėtinai puikiai išnaudoja progas. Jų smūgio technika yra nepakartojama. Visa bėda, kad italai nėra fiziškai stipriai sudėti, tad jei per pirmą kėlinį pernelyg smarkiai pabėgioja, antrajame maždaug nuo 70 minutės itališkas futbolas blanksta, pavargę žaidėjai jau ne taip tiksliai perdavinėja kamuolį, o visos rafinuotos kombinacijos savaime stringa per vidurį.
Ispanai, nors priskiriami prie tos pačios Viduržemio jūros baseino mokyklos, labiau mėgsta veržlų futbolą, ilgesnius perdavimus, jų puolėjai tiesiog įsiveržia į baudų aikštelę. Lyg senųjų laikų konkistadorai su špagomis. Beje, tokias veržlias atkas, jei jos pasiseka, ispanų futbolo apžvalgininkai ir vadina „špagos smūgiais“.
Grįžtame į Europos šiaurę. Disciplinuotas, neretai ir schematiškas vokiškas futbolas. Aikštėje drausmė lyg kariuomenėje, labai svarbu trenerių parengtos išankstinės schemos, kurias žaidėjai besąlygiškai vykdo. Disciplina plius disciplina. Tuo pat metu veržlumas, sugebėjimas „pralaužti“ gynybos redutus. Jau dėlto, kad vokiškas futbolas ryškiausiai atspindi tautos dvasią, tai čia mažai kam kyla abejonių. Tikras kariškas futbolas. Bet tai ne mirusi schema, tai kur kas daugiau sugebėjimas „karo chaose“ sukurti tvarką. Nemažai turi ir improvizuojančių žaidėjų, tik jie „dirba“ išimtinai komandai. Vokiečių futbolas – kolektyvinio žaidimo standartas. Ypač įdomu žiūrėti kaip jie vokiečių futbolininkai keičia pozicijas, persirikiuoja lyg kariuomenė mūšio lauke. Na, ir nemėgsta brazilų, kurie ypatingai daug stengiasi improvizuoti, šiuo atveju vokiečiai paprasčiausiai nespėja persirikiuoti.
Olandiškas futbolas dvelkia vadinamųjų gezų laisve, tikru polėkiu puolant, bet dažnai atsainia gynyba. Olandai, kaip mažos šalies atstovai, betgi išklaidžioję visas jūras ir marias, futbole stengiasi „išsiskleisti“ kuo plačiau. Jų futbolo namisėdų žaidimu niekada nepavadinsi. Atrodytų, kad olandus nešioja vėjas, pagaliau jie puikia jaučia įvarčio skonį.
O prancūzų futbolas tai visa tos šalies istorija. Ir prancūziškame futbolas tautinis mentalitetas atsispindi kur kas labiau negu vokiškame. Prancūzai mėgsta aštrią kovą aikštės viduryje, ir visi jų laimėjimai tarptautinėje arenoje susieti su aukščiausios pasaulinės klasės saugais. Buvo Michelio Platini epocha, buvo Zinedine‘o Zidane‘o epocha. Prancūzams visada reikalingas toks aiškus lyderis. Jų rinktinė labiau negu bet kuri komanda priklauso nuo jo žaidimo ir autoriteto. Bet tai aiškiai atspindi pagrindinius šalies istorinius bruožus. Prancūzų tauta yra nevienalytė, ji ne gentinė, o politiškai suvienyta. Aplink Il-de-Franso plotelį prancūzų karaliai vienijo britonus, kurie iš tikrųjų yra tie patys senieji britai, vokiškai kalbančius lotaringus, taip pat germanų kilmės burgundus, skandinavų kilmės normandus, Prancūzijos pietuose, arba Provanse, gyveno daugybė romėnų, čia įkūrusių miestus, o senieji galai, iš kurių įprasta kildinti prancūzus, po Frankų karalystės įkūrimo nebevaidino jokio istorinio vaidmens. Gyvendami tik kaimo bendruomenėmis, jie kaip tik greičiausiai asimiliavosi prancūziškos istorijos vyksme. Prancūzijos istorija visą laiką sukdavosi apie karalių, šalies vienybės dvasinį ir politinį vadovą. Taip tas lyderio autoritetas atspindi ir prancūzų futbole.
