© Eurofootball.lt
Interviu publikuoja portalas [link="http://www.fcbarcelona.lt"]fcbarcelona.lt[/link].
***
- Daugelis mano, kad "Barcos" pergalė lapkričio mėnesį prieš "Real" buvo puikiausia per visą klubų istoriją. Wayne'as Rooney prisipažino, kad žiūrėjo mačą namuose ir pašokdavo iš vietos tam, kad paplotų "Barcai".
- Eik tu... rimtai? (Xavi veidas nušvinta) W. Rooney? Tada galime didžiuotis. Nieko sau – W. Rooney! Jis – nuostabus. Galėtų žaisti "Barcoje"! Ei, kol neužrašėte antraštės "Xavi rekomenduoja W. Rooney pereiti į "Barcą", nors aš ir taip su džiaugsmu jį. Noriu tik pasakyti, kad jis tiesiog mūsų stiliaus žaidėjas ir "Barcoje" pritaptų. O tas mačas prieš "Real" išties buvo nuostabus. Pranašumo jausmas buvo tiesiog neįtikėtinas. Jie beveik negaudavo kamuolio. Puta madre, kokios buvo rungtynės! Mes po jų patys sau plojome rūbinėje.
- Tu paminėjai "Barcelona" pranašumą kontroliuojant kamuolį. Taip ir norisi pasakyti, jog dar neteko matyti komandos, kuri turėtų tokį ryškų braižą. Pagrindinis "Barcos" žaidimo bruožas – nuolatinis kamuolio valdymas. Tai juk yra ir tavo "vizitinė kortelė".
- Puiku, kad futbolo pasaulyje pavyzdžiu tapo "Barcelona" ir "Furia Roja" (Ispanijos rinktinė) žaidimas. Ne todėl, kad žaidžiame mes, o dėl žaidimo stiliaus. Tai yra atakuojantis futbolas. Tai futbolas, kuriame kuriama, o ne laukiama progų. Daug komandų nenori arba nemoka žaisti perdavinėdamos kamuolį. Kam tada iš viso žaisti? Kokia prasmė? Juk tai ne futbolas. Futbolas – kai nuolat kuriama, kombinuojama, kai kamuolys juda tarp žaidėjų, kai atliekami perdavimai, kai žaidžiama, o ne griaunama. Bent jau aš taip suprantu futbolą. Yra treneriai, na, aš nežinau – Fabio Capello ar Javieras Clemente, kurie propaguoja kitokį futbolo supratimą. Tačiau man ypač malonu, kad būtent "Barcos" propaguojamas ir demonstruojamas žaidimas tampa pavyzdžiu kitiems. Giriamas ne jų ardomasis ir gynybinis futbolas, o tas mūsų žaidimas, kur nuolat vyksta kūrimo procesai ir atakuojama.
- Yra žmonių, kurie tvirtina, kad Ispanijos rinktinė Pasaulio čempionate žaidė nuobodžiai. Juk jūs laimėdavote vos 1:0...
- Viskas išties yra atvirkščiai. Ne mes buvome nuobodūs, o mūsų varžovai. Ką bandė prieš mus pasiekti Olandijos rinktinė? Jie laukė lygiųjų ir 11 metrų baudinių serijos. Na, arba Arjeno Robbeno prasiveržimo. Ir tai vyko visas 90 minučių. Žinoma, kad buvome nuobodūs – varžovai mus vertė taip žaisti. Pavyzdžiui, Paragvajus. Ką jie darė? Išrikiavo galingą gynybos liniją ir laukė progų. Kai gaudavo kamuolį, iš karto bandydavo atlikti ilgą perdavimą. Mes perdavimą perimdavome ir vėl kurdavome. Jie gauna kamuolį – ir vėl aukštas perdavimas. Mes vėl atmušame... Žmonėms nelengva suprasti, jog gana sunku taip žaisti, kai aikštėje tau ant pečių nuolat kabo dviejų metrų ūgio galiūnas.
- Ir kaip nuo jo išsivaduojate?
