K. Latoža: „Žaidėjai labai jaučia pilnas tribūnas“

Vilniaus „Žalgirio“ namų stadione neseniai vėl skambėjo ovacijos vienam iš klubo senųjų laikų simbolių – Kęstučiui Latožai. Klubo rungtynių rekordininkas sugrįžo į aikštę pasidalinti mintimis apie ištikimybę žaliai baltiems marškinėliams, istorinius įvykius ir ypatingą ryšį su sirgaliais.

K. Latoža sostinės ekipoje sužaidė 15 nenutrūkstamų sezonų (1968-1983 m.), per jas sužaidęs 515 lygos rungtynių, taip pat kaip treneris ne vienerius metus ugdė ir jaunuosius „Žalgirio“ talentus, vadovavo pagrindinei komandai.

Paklaustas, koks jausmas vėl būti šalia aikštės, legenda neslėpė džiaugsmo: „Labai geras jausmas, labai geras jausmas. Ir jausmas tas tuo geresnis, kuo daugiau publikos susirenka Lietuvos stadionuose į futbolo rungtynes.“

Stebėdamas pilnėjančias tribūnas, K. Latoža pripažino, jog užsienio lygų vaizdai jam kelia „sveiką pavydą“ ne tik dėl kokybės, bet ir dėl atmosferos. „Mano svajonė tokia būtų, kad ir mūsų tribūnos būtų užpildytos tiek žiūrovų, tiek futbolo mėgėjų su palaikymu. Žaidėjai labai jaučia tai“, – patikino buvęs futbolininkas.

K. Latožai šis klubas – ne tik darbovietė, o visas gyvenimas. „Žalgiris“ – tai mano gimtasis klubas“, – sakė jis, prisimindamas vaikystę Juozapavičiaus gatvėje. „Mes kaip vaikai eidavom į tą stadioną žiūrėti, kaip futbolininkai ten treniruojasi, paduodavom jam kamuolius ir labai svajojom tapti tokiais pat žaidėjais, kaip jie tuo metu buvo“, – kalbėjo Kęstutis.

Nors pasiūlymų išvykti buvo, Kęstutis liko ištikimas vienai komandai, kuriai atstovavo ir jo tėvas Vytautas Latoža. „Tiesiog kraujyje buvo, galima pasakyti taip“, – teigė K. Latoža.

Įdomu tai, kad likti Vilniuje skatino ir tėvų raginimas mokytis bei noras išvengti tarybinės armijos: „Jeigu susidaro skolos aukštojoje mokykloje, automatiškai patenki į juodus sąrašus, o iš juodų sąrašų – į karinį komisariatą ir į tarybų armiją. Taip kad irgi buvo vienas toks iš variklių, kaip reikia tenai išsilaikyti neiškritus, kad neturėtum skolų.“

Paklaustas apie ryškiausią karjeros prisiminimą, žalgirietis išskyrė 1969-uosius, kai komanda kovojo dėl vietos aukščiausiame divizione, o tuometinis „Žalgirio“ stadionas buvo sausakimšas.

„Nebuvo, kaip sako, obuoliui vietos nukristi. Tas rungtynes laimėjome, o po jų Vilniuje kilo spontaniškos žiūrovų demonstracijos. Po rungtynių, kai išėjome iš rūbinės, sirgaliai laukė prie išėjimo, griebė žaidėjus ant rankų ir nunešė iki komandos autobuso. Parodė didžiulę pagarbą, ir mes visi jautėme, kad padarėme kažką labai svarbaus“, – pasakojo jis.

Net 50 įvarčių per karjerą pelnęs gynėjas atviravo, kad puolimo instinktas jam buvo įgimtas: „Man asmeniškai visą laiką magėjo įmušti įvartį.“ Pradėjus sėkmingai realizuoti standartines padėtis ir 11 metrų baudinius, pasitikėjimas tik augo. „Kaip sako, išaugo sparnukai“, – teigė buvęs gynėjas.

Kęstutis Latoža iki šiol prisimenamas dėl savo taiklių frazių, kurios jam padėdavo neprarasti motyvacijos. Viena žinomiausių: „Pasižiūri į veidrodį – dar ne Maradona, ir varai toliau treniruotis.“ Pasak jo, tokios frazės gimdavo iš sveikos savikritikos: „Jos yra susiję su futbolu ir dažnai ne tiktai su pasididžiavimu, kad kažką gero padarei, bet taip pat ir savikritiškai žiūrint į save.“