© Eurofootball.lt
- Paskutinis lietuvis vartininkas, kuriam pavyko padaryti karjerą Rusijoje, buvo Gintaras Staučė. Prieš daugelį metų...
- Tiesa sakant mes labai panašūs, netgi gimėme viename mieste – Alytuje. Tik kur Gintaras dabar – nebežinau (Staučė rungtyniauja Latvijos „Jūrmala“ klube – aut. past.), iš mano gyvenimo jis dingo.
- Dabar lengvai kalbi rusiškai.
- Kai pirmą kartą atvykau į Maskvą nekalbėjau išvis ir ne ką supratau. Lietuvoje jaunimas jau nebemoka rusų kalbos.
- Šiandien turbūt net galvoji rusiškai?
- Daugiau lietuviškai. Užtenka paatostogauti namuose, kad „persijungčiau“ į lietuvių kalbą, bet Maskvoje viskas grįžta. Dabar čia dar iki dabar painioju kelius. Beveik kiekvieną dieną pasiklystu ir nebežinau kur važiuoti. Anksčiau dėl to, kad nevaikščiočiau į restoranus, gyvenau užsisakinėdamas picą į namus. Buvo paprasčiau.
- Neįtikėtina, kaip tau pavyko išvengti skrandžio opos?! O jeigu kažkada nebūtumėte įsitvirtinęs „Dinamo“ komandoje?
- Grįžčiau namo, ir vištas auginčiau. Juokauju. Bet aišku, kad man pasisekė, jog „Dinamo“ iš karto pasiūlė kontraktą. Žinote, kiek gaudavau Lietuvoje?
- Kiek gi?
- 500 dolerių. Atrodė, kad daugiau ir nereikia – esu jaunas, gyvenu bazėje, viskas paruošta. Tačiau nei cento neišeidavo sutaupyti.
- Turbūt po pirmos algos „Dinamo“ klube jautėtės milijonieriumi?
- Ne, milijonieriumi nesijaučiu ir dabar. Nors tada entuziazmas pakilo – galvojau apie tai, kiek daug galiu nusipirkti. Buvo svarbu susitvardyti. Netgi automobilį nusipirkau senesnį – trečios serijos BMW. Futbolininkui be automobilio apsieiti sunku.
- Norint pradėti žaisti Maskvoje, reikia pamėgti miestą.
- Pamėgau. Jeigu jis man nepatiktų, nebūčiau čia išbuvęs šešis metus. Grįžtu ir Alytų – ir pirmas tris dienas kažkaip keista. Džiaugiuosi tuo, kas Maskvoje būtų nuobodu!
- Kas yra keisčiausias iš tavo draugų, kuriuos sutikai Maskvoje?
- Ovčinikovas. Jis geras žmogus, beveik tapome draugais. Beje, Sergejus papildė mano vartininkų aprangos kolekciją ir davė savo. Dabar jo apranga atsidūrė šalia Casillaso ir Buffono aprangų.
- Tavo namai Maskvoje?
- Lietuvoje. Čia sau nuomoju butą.
- Ar dar palaikai kontaktą su Ovčinikovu?
- Ne.
- Jums buvo dar vienas konkurentas – Nunu. Esate sakęs, kad tas vaikinas buvo net išprovokavęs jus konfliktui?
- Taip, toks jis jau žmogus.
- Koks?
- Toks kuriam komanda nesvarbi, ir rūpi tik jis pats. Kai Nunu žaidė, vaikinai bandė su juo užmegzti normalius santykius, palaikė jį. Tačiau jis į visus žiūrėjo iš aukščiau, todėl galiausiai visi nustojo su juo bendrauti.
- Apeidavote lanku?
- Beveik. Išvengti susitikimų klube buvo sunku, tačiau galiausiai beveik niekas su juo nebebendravo.
- Bet jis buvo geras vartininkas?
- Normalus, žaidė už nemažai komandų. Kaip vartininkui jam pretenzijų neturiu, tik kaip žmogui.
- Kur beje, jis iškeliavo?
- Nelabai žinau. Kurį laiką treniravosi su dubleriais, o vėliau atrodo buvo paskolintas.
- Kada debiutavai komandoje?
- Pirmą kartą buvau atsarginiu Elistoje – po Berezovskio. Treneris norėjo leisti į aikštę, o aš neturėjau apsaugų – prieš rungtynes išprašė Česnauskis. Kol surado, kol atnešė – keitimas nuplaukė.
Tikras debiutas, kai išleido nuo pirmųjų minučių, buvo prieš „Zenit“. Laimėjome 7-1. Tada buvo juokinga – atrodo taip lengva žaisti aukščiausioje lygoje! Tiesa, reikalą įvarčiu man tada šiek tiek sugadino Keržakovas. Juokavau – atseit išlaikė intrigą. Tų rungtynių niekada nepamiršiu.
- Kokių dar?
- Be jokios abejonės, rungtynių už Lietuvos rinktinę Italijoje, kai sužaidėme lygiosiomis 1-1.
- Sako, kad tos rungtynės tau klostėsi fantastiškai.
- Šiek tiek pasisekė. Kai kur į mane pataikė, kai kur išgelbėjau. Visur šmėsčiojo pažįstami veidai. Kad ir tas pats Inzaghi.