- Greitai galvojame, ieškome atvirų erdvių. Tai mano pagrindinis darbas.. Visą dieną, visas rungtynes veikiu tą patį – ieškau erdvių ir siunčiu ten perdavimą. Nuo aušros iki sutemų ieškau kam perduoti kamuolį (juokiasi ir sukiodamas galvą rodo kaip dairosi aikštėje). Ten? Ne. Į tą pusę? Ne. Nežaidę futbolo žmonės neįsivaizduoja kaip tai sunku. Dairausi. Matau laisvą mūsų žmogų. Bet prieš jį – gynėjas. O ten gynėjo nėra, bet ir mūsiškio nėra. Tačiau spiriu į tą laisvą plotą kamuolį, tikėdamasis, kad mano komandos draugas spės spurtuoti ir pavys kamuolį. Jei jam pavyks, prieš jį bus laisvas koridorius. Taip ir žaidžiame...
- Keliais žodžiais nusakėte "Barcos" žaidimo esmę, ar ne? Kai triuškinote Madrido "Real", "Barcos" sudėtyje buvo 8 klubo jaunimo auklėtiniai. Tarp jų – trys pretendentai laimėti "Auksinio kamuolį".
- Daugelyje futbolo akademijų jaunimui keliamas tikslas nugalėti. "Barcos" akademijos tikslas – išmokyti žaisti futbolą. Mūsų futbolą. Matai vaikinuką, kuris gavęs kamuolį nenuleidžia galvos, kuris žiūri ne į kamuolį, o dairosi po aikštę. Matai, kad jis jaučia kamuolį į jį nežiūrėdamas, matai, kad jis sugeba jį suvaldyti vieni lietimu. Iš karto ateina mintis: "Jis – mūsiškis. Jis sugebėtų žaisti pas mus". Tada tokį vaikina čiumpi ir nebepaleidi. Jis treniruojasi su kitais tokiais pačiais vaikinais. Mūsų canteros modelis paimtas iš "Ajax". Mūsų treniruočių esmė - "šuniukas". Kiekvieną mielą dieną. Kiekvieną dieną tik "šuniukas". Tai geriausias pratimas pasaulyje ir jis reikalauja gero kamuolio valdymo. Žaisdami "šuniuką" nuo mažų dienų išmokstame kontroliuoti kamuolį ir jį branginti. Praradai kamuolį – eik į rato vidurį. Pam-pam-pam, kamuolys nuolat juda, viskas vienu lietimu. Į rato vidurį eiti gėda, visi juokiasi ir šaiposi. Taip ir išmokstame saugoti kamuolį, greitai jį perdavinėti.
- Dani Alvesas sakė, jog tu neperduodi kamuolio spurtuojantiems žaidėjams. Tu perduodi kamuolį taip, kad priverti juos spurtuoti. Jis pasakė, kad Xavi pats kuria ateitį.
- Tai jų dėka viskas taip paprasta. Aš, perduodamas kamuolį į laisvą erdvę, būnu įsitikinęs, kad prie jo būtinai pasileis Dani Alvesas, Andresas Iniesta, Davidas Villa, Pedro ar Lionelis Messi. Kai šalia yra nuolat judantys žaidėjai, man atsiranda daugybė variantų. Kartais net per daug. Turiu kamuolį, matau kelis laisvus komandos draugus. Vieno pozicija geresnė, tačiau aš jam jau atidaviau tris perdavimus, o kitam – nė vieno. Geriau atiduoti kamuolį Dani Alvesui, nes jis savo flange jau tris kartus spurtavo, o kamuolio taip ir nesulaukė? Jis ima pykti, kai tuščiai laksto ir negauna kamuolio, arba nubėgęs su kamuoliu iki baudos aikštelės neturi jo kam perduoti. Pagal Dani Alvesą, kai jis bėga, tą patį turi daryti ir pusė komandos (juokiasi). Taigi, aš perduodu kamuolį Dani – jis žinos, ką su juo daryti ir dar privers judėti ir kitus.
- Tu tvirtini, kad žaidimo stilius yra svarbiau už tikslą. Tačiau kai kurie vardan tikslo – titulų – keičia stilių. Kiti išsaugo stilių, bet nieko nelaimi. "Arsenal" žaidžia nuostabų futbolą, Arsene'as Wengeras yra puikus treneris, bet jau daug metų nieko nelaimėjo. Tačiau jis ir toliau vadovauja komandai. Jei taip būtų su "Barcelona"?
