© Eurofootball.lt
Invalidų kova
Iki Ispanijos čempionato pabaigos liko tik 10 turų. Jau penkerius metus La Liga čempionate nevyko tokia atkakli kova. Pernai „Barca“ nuo varžovų tokiu laiku buvo atsiplėšusi 11 taškų, o „Realą“ besivejančiai „Valencia“ kovo pabaigoje trūko dar dviejų taškelių. O šiemet pirmuosius 4 varžovus teskiria 6 taškai – vos dvi pergalės... Panaši įtempta padėtis buvo tik 2001/02 metų sezone, kai 27 ture septynias komandas teskyrė 5 taškai (pirmavo „Valencia“, jai ant pėdų mynė „Real“, nedaug atsiliko „Betis“, „Deportivo“, „Barca“, „Celta“ ir „Athletic Bilbao“). Tada čempione tapo „Valencia“,o „Real“ ir „Barca“ iškovojo teisę žaisti Čempionų lygoje.
2006/07 metų Ispanijos čempionato sezoną galima pavadinti parolimpinėmis žaidynėmis. Į akis labiausiai krenta, kad visi pretendentai į čempiono titulą yra tiesiog neįgalūs. Čempionu šiemet taps tas, kurio ramentai finišo tiesiojoje bus tvirčiausi ir kurio invalido vežimėlis greičiausias. Kaip toje piratų liaudies dainoje: „Keturi ant numirėlio skrynios“. Tas numirėlis, kaip ir priklauso būti lavonui – mėlynai-granatinės spalvos. O keturi ant skrynios – gobšiomis akimis, drebančiomis rankomis (tiksliau, kojomis) ir ypač nestabilaus širdies ritmo. Kas jie?
Mėlynai-granatinis numirėlis
Pirmasis kurį reikia paminėti – visai ne čempioniško dusulio kamuojama „Barcelona“. Franko Rijkaardo komanda šiemet tiesiog akyse ėmė pūti kaip projektas. Trys jo pagrindiniai veikėjai – populistas su nenykstančia veide šypsena prezidentas Joanas Laporta, melancholiškas treneris Frankas Rijkaardas ir burtininkas su burnoje netelpančiais dantimis Ronaldinho prieš keturis metus paleido karuselę. Karuselė, pašėlusiai sukdamasi ir žybsėdama šviesomis, padariusi ratą sugrįžo į tą pačią vietą... ir sustojo. Tai neišvengiamas procesas.
Netgi Johano Cruyffo „Svajonių komanda“, laimėjusi 4 Ispanijos čempionų titulus, subyrėjo į gabaliukus. Ir netgi paskutinysis svajonių komandos titulas – daugiau sėkmės dalykas ir Tenerifės žaidėjų pagalba. Tačiau skirtumas didžiulis: vienas didysis olandas prieš subyrant jo didžiajam projektui spėjo padėti pamatus naujai komandai. Antras didis olandas to nepadarė. Vietoj to, kad pagal seną gerą Katalonijos tradiciją kviestų į komandą ir apšaudytų talentingą jaunimą, Rijkaardas pasirinko jam pačiam iki skausmo gerai pažįstamą Milano strategiją – pratęsinėti kontraktus su veteranais...
Bet su sulaužytu kardu į mūšį niekas neina. O kad tas kardas lūžęs – abejonių nekyla. Vieni prakalbo apie olando pasitraukimą, kiti – apie jo sugrįžimą, treti – kad viską dar įmanoma pataisyti. Tačiau galima tikėtis, kad juodbruvis treneris parodys nekromanto magiją ir sugebės prikelti mėlynai-granatinį lavoną dar iki šio sezono pabaigos. Tada jam riteriškas aukso diržas garantuotas. Ir visi pamirš jame žiurkių išgraužtas skyles. Tiksliau, ne žiurkių išgraužtas, o paliktas po taiklių, nors ir ne mirtinų, bet labai skaudžių „Espanyol“, „Internacional“, „Liverpool“, ir net dviejų „Real“ smūgių.
