Nuo miestelio Šiaulių rajone iki Lietuvos vyrų regbio rinktinės, su vingiu pro Anglijos regbio profesionalus iki merginų futbolo rinktinės. Tokį kelią nuėjo Lukas Šinkūnas.
Buvęs perspektyvus regbio žaidėjas pastaraisiais metais kaip fizinio rengimo treneris pasitelkęs Anglijoje įgytas sporto mokslų žinias muštruoja futbolininkes debiutui Europos merginų WU17 čempionato finalinėse varžybose.
22 metų vyras dar tik pradeda savo karjerą futbolo srityje, tačiau turi ypatingos patirties. Fizinio rengimo specialistus Lietuvos futbolo klubuose ir taip galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, o tokių, kurie puikiai pažįsta ir gali pasimokyti iš kitos sporto šakos, būtų rasti dar sunkiau.
Apskritai, sporto žmonių „persikvalifikavimas“ į kitą sporto šaką pasitaiko nedažnai. Vienas ryškiausių pavyzdžių Lietuvoje – dabar šalies moterų krepšinio rinktinę treniruojantis buvęs futbolininkas Mantas Šernius.
Panašaus amžiaus kaip ir pastarasis, tik kita kryptimi – į futbolą – pasukęs L. Šinkūnas apie save papasakojo WU17.lt svetainei.
- Trumpai prisistatykite. Kaip klostėsi Jūsų sportinė karjera?
- Esu kilęs iš Šiaulių rajono, Bazilionų miestelio. Kieme žaisdavome futbolą, tačiau kartą nuėjau į regbio treniruotę ir patiko. Pradėjau lankyti regbio užsiėmimus ketvirtoje klasėje.
Gerai sekėsi jau nuo pirmųjų rungtynių, neretai buvau prie lyderių. Nuo vaikystės rungtyniavau Šiaulių „Baltrex“ gretose. Treneris Edmundas Ščavinskas daug prisidėjo prie mano kaip žaidėjo ir asmenybės vystymosi. Jaunimo, jaunių varžybose nuolat laimėdavome čempionatus. Berods – devynis kartus per dešimt metų. Dažnai buvo tik klausimas kokiu rezultatu laimėsime. Šiauliuose regbis labai stiprus, tai kaip Lietuvos regbio sostinė.
Žaidžiau už Lietuvos U18, U19, kitas jaunesnes rinktines, buvau kviestas ir į vyrų rinktinę – sužaidžiau vienerias rungtynes prieš Kiprą. Rungtyniavau ir regbio-7 vyrų rinktinėje, dalyvavome Europos čempionate, kur varžėmės su stipriausiomis komandomis. Atstovaujant rinktinėms turėjau galimybę nemažai pakeliauti. Tai praplėtė pasaulėžiūrą, vėliau padėjo adaptuotis užsienyje.
Po dešimtos klasės persikrausčiau į Šiaulius, sporto gimnaziją. Ten mokėsi ir kiti sportininkai, tarp jų ir futbolininkai, tokie kaip Modestas Vorobjovas, Andrius Kazakevičius (dabar abu atstovauja „Trakams“ - aut. past.). Gyvenome kartu bendrabutyje. Buvo įdomi patirtis.
Ko gero, dėl to dabar man lengviau suprasti tas merginas, kurios mokosi ir gyvena Ozo gimnazijoje, įsivaizduoju kasdienybę, kiek kantrybės reikia.
Buvau gimnazijoje iki dvyliktos klasės, po to nusprendžiau imtis permainų ir išvykau į Angliją.
- Kodėl? Kuo užsiemėte Anglijoje?
- Mano nuomone, Lietuvoje nebuvo didelių galimybių su regbiu toliau tobulėti ir užsiimti kokybiškomis studijomis. Pavyko pačiam susirasti universitetą ir studijas, kurios susijusios su sportu. Įstojau į Vorčesterio universiteto sporto mokslo studijas („Sports exercise and science“). Tai vėliau suteikė gana plačias galimybes darbo paieškoje/
Studijuodamas Anglijoje metus dar žaidžiau šalies ketvirtajame regbio divizione ,„Stourbridge RFC“ klube. Tai pusiau profesionalus lygis, su kontraktais. Paprastam pragyvenimui užsidirbti užtekdavo, nereikdavo prisidurti. Į rungtynes rinkdavosi keli šimtai aistruolių, kurie sukurdavo gerą atmosferą. Ten gilios tradicijos, palaikymo kultūra eina iš kartos į kartą. Lietuvoje iki to dar trūksta, pas mus profesionalių klubų nėra, daugelis susirenka mėgėjiškai žaisti po darbų.