- Neįsivaizduoju... Jei du sezonus iš eilės mes nieko nelaimėtume, tektų kažką keisti. Tačiau nemanau, kad net ir tokiu atveju "Barca" keistų žaidimo filosofiją. Greičiau būtų keičiami žaidėjai ir treneriai. Negalima keisti filosofijos ir savo firminio stiliaus. Mūsų sirgaliai nušvilptų komandą, kuri apsikastų savo aikštės pusėje ir žaistų tik kontratakuodama. Deja, daugelis vertina komandas ne pagal žaidimą, o pagal jų pasiektus rezultatus. Laimė, kad pasiekiami rezultatai pateisina mūsų žaidimo stilių. Aš patenkintas, kad prieš šešis metus, kai buvau vos ne iškastinis reliktas, įrodžiau, jog reikia ir tokio tipo žaidėjų. Mano tipo futbolininkai tuomet jau buvo įrašyti į Raudonąją knygą. Vyravo tendencija, kad aikštės viduryje turi žaisti dvimetriniai galiūnai. Visi buvo aukšti, fiziškai stiprūs atletai. Jie netgi kamuolį sugebėdavo priimti tik dviem lietimais, nes jis nuo jų atšokdavo per toli. Dabar malonu stebėti kaip žaidžia "Arsenal" ar "Villarreal". Šios komandos stengiasi rungtyniauti panašiai kaip mes. Kalbama, kad Xavi žmonės atrado per 2008 metų Europos čempionatą, tačiau juk aš ir iki tol žaidžiau tokį pat futbolą. Tačiau atkreipti į mane ir tokius kaip aš, įvertinti mūsų žaidimą buvo galima tik po pergalės, kai mes įrodėme, jog turime teisę egzistuoti ir kad mūsų žaidimo stilius yra reikalingas.
- Ar save laikai šio žaidimo stiliaus ideologu?
- Buvo iškilęs klausimas – likti ir įrodyti savo naudą arba... išmirti. Mums pavyko įrodyti, jog talentas ir technika aikštėje yra svarbiau už fizinį pasiruošimą, ūgį ir krūvą raumenų. Aš patenkintas, jog dabar prioritetas yra teikiamas techniškiems ir mąstantiems žaidėjams. Jeigu būtų atvirkščiai, aikštėje būtų likę mažiau žaidimo, mažiau spalvingumo. Taip, futbolas žaidžiamas dėl pergalės, tačiau mes turime ir dar vieną užduotį. Kitos komandos nori tik laimėti ir tik tada visi būna patenkinti pasiektu rezultatu, tačiau net ir jis gali būti klaidinantis. Pernai mes žaidėme geriau už "Inter" ir pralaimėjome, tačiau visi atsimena mūsų žaidimą. Tai yra palikimas. "Inter" laimėjo Čempionų lygą, tačiau apie jų žaidimo stilių niekas nekalba. Niekas, be jų pačių, neprisimena finalo. Mes, žaisdami savo futbolą, esame įsitikinę, kad pergalės ir vėl ateis. Mes tikime savo jėgomis.
- Angliškame futbole reikalai prastesni todėl, kad ten kitokia futbolo kultūra?
- Ji pasikeitė. Dabar ir angliškas stilius orientuojasi į techniką. Anksčiau Anglijos komandos žaisdavo pernelyg tiesmuką futbolą. Tipiniai puolėjai buvo Peterio Croucho ar Emille'o Heskey stiliaus futbolininkai, kurių žaidime nėra nė užuominos į futbolą. Jammie Carrageris – aukštas perdavimas, Johnas Terry – aukštas perdavimas. Viskas. Dabar situacija pasikeitė – Garethas Barry, Frankas Lampard, Stevenas Gerardas... Atsirado žaidėjų, kurie moka elgtis su kamuoliu ir kitaip valdo visą komandą. Žiūri į juos ir galvoji – Pone Dieve, juk ir anglai ima žaisti futbolą...
- Paulas Scholesas – angliškas Xavi?
- (Хаvi neleidžia baigti klausimo) Paulas Scholesas! Tai yra pavyzdys, kuriuo būtina sekti! Aš kalbu rimtai, jis yra geriausias aikštės vidurio žaidėjas per pastaruosius 15 – 20 metų. Neseniai apie Paulą kalbėjome su Xabi Alonso. Jis – nepakartojamas, jis moka viską: paskutinysis perdavimas, smūgis, įvarčio nuojauta, jis puikiai mato aikštę, iš jo neįmanoma atimti kamuolio. Jeigu jis būtų ispanas, būtų vertinamas labiau už Xavi su Xabi.
