© Eurofootball.lt
Tai – ne ištrauka iš naujausios siaubo filmo „Pjūklas“ serijos. Tai – šiaurės Londonas, „Emirates“ stadionas, kur dienas iki artėjančio naujojo Anglijos „Premier“ lygos sezono leidžia pasaulio čempionas Cescas Fabregas, saugomas akylojo Arseno Wengero, kad, neduokdie, į požemius nepatektų žodis „Barcelona“.
Ironizuoti galima iki begalybės, tačiau „Arsenalo“ trenerio toks įvykių scenarijus, atrodo, visai nenuliūdintų. Juk šią vasarą kaip niekada reali galimybė, kad bene gabiausias A.Wengero mokinys, kaip žaidėjas subrendęs būtent Londono ekipoje, po 7 metų svečioje šalyje, grįš į savo svajonių klubą, kuriam neatstovavo nė vieneriose oficialiose rungtynėse. Tiesa, ši pranašystė gali ir neišsipildyti (bent jau šiemet), tačiau galima net neabejoti, kad C.Fabregą vilkintį „Blaugrana“ marškinėliais anksčiau ar vėliau mes pamatysime. Didžiausia problema – sandorio vertė. Londono klubas užsiprašė 60 milijonų eurų, tuo tarpu katalonai, išgyvenantys ne pačius geriausius finansinius laikus, gali mokėti ne daugiau 35-40.
Kol klubai derasi, paanalizuokime, ką gaus ir ką praras žaidėjas, jeigu sandoris įvyks šią vasarą.
Kodėl C. Fabregui verta keltis į „Barcelona“?
Pradėkime nuo svarbiausio – čia jo namai. Gimęs Barselonoje, didžiausio šio miesto futbolo klubo mokyklos auklėtinis – atrodytų, šių argumentų pakaktų. Pridėkime dar tai, kad greičiausiai „Barcelonos“ klube jau neliko nė vieno žaidėjo, viešai neišreiškusio savo nuomonės, kad Cesco vieta – Camp Nou stadione. „Barcelona“ žaidėjai nesustojo tik ties kalbomis – švenčiant ispanų triumfą Pasaulio futbolo čempionate, jie, vadovaujami Gerardo Pique, pasistengė, kad Cescas (prieš savo norą), visų susirinkusiųjų džiaugsmui, apsivilktų „Barcelona“ marškinėlius.
Dar niekada saugas nesijautė toks laukiamas savo gimtojo miesto komandoje kaip šiemet, nes į viešų prašymų (tiesa, kartais skambančių ne visai korektiškai Londono klubo adresu) maratoną įsitraukė ir C.Fabregaso idealas Pepe Guardiola. Žaidėjo ir dabartinio trenerio šiltus santykius iliustruoja akimirka, kuomet išsiskyrus C. Fabregaso tėvams, žaidėjas kaip palaikymo dovaną gavo Pepe marškinėlius su užrašu „Vieną dieną tu tapsi „Barcos“ Nr. 4“.
Antras svarbus faktorius – profesionalumas. C. Fabregaso profesionalumo ir lojalumo stoka „Arsenalui“ apkaltinti nesiryžtų turbūt niekas, nes saugas save klubui atiduodavo šimtu procentų. Pakanka prisiminti praėjusį sezoną, kuomet net ir iki galo neatsigavęs po traumos „Arsenalo“ kapitonas po keitimo pasirodė aikštėje prieš „Aston Villa“, įkvėpė komandą pergalei ir vėl buvo pakeistas, nes skausmas neleido daugiau bėgioti. Arba 11 metrų baudinys į „Barcelona“ vartus, kurį C.Fabregas realizavo net ir būdamas traumuotas ir tuojau buvo pakeistas.
Todėl galima teigti, kad tiek „Arsenalui“, tiek gerbėjams, tiek pačiam A.Wengerui ispanas nieko nesijaučia skolingas ir pykčio užantyje „Kanonierių“ sirgaliai tikrai nelaikys - jis visuomet bus prisimenamas kaip viena klubo legendų. Lieka vienas „bet“. Jeigu sandoris neįvyks ir taip arti buvusi svajonė bus atidėta dar vieneriems metams, ar tai nepaveiks paties žaidėjo psichologijos ir nusiteikimo ir rugpjūčio 14 dieną pirmosiose „Arsenal“ rungtynėse Anfielde prieš „Liverpool“ C.Fabregas komandos draugus ves į aikštę pats mintimis būdamas Barselonoje? O kad C.Fabregaso kantrybė senka rodo tai, kad sandorį su „Barcelona“ skatina ir pats žaidėjas, o Pasaulio čempionų taurės skyrimą būtent „Arsenalui“ galima traktuoti kaip prašymą: „Ei, aš su jumis elgiuosi profesionaliai ir klubo vardą keliu pirmoje vietoje, todėl, prašau elkitės ir su manimi taip pat“. Žinant tai, kad britų spauda mėgsta prisigalvoti būtų ir nebūtų dalykų, kodėl žaidėjas sužaidė prastai vienas ar kitas rungtynes, neabejotinai po prastų mačų jam bus kabinamos „Mintyse „Barcelona“ ir kitos etiketės. Tai sukels papildomą spaudimą ir gali sugadinti C.Fabregaso kaip „Gunnerio“ įvaizdį.