Lygiai taip prancūziškas futbolas nuolat keičiasi, pastaraisiais metais jis įgauna vis daugiau Juodosios Afrikos žaidimui būdingų bruožų. Kai kuriuose prancūzų klubuose net didesnė žaidėjų dalis yra juodaodžiai iš buvusių kolonijų, nemažai ir rinktinės žaidėjų gimę ne Prancūzijoje, bet „natūralizuoti“, ironiškiau būtų galima pasakyti „sovietizuoti“. Bet prancūzams, nuo pat savo istorijos ištakų linkusiems viską „sintetinti“, tai yra pats natūraliausias dalykas. Tai strategija, kuri neišgalvota, bet kuo natūraliausiai, kaip sakoma, įaugusi į kraują. Jiems nusisamdyti iš Afrikos žaidėją iš tikrųjų pačia tikrąja žodžio prasme reiškia jį integruoti. Taigi prancūziškas futbolas pastaruoju metu dviejų skirtingų žemynų mokyklų jungimosi fenomenas. Pavyzdžiui, sovietai uoliai integruodami į savo rusiško modelio rinktinę tiek ukrainiečius, tiek gruzinus, savitos futbolo mokyklos taip ir nesukūrė, rusiškas futbolas išsaugojo savo bruožus, ukrainietiškas savo, gruziniškas vėl liko savitas. Užtat prancūzams sintezė ir integracija yra istoriškai puikiai įsavintas dalykas, tai padaroma, galima pasakyti, virtuoziškai. Il-de-Franso karališkoji integracijos mokykla toliau klesti prancūzų futbole.
Beje, prancūzų futbolas išsaugojo ir gališkąją karingų kaimų dvasią. Nepakartojami yra Prancūzijos taurės turnyrai. Kaimo komandos sugeba eliminuoti ir Liono „Olympique“, ir Bordo „FC Girondins“, ir PSG, ir ambicingąjį Marselio „Olympique“. Iš tiesų Prancūzijoje nėra nė vieno garsaus klubo, kuris kada nors nebūtų kritęs taurėje nuo „kaimiečių“. Kažkelintoje mėgėjų lygoje žaidžianti kaimo komanda gali išspirti tarptautinėje arenoje žinomą klubą, net, sakykime, tuometinį šalies čempioną ar prizininką. Prancūzų taurės kovos yra tikra drama. Kiekviena tokia dvikova baigiasi ašaromis. Laimėję kaimo žaidėjai verkia iš džiaugsmo, apsiverkia visas mažytis kaimo stadionas. Jei mėgėjų komanda pralaimi, visi jos aidėjai lyg pagal komandą krenta ant vejos ir rauda iš sielvarto. Tokios kovos ir tokie vaizdai nepakartojami. Po pergalės kaime kone savaitę tęsiasi didžiulė šventė, panašius vaizdus aprašinėjo prancūzų klasikas François Rabelais (1494 – 1553), jo romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ puslapiai tiesiog užpildyti kaimo švenčių aprašymais, upėmis vyno, tonomis kepsnių bei sūrių, šokiais bei kitokiomis, kartais gan laisvo pobūdžio nepuritoniškomis linksmybėmis. Lygiai taip pat ir mūsų laikais gališkas tradicijas išsaugojęs prancūzų kaimas švenčia savo futbolo komandų pergales.
Gal blankesnis tokiam kontekste slaviškas futbolas, kaip ir tos visuomenės, gan uždaras, bet vis dėlto su labai gera gynyba ir amžinu puolėju deficitu. Bet jei jau slavai nusprendžia tik gintis, jų užtvarų beveik neįmanoma pralaužti. Neretai slaviškų komandų tarpusavio rungtynės vyksta, kaip sakoma, „iki pirmos klaidos“, iki pirmos sėkmingos kontratakos. Bet kartas nuo karto slavų futbole atsirandantis vienas kitas pasaulinės klasės puolėjas padaro tas komandas labai grėsmingomis. O kartais tiesiog įdomu darosi žiūrėti, kaip slavai ginasi, kaip tik šioje srityje kartais ir vidutinio lygio komanda parodo pasaulinę klasę. Labiau pulti linkę tik ukrainiečiai ir serbai, bet tos rinktinės linkusios nuolat kaitalioti grynai gynybines ir puolamojo pobūdžio rungtynes. Tik puolamojo pobūdžio, nes slavai gynybos niekada nepamirš. O slavišką futbolą puošia žaidėjai „su fantazija“, suteikiantys jam netikėtumo elementų.