- Kaip atsitiko, kad perspektyvus regbininkas anksti baigė žaisti?
- Perdegiau. Regbio žaidimas iš malonaus „patinka“ tapo būtinybe „reikia“. Nutariau, kad pasiekiau tiek, kiek norėjau. Antrais studijų metais nusprendžiau padaryti pauzę, susitelkti į mokslus ir taip išėjo, kad žaisti nebegrįžau. Atsirado ne ką mažiau entuziazmo gilintis į sporto mokslą, fizinį rengimą. Daug motyvacijos pridėjo praktika profesionaliame Anglijos regbio klube „Worcester Warriors“.
- Ką darėte praktikos metu?
- Buvau sporto mokslininko funkcijas klube atliekančio žmogaus asistentas (sports science asisistant – angl.). Darbas prasidėdavo apie šeštą ryto ir baigdavosi apie penktą vakaro. Sporto mokslininkai klube seka žaidėjų sveikatos būklę, atsistatymus, stebi širdies ritmą, savijautą ir t.t. Patiko pareigos, kurios tekdavo - tiek kaip specialistui, tiek kaip buvusiam regbio žaidėjui. Turėjau iš savo mentoriaus iškeltus tikslus, bendravau su žaidėjais profesionalais. Tai „užkabino“ labai stipriai, davė neįkainojamos patirties ir pakeitė požiūrį. Atsiverė akys, kiek daug reikia dirbti, kiek daug išmokti ir žinoti, kad pasiektum aukščiausią lygį, taptum profesionalaus klubo darbuotoju. Tai stipriai motyvavo.
- Kokio dydžio yra minėtas profesionalus regbio klubas? Ar galėtumėte palyginti su futbolo klubais?
- Lyginant su futbolo „Premier“ lyga, „Worcester Warriors“ būtų panašiai kaip „Southampton“ ar „Everton“. Visgi tame klube žaidė ir pasaulio regbio čempionato laimėtojai. Kokios žaidėjų algos? Ne tokios didelės kaip futbole, bet geriausi žaidėjai šioje lygoje uždirba apie pusę milijono eurų per metus. Pačią komandą aptarnauja didelis personalas. Vien medicinos departamente apie 20 žmonių. Su treneriais – daugiau nei 30. Klubas turi daug komandų – viena žaidžia „Premiership“, kita rezervinė, taip pat yra akademija su savo komandomis regionuose. Visų komandų skaičiaus iš atminties net nepasakyčiau.
- Grįžtant prie futbolo, kiek pats juo domitės?
- Pažiūrėti ir pažaisti futbolą visuomet mėgdavau. Kiekvieną savaitgalį stebiu Anglijos „Premier lygos“ rungtynes, Čempionų lygą. Mano mėgstamiausia komanda – Londono „Chelsea“. Pamenu, kaip 2008 metais Čempionų lygos finale visi draugai palaikė „Manchester United“, o aš - „mėlynuosius“. Labiausiai patiko Didier Drogba, Petras Čechas. Buvo liūdna, kad tuomet jie pralaimėjo finalą. Bet vėliau atsigriebė Miunchene.
- Kaip atsitiko, kad atsidūrėte futbolo komandoje Lietuvoje?
- Į Lietuvą norėjau grįžti, nes čia liko gyventi draugė, taip pat norėjau per studijas išmoktą teoriją pritaikyti. Kilo mintis pabandyti iš regbio ir studijų išmoktus dalykus įgyvendinti futbole.
Pažinojau anksčiau Šiauliuose dirbusį, dabar „Žalgirio“ vartininkus treniruojantį Audrių Paškevičių, teiravausi jo apie futbolo reikalus. Vėliau susitikau Raimondą Statkevičių (Lietuvos futbolo federacijos techninį direktorių – aut. past.). Jis pasiūlė prisijungti praktiką atlikti su WU17 rinktine. Esu dėkingas Raimondui ir komandos trenerei Ievai už suteiktą galimybę.
- Kaip pavyko iš regbio persiorentuoti į futbolą?
- Buvo labai įdomu, ir tuo pačiu keista, nes atėjęs į tokią praktiką tarsi suvokiau, kad nieko nežinau. Tačiau kadangi nuolat domėjausi futbolu, supratau, kur ateinu. Atėjęs iš regbio turėjau dvigubai daugiau stengtis, domėtis apie futbolą iš fizinės pusės, kokie skirtingi reikalavimai, į ką atkreipti dėmesį treniruotėse. WU17 rinktinės fizinio rengimo treneriu tuomet dirbo Šarūnas Bičiušas. Jis buvo mano mentorius, man visuomet padėdavo. Jei ko nežinojau, galėjau kreiptis į jį. Galiausiai taip išėjo, jog Šarūnas užėmė kitas pareigas, o mane pakvietė dirbti fizinio rengimo treneriu.