Sezono pradžioje sirgaliai kliedėjo apie 6 taures, tad belikusi kova dėl dviejų – skaudus smūgis savigarbai. O dar skaudesnis smūgis „Barcai“ ir jos sirgaliams – nebūdingas komandai žaidimas be jokio azarto, be pasiryžimo laimėti bet kokia kaina... Juk aštuonios „Barcos“ šiame sezone sužaistos lygiosios – ne tik didžiausias iš ir „didžiojo ketverto“, bet ir vidutiniokų vertas, o katalonams – tiesiog gėdingas skaičius. Kaip tik dėl šios lygiųjų lavinos tik 4 kartus čempionate pralaimėjusi komanda negali atsiplėšti nuo kitų ją persekiojančių invalidų.
Bet – „Barca“, nuo rudens žaisdama be savųjų puolimo lyderių Lionelio Messi ir Samuelio Eto‘o sugebėjo įmušti net 57 įvarčius, išlaikydama įprastą sau balansą „įmušame dvigubai daugiau, nei praleidžiame“. Dabar, kai pilna jėga kovoja visas smogiamasis „Barcos“ trejetas, kai nereikia žaisti trečiadieniais Europoje, o Ispanijoje sužaista jau su visais konkurentais, ir prieš akis palyginti nesunkios rungtynės su komandomis iš lentelės apačios, „Barcą“ galima laikyti realiausiu (fui, koks negražus žodis) pretendentu į Čempiono titulą. Trečius metus iš eilės – jeigu tik senajai barsukų gvardijai Rijkaardas sugebės įrodyti, kad mirti reikia kovojant, o ne gulint...
„Šikšnosparniai“ - Vudu auka
Jeigu „Barca“ mirė natūralia mirtimi ir pragyvenusi trumpą, bet gražų gyvenimą, tai „Valencia“ tapo prakeiksmo ir traumų maro auka. Ši baisi liga gerai sezonui pasiruošusią, puikiais žaidėjais pasipildžiusią ir aukštus tikslus puoselėjusią „Valencia“ ekipą užklupo vos tik prasidėjus čempionatui. Nežinia, gal „Valencia“ treneris Quique-Sanchezas Floresas kažkada susipyko su galingais Afrikos šamanais, o greičiau su dar galingesniais vudu žiniuoniais, tačiau kas, jei ne jie, sugebėjo taip užburti komandą, atsiūsdami tokį baisų prakeiksmą – traumų laviną. 13 ture “Valencia“ vilkosi tik devintoje vietoje, o žaidėjai griuvo vienas po kito. Iškilo pavojus, kad „La Mestalla“ stadione nebus kur laidoti visų komandos žaidėjų, kritusių nelygioje kovoje su šamanų atsiųstu maru (tiksliau – traumomis).
Tačiau „šikšnosparnių“ treneris Floresas, kaip filme „Pulp Fiction“, atsakingiausiu momentu čiupo patį didžiausią švirkštą, pritraukė į jį adrenalino... ir iš visų jėgų smeigė į mirštančios komandos širdį. Komanda pašoko... ir pasileido šuoliais. Besikeikdama, besispjaudydama kraujais, ji nuo adrenalino pertekliaus lenkė vienus varžovus po kitų. Adrenalino dozė padėjo „šikšnosparniams“ pasivyti kitus parolimpinių žaidynių lyderius.