Bet laikas dirstelėti į Pietų Amerikos fenomeną. Brazilai patys teigia, kad jų futbolas ir liaudies šokis samba yra kone tas pats dalykas. Taigi, virtuoziška technika, noras „pasirodyti“, kaip šokių aikštelėje. Brazilijoje aukštos klasės futbolininkas vadinamas ne sportininku, bet menininku. Stebėtina, kaip pakeisti brazilų futbolininkai, vos atsisėdę ant atsarginių suoliuko, iškart „persimeta“ į sirgalius ir pradeda smulkiai aptarinėti kiekvieną rungtynių epizodą, karščiuotis, pergyventi. Brazilai nežaidžia futbolo, jie sugeba juo gyventi.
Argentina pateikia priešingą vaizdą, nors ir šios šalies futbole gali atrasti tango elementų. Bet čia ryškūs ir istoriniai bruožai. Patagoniškas agresyvumas, argentiniečiai nesibaido kieto žaidimo, ir tikras artistiškumas, gausios italų kolonijos palikimas bei ispaniškas veržlumas ir azartas. Taigi ir argentinietiškas futbolas, panašiai kaip prancūzų, yra sintetinis. „Didžiausi europiečiai Lotynų Amerikoje“ – taip neretai vadinami argentiniečiai. Pridėkime prie to Argentinos intelektualų snobizmą bei didžiavimąsi europietiškomis „šaknimis“. Vaizdas bus dar aiškesnis, jei įdomumo dėlei prisiminsime prancūzų televizijos literatūrinę laidą, kurioje dalyvavo garsi argentiniečių rašytoja Elsa Osorio, ji pristatinėjo savo naują romaną, išverstą į prancūzų kalbą. Laidos vedėjas, žinomas literatūros kritikas, buvo truputį nustebęs, kad rašytojos romane keletas skyrių pašvęsta būtent futbolui. O argentinietei pasirodė labai keista, kodėl tai nustebino prancūzų kritiką, juk rašyti apie futbolą yra taip natūralu (Argentinoje), nejaugi ji tuos skyrius prastai parašė? Kas gi čia dabar keisto, kad argentinietišką futbolą kai kas laiko kone tokiu pat intelektualiu žaidimu kaip šachmatai? Juk argentiniečių futbolo ideologija itin tampriai siejasi su intelektualais! Net Europoje, kur futbolui populiarumo netrūksta, ne tiek jau daug literatų jam skiria deramą dėmesį. Argentinos literatūroje futbolas įsitvirtinęs kaip namuose.
Taigi po šio vaizdo kosminio po pasaulio futbolo įvairovę šoktelkime į Lietuvą. Ką gi čia pamatysime? Aišku, Lietuvoje žaidžiamas ne afrikietiškas, ne korėjietiškas futbolas, o europietiškas, iš pirmo žvilgsnio aišku. Bet ir ne lietuviškas! Kažkas iš vokiško, bet gerokai trūksta organizuotumo. Na, dar kažkas iš rusiško, rinktinė daugiau mėgsta gintis negu pulti, gintis, reikia pasakyti, lietuviai sugeba ne taip jau blogai. Kaip ir neblogai dejuoja dėl aukštos klasės puolėjų stokos. Lyg beveidis būtų lietuviškas futbolas...
Atsakymas aiškus. Kaimiečių tauta, šoka klumpakojį, atsilikę nuo gyvenimo pagonys... Meskite šalin tuos populistinius svaičiojimus, kuriuos prasimanė snobai lietuvių intelektualai, nusprendę tapti „kosmopolitais“! Kaip iš sambos ar tango, lygiai taip pat iš to klumpakojo gali sukurti savitą stilių. Gal daugiau „ratelių“ aikštės viduryje. O kaimiečiai? Tai gal palyginkime su prancūzų kaimiečiais, išsaugojusiais netgi ne XIX amžiaus, o Galijos laikų tradicijas? Kaimiečiai kaip tik pasižymi neįtikėtinu temperamentu, juk žmonės vis dėlto nuolat santykiuose su gamta... Lietuviškas futbolas lyg ką tik ištrauktas iš šaldytuvo. Pagonybė? Argentiniečių futbole jos apstu, tai atėjo iš Patagonijos indėnų, pagaliau iš čia ir afrikiečių futbolo savitumas. Lietuvių futbolas apskirtai be ideologijos.