Trečias – pinigai. Būdamas realistu, tikrai netikiu, kad „Arsenal“ gaus 60 milijonų eurų. Tiek jis tikrai vertas, tačiau „Barcos“ kišenė šiandien nėra tokia plati. Pakaks ir 40. Už tiek išeina ne tik Yoannas Gorcouffas iš „Bordeaux“ (prancūzai būtų patenkinti gavę kontrakte numatytą 26 milijonų eurų paleidimo sumą), bet galima pasidairyti ir puolėjo į parduoto Eduardo vietą. Ar Y.Gourcuffas yra lygiavertė Cesco pamaina – galima ginčytis, tačiau faktas, kad su kitu „Kanonierių“ naujoku Marouainne Chamakhu sudarę tandemą „Bordeaux“ klube, jie būtų rimta grėsmė ir „Premier“ lygoje. Todėl saugo praradimas būtų kompensuotas (ar pilnai – parodytų laikas, nes neaišku kaip „naujuoju Z.Zidanu“ vadinamas prancūzas pritaptų Anglijoje).
Ketvirtas faktorius – titulai. Su visa pagarba galima rašyti romanus apie A.Wengero „romantiškąjį“ vadovavimą klubui, apie fantastiškai gražų „Arsenalo“ žaidimą, apie trenerį, kuris leidžia pasireikšti jaunimui, tačiau faktas išlieka nekintantis - nuo pat 2004 metų „Arsenal“ nieko nelaimėjo. Per tą laiką „Barcelona“ keturiskart tapo Ispanijos čempione, kartą laimėjo „Copa del Ray“, tris kartus tapo Ispanijos Supertaurės nugalėtoja, dukart parklupdė po savo kojomis Europą laimėjusi Čempionų Lygą ir kartą triumfavo Pasaulio klubų taurėje. Tuo tarpu Cesco pagrindiniai karjeros laimėjimai pasiekti tik nacionalinėje rinktinėje. Kiekvienas žaidėjas patvirtins, kad jiems svarbiausia (be algos, be abejo) – iškovoti titulai, todėl norint papildyti jų lentyną, „Barcelona“ – geriausia stotelė. Ar gali Cescas laimėti kažką su „Arsenal“? Tai, be abejo, atskiro straipsnio tema, tačiau, manau, „Kanonieriams“ svarbesnių laimėjimų dar teks palaukti.
Kodėl C.Fabregasui neverta keltis į „Barceloną“?
Kiekviena lazda turi du galus, todėl kad ir koks viliojantis būtų pasiūlymas apsivilkti „mėlynai-granatinius“ marškinėlius, verta pasvarstyti ir šio fakto neigiamas puses.
Svarbiausia – vaidmuo komandoje. „Arsenale“ Cescas yra komandos kapitonas, lyderis ir žmogus, aplink kurį formuojama komanda. „Barcelona“ turi užtenkamai savų stabų, tad C.Fabregasui teks tenkintis „vienu iš...“ vaidmeniu.
Kitas svarbus faktorius – ar apskritai jam atsiras vietos komandoje? Kad ir kaip Pepe siekia prisivilioti talentingąjį saugą, tačiau galima net neabejoti – sėkmingai veikianti 4-3-3 mašina dėl jo tikrai nebus keičiama. Kadangi krašte Cescas nesijaučia savimi, vienintelė vieta, kurioje jis gali pretenduoti realizuoti save svajonių komandoje – aikštės vidurys. Kai visi žaidėjai būdavo sveiki, Pepe dažniausiai rinkdavosi vieną besiginantį saugą (Toure, Keita arba Sergio Busquets), centre žaisdavo Xavi su Andres Iniesta, o priekyje – trys puolėjai (Lionel Messi-Zlatan Ibrahimovic-Pedro/Thierry Henry). Blogais laikais A.Iniesta būdavo pastumiamas į puolimo kairįjį kraštą, tačiau tiek pats Pepe, tiek turbūt „Blaugranos“ fanai norėtų jį visuomet matyti tik aikštės centre. Klausimas – kur bus Cesco vieta? Turint galvoje tai, kad Ispanijos rinktinės treneris Vicente Del Bosque vietos startinėje sudėtyje jam taip ir neatrado, galima daryti prielaidą, kad Cescui „Barcelonoje“ taipogi teks „šildyti“ atsarginių suolelį ir laukti komandos draugų traumų. Jeigu taip atsitiks, tuomet kyla klausimas – ar geriau vienoje komandoje žaisti ir atiduoti visą save siekiant pergalių, ar džiaugtis pergalėmis, „iškovotomis“ sėdint ant suolelio?
Kai kurie futbolo ekspertai tvirtina, kad C.Fabregasui reiktų pareikalauti A.Wengero ir klubo vadovybės investuoti į aukštos klasės žaidėjus, nesiremiant tik savos akademijos auklėtiniais, palaukti dar porą metų „Arsenale“ ir grįžti į „Barcelona“ po dviejų metų. Turint galvoje, kad Xaviui šiemet sukako 30, C.Fabregas grįžtų tiesiai į startinę savo svajonių komandos sudėtį.
Apie ką pagalvoti turi ir „Arsenal“, ir „Barcelona“, ir pats futbolininkas. Tiesa, laiko šiems apmąstymams lieka vis mažiau, o kablelį padėti kažkur reikės.