Tačiau stimuliatoriai toks dalykas, kad energijos priduoda tik laikinai. Ar adrenalino užteks dar trims mėnesiams ir 10 La Liga rungtynių? Santandero futbolininkai, suspardę „Valencia‘ jos pačios namuose parodė, kad stimuliatoriaus poveikis baigiasi ir reikia naujos dozės... O juk dar laukia sunkios kovos: balandžio 1 d. su „Espanyol“, po trijų dienų – Londone su „Chelsea“, vos 4 dienas atsikvėpus su „Athletic Bilbao“ ir iš karto po dviejų dienų – atsakomosios su „Chelsea“. Ir tai dar ne viskas: išaiškėjus, ar „šikšnosparniai‘ pateks į Čempionų lygos“ pusfinalį ir vos ištiesus mėšlungio traukiamas kojas, „Valencia“ savaitgalį lauks pirmoji iš lemiamų dvikovų dėl čempioniško diržo – gimtajame „Mestalla“ su „Sevilla“. O po savaitės antroji dvikova su kitu pretendentu – balandžio 22 d. svečiuose su Madrido „Real“. Tokio maratono neišlaikytų ir komanda, turinti 24 lygiaverčius žaidėjus, o ką jau kalbėti apie traumų išretintą, vidinių konfliktų nuolat draskomą „Valencia“... Bet kas bus, kai visi „Valencia“ žaidėjai pasveiks? Baisu net pagalvoti, kaip gali žaisti ši komanda. Jei ne šį sezoną, tai kitą...
Karališkieji zombiai
Trečiasis šios kompanijos vaikštantis lavonas – karališkasis zombis Madrido „Real“. Šis organizmas taip seniai komos būsenoje, kad Santiago Bernabeu lankytojams jau atsibodo pakišinėti po juo basoną, ir dabar tiesiog išlaisto jo turinį iš tribūnų ant savo komandos. Ir kaip nelaistysi saviškių kuo papuola, jeigu namų aikštėje saviškiai atrodo kaip nuvaryti kuinai: lygiosios su getafėm-viljarealiais-betisais ir netgi su amžinais varžovais Madrido „Atletico“. Dar skaudžiau, kad ‚karališkieji“, du kartus suspardę „Barcą“ (taip, lygiosios Camp Nou taip pat prilygsta pergalei), namuose gaudavo į kaulus nuo tokių nykštukų kaip „Celta“, „Levante“, o baisiausia – namuose savųjų sirgalių akivaizdoje, net 0-3 pralaimėta „Recreativo“ – tada „dekanai‘ garbingai paminėjo savųjų sirgalių žūtį, kai į rungtynes skubėjęs autobusas apsivertė...
Naujasis per skandalus išrinktasis prezidentas Calderonas, iš paskutiniųjų nutaisydamas rimtą veidą sako, kad „Nottingham Forest“ dar seniau nebuvo čempionais – o čia, pamanyk, dar nė penkeri metai nepraėjo. Dar sunkiau išlaikyti rimtą veidą, kai paklausia, kas bus naujas treneris po Fabio Capello.
Bandymas Madrido „Real“ paversti „Capello Real“ nepavyko. Realui šiemet nepavyks pakartoti pernykštės buvusios Capello komandos, dabar atsidūrusios Serie B, sėkmės. Sezono pradžioje atsivedęs praėjusio šimtmečio žvaigždes Emersoną, Ruudą van Nistelrooy ir Fabio Cannavaro Capello įsitikino, kad veikia „madridiškoji liga“, kurios simptomus tiksliausiai apibrėžė Emersonas: „Madride aš žaidžiu tik puse savo jėgos“. Teko, vos žiemai atėjus, keisti strategiją ir atsisakius senų vilkų, pirkti jaunimą: Fernando Gago, Gonzalo Higuainą. Didžiausiu „Real“ pasididžiavimu 2006/07 metų sezone, matyt, taip ir liks tos dvi vinys, įkaltos į mirtinų priešų iš Barselonos karsto dangtį.