Kokia gi priežastis? Lyg Lietuva neturėtų savo istorijos, tai neįmanoma, kiekviena tauta tą dalyką turi. Lyg neturėtų kultūros. Aukštesnio ar žemesnio lygio, bet apskritai neįmanoma, kad to nebūtų. Ką gi prarado lietuviai, kad futbolas tapo beveidžiu? Tai kodėl dabar šaukiame: „Liubinskai, vežk rinktinę į pasaulio čempionatą!“ Juk vežti nėra ką. Pasaulio čempionatuose rinktinės atstovauja savo šalies futbolą. Gi lietuviai – tik futbolą.
Lietuviai iš tikrųjų apsirgo „nauja religija“. Ne krepšiniu, dar kažkuo ar panašiai. Lietuviai apsirgo schemomis. Tikėjimu schemų stebuklais. Sugalvojai schemelę, ir viskas. Penkių metų vaikas paspaudžia mechanizmą, ir mašina veikia. Blogai veikia? Tobulinkime mašiną! Vėl mygtuką spaus tas pats vaikas... O futbolas ne mašina. Jis negali gyventi be fantazijos, jame būtinai turi atsispindėti tautos siela. O lietuviai kaip tik to ir nelinkę išreikšti! Pernelyg drovūs? Baikite juokus! Lietuviai tuo paprasčiausiai nepasitiki. Duok schemą, paleisime mašiną. Toks pat schematiškas ir lietuvių visuomenės gyvenimas. Lietuva virsta skruzdėlynu. Visuomeninė funkcija pakeičia asmenybę. Betgi schemoje nieko nėra. Lietuviai žada likti ideologijos, kuri nepripažįsta jokio turinio, kūrėjais. Lietuviai mėgsta perimti, nes netiki tuo, ką patys gali sugalvoti. Tai, kas kitur – geriau. Beveidiškumas tampa tautos gyvenimo modeliu. Schema yra mirtis. Galbūt klumpakojis nėra vertybė... bet kam dėl jo sukti galvą, juk Lietuvoje šiais laikais jo beveik niekas nemoka šokti.
Dabartinis Lietuvos gyvenimo periodas – sovietų sistemos išgyvenimas, kaip pasąmoninis „produktas“. Juk sovietų sistema... Tai iš tikrųjų buvo sistema. Ji skelbėsi teisinga, todėl skelbėsi galinti duoti viską. Sovietų santvarka žlugo, bet sistemai nebūtinai reikia būti sovietinei. Sistemai užtenka būti pačia savimi. Tai yra niekuo, tuščiu modeliu, jį lengvai galima užpildyti „europietišku modeliu“, bet tai bus ta pati sistema. Kuo beužpildytum, ji bus bevaisė. Pastangų bus dedama daug, rezultatais visada menki. Energijos nuostoliai visada bus didesni už sistemos naudingumo koeficientą. Lietuva turi atrasti save, kaip Kolumbas savo metu atrado Ameriką, pasikeis viskas, taip pat ir futbolas.
Beveidis žaidimas tai ne sporto problema, o visuomenės ligos simptomas. Kuo serga ligonis, jei kyla įtarimai, kad netgi jo apskritai nėra? Jei kam šaus į galvą, kad šita padėtis be išeities, tai jis klysta. Ir futbolas, ir kas tik nori gyvenime, viskas siejasi su asmenybėmis. Pagaliau pasaulyje yra dėsniai, kurie šienaute iššienauja sistemų piktžoles, raute išrauna jas su šaknimis. Reikalinga revoliucija, perversmas? Ne, tai gali padaryti vienas vienintelis žmogus. Vienas vienintelis. Daugiau nereikia. Kai reiks, atsiras kitas. Bet vienas vienintelis žmogus gali sugriauti sistemą. Taigi toliau apie šį stebukladarį. Jis supermenas ar burtininkas? Ne, jis invalidas. Čia ir slypi visas triukas. Šis invalidas dar yra poetas, nors neparašė nė vieno eilėraščio. Taigi toliau kalbėsime apie invalidus ir ką jie neprastai daug gero padarė futbolui.
Laukite tęsinio.
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9716"]Ketvirta straipsnių ciklo dalis[/link]