Į pokalbį trumpam įsiterpusi WU17 rinktinės vyr. trenerė Ieva Kibirkštis paaiškino tokį pasirinkimą: „Visi sutarėme, jog Lukas labai labai stengiasi, visur dalyvauja, aktyviai domisi futbolu.“
- Ką pats žinojote apie moterų futbolą, ar tai buvo Jums naujas dalykas?
- Pats moterų futbolas nebuvo naujovė. Gyvenau Šiauliuose, todėl yra tekę matyti „Gintros-Universiteto“ rungtynių. Žinojau, kad lygis pakankamai geras. Tuo labiau, kad bendrabutyje greta gyveno futbolininkės - man buvo pažįstamos ir kai kurios „Gintros“ žaidėjos, pavyzdžiui, Dovilė Gailevičiūtė, Simona Veličkaitė.
Prieš pradėdamas dirbti su merginų rinktine kažkokio išankstinio nustatymo neturėjau. Tačiau pats sau ir joms iškėliau nemažus tikslus – kad jos gali būti fiziškai stiprios ir ne prastesnės nei elitinės komandos, kad per sunkų darbą galime pasiekti daug. Manau, kad pavyko sukurti stiprų tarpusavio ryšį ir merginos treniruočių metu dirba šimtu procentų. Įsitikinau, kad merginos tikrai nėra kažkuo prastesnės nei vaikinai.
- Sunkiau dirbti su merginomis, ar vaikinais?
- Merginos visos gerai klauso, nėra kažkokių kaprizų ar žvaigždžių ligos. Nors kartais tenka dirbti kartais „per nenori“, bet jos supranta, kad tai ne vien dėl asmeninio, tačiau ir dėl bendro tikslo. Profesionaliame vyrų sporte ko gero daugiau ego, visi profesionalai jau gerai fiziškai pasiruošę.
- Kokios Jūsų pagrindinės darbo funkcijos WU17 rinktinėje? Kokias technologijas naudojate?
- Traumų prevencija, fizinis rengimas, savijautos ir žaidėjų krūvio sekimas, rungtynių ir treniruočių fizinės dalies ataskaitos treneriams.
Savijautai įvertinti turime aplikaciją „XPS Sideline Sports“. Dažniausiai prieš pusryčius žaidėjos turi užpildyti klausimyną apie savijautą. Seku atsakymus ir stebiu, kaip jos jaučiasi, ar yra miego trūkumas, kiti dalykai. Galiu prieš treniruotę išsamiau sužinoti kokios problemos, ko galbūt nepasako trenerei.
Žaidėjų darbą treniruotėse, rungtynėse sekame su GPS sistemos „Polar Team Pro“ pagalba. Matome kiek kas nubėga, distanciją skirtingose zonose, žaidėjų efektyvumą aikštėje, širdies darbą.
- Ką pavyko pasiekti su WU17 rinktine fizinio paruošimo srityje?
- Lyginant su praėjusiais metais, manau, kad pavyko sumažinti traumų skaičių. Taip pat statistika rodo, kad merginos daugiau nubėga, per trumpesnį laiką gali atlikti daugiau veiksmų ir išlaikyti intensyvumą. Pagrindinis dalykas tas, kad geriau susitvarkome su gaunamu krūviu.
Rugpjūčio mėnesį buvome labai toli nuo elitinių šio amžiaus Europos komandų, su kuriomis žaidėme. Dabar jau tikiu, jog fiziškai komanda yra tikrai pasiruošusi kovoti. Tikiuosi, jog čempionate pasimatys, jog tas darbas, tie vaisiai, dėl kurių merginos liejo prakaitą treniruoklių salėje ir aikštėje.
- Ką pačiam reiškia tai, kad Europos WU17 čempionato rungtynės vyks Šiauliuose? Dėl ko, Jūsų nuomone, žiūrovams labiausiai verta ateiti į stadioną?
- Žinoma, bus labai smagu vėl įžengti į Šiaulių stadioną. Šiauliuose yra daug futbolo išsilgusių žiūrovų, šis miestas sportą tikrai mėgsta. Todėl tikiuosi, kad tribūnos bus užpildytos.
Šią rinktinę verta palaikyti dėl didelio komandos vienybės ir nusiteikimo. Merginos labai vieningai ir sunkiai dirbo siekdamos savo tikslo.