Įdomu stebėti komandos vadovų pažadus ir pasiteisinimus: iš pradžių siekta laimėti visus titulus. Vėliau: „taip, mes iškritome iš „Copa del Rey“, tačiau galėsime susikoncentruoti kovoms dėl dviejų svarbiausių Europos ir Ispanijos taurių. Dar po mėnesio nusileidus „bavarams“: „Dabar jau niekas netrukdo laimėti svarbiausią titulą – Ispanijos čempionų“. Sekant šia logika, netrukus turi pasirodyti nauji interviu: „Mums svarbiausia išlaikyti vietą turnyrinėje lentelėje, kad galėtume žaisti Europoje, ir naujame sezone būtinai laimėsime visus tris titulus“... Kaka, Cescas Fabregasas ir Arjenas Robbenas jau pasislinko į antrą planą. Dabar žvilgsnis nukrypo į Cristiano Ronaldo, galintį kainuoti 80 mln. eurų.
Tačiau iš pradžių reikia baigti šį sezoną, ir tik tada galvoti, kuo keisti Capello (ir ar jį keisti) ir ką pirkti, kad kitą sezoną Calderonas vėl galėtų žadėti visas įmanomas taures ir fiestą Madride. Po trijų palyginti ramių susitikimų su „Celta“, „Osasuna“ ir „Racing“ lemiami „Realui“ bus balandžio antroje pusėje vyksiantys susitikimai su išsekusia po maratono, tačiau visada kovinga „Valencia“, užsispyrėliais baskų „atletais“ ir su „Sevilla“. Tada ir paaiškės komandos, trenerio, o galbūt ir paties prezidento likimas...
Psichiniai ligoniai iš Sevilijos
O dabar, griaudžiant aplodismentams, scenoje pasirodo ketvirtasis dramos (melodramos, tragedijos?) dalyvis – „Sevilla“. Jis rodo daugiausia gyvybės požymių. Ir nekreipkite dėmesio, kad šis varžovas toks liesas ir nuolat kosėja. Juk amžini kraujo nuleidinėjimai niekam jėgų nepriduoda. O „Sevilla“ garsėja išleisdama į platesnius vandenis tokias žvaigždes, kaip Sergio Ramosas, Julio Baptista, Jose Antonio Reyesas. Sugražino netgi Saviolą, tačiau „Sevilla“ „atsikračiusi“ lyderiais, žaidžia tik geriau. Šiemet sužibo už 6 mln. eurų Anglijoje surastas Frederickas Kanoute. Pirktas už 600 tūkst. Danielis Alvesas dabar, klubo įvertinimu, kainuoja nemažiau 25 mln. eurų, ir dėl jaunojo brazilo gynėjo jau išsirikiavusi eilutė tokios sumos nebijančių klubų...
Tačiau, nors „Sevilla“ klube verda karštas ir nuolat nuleidžiamas andalūziškas kraujas, ją kamuoja sunki negalia – psichinė liga. Tik psichikos problemomis galima paaiškinti, kai po puikių pergalių 4-0 prieš „Levante“ ir „Deporą“, 3-0 prieš „Valencia“ ar 2-1 prieš „Real‘ ir „Barcą“ jau po savaitės seka pralaimėjimai „galiūnams“ Taragonos „Gimnastic“, „Mallorca“, „Espanyol“, „Atletico“, „Zaragoza“. O ir ta pati „Barca“ pirmose rungtynėse sugebėjo įrodyti, kas vertesnis čempionų titulo 3-1 ir taip atsirevanšavo už pralaimėtą Europos supertaurę...
„Sevilla“ karuselė dar tik pradeda įsisukti. Ir kas pasakys, kad „Sevilla“ savo azartu, troškimu kovoti nepanaši į ankstesniąją „Barcelona“. Apie tokius sakoma: „Jų nekenti, kai žaidžia prieš tave, ir garbini, kai jie tampa saviškiais“.
Andalūzai sugeba gražiai ir nutrūktgalviškai nugalėti stiprius varžovus. O po kelių dienų komanda jau panašesnė į nunešiotą kaliošą – beformį, nejudantį ir numestą, kad nesimaišyti po kojomis. Norėdama „Sevilla“ kyla į žūtbūtinį mūšį ir dantimis išplėšia pergalę kartu su varžovo mėsos gabalais. Kaip nesižavėti komanda, kuri Europos turnyro aštuntfinalyje įmuša svečiuose įvartį likus 2 min. iki rungtynių pabaigos, o lemiamame atsakomajame sustikime pergalę išplėšia likus tik 18 sekundžių? Ir tai padaro ne kas kitas, o savo vartus palikęs ir goleodoru, kai reikia tapęs vartininkas.