- Tačiau Anglijoje techniški žaidėjai kol kas nevertinami taip, kaip jie vertinami Ispanijoje?
- Gaila. Prioritetas turi būti teikiamas talentui. Techniniam pasiruošimui. Žinoma, laimėti galima ir su puikiai fiziškai pasiruošusiais žaidėjais, tačiau techniški futbolininkai yra takoskyra ir lemia žaidimo stilių. Kas diriguoja žaidimui "Juventus" ekipoje? - Alessandro Del Pierro. "Liverpool"? - S. Gerrardas ir anksčiau – Fernando Torresas. Jie - talentai. Tokie, kaip Cescas Fabregas, Samiras Nasri, Ryanas Giggsas. Nors stilius truputį skiriasi, anksčiau man labai patikdavo Roy'aus Keane'o ir Paulo Ince'o duetas. Jų laikų "Mancheter United" buvo didi komanda. Jeigu turėčiau galimybę, svajočiau žaisti tų laikų "MU".
- Vadinasi, mes Anglijoje pervertiname fiziškai galingus futbolininkus? Tu, kaip neigiamus pavyzdžius, paminėjai J. Carragherį, J. Terry...
- Ei, ei... Pristabdyk! Reikia tinkamai sudėlioti akcentus. Minėti žaidėjai – komandų pamatas. Tokie futbolininkai komandoje būtini. Pas mus toks yra Carlesas Puyolis. Techniškai šie žaidėjai gal ir nėra patys geriausi, tačiau pažiūrėkite kaip jie ginasi... Duok Dieve, kad visi taip sugebėtų. J. Carragheris ir J. Terry yra būtini komandoms. Jie – meistrai, tačiau tokiems kaip jie būtina adaptuotis prie techniško futbolo. Futbolas turi būti kuriamas ne pagal juos, o su jų pagalba. Tai jie turi išmokti suvaldyti kamuolį taip, kad galėtų žaisti kartu su A. Iniesta, L. Messi ar W. Rooney, o ne pastarieji turi augintis raumenis, kad taptų panašūs į galiūnus. Žaidėjams reikia tobulėti techniškai, o ne auginti raumenis treniruoklių salėje. Daugeliui futbolininkų vis dar sunku pakelti akis nuo kamuolio, tačiau jie bus priversti tai daryti. Dabartinė tendencija yra tokia, kad futbolininkas, nežiūrėdamas į kamuolį prie jo kojos, turi stebėti aikštę ir matyti savo komandos draugus, keičiančius pozicijas. Jei žiūrėsi į žemę, nematysi kas darosi aikštėje.
- Tačiau, kai žaidėju domisi klubas, pirmiausia klausiama: "O koks jo ūgis"?
- Ar matei Santi Cazorlą? Galvoji, kad aš – mažiukas? Tai va, Santi man – iki čia (Xavi rodo delnu sau į krūtinę). Tačiau ūgio trūkumas netrukdo jam nuostabiai žaisti. L. Messi taip pat nedidukas, tačiau jis – geriausias pasaulio žaidėjas. Gal tai priklauso nuo futbolo kultūros, nežinau. Pas jus, Anglijoje į futbolo aikštę išeina kariai. Žiūri, pavyzdžiui, "Liverpool" rungtynes. J. Carragher atima kamuolį ir niekur nežiūrėdamas spiria jį į tribūnas. Stadionas jam ploja. Pas mus už tokius veiksmus futbolininkas būtų nušvilptas. Gynėjo darbas yra ne tik sustabdyti ataką, bet ir iš karto pradėti komandos puolimą.
- "Arsenal" ir "Barcelona" dvikova, kaip taisyklė, išprovokuoja diskusijas apie C. Fabregaso ateitį...
-Jeigu aš kada nors palikčiau kitą klubą, visą laiką svajočiau patekti į "Barcelona" - juk ryšys išlieka. Manau, kad tą patį jaučia ir jis. Tačiau yra problema: Cescas – labai brangus žaidėjas, tačiau manau, kad anksčiau ar vėliau jis žais ten, kur trokšta... Kada nors jis žais pas mus.
