© Eurofootball.lt
Likus kelioms dienoms iki El Clasico mūšio, saugas pokalbyje su dienraščio "El Mundo Deportivo" žurnalistais prisiminė dešimt Camp Nou stadione vykusių dvikovų su Madrido "Real". Interviu vertimas pateiktas portale [link="http://www.fcbarcelona.lt"]fcbarcelona.lt[/link].
2000-2001 (2:0). Luiso Figo sugrįžimas
Pirmasis L. Figo vizitas į Camp Nou. Dar niekada nebuvau girdėjęs mūsų stadione tokio triukšmo ir švilpimo. Tai buvo įspūdinga. Prisimenu, jog tada prieš portugalą puikiai žaidė Carlesas Puyolis. Man tose rungtynėse taip pat sekėsi.
2001-2002 (1:1). Lygiosios ir mano įvartis
"Real" atvyko su Zinedine'u Zidane'u, Davidu Backhamu, Ronaldo ir L. Figo... Garsiomis pavardėmis jie mus lenkė, bet mes jiems nenusileidome ir net galėjome laimėti. Man pasisekė įmušti įvartį, pelniusį lygiąsias "Barcai".
2002-2003 (0:0). Paršelio diena
Šis El Clasico prisimenamas dėl to, kad iš Camp Nou tribūnų į L. Figo, einantį prie kampinio gairelės, lėkė įvairiausi daiktai. Kažkas paleido ir rūkytą kiaulės galvą. Daugelis sako, kad tose rungtynėse "Barca" sužaidė prastai. Aš manau, kad rungtyniavome neblogai ir nusipelnėme pergalės.
2003-2004 (1:2). "Karališkųjų persvara"
Pirmieji Franko Rijkaardo metai Barselonoje. Jis dar tik kūrė savo komandą ir bandė mums perteikti savo idėjas. "Real" tiesiog buvo stipresnis.
2004-2005 (3:0). Lyderių kaita
Persilaužimo metai. Mes susitelkėme per metus, sustiprėjome kaip komanda. Prisimenu, kaip įmušėme pirmąjį įvartį, kai Samuelis Eto'o atėmė kamuolį iš Roberto Carloso. Tada įtampa nebeslėgė, ėmėme skraidyti kaip ant sparnų. Tame sezone nugalėjome ir Madride.
2005-2006 (1:1). Trauma ir kančia
Tame sezone El Clasico turėjau praleisti dėl traumos ir labai dėl to pergyvenau. Sėdėti ant suoliuko yra sunkiau, nei žaisti pačiam. Prisimenu, kaip ėmėme pirmauti įmušę įvartį po 11 metrų baudinio. Galėjome laimėti 2:0 arba 3:0. Nė neabejojau, kad laimėsime, tačiau visiškai netikėtai Ronaldo suklaidino Victorą Valdesą ir išlygino rezultatą. Tie "Real" žaidėjai amžinai, lyg kokie fokusininkai, iš rankovės staiga ištraukia kozirį!
2006-2007 (3:3). L. Messi benefisas
Tuomet, kai iš aikštės buvo pašalintas Olegueras, varžovai turėjo kiekybinę persvarą. Sergio Ramosas įmušė įvartį ir jie pirmavo 2:3. Atrodė, kad viskas baigta. Tačiau tada dar jaunas L. Messi įmušė trečiąjį įvartį ir išlygino rezultatą. Tai buvo jo diena.
2007-2008 (0:1). Rungtynės, kurias norisi pamiršti
Katastrofa. Paskutinės rungtynės prieš Kalėdas. Jos apnuodijo ir sugadino visas šventes. Nežinau, kas tada atsitiko, bet tą dieną mes visi vos vos judėjome po aikštę. Dėsninga, kad "Real" išlaikė tempą viso sezono metu ir pavasarį tapo čempionais. Mes pernelyg lengvai atidavėme jiems titulą.
2008-2009 (2:0). "Real"- autsaideris?
Dar ir dabar stebiuosi prisiminęs, kaip "Real", atvykęs į Barseloną, lyg kuklus autsaideris užsidarė į akliną gynybą. Samuelis Eto'o įmušė įvartį po kampinio, o L. Messi pasirašė jiems galutinį nuosprendį. Tas rungtynes prisimenu ir dėl to, kad visą dieną pliaupė lietus.
2009-2010 (1:0). Ibros įvartis
"Real" atvyko sustiprėjęs. Vasarą jie pasipildė naujais žaidėjais. Buvo kalbama, kad "karališkieji", vedami naujų lyderių, pagaliau atrado savo žaidimą. Mes ir vėl juos pranokome - vienintelį įvartį įmušė Zlatanas Ibrahimovičius. Mes buvome stipresni, nepaisant to, kad iš aikštės buvo pašalintas Sergio Busquetsas. Pranokome juos ir pavasarį Madride.
* * *
- Geriausias El Clasico namuose?
- 2004-ųjų 3:0. Ir man asmeniškai, ir "Barcai" kaip komandai. Viso mačo metu mes neleidome jiems nė atsikvėpti. Prisimenu, kaip Deco mane nuolat ragino nelaukti netekus kamuolio ir pačiam pulti, spausti juos jų pačių baudos aikštelės prieigose. Mes buvome puikios formos ir sužaidėme super rungtynes. Tada visi įsitikino, kad Frankas Rijkaardas subūrė gerą komandą.
- Blogiausias El Clasico namuose?
- 2003-2004 metų sezono pralaimėjimas 0:1. Мes supratome, kad jiems nusileidžiame meistriškumu. Davidas Beckhamas, Zinedine'as Zidane'as, Roberto Carlosas... Jie buvo tiesiog geresni už mus, o mes bejėgiškai bandėme jiems pasipriešinti.
- Su kuo norėtumėte pavakarieniauti – su Jose Mourinho ar Cristiano Ronaldo?
- Pakalbėti apie futbolą būtų įdomu ir su vienu, ir su kitu, tačiau pasirinkčiau J. Mourinho. Tiesiog, jis yra labiau patyręs ir daugiau išmano apie futbolą.
- Žaidėjas, kurį sunkiausia uždengti?
- Zinedine'as Zidane'as. Žiauriai geras futbolininkas. Žaisdamas "Real", jis buvo pasiekęs karjeros viršūnę.
- Žaidėjas, labiausiai trukdęs jums žaisti?
- Claude'as Маkelele. Žaisti prieš jį būdavo labai sunku. Matydamas, kaip jis artinasi, galvodavau: "Dabar jis iš manęs atims kamuolį". Panašūs jausmai apimdavo ir žaidžiant prieš Fernando Redondo.
- Įvartis į "Real" vartus, kurio niekada nepamiršite?
- Komandos draugai įmušė daug gražių ir svarbių įvarčių, tačiau man pats įsimintiniausias yra mano paties pelnytas įvartis Santiago Barnabeu stadione paskutinėmis rungtynių minutėmis. Tai buvo signalas jiems, kad laikai keičiasi.
- Geriausias patarimas, gautas prieš El Clasico?
- Josepas Guardiola mums pasakė: "Aikštėje būkite patys savimi. Žaiskite, kaip mokate. Linksminkitės. Nepradėkite išsigalvoti ir ko nors kopijuoti. Žaiskime taip, kaip "BARCA".
- Įsimintiniausia pamoka, kurią gavote iš varžovų?
- Man buvo 18 metų. Įsiutau ant "Real" žaidėjų. Pradėjau karščiuotis. Raulis priėjo prie manęs... ir delnu šleptelėjo man per veidą. Jis tepasakė - "atvėsk". Tokiais poelgiais ir suteikiamos pamokos jaunimui. Man po daugelio metų taip pat teko padaryti kažką panašaus į tai, ką man padarė Raulis.
- El Clasico, kurį norėtumėte pamiršti?
- 1:4 Madride. Tose rungtynėse jaučiausi visiškai bejėgis. Mes nieko negalėjome jiems padaryti. Manau, kad jie tą patį absoliutaus bejėgiškumo jausmą patyrė, kai mes laimėjome jų stadione 6:2.
- El Clasico, kurie jums įsiminė, kaip žiūrovui?
- Du kartus po 5:0. "Dream Team" sutriuškino "Real", o po metų tokiu pat rezultatu jie sumušė mus. Aš dar buvau mažas, tačiau be proto palaikiau "Barcą" ir labai pergyvenau, kai mano mylima komanda buvo sutriuškinta.
- El Clasico galima palyginti su…
- Оrgazmu. Jei laimi, žinoma (juokiasi). Pergalė – lyg sėkmingas bandymas kazino, atnešęs didžiulį laimėjimą. Kai supranti, kad laimėjai, atrodo, kad sustos širdis. Bet jei pralaimi...
- Kuriuos "Real" žaidėjus pakviestumėte žaisti į "Barcą"?
- Du savo draugus – Ikerą Casillasą ir Xabi Alonso. Tačiau pakviesčiau juos į Barseloną tik dėl kompanijos. Nė vienas iš jų nėra geresnis už jų pozicijose žaidžiančius mūsiškius.
- "Real" žaidėjas, kuriuo jūs žavitės?
- Raulis Blanco. Ir dar - Fernado Hierro, kai jis Ispanijos rinktinėje buvo kapitonu. Abu ne tik geri futbolininkai, bet ir puikūs žmonės.
- Ką jautėte, kai Santaigo Bernabeu stadione pažeminote juos rezultatu 6:2?
- Tai buvo visiško mūsų pranašumo jausmas. Mačiau, kaip jie aikštėje bendrauja tarpusavyje, "Real" žaidėjų veidų išraiškos viską pasakė. Jau mačo viduryje mes pajutome itin didelį pasitikėjimą savo jėgomis, mums taip sekėsi, kad atrodė, jog kiekvienos atakos metu kris įvartis.