„Sevilla“, tai komanda – šventė. Tačiau šventės juk ne kiekvieną dieną, tad atėjus kasdieninėms rungtynėms, kai galima nepersitempiant prieš eilinį pilką varžovą iškovoti 3 taškus, Sevilijos žaidėjų akys nustoja degusios įkarščiu, kojos nustoja nešti organizmus į priekį, ir vartai pasirodo, taip toli...
Kad jau palyginome „Sevilla“ su „Barca“: katalonai šiemet pralaimėjo visus svarbiausius ir principinius susitikus, tačiau kruvinai baudė silpnesnius už save. Andalūzijos atstovai, nugalėję stiprų varžovą, brangius taškus kaip mat padovanodavo jų taip stokojantiems vargdieniams iš apatinės turnyro lentelės..Ir netgi derbiuose abi komandos atrodė kaip priešingybės: „Barca“ sužaidė derbį su „Espanyol“, taip, kad apie jį ilgai bus kalbama. Abiejų šio sezono El Classico „Barcos“ sirgaliai taip pat ilgai nepamirš, kad ir kaip to norėtų... O „Sevilla“ taip nuobodžiai stumdėsi su „Betis“ miesto derbyje, kad siužetui paaštrinti teko imtis specialiųjų priemonių ir vos ne į mirtiną nokdauną iš tribūnos mestu buteliu pasiųsti Juande Ramosą.
Statau už „Barcą“
Iki parolimpinių žaidynių pabaigos liko 10 turų. Kiekvienas iš sėdinčių ant numirėlio skrynios invalidų dar gali, užsigydęs negalavimus, aplenkti kitus tris ligonius. Nors „Barca“ kol kas panaši tik į pavojingą šešėlį, tereikia, kad jos akyse įsižiebtų liepsnelės. Tereikia vieno – kad kažkas tą ugnį ‚“tamsumas prašalinančią“ įžiebtų. Bet ar įmanoma mirusiojo akyse įžiebti gyvybės, o ne šaltą zombišką ugnelę? O gal tą gyvybės kibirkštį į mirusį organizmą reikia pernešti iš tokių, kaip Dani Alvesas, Alexis, o dar geriau – panteros auklėtinių kaip Dos Santosas, Valente ar Olmo? Kad sudeginus lavoną, kaip Feniksas iš pelenų, gimtų nauja komanda? Čia aš apie tai, kas man labiausiai rūpi – apie „Barcą“. Jai laimėti čempionų titulą gali sukliudyti tik ji pati. O kiti trys varžovai, norėdami tapti čempionais, dar turės ne tik kovoti dėl kiekvieno taško su silpnesniais varžovais, bet ir įrodinėti savo teisę kruvinose tarpusavio dvikovose.
Sakysite, nepaminėjau Madrido „Atletico“ ar „Zaragoza“. Pats žinau... Bet jeigu jau „Barcą“, Sevilla“, „Real“ ir „Valencia“ pavadinau invalidais, zombiais ir psichinės negalios kamuojamais, tai kaip pavadinti „atletus“, bene labiausiai pasistiprinusius šiame sezone, o pralaimėjusius jau 8 kartus ir įmušusiais vos devyniais įvarčiais daugiau, nei praleido... Na, o „Zaragoza“ – rimtas riešutėlis, ir gali taip pat užimti vietą ant numirėlio skrynios. Ypač su tokiais žaidėjais, kaip broliukai Milito, atsigavęs Diogo, Evertonas, Pablo Aimaras ar Andresas D‘Alessandro. Tačiau „maurai“ dar turės žaisti su visomis stipriausiomis komandomis, ir nesitiki, kad sugebės rinkti taškus.