- Manyčiau atsimeni ir praėjusių metų rungtynes prieš „Torpedo“, kai pralaimėjote 0-3.
- Ieškojau priežasčių savyje, bet ne komandoje. Kiekvienas įvartis krito ant mano sąžinės. Atsimenu, kokia tyla buvo rūbinėje. Kitą dieną visa komanda pasikalbėjo, bet normaliai, be kivirčų. Nepaisant to, net negalvojome apie tai, kad galime iškristi į žemesnę lygą.
- Jeigu „Dinamo“ nebūtų atsisakęs Ovčinikovo, ar būtum buvęs pasiruošęs likti antruoju vartininku?
- Mano sutartis galiojo dar metus, ir nežinau, ką būčiau daręs. Neaišku, ar „Dinamo“ norėtų toliau laikyti mane ant suolo. Bet pasėdėjau jau penkis metus – galbūt būčiau pasėdėjęs ir dar. Realybėje viskas buvo teisinga – kas gi laikys ant suolelio vartininką, kuris galva pajėgesnis už kitus. Bet kokiu atveju, nuolat jutau palaikymą iš klubo. Tas pats Kobelevas sakydavo: „Nepergyvenk, žaisti dar gausi!”
- Bet Bukarešto „Dinamo“ klube? Laikraščiai rašė, kad tas klubas tavimi domėjosi?
- Irgi skaičiau tokias naujienas, bet iš tikrųjų per penkerius metus nebuvo rimtesnio susidomėjimo nei iš vieno klubo.
- Netgi iš „Hearts“?
- Nemeluosiu, su „Hearts“ pokalbis buvo. Tiksliau, buvo su savininku Romanovu. Aš jam tiesiog pasiūliau pasikalbėti su klubu. Pasakiau: „Juk suprantate, kad šiuo klausimu nuo manęs niekas nepriklauso.“
- Buvai įsitikinęs, kad gausi šansą?
- Buvau. Nors geriau būtų sakyti, kad tikėjau, taip tiksliau.
- Laukei penkis metus. Ar tai labai ilgai?
- Ne tas žodis...
- Ryte visada jau žinai, kaip vakare sužaisi?
- Priešingai, niekada negaliu nuspėti. Kaip bebūtų keista, tai nepriklauso nuo nuotaikos ar sveikatos. Esu toks žmogus, kuriam reikia išlikti ramiam. Aikštėje negalima išlieti per daug pykčio, jau žinau, kad tai nepadeda
- Neseniai Andrejus Aršavinas paklaustas, kada „Zenit“ bus čempionu, įsitikinęs atsakė: „2007 metais“. Bet kada čempionu taps „Dinamo“?
- 2007 metais. Neabejoju.
- Kartą Jūsų paklausė, kodėl su fanais taip nesisveikinate, kaip tai darydavo Ovčinikovas ir Berezovskis. Pamenate, ką atsakėte?
- Ne, nepamenu. Ką gi?
- "Droviuosi".
- A, taip. Bet dabar jau nebe esu drovus. Dabar su sirgaliais sveikinuosi.
- Bet vis dėl to likote droviu žmogumi?
- Bendrai paėmus taip. Nors puikiai žinau, kad drovumas sukausto.
- Su Maskvos panelėmis kaip susipažįstate?
- Taip pat varžausi, bet dažnai nugaliu save ir paprastai bendrauju.
- Didžiausias įžeidimas, kurį kada nors teko patirti iš trenerio pusės?
- Tai buvo Baltijos taurės varžybose, kai debiutavau Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Per dvi rungtynes praleidome tris įvarčius, ir visus tris dėl mano klaidų. Labai pergyvenau. Treneris Liubinskas po rungtynių man nieko nesakė, bet vėliau atsivertęs laikraštį radau jo interviu: „Pralaimėjome tik dėl Karčemarsko“
- Ką pagalvojote?
- Tai labai įžeidė. Tarsi būčiau aikštėje žaidęs vienas.
- Apie tai su treneriu nesikalbėjote?
- Nepavyko. Bet dabar mūsų santykiai geri. Esu normalus žmogus, priimu kritiką, bet ją reikia pasakyti man asmeniškai, o ne žurnalistams.
- Kartą kažkokioje Korėjos komandoje sutikau tavo bendrapavardį...
- Tai ne bendravardis, tai mano brolis (Rolandas Karčemarskas – aut.past.). Jis žaidžia puolėju. Tris metus buvo palikęs futbolą, bet vėliau pratęsė karjerą. Sunku buvo, bet jam pavyko. Dabar jam 27 metai, turi kontraktą su Vilniaus „Vėtra“. Tačiau Tarchanovas („Vėtros“ treneris – aut.past.) kažkodėl jo į stovyklą Turkijoje nesivežė.
- Dažnai išgirstate, jog vartininkai – keisti žmonės.
- Labai dažnai. Pavyzdžiui anksčiau prieš rungtynes ir pats su vartais elgiausi kaip su gyvais žmonėmis, kalbėjausi su virpstais. Dabar jau nustojau – virpstai ir yra virpstai. Jie negyvi, nieko nesupranta. Visas kalbas apie vartininkų keistumą nuleidžiu juokais.
