© Eurofootball.lt
Taip, tai garsūs žmonės, tačiau kuo toliau, tuo labiau dangoraižiais nusėtas Rosario miestas didžiuojasi ir turistams rodo ne su revoliucionierimi Che Guevara, o su Lioneliu Messi (%p03833) susijusias vietas. Būtent Rosario mieste 1987 metų birželio 24 d. gimė dabartinė "Barcelona" žvaigždė.
Jam kaip niekam kitam tinka lotyniškas posakis "Per Aspera ad Astra". Per kančias – į žvaigždes. Retas žaidėjas patyrė tiek kančių ir įveikė tiek kliūčių, kad taptų žvaigžde...
Karjeros pradžioje - medikų nuosprendis
Sulaukęs vos 5 metukų mažasis Leo pradėjo žaisti futbolą tėvo Jorge treniruojamame "Grandoli" klube. Mažamečio visai nejaudino, kad jo varžovais buvo už jį gerokai vyresni žaidėjai. Netrukus talentingas berniukas pateko į legendinio Argentinos klubo "Newell‘s Old Boys" skautų akiratį ir buvo pakviestas į "raupsuotųjų" jaunimo akademiją. Nereikia baimintis, niekas raupsais ten nesirgo – Los Leprosos (isp. raupsuotieji) yra "Newell‘s Old Boys" pravardė.
Adaptuotis naujajame klube nebuvo sunku - čia žaidė vyresnysis Lionelio brolis Rodrigo. Jau būdamas trylikos daugelį bendraamžių pranokęs vaikinukas patraukė bene turtingiausio ir garsiausias Argentinos klubo "River Plate" dėmesį.
Tačiau čia jaunojo talento laukė skaudus smūgis - prieš pasirašant sutartį su Los Millonarios, paauglys privalėjo būti patikrintas klubo medikų. Kvalifikuoti specialistai netruko nustatyti: L. Messi – invalidas. Berniuko organizmas paprasčiausiai negamino hormonų, o dėl jų stokos negalėjo vystytis žaidėjo kaulai. Medikų teigimu, suaugęs ir subrendęs L. Messi liks vos 130 - 140 cm ūgio, geriausiu atveju - išaugs dar 10-20 centimetrų. Tačiau neguodė ir tai. Tolesnės medikų išvados buvo dar baisesnės: dėl hormonų stokos nesusiformavę kaulai liks trapūs, kaip stiklas.
Apie tyrimų rezultatus medikai, aišku, informavo „River Plate" vadovus ir šie nė nedvejodami nutraukė bet kokius kontaktus su L. Messi tėvais – perspektyvių paauglių pilna Argentina, o susidėti su ligoniu...
Išeitis viena, problemų daug
Taigi, vienintelė viltis pasveikti – gydymas hormonais. Kadangi pats vaikinuko organizmas hormonų negamino, juos būtų reikėję nuolat leisti injekcijomis. Tačiau problema buvo neišsprendžiama – viena injekcija kainavo 700 dolerių.
Tai didžiulė našta vidutines pajamas gaunančių argentiniečių šeimai. Tačiau 700 dolerių reikėjo ne metams. Ir netgi ne mėnesiui. Hormonų injekcijų paauglio organizmui, kad jis vystytųsi, reikėjo kiekvieną dieną. Beveik pusės milijono dolerių Messi šeima skirti negalėjo. Tačiau su sūnaus invalidumu taikytis - taip pat.
Lionelio tėvas Jorge Messi, kaip skęstantis šiaudo, griebėsi paskutinės galimybės: prieš pusmetį Katalonijos klubas " Barcelona" buvo atsiuntęs Lioneliui pasiūlymą atvykti į klubo akademiją ir čia mokytis bei treniruotis.
Jorge Messi susisiekė su klubo skautais ir sąžiningai informavo, kad jo talentingasis sūnus, jei negaus kvalifikuoto gydymo, yra praktiškai invalidas, o delsti amžiuje, kai organizmas ima sparčiai augti ir vystytis, negalima. "Barca" neišsigando: "Atvažiuokite".
Lionelis Messi vėliau pasakojo apie graudų atsisveikinimą su šeima ir gimtuoju miestu 2000-ųjų rudenį: "Atsimenu, kaip mano išvykimo į Europą dieną tėtis su motina, du broliai ir sesuo stovėjo priešais mūsų namus. Po to visa šeima išvykome į oro uostą. Ten buvo paskutinieji apsikabinimai, ašaros, mamos priesakai kuo dažniau skambinti ir kas savaitę rašyti laiškus.
Artimieji mane guodė, kad "Barca" – didis ir garbingas klubas, kuris žodžių vėjais nešvaisto. Jei jau jie pažadėjo, kad manimi pasirūpins, tai taip ir bus. Tačiau aš jau buvau bendravęs su Argentinos klubų skautais ir vadovais, jau buvau patyręs, kaip jie, atsivertę mano ligos istoriją, sukdavo akis į šalį ir sakydavo: "Gal po metų, gal kitą kartą".
Su tėvu, kuris mane lydėjo, skrisdamas lėktuvu į Kataloniją turėjau daug laiko pamąstyti, ir tos mintys buvo liūdnos... Mus pasitiko klubo atstovai ir automobilis. Sukrėtė tai, kad jie pirmiausia mane nuvežė ne į kokią nors medicinos kliniką, o į... "Camp Nou".
Pasijutau, kad į mane žiūri ne kaip į ligonį, o kaip į futbolininką. Pasakiau tėvui: "Įžnybk man". Žinojau, kad "Camp Nou" – įspūdingas stadionas, bet nemaniau, kad tai toks monstras. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors į jį įžengsiu ne kaip turistas".
Pirmuoju treneriu, kuris tikrino geltonsnapio argentiniečio sugebėjimus buvo Carlesas Rexachas. Buvęs legendinis "Barcos" žaidėjas ir kelis kartus – pirmosios komandos treneris, garsėjo sugebėjimu rasti ir lavinti jaunus bei perspektyvius talentus.
C. Rexachas prisiminė savo pirmąją pažintį su mažiuku, nedrąsiu, liesu vaiku: "Paprastai man užtekdavo valandos, kad pamatyčiau, ar iš vaiko gali išeiti futbolininkas. Pamatęs Lionelio greitį ir techniką o, svarbiausia, jo sugebėjimą mąstyti aikštėje bei priimti teisingus sprendimus, jau po 5 minučių apsisprendžiau: "Šito vaiko mums reikia. Jis turi tiek talento, kad jį reikia lavinti ir neleisti užgesti. Taip ir pasakiau klubo vadovams".
Tokie žodžiai skambėjo, kaip geriausia rekomendacija, o gal tiksliau - ultimatumas. "Barcelona" sutiko padengti visas Lionelio Messi gydymo išlaidas.
Kančių keliais
Prasidėjo Lionelio Messi kančių keliai, trukę trejus metus. Kiekvieną dieną – injekcijos: viena – pati svarbiausioji, brangiųjų ir gyvybiškai svarbių augimui hormonų, kitos – silpnam organizmui stiprinti. O dar specialios maistingos dietos, vitaminų ir maisto papildų kursai.
Tris metus Lionelis praktiškai gyveno ligoninėse, poliklinikose ir sanatorijose, kuriose taip pat nesiilsėjo: čia jam buvo taikomi intensyvūs gydymo, raumenų auginimo, organizmo stiprinimo ir kitokie kursai.
Pirmaisiais gydymo ir terapijos metais L. Messi paaugo iki 139 centimetrų. Dar po metų keturiolikmetis jau pasiekė pusantro metro ribą. Trečiaisiais gydymo metais argentinietis pagaliau pasiekė "mažo", tačiau normalaus žmogaus ūgį atitinkančią ribą - 165 centimetrus. Švęsdamas septynioliktąjį 17 metų L. Messi pagaliau pasiekė savo svajonėse užsibrėžtą ribą – 170 cm. (Tiesą sakant, medikai vaikiną truputėlį apgavo – žinodami šią jo svajonę, pridėjo vieną centimetrą, taip pagerindami jam nuotaiką gimtadienio proga – L.Messi ūgis – 169 cm.).
Dabartinis "Barcelona" puolėjas prisimena košmariškus intensyvaus gydymo metus Barselonos klinikose: "Neįsivaizdavau, kad man taip skaudės. Visas mano kūnas buvo subadytas adatų. Leidžiant hormonų injekcijas skaudėdavo labiausiai, o kai į veną įvesdavo lašelinių adatas su kažkokiais maitinamaisiais tirpalais, aš ruošdavau mokykloje užduotus namų darbus".
Taip taip... "Barcelona" į L. Messi žiūrėjo ne tik kaip į sportininką. Jis, kaip ir visi klubo akademijos auklėtiniai, privalėjo mokytis, kad gautų bendrąjį išsilavinimą. Po rytinės treniruotės Lionelis skubėdavo į procedūras atlikti tos dienos gydymo kurso bei gauti eilinę 700 dolerių vertės hormonų injekciją. Po procedūros - pamokas. Po pamokų - vėl klinika ir procedūros, vakare - treniruotė...
Akademijoje
Silpno kūno sudėjimo, uždaro charakterio ir nedrąsus L. Messi pirmaisiais metais akademijoje neturėjo draugų. Kai energija trykštantys paaugliai vakare po treniruočių leisdavosi ieškoti nuotykių ir krėsdavo vieni kitiems šunybes, L. Messi gerdavo nuskausminančius vaistus, kad galėtų užmigti.
Kartu su juo treniruotes lankęs ir La Masia gyvenęs Francescas Fabregas prisimena: "Kai pirmą kartą pamačiau Leo rūbinėje, priėjau pasisveikinti. Jis man nieko nepasakė. Pamaniau, kad nesupranta ispaniškai. Net savo vardo nepasakė, teko paklausti kitų vaikinų: ‘Kas tas mažiukas, sėdintis kampe ir žodžio nesurezgantis?’ Požiūris į jį kaip mat pasikeitė, kai pamatėme, ką jis išdarinėja aikštėje. Visi norėdavome, kad jis žaistų mūsų komandoje".
Pats Lionelis taip pat prisimena sunkų laikotarpį su daug už jį stipresniais ir energingesniais, gyvenimo džiaugsmu trykštančiais bendraamžiais: "Pirmaisiais gyvenimo La Masia mėnesiais buvau nedrąsus. Su niekuo nebendravau. Man gerklėje strigdavo netgi paprasčiausi žodžiai gracias ar hello. Kai matydavau, kad mane nori užkalbinti, nerdavau kuo toliau arba apsimesdavau, kad neišgirdau. Tačiau netrukus bendras darbas mus suvienijo".
"Blusa"
Jau pirmosiomis gyvenimo "Barcos" akademijoje dienomis L. Messi gavo pravardę El Pulga – "Blusa". Pabandykite pagauti šoklią blusą. Lygiai taip pat varžovai aikštėje negalėdavo pagauti mažo vikraus argentiniečio. Derindamas intensyvų gydymą su treniruotėmis, Leo debiutavo "Barcoje B".
Per trumpą laiką canteroje, saugomas trenerių, kad nepavargtų, jis įmušė 37 įvarčius. Pažiūrėti argentiniečio triukų ateidavo klubo vadovai ir net pagrindinės sudėties žaidėjai. Dar po metų, 2003-aisiais, L. Messi jau treniravosi kartu su jais, o gruodžio 16 d. rungtynėse su "Porto" debiutavo pagrindinės klubo komandos sudėtyje.
Dar po metų, 2004 m. spalio 16 d., argentinietis debiutavo Ispanijos čempionato rungtynėse. Ir ne bet kokiose, o įtemptame ir principiniame derbyje su "Espanyol". Jau tada žaidėjas stulbinančiu greičiu ir išskirtine kamuolio valdymo technika deramai pristatė save futbolo gurmanams, susirinkusiems stadione.
Vyriausiasis "Barcos" treneris F. Rijkaardas saugojo trapų puolėją, išleisdamas jį tik rungtynių pabaigoje, tad pirmojo įvarčio teko palaukti dar pusmetį – 2005 metų gegužės 1 d. išleistas 80 rungtynių su "Albacete" minutę, El Pulga suspėjo įmušti du įvarčius (vienas tiesa, buvo neįskaitytas), tuo metu tapdamas jauniausiu komandos puolėju – tuo metu jam buvo 17 metų, 10 mėnesių ir 7 dienos. Dar po dviejų metų šį rekordą pagerino naujasis "Barcos" akademijos talentas Bojanas Krkičius.
Neketinu rašyti apie L. Messi, kaip apie žaidėją, jo svarbą "Barcai" ir Argentinos rinktinei. Žaidėjas dar tik pradeda karjerą, tad šis puslapis bus nuolat pildomas. Visi puikiai atsimename Maradonos stiliumi įmuštą įvartį (o tiksliau, du), "Barcą" nuo gėdos išgelbėjusį hat-tricką į "Real" vartus Camp Nou stadione, pavydėtiną stabilumą nuo praėjusio sezono pavasario štampuojant įvarčius.
Legendinis Johanas Cruyffas, po įsimintino reido per pusę aikštės ir "maradoniško" įvarčio perspėjo: "Vaikine, artėja sunkiausias išbandymas tavo karjeroje. Publika reikalaus, kad kiekvienose rungtynėse kurtum stebuklus. Vos tik įmuši gražų įvartį, publika po savaitės reikalaus dar gražesnio... Apsivarysi 6 varžovus, iš tavęs bus reikalaujama, kad įveiktum 8. Nubėgsi 30 metrų, - reikalaus 50 metrų. Atiduosi puikų perdavimą – reikalaus dar tobulesnio. Nepalūžk, nepasiduok spaudimui. Tu - žmogus. Tobulėk po truputį. Žaisk ne dėl savęs, o dėl komandos. Tik tada tapsi didžiu."
Prieš keletą savaičių J.Cruyffas, atidžiai stebintis Lionelio karjerą, vėl viešai įspėjo argentinietį po nesėkmingų rungynių Villarealyje: "Jis piktnaudžiavo individualiais veiksmais. Nematydamas partnerių ir bandydamas pats vienas įveikti ešelonuotą gynybą, žlugdė komandos atakas".
L. Messi atkakliai įrodinėja, kad kritika buvo nepelnyta. Jis nuolat žaidžia komandai, atlieka puikius perdavimus. Tačiau, ar viskas taip gerai klostosi jo, jau išvengusio invalidumo, garsaus sportininko kelyje? Anaiptol, ne. Nuoskaudų buvo daug.
Nuoskaudos
Prisimenate Čempionų lygos aštuntfinalyje įvykusį argentiniečio susidūrimą su tuometiniu "Chelsea" gynėju Asieru Del Horno? Menkiau su jo karjera, tiksliau, "ligos istorija" susipažinę sirgaliai ir, netgi, "mėlynųjų" treneris Jose Mourinho apkaltino L. Messi simuliacija. Jie nežinojo, kad tokio nekalto susidūrimo gležnam organizmui pakaktų tam, kad būtų palaidotas visas argentiniečio sezonas, o gal ir karjera...
Jis treniravosi kaip apsėstas, kad tik galėtų žaisti Čempionų lygos finale. Medikai suspėjo argentinietį pastatyti ant kojų, per treniruotes jis mušė įvarčius, meldėsi Dievui, tačiau treneris F. Rijkaardas nusprendė, kad žaisti tokiose rungtynėse galės tik visiškai tam pasiruošę žaidėjai.
L. Messi dvikovą su "Arsenal" stebėjo kaip žiūrovas. Netgi po finalinio švilpuko, skelbiančio, kad "Barca" iškovojo labiausiai trokštamą taurę, jis neišbėgo į aikštę pas triumfuojančius komandos draugus kartu pasidžiaugti pergale. Protestuodamas prieš "neteisybę" L. Messi nebėgo su komandos draugais „garbės rato" aplink džiūgaujantį stadioną. Jis netgi nesifotografavo su komanda šalia Čempionų lygos taurės...
Tiesa, vėliau pats to gailėjosi: "Gaila, kad neįmanoma atsukti laiko atgal. Antrą kartą taip nepasielgčiau. Pasiteisinti galiu tik tuo, kad man tada buvo 19 metų. Dėl to protesto nukentėjau tik pats – manęs nėra 2006 metų triumfo nuotraukose. Teks kovoti dėl kito triumfo".
Tai ne vienintelis L. Messi savigarbai kliuvęs smūgis. Prisimenate jo debiutą Argentinos rinktinėje? 2005 m. rugpjūčio 17 d. aštuoniolikametis vaikinas 63 minutę debiutavo rinktinėje tam... kad po 40 sekundžių teisėjas Marcusas Merkas gėdingai išvytų jį iš aikštės – vaikinas trenkė alkūne į veidą jį už marškinėlių laikiusiam vengrui...
"Nenoriu prisiminti šio vieno iš nemaloniausių mano gyvenime atvejų. Aš, išleistas į aikštę, troškau visam pasauliui parodyti, kaip moku žaisti, tad nesusivaldžiau, kai varžovas man neleido to padaryti. Tai man buvo gera pamoka visam gyvenimui". - dabar gailisi "Barcos" puolėjas.
L. Messi neieškojo pasiteisinimų ir tada, kai ranka įmušė įvartį į "Espanyol" vartus Ispanijos čempionate. Žaidėjas tepasakė, kad instinktyviai mostelėjo ranka prieš atlekiantį kamuolį, ir teisėjo pastabumo reikalas, ar užskaityti tą įvartį, ar ne.
Puolėjas nekaltino ir Argentinos rinktinės trenerio Jose Pekermano, kai pernai vasarą, laikomas vienu ir rinktinės lyderių ir puikiai sužaidęs pogrupio rungtynes, vėliau negavo šanso pasirodyti aikštėje, nes treneris pasirinko labiau patyrusius Hernaną Crespo, Juaną Romaną Riquelme ir kitus: "Neslėpsiu, sunkiai treniravausi ir buvau puikiai pasiruošęs Pasaulio čempionatui Vokietijoje. Tikėjausi, kad būsiu pagrindinėje sudėtyje ir mušiu įvarčius. Iš pradžių taip ir buvo. Vėliau treneris nutarė žaisti ne tokį atvirą futbolą, tad Javieras Saviola, aš, Carlosas Tevezas ir Pablo Aimaras sėdome ant suoliuko. Gavome sprigtą į nosį, tačiau tai rodo, kokį žaidėjų pasirinkimą turi Argentina". - šypteli "Blusa".
Kaip pastebėjote, tai - nebaigtas rašinys. Jis ir negali būti baigtas. Bent jau tol, kol žaidžia futbolininkas, kurio vardas yra Lionelis Messi.