- "Arsenal" sirgaliai po šių tavo žodžių ir vėl bus nepatenkinti ir kaltins "Barcos" žaidėjus užsiimant vilionėmis. Ir pernai jus tuo kaltino.
- Rimtai? Aš juk tik keletą žodžių pasakiau... Tačiau įsivaizduoju, kad ir to užtenka. (Xavi trumpam nutyla, o po to beveik gėdydamasis kalba toliau). Žinai, daug futbolininkų negalvoja, ką kalba, nes mes juk esame egoistai. Taip, aš mintyse galvoju apie Cescą. Aš manau, kad jis nori žaisti pas mus. Sprendžiu pagal save, kad žaisti "Barcoje" - kiekvieno svajonė. Kita vertus, Cescas - "Arsenal" kapitonas. Jis rungtyniauja klube, kuriame žaidžiamas jo mėgstamas futbolo stilius. A. Wengeras puikiai su juo sutaria, o Cescas trenerį gerbia, su komandos draugais sutaria... Jis Londone išaugo kaip žaidėjas, čia tobulėjo. "Arsenal" jam turi ką pasiūlyti. Sakykim, kokį nors "Blackburn Rovers" C. Fabregasui palikti būtų paprasčiau. Aš tiesiog noriu, kad jis ateitų pas mus ir esu neobjektyvus. Aš žiūriu iš savo varpinės – Cescas yra žaidėjas, kuris puikiai prigytų "Barcoje". Jam net nereiktų pratintis, jis iš karto imtų idealiai žaisti.
- Tačiau C. Fabregasas juk aikštėje konkuruotų su tavimi?
- Aš niekada nežiūriu į žaidėjus, kaip į konkurentus. Niekada naujokams nesakau "Tai yra mano vieta". Aš sakau: "Nagi, eikš čia, pažaisime". Kuo daugiau talentų aikštės viduryje – tuo geriau. Prieš penkerius metus buvo sakoma, kad mes su A. Iniesta esame vienodo stiliaus žaidėjai ir negalime aikštėje žaisti kartu. Argi mes vienas kitam trukdome? Pažiūrėkite, kaip viskas susiklostė...
- Ispanijos žaidėjai, sugrįžę iš Anglijos klubų, paprastai skundžiasi dėl ten propaguojamo futbolo. O tu norėtum ten pažaisti?
- Angliškas futbolas – žaibiškas. Anglija – futbolo tėvynė. Širdis ir futbolo dvasia. Jeigu "Barcelona" turėtų tokius fanus kaip "Liverpool", "Manchester United" arba "Arsenal", mes dvidešimt metų iš eilės taptume čempionais (kvatoja). Gerai, kiek perdedu. Tačiau tokio tribūnų palaikymo kaip Anglijoje, aš daugiau niekur nemačiau. Kažkada mes nugalėjome "Liverpool" 3:1. Ir jų fanai mums plojo! Anglijoje žaidėjai labiau gerbiami, ten žaidimas labiau sąžiningas, ten mažiau sukčiavimo ir smulkių apgavysčių aikštėje. Kad ir ką bekalbėtų Anglijoje rungtyniavę ispanai, kiekvienas iš jų grįžta gavęs gerų futbolo pamokų, suvyriškėjęs. Jeigu man tektų rinktis čempionatą, norėčiau važiuoti į Angliją.
- Pernai Čempionų lygos finalas vyko Madride. Būtų buvę simboliška, jei jame būtų žaidusi "Barcelona". Nepavyko. Bet šiemet finalas bus žaidžiamas Wembley stadione. Johano Cruyffo "Barca" ten jau laimėjo Čempionų lygos taurę...
- 1992-aisiais man buvo 12 metų. Mano broliai važiavo stebėti tų rungtynių, o manęs neišleido tėvai... Prisimenu, jog net verkiau iš nuoskaudos. Norėčiau sužaisti legendiniame Wembley. Pernai kažkaip gavosi... Visų dėmesys buvo koncentruojamas į "Barcos" ir "Real" dvikovą. Tačiau nei mes, nei jie į finalą nepatekome... Šiemet viskas kitaip - Wembley... Nostalgija... Klasika. Aš – romantikas.
Xavi karjeros akimirkos:
